Pirmo kvietimo į rinktinę sulaukęs Adamonis – apie „Lazio“ žvaigždes, adaptaciją Italijoje ir ateities svajones
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... s-svajones
Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vartininkų sunkumai atidarė duris debiutantui. Kol Eimantas Šetkus sprendžia asmenines problemas, o Emilijus Zubas atsigauna po operacijos, kvietimo į vyrų rinktinę pirmą kartą sulaukė Italijos grandui Romos „Lazio“ priklausantis 22-ejų panevėžietis Marius Adamonis.
Savo sportininko karjerą žaidėjas pradėjo Panevėžio futbolo akademijoje, čia jis buvo pastebėtas Klaipėdos „Atlanto“.
Po 2015-ųjų metų sezono pabaigos jaunas žaidėjas buvo išvykęs į kelių klubų peržiūras. Tarp jų – Prancūzijos „Montpellier“ bei Anglijos „Bournemouth“ ekipos. Pastarajai komandai lietuvis paliko įspūdį ir 2016-ųjų pradžioje Lietuvą apskriejo žinia, jog prieš sezoną į „Premier“ lygą iškopusi „Bournemouth“ komanda nusprendė M. Adamonį išsinuomoti iki vasaros.
Laikotarpis salyne nebuvo sėkmingas – lietuvis ilgą laiką buvo traumuotas ir klubas nusprendė futbolininko neįsigyti. Jis netrukus grįžo į „Atlantą“ ir spėjo sužaisti vienerias Europos lygos atrankos rungtynes su Helsinkio „HJK“ futbolininkais.
Tą pačią vasarą vartų sargas atkreipė Romos „Lazio“ ekipos dėmesį. Didžiąją sezono dalį jis praleido antroje komandoje, tačiau paskutinėje sezono atkarpoje kelis kartus oficialiose „Serie A“ rungtynėse buvo tarp atsarginių, nors į aikštę ir nežengė.
2017–2018-ųjų sezone vartininkas buvo paskolintas „U.S Salernitana 1919“ ekipai, rungtyniaujančiai antrame Italijos futbolo divizione. Ten lietuvis sužaidė 7 mačus, iš jų dviejuose išlaikė savo vartus sausus.
Siekiant gauti dar daugiau laiko žaidimui, teko priimti sunkesnį sprendimą ir žengti žingsnelį atgal – praėjusį sezoną jis praleido „Casertana“ futbolo klube, rungtyniaujančiame trečioje Italijos lygoje. Pradžia čia taip pat nebuvo lengva – vartų sargas pirma turėjo tenkintis atsarginio vaidmeniu, tačiau įsibėgėjus sezonui tapo pagrindiniu komandos vartininku ir sužaidė 23 rungtynes, aštuoniose iš jų nepraleidęs įvarčio.
Savo grupėje klubas liko devintoje vietoje ir iškovojo galimybę atkrintamosiose kautis dėl kilimo į „Serie B“, tačiau jau pirmajame etape 0:1 neprilygo „Virtus Francavilla“ ekipai ir sezoną baigė.
Portalas LRT.lt su futbolininku bendravo apie patirtis Italijoje, lietuvių palikimą Romoje ir pirmą kvietimą į rinktinę.
– Pirmą kartą sulaukėte kvietimo į vyrų rinktinę. Tikėjotės, laukėte, ar labiau nustebote?
– Iš tikrųjų labai nustebino, nesu buvęs, pirmą kartą. Tikrai nesitikėjau, tačiau gerai sutapo, jog iš Italijos pasiėmiau bucus (juokiasi).
– Prieš tai buvote pagrindinis jaunimo rinktinės vartininkas, tad tas žingsnis į vyrų komandą – galbūt natūrali įvykių seka?
– Labiau tai vertinu kaip įvertinimą už praėjusį sezoną, nes gana daug žaidžiau. Gal kitiems atrodys, kad lyga yra silpnesnė, tačiau pagal lygį galima sakyti, kad žaidžiau pajėgiame čempionate. Tad tas kvietimas gal buvo kaip mano darbo vaisius.
– Ko tikitės iš šios pirmos savo stovyklos?
– Jei nesitikėčiau žaisti, tikrai čia nevažiuočiau, bet tai jau nuspręs treneriai. Bet tikrai tikiuosi, kad pavyks žengti į aikštę.
– Praėjusį sezoną praleidote trečiame Italijos divizione, kaip galėtumėte įvertinti prabėgusius metus?
– Sezonas labai permainingas, jo pradžia buvo gana sunki, nežaidžiau. Tačiau tai gal buvo buvusio trenerio pozicija, nes, kaip paaiškėjo, jis pats atsivežė į komandą vartininką, su kuriuo anksčiau žaidė. Tačiau vėliau tas treneris buvo atleistas, iškart atsistojau į vartus ir nepraleidau nė vienerių rungtynių. Šiaip man asmeniškai sezonas neblogas, kaip komanda norėjome daugiau, bet nepavyko.
– Kalbant apie komandos rezultatus – 19 komandų grupėje užėmėte devintą vietą, patekote į atkrintamąsias, tačiau ten pralaimėjote jau pirmame etape. Kaip į tokį rezultatą reagavo klubo vadovai?
– Pagal pavardes mūsų komanda buvo surinkta tikrai stipri ir futbolo pasaulis mums prognozavo aukštesnę vietą, gal net ir patekimą į „Serie B“, tačiau turėjome daug traumų, trūko susižaidimo, infrastruktūra nebuvo gera. Tad sezono tikslų tikrai neįgyvendinome.
– Užsiminėte apie savo asmeninį sezoną, jo viduryje tapote pagrindiniu komandos vartininku. Ar pats sezoną laikote sau sėkmingu?
– Aišku, man reikėjo tokios karjeros pradžios, kur galėčiau pradėti žaisti su vyrais. Šiemet pagaliau tai atsirado, tad dabar reikia tik nesustoti.
– Sezoną prieš tai praleidote „Serie B“ klube, tačiau ten daug žaidimo laiko negavote. Kaip galima vertinti šio sezono pasirodymą žemesniame divizione – ar kaip žingsnį atgal dėl lygų pajėgumo, ar kaip žingsnį į priekį dėl didesnio žaidimo laiko?
– Manau, tai tikrai buvo žingsnis į priekį dėl žaidimo laiko, nes būtent tai man leido gauti kvietimą į nacionalinę rinktinę. Atsirado susidomėjimas iš daugiau komandų, tikrai manau, jog turėjo tik pozityvios įtakos.
– Kalbate apie kitų komandų susidomėjimą, ar tai yra Italijos klubai, ar gaunate pasiūlymų ir iš kitų šalių?
– Konkrečiai aš dar nežinau, nes su agentu esame susitarę, kad, kol nėra kažko konkretaus, jis man nieko nesako. Tačiau jis man anksčiau jau buvo užsiminęs apie variantus ir už Italijos ribų.
– Kokį įspūdį paliko pati „Serie C“ stadionų infrastruktūra, žiūrovų skaičius, susidomėjimas futbolu?
– Labai priklauso nuo komandų. Yra klubų, į kurių rungtynes ateina 10 tūkstančių žmonių, tačiau lygiai taip pat yra ir tokių, kur renkasi gal tūkstantis. Susidomėjimas būtent mūsų komanda yra vidutinis, į rungtynes ateidavo gal 3–4 tūkstančiai žmonių, į svarbesnes – būdavo ir 5 tūkstančiai. Jei šnekame apie infrastruktūrą, tai šiuo aspektu tikrai dar yra kur stiebtis, tačiau pradžia padaryta, atnaujintas pagrindinis stadionas, įrengiamos treniruočių aikštės, tad procesas eina į priekį.
– Šį sezoną praleidote Kasertos mieste. Kiek jis myli futbolą, kiek jaučiate susidomėjimo, ar gatvėje gaunate dėmesio?
– Tas mūsų miestelis yra prie pat Neapolio, gal 15 kilometrų nuo jo. Visa provincija turi apie vieną milijoną gyventojų, o mūsų miestelyje, kiek girdėjau, yra gal apie 100 tūkstančių gyventojų. Susidomėjimas futbolu priklauso nuo rezultatų. Sezono pradžioje į pirmas mūsų rungtynes atėjo gal 8 tūkstančiai žmonių, o viduryje sezono buvo atkarpa, kai eidavo po 2,5–3 tūkstančius. Paskutinėje stadijoje rezultatai vėl pagerėjo, vėl padaugėjo ir žmonių. Labai svyruoja. Situacija labai skiriasi, lyginant su Salerno miestu, kur žaidžiau prieš tai. Jei išeini į miestą – ten tave tikrai užkalbins, paprašys autografo, o Kasertoje tas atpažįstamumas turbūt yra mažesnis.
– Koks apskritai pirmenybių lygis? Jaučiate, kad galite žaisti aukščiau?
– Manau, jog jei sužaidžiu daugiau gerų rungtynių negu prastų, tas parodo, kad galiu žaisti aukščiau. Galvoju, kad turėčiau žaisti aukštesniame lygyje.
– Vis dar priklausote Romos „Lazio“ komandai, kiek su jos atstovais tenka bendrauti sezono metu?
– Palaikome ryšį, šiaip visi labai draugiški, prieš rungtynes palinkime vieni kitiems sėkmės. Būna, nuvažiuoju pas juos į Romą, aplankau, tad tas ryšys niekur nedingsta.
– Ne kartą teko treniruotis ir su pirma komanda, kurie žaidėjai paliko didžiausią įspūdį?
– Be abejo, yra įdomu treniruotis su tokiomis žvaigždėmis kaip Ciro Immobile, Sergejumi Milinkovičiumi-Savičiumi, bet aikštėje skirtis nejaučiama, nėra mąstymo, kad štai šitas žaidėjas yra žvaigždė, o aš – ne. Jie labai gražiai pritampa ir neišsišoka. Būna situacijų, kai pataria, o gal net labiau paskatina, nes patarti už nugaros visada yra treneris.
– Gal jau teko su komandos vadovais bendrauti ir apie jūsų ateitį?
– Kol kas dar man pačiam neteko, bet manau, kad dar sezonui būsiu kažkur nuomojamas, nes dar nesu priaugęs iki „Lazio“ lygio, kad galėčiau žaisti. O man šiuo metu yra svarbu stabiliai ir reguliariai rungtyniauti. Keletą kartų prieš praėjusį sezoną, kai dar treniravausi su „Lazio“, komandos vadovai teigė, jog nori, kad žaisčiau ir tobulėčiau, deda į mane vilčių. Nemanau, kad mane klube laikytų, jei neturėtų kažkokių planų ateičiai. Viskas priklausys nuo manęs, kaip dirbsiu, kaip tobulėsiu.
– „Lazio“ gretose praeityje yra rungtyniavę ir dar pora lietuvių – Marius Stankevičius, Aurimas Vilkaitis. Kiek jie dar yra prisimenami komandoje?
– Yra žaidėjų, kurie su M. Stankevičiumi dar yra kartu žaidę (komandos veteranai Stefanas Radu ir Senadas Luličius), tai jie man papasakoja įvairiausių smagių istorijų, nutikimų iš ankstesnių laikų, o apie A. Vilkaitį pamena nebent keli klubo darbuotojai, vadinamieji kit manai dublerių komandoje, bet man apie jį nieko nepapasakojo.
– Gal pačiam teko bendrauti su M. Stankevičiumi?
– Kol kas neteko, bet gal kada aplankys (juokiasi).
– Atsigręžkime dar labiau atgal – iš Lietuvos išvykote ganėtinai jaunas, į pirmąsias peržiūras vykote dar 16–17 metų, kokių sunkumų kildavo išvykus?
– Anglijoje buvo labai sunku, nes buvau visiškai vienas, komanda buvo vyresnė ir visiškai neįsileido manęs į vidų. Bet galima sakyti, jog tai mane tikrai užgrūdino, tad vėliau išvykęs į Italiją savo šanso nebepaleidau. Sunkiausia iš esmės buvo už aikštės – trūko ir šeimos, ir lietuvių kalbos. Dabar Italijoje šeima aplanko. Pavyzdžiui, šiame sezone keturis mėnesius pas mane viešėjo brolis. Aplanko ir draugė, ir tėvai, o tokie dalykai tikrai padeda nesijausti vienišam. Pastaruoju metu vienas būnu mažai.
– Italijoje sužaidėte jau tris sezonus, kaip sekėsi adaptuotis būtent šioje šalyje?
– Jau moku itališkai, tai jaučiuosi tarsi namuose, viskas atrodo labai sava. Pripratau ir prie šalies, ir prie kultūros, čia jaučiuosi jaukiai. Kalbant apie susikalbėjimą, lygis toks vidutiniškas, dar yra kur tobulėti. Reikia išmokti dar daug žodžių, įvaldyti gramatiką, bet susikalbėti iš esmės galiu laisvai.
– Italijoje rungtyniauja dar ne vienas jaunas lietuvis (Titas Krapikas, Karolis Uzėla, kiti). Kiek su jais sezono metu bendraujate, gal kartais yra progų ir susitikti?
– Su Titu Krapiku teko susitikti dar pirmaisiais metais, nes rungtyniavome toje pačioje lygoje, šiaip per daug nebendraujame. Gal kiek daugiau palaikome ryšį su Ovidijumi Šiauliu (19-metis vartininkas, priklausantis „Serie C“ rungtyniaujančiai „Virtus Entella“ – LRT.lt). Mes esame daugiau kolegos, tad šiaip susitikti, pabendrauti netenka.
Tiesa, šiemet teko aikštėje susitikti su Linu Mėgelaičiu ir Edgaru Dubicku (abu žaidėjai priklauso „Serie B“ šiemet antrą vietą užėmusiai „Lecce“ ekipai, bet nuomos pagrindais sezoną užbaigė „Serie C“ komandoje „Sicula Leonzio“ – LRT.lt), tai aikštėje teko pasimatyti ir su jais. Buvo smagu ir kiek keista – kažkur Italijoje turi progą su savo šalies žmonėmis bendrauti lietuviškai.
– Pastaraisiais metais apskritai į Italiją išvyksta vis daugiau jaunų lietuvių futbolininkų. Kuo ši šalis yra patogi, palanki lietuviams?
– Manau, kad Italijoje žinią apie lietuvius paliko ankstesni mūsų žaidėjai, tokie kaip Tomas Danilevičius ar Marius Stankevičius, nes apie juos Italijoje žino labai daug kur. Bet šiaip daug priklauso ir nuo pačių žaidėjų – gali būti jiems priimtinas futbolo stilius, klimatas, kiti aspektai.
– Prieš išvykdamas į Italiją kurį laiką rungtyniavote Lietuvoje, kokius esminius žaidimo stiliaus skirtumus pastebėjote, kiek jums, kaip vartininkui, skiriasi užduotys aikštėje?
– Man, kaip vartininkui, stilius skiriasi labai, nes Italija turi savo vartininkų mokyklą, žaidimas ten vyksta tik vienu bendru stiliumi, treneriai neduoda daugiau tos laisvės. Kalbant apie komandinį stilių, skirtumų irgi daug. Ten futbolas labai taktiškas, žemesnėse lygose daug kovos, skiriasi greičiai, sprendimai. Sulyginti sunku, nes tas futbolas tikrai labai skirtingas.
– Užsiminėte apie Italijos vartininkų mokyklą, kokia yra jos specifika?
– Jie mėgsta atakuoti kamuolį, dabar pradėjo prašyti vartininkų žaisti aktyviau, daugiau padėti gynėjams ir už baudos aikštelės. Kai peržiūrose buvau dar šešiolikos metų, tada jie to dar visiškai neprašydavo, akcentuodavo žaidimą baudos aikštelėje, ant linijos. Dabar jie pradėjo ateiti į tą šiuolaikiškesnį futbolą, prašo padėti gynėjams. Taip pat neprašo kovoti dėl skersų kamuolių, nors tai labai priklauso nuo vartininkų.
– Grįžtant prie rinktinės – vienas jūsų kolegų vartininkų Tomas Švedkauskas prieš tai priklausė komandai „Roma“, jūs esate didžiausių jų priešų „Lazio“ narys. Ar nėra tos draugiškos priešpriešos?
– Ne, tikrai ne (juokiasi). Su juo susipažinau prieš šią stovyklą, labai geras įspūdis, geras vyras. Pasikalbėjome apie žemesnes Italijos lygas, kaip sekėsi jam, kaip sekasi man, o apie „Romą“ ir „Lazio“ kažkaip nediskutavome.
– Kalbant apie jūsų paties ambicijas – jaučiatės savas ir norėtumėte ilgesniam laikui apsistoti Italijoje, ar turite kokių norų, planų savo laimę išbandyti kitoje šalyje?
– Tikslas būtų išsikovoti vietą „Lazio“ pagrindinėje komandoje, o maksimumas, kurį norėčiau pasiekti, – žaidimas „Liverpool`io“ klube Anglijoje, palaikau šią komandą nuo mažų dienų. Jei žiūrėtume į realistiškesnes svajones – norisi kažkiek rungtynių sužaisti už nacionalinę rinktinę, taip pat neliūdėčiau, jei karjerą praleisčiau kažkur „Serie B“, nes ten lygis tikrai yra labai stiprus. Tačiau manau, jog vieną dieną yra šansų būti ir „Serie A“.
Rungtynes tarp Lietuvos ir Liuksemburgo rinktinių penktadienį nuo 21.30 val. kviečiame stebėti LRT PLIUS kanalu ir portale LRT.lt.