Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2017 Rgp 26 17:27

Autorinis vertimas :) Interviu tikrai įdomus, tad paaukojau pora valandų

Valdas Trakys – puolėjas, žaidęs 9 šalyse ir 15-oje klubų
Kalbino Denisas Romancovas
https://www.sports.ru/tribuna/blogs/sou ... 2398150fd2" onclick="window.open(this.href);return false;

Prieš 20 metų įvyko neįtikėtina: Lietuvos jaunimo rinktinė prasimušė į Europos čempionatą – kontinento geriausiųjų aštuonetuką. Pirmąjį savo įvartį turnyre 190 cm ūgio puolėjas Valdas Trakys įmušė Vokietijos jaunimo rinktinės vartininkui Timo Hidebrand‘ui, kurio partneriai tuomet buvo Sebastianas Deisleris, Fabianas Ernstas ir Sebastianas Kehlis. Trakys išlygino rezultatą 53-ią minutę, tačiau likusio laiko vokiečiams užteko įmušti dar 6 įvarčius.

„Man labiau įsiminė rungtynės su Ispanija, kuomet teko žaisti prieš Xavi, Gerardą Lopezą (su „Valensija“ buvo patekęs į ČL finalą) ir Pablo Orbaizas (vėliau žaidė Ispanijos nacionalinėje rinktinėje ir „Rubine“)“ – Prisiminė Trakys. „Mes pirmavome iki paskutinių minučių, pergalė būtų garantavusi mums vietą Pasaulio jaunimo čempionate, tačiau viską sugadino teisėjas iš Maltos – parodė antrą geltoną kortelę puolėjui Robertui Poškui už tai, kad jis priėjo prie atsarginių suoliuko atsigerti vandens. Po Poškaus pašalinimo mes praleidome du įvarčius. Turbūt ispanus labiau norėjo matyti Pasaulio čempionate. Galų gale kitais metais ispanai jį ir laimėjo.“

„Prisiminimai apie tą Europos čempionatą daugiausia negatyvūs. Lietuvoje nebuvo jokios rinktinės stovyklos ir planingo pasiruošimo: mes susirinkome, tris dienas pasitreniravome ir išvykome žaisti. O po rungtynių su Portugalija LFF mane netgi nubaudė už tai, kad apsikeičiau marškinėliais su Simao Sabrosa.“

- Kaip nubaudė?

- Paskyrė baudą ir neišleido žaisti kitų rungtynių. Federacijos prezidentas labai supyko, kad atidaviau portugalui savo marškinėlius.

- Jums tada buvo 19, tačiau jūs jau buvote pakeliavę po Europą. Kaip jums tai pavyko?


- Kuomet aš žaidžiau už Lietuvos jaunimo rinktinę, mes įveikėme Rusiją 4:3, aš įmušiau 3 įvarčius. Po rungtynių priėjo Kostantinas Sarsanija ir pasiūlė bendradarbiauti. 1997-ųjų gruodį aš išvykau į „Romos“ klubą, kurį treniravo Zdenekas Zemanas. Aš buvau aštuoniolikmetis puolėjas iš Lietuvos, tačiau mane pasitiko oro uoste, aprengė nuo galvos iki kojų ir aš mėnesį treniravausi su žvaigždėmis: Totti, Paulo Sergio, Delvecchio, Aldair‘u. Apsiprasti padėjo Omari Tetradze – jis man vertėjavo iš italų kalbos, patarė, kaip susigaudyti Romoje.

Iki šiol pamenu, kad į treniruotes ateidavo keli tūkstančiai fanų. Iš pradžių aš patekau į treniruotę, kuri vyko po laisvos dienos, taigi buvo lyg ir atstatomoji. Tačiau nepripratus prie Zemano metodikos buvo beprotiškai sunku – mes labai daug bėgiojome ir šokinėjome per barjerus.

- Tačiau buvo ir kažkas gero?

- Žinoma. Mane ne visose Lietuvos komandose priimdavo taip šiltai kaip „Romoje“. Pirmą dieną sėdėjau rūbinėje, nieko nepažinojau, tačiau prie manęs priėjo klubo direktorius. Jis žinojo, kad kalbu prancūziškai, tad iškart supažindino su prancūzu gynėju Vensanu Candela, kuris po pusmečio tapo Pasaulio čempionu.

- Kodėl palikote „Romą“?

- Po treniruočių man pasakė, kad pagrindinei komandai dar esu „žaliokas“, tačiau galiu likti ir žaisti už jaunimo komandą Primaveroje. Tačiau atsirado pasiūlymas iš „FC Harelbeck“, kur galėjau tikėtis žaisti pirmoje komandoje. Tad 1998-ųjų pradžioje nuvykau į Belgiją. Ten mano konkurentu buvo, pavyzdžiui, Mike Origi (Divock‘o Origi iš „FC Liverpool“ tėvas). Tuo metu aš jau šiek tiek kalbėjau ne tik prancūziškai, bet ir angliškai, tad galėjau lengvai bendrauti su treneriu ir nebereikėjo kažkieno prašyti kad vertėjautų. Tačiau žaisti sekėsi ne taip gerai – dažniau žaidžiau už dublerius, o į pagrindą patekdavau retai. „FC Harelbeck“ nusprendė manęs neišpirkti ir po metų aš atsidūriau Rusijoje.

- Kaip tai įvyko?

- Aš gerai sužaidžiau Sandraugos taurėje. Mane kvietė keletas Maskvos klubų, pavyzdžiui „Dinamo“. Tačiau FBK „Kauno“, kuriam aš tuomet priklausiau, savininkas Vladimiras Romanovas verslo srityje bendradarbiavo su „Torpedo“ prezidentu Vladimiru Alešinu, tad aš atsidūriau būtent tame klube.

- Jus privertė?

- Keista istorija. Su „Dinamo“ aš spėjau netgi kontraktą pasirašyti. FBK „Kauną“ tuo metu iš Vladimiro Romanovo perėmė Šabtajus Kalmanovičius. Jis pakeitė pavadinimą į Kauno „Žalgirį“, 1999-aisiais tapome Lietuvos čempionais. Kalmanovičius susitarė dėl mano transfero su Maskvos „Dinamo“, tačiau po to jis neįvykdė kažkokių susitarimų ir klubas grįžo į Romanovo rankas. Romanovui buvo naudingiau, kad vykčiau į „Torpedo“. Galų gale man pasakė: „Arba žaisi „Torpedo“, arba važiuosi namo“. Nežinau kas nutiko su „Dinamo“ pasirašytu kontraktu – greičiausiai jį tiesiog nutraukė.
Prieš keletą mėnesių treneris Aleksandras Piskariovas, dirbęs Lietuvoje, pasakojo man apie Romanovą: „Jis juk buvo taksistas, o perestoikos metu tapo milijonieriumi. Po to paaiškėjo, kad paskelbta tarptautinė Romanovo paieška. Jis poeziją kūrė. Kartą atėjau pas jį, o jis su kažkokiu senuku savo eiles aptarinėja. Romanovo kabinete kabėjo didžiulis paveikslas per visą sieną „Valstiečiai pas Leniną“. Tik vietoj valstiečio nupieštas pats Romanovas, grasinantis pirštu Leninui. Romanovas dar valdė Edinburgo „Hearts“ ir baltarusių „MTZ-Ripo“ klubus. Pasamdė Anatolijų Byšovecą stebėti visas tris komandas – šį vadino „skrajojančiu olandu“, per mėnesį prikalbėdavo telefonu po šešis tūkstančius eurų“.
- Devyniasdešimtųjų pabaigoje Vladimiras Romanovas dar ne taip stipriai užsiėmė futbolu – tęsia Trakys. – Buvo tiesiog komandos savininkas. Su žaidėjais bendraudavo, tik kai ateidavo laikas pratęsti kontraktą. Tačiau vėliau Romanovas taip įsitraukė, kad pradėjo duoti nurodymus konkrečioms rungtynėms ir netgi ruošėsi išeiti į aikštę „Kauno“ sudėtyje rungtynėse su „Sampdoria“. Romanovas pradėjo supirkinėti komandas – Škotijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje. Net „Liverpulį“ norėjo pirkti. Pas jį atsirado daug patarėjų, visokių burtininkų – patarinėdavo, kokį žaidėją pirkti, kurio atsisakyti. Tie patarėjai jam viską ir sugadino. Priėjo iki to, kad „Hartsų“ treneriui prieš rungtynes jis atsiųsdavo sudėtį, kuri turės žaisti. Jeigu nepaklusi, gali lėkti iš darbo.

- Kaip prasidėjo jūsų karjera Rusijoje?


- Maskvoje iš pradžių gyvenau drauge su Kostia Zyrianovu – mes vienu metu atėjome į „Torpedo“, tad mus apgyvendino Lužnikų viešbutyje. O po to man davė butą. Žaisti sekėsi gerai – jau pačiose pirmose rungtynėse įmušiau Nižnij Novgorodo „Lokomotyvui“. Komanda žaidė ryškiai, čempionate užėmėme trečią vietą. Klubo prezidentas Alešinas siekė išvest klubą į Čempionų lygą. Tačiau kontrakto pabaigoje aš išėjau. Padariau klaidą. Nežinau, kas man galvoje tada susisuko.

- Kas pastūmėjo išeiti?


- Šeimoje vyko didelės nelaimės. Iš pradžių autoavarijoje žuvo brolis, o po 10 mėnesių – ir tėvas. Tai man buvo didelis smūgis. Mamai likus vienai buvo labai sunku, tad aš grįžau į namo ir praleidau be futbolo maždaug pusmetį. Mėnesį prieš tėvo žūtį aš perėjau į „Chimki“ ir iškart įplyšo kelio raiščiai. Žodžiu viskas susidėjo.

- Kaip atsidūrėte „Chimkuose“?

- Anatolijus Byšovecas, dirbęs klube, pasikvietė mane į namus. Jis gyveno Novogorske. Sėdėjome su juo pavėsinėje, jis pasakojo, kaip vertina lietuvius, prisiminė kaip dirbo su Narbekovu „auksinėje“ 1988-ųjų olimpinėje rinktinėje. Žodžiu, įtikino mane. „Chimki“ mane išsinuomojo, dengė visą atlyginimą. Tačiau viską sugadino kelio trauma. Už išsaugotą vietą pirmoje lygoje man netgi priklausė premija, tačiau aš jos atsisakiau – juk sužaidžiau vos vienas rungtynes.
Paskutinį kartą redagavo 6 Anbo. Iš viso redaguota 2017 kartus.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2017 Rgp 26 17:27

Interviu su Valdu Trakiu antra dalis
- Kaip gavote tą traumą?

- Treniruotėje. Susidūriau su serbu gynėju Miodragu Jovanovičium. Juokingiausia, kad mes gyvenome viename kambaryje. Nukritome. Jis nusileido ant mano kelio ir man įtrūko priekiniai kelio raiščiai bei meniskas. Tuo metu nežinojau kad trauma rimta, galvojau kažkaip išsisuksiu. Netgi sužaidžiau vieną kėlinį prieš „Volgario“ klubą (laimėjome 1:0), tačiau kelis ištino. Žaisti nebegalėjau, išvykau operuotis. Iš pradžių atrodė kad viskas labai blogai, nes Maskvoje man nustatė neteisingą diagnozę – pasakė, kad raiščiai pilnai nutraukti. Tačiau galų gale trauma pasirodė ne tokia baisi.

- Kodėl iš Rusijos išvykote būtent į Islandiją?

- Mano kontraktas su „Torpedo“ pasibaigė, tačiau pereiti į kitą Rusijos komandą nemokamai aš negalėjau – tada dar galiojo transferų koeficientų sistema ir už mane vistiek būtų reikėję mokėti kompensaciją. „Chimki“ nesusitarė su „Torpedo“ dėl sumos, tad aš išvykau kur galėjau pereiti nemokamai – į Hafnarfjordurą. Tai uostas, vos 10 km nuo Reikjaviko. Ten būna baltosios naktys, kaip Peterburge. Nuo kranto galima stebėti banginius. Vietiniai turi tradiciją – plaukti į jūrą, sumedžioti banginį ir pasidalinti mėsą. Teko tai matyti – aš tik stebėjau, pats banginio mėsos nevalgiau. Vis dėlto neįprasta.

- Koks buvo įspūdis apie Islandijos čempionatą po žaidimo Rusijoje?

- Ten buvo pusiau profesionalus lygis. Tačiau jau tada, apie 2000-uosius, Reikjavike pastatė keturis maniežus, įrengė daug aikščių, Islandijos trenerius pradėjo siųsti mokintis į Angliją, Ispaniją, Vokietiją, o islandų vaikams mokymus vesti atvažiuodavo žvaigždės – pavyzdžiui, Eiduras Gudjonsenas. Islandai tuo metu labai stengėsi vystyti futbolą ir praėjus dešimtmečiui pasimatė rezultatai. Beje, su manimi žaidęs Emilis Hallfredssonas po keleto metų perėjo į Totenhamo „Hotspur“, o paskutinius dešimt metų žaidžia Seria A.

Mus treniravo Sigurduras Jonssonas, vienas geriausių visų laikų Islandijos futbolininkų, savo laiku žaidęs Londono „Arsenale“ ir Šefildo „United“. Mes gerai pasirodėme Intertoto taurėje, aš įmušiau į Skopjės „Cementarnice“ ir „Vilarealio“ vartus. Pajaučiau, kad po visų nelaimių grįžau į futbolą.

- Tuomet, 2002-ųjų vasarą, jūs turėjote žaisti Seria A.

- Taip. Po rungtynių su „Vilarealiu“ aš pasirašiau preliminarų kontraktą su „Perugia“. Reikėjo tik praeiti sveikatos patikrinimą. Tačiau tada vyko Pasaulio čempionatas, italai atkrintamosiose pralaimėjo Pietų Korėjos rinktinei. Po šio pralaimėjimo Italijoje pakeitė taisykles: per metus leido pasirašyti tik vieną žaidėją ne iš ES. O „Perugia“ jau buvo nupirkusi brazilą gynėją Tiago Calvano. Taip man neliko vietos ir mano kontraktą nutraukė.

- Apmaudu.

- Žinoma. Lietuvoje apie mano perėjimą į „Perugia“ jau buvo paskelbę TV naujienose, rašė laikraščiai. Aš buvau trumpam grįžęs į Lietuvą pasikeisti pasą ir ruošiausi skristi į Italiją praeiti sveikatos patikrinimą. Ir kai viskas apsivertė, man teko aiškinti sutiktiems draugams kas nutiko – jie buvo tikri, kad aš žaisiu Serie A. Galų gale aš išvykau į Vokietijos „Greuther Furth“.

- Kaip jus ten sutiko?

- Prieš mane ant stalo pastatė keletą stikliukų tekilos ir reikėjo jas iškart išgerti. Bam-bam-bam. Taip mane „prirašė“ prie komandos. Ten tolerantiškai žiūrėjo į alkoholį – leisdavo išgerti autobuse po rungtynių. O klubo prezidentas Helmutas Hackas (jis praturtėjo prekiaudamas žolelių arbata) po rungtynių kviesdavo žaidėjus į savo ofisą išgerti alaus ir aptarti rungtynes.

- Su kokiomis problemomis susidūrėte „Greuther Furth“ klube?

- Ten buvo daug jaunų talentingų žaidėjų (pavyzdžiui, Heiko Westermann, vėliau žaidęs už rinktinę, arba Christianas Eigleris, daug mušęs Bundeslygoje), tačiau iš pradžių jie su manimi nekalbėjo angiškai (apsiprasti Vokietijoje man padėjo Zoranas Mamičius, Zagrebo „Dinamo“ savininko brolis). Treneris buvo labai griežtas, liepė išmokti vokiečių kalbą per du mėnesius. Pasamdė man mokytoją, aš pramokau vokiškai. Ir tuomet supratau, kad pusė komandos moka anglų kalbą, tačiau angliškai su manimi nekalba, nes neleidžia treneris. Beje, šį trenerį netrukus pakeitė.

Apskritai per pusmetį „Greuther Furth“ klube pasikeitė trys treneriai. Prie pirmo aš žaidžiau, prie antro sėdėjau tribūnose, prie trečio vėl žaidžiau. O ketvirtas pasiūlė man ieškotis kitos komandos. Mane pasikvietė VfL „Osnabrück“, kuris išėjo į antrą Vokietijos lygą ir pakeitė trenerį į žymesnį. Naujas treneris Frankas Pagelsdorfas padarė daug pakeitimų komandoje, tad atsirado daug nepatenkintų žaidėjų, ypač vyresnių, kurie pasiliko komandoje bet negavo žaisti. Keletą rungtynių pralaimėjome ir komanda subyrėjo, niekas nebekovojo. Iškritome į žemesnę lygą.

- Ir jūs grįžote į Rusiją.


- Vokietijoje mano agentu tapo Nikolajus Špilevskis, atstovavęs ir Aliaksandrą Hlebą. Jo dėka atsidūriau „Kubanėje“, tačiau iš ten kažkodėl išėjo geri žaidėjai – Vladimiras Besčastnych, Andrejus Solomatinas ir Jevgenijus Varlamovas, kelis kartus pasikeitė treneriai. Ir vėl mano komanda iškrito į žemesnę lygą – antrą kartą per pusmetį. Atėjo čekas treneris Jozefas Chovanecas ir likus savaitei iki čempionato pradžios sušaukė komandos susirinkimą: legionierių komandoje per daug, nes pirmoje lygoje jų skaičius griežtai ribojamas. Man pasiūlė: „Jeigu nori – lik, bet nežaisi, sėdėsi“. Man toks variantas netiko. Aišku praradau kažkiek pinigų, bet išvykau iš Kranodaro. Nors man čia patiko labiau nei Vokietijoje – šilta, netoli jūra, žaidėjai bendraudavo laisvu laiku, o ne išsibėgiodavo kas kur po treniruotės.

- „Orel“ klube sutikote spalvingą trenerį Anatolijų Šelestą.

- Kai aš žaidžiau jis jau nebuvo toks griežtas, o anksčiau, kaip man pasakojo, jis išjungdavo šviesą klubo bazėje ir atimdavo iš žaidėjų kompiuterius. Aišku lengva vis tiek nebuvo. Šelestas mus uždarydavo bazėje šešioms dienoms, visą laiką sėdėjome karantine. Vienintelis pliusas – nereikėjo nuomoti buto. Į „Orel“ kartu su manimi atėjo spatrakiečiai – Besčastnych, Moras, Bukievskis. Mes stipriai sužaidėme antrą ratą, pakilome iš 14 vietos į 8. Išėjome atostogų, o kai grįžome išgirdome: „Vaikinai, pinigų nebus. Viskas.“

- Ką dar teko patirti „Orel“ klube?


- Čeliabinske mus tiesiog „naglai užmušė“ teisėjas. Rezultatas buvo 1:1, Čeliabinsko „Spartakas“ nieko negalėjo padaryti ir paskutinę minutę teisėjas Maciūra iš oro sugalvojo 11 metrų baudinį. Tas teisėjas po to skrido su mumis lėktuvu. Už tas rungtynes jis gavo žemiausią įvertinimą, bet jam buvo nusipjauti. Tai labai slegia: žaidi, stengiesi, aukoji sveikatą, o iš tavęs atima pergalę ir premijas.

Kada klube pasibaigė pinigai aš grįžau į Lietuvą. Pas Romanovą buvo tiek klubų, kad galėjai rinktis, kuriame žaisti. Pažaidžiau „Atlante“, mušiau įvarčius, grįžau į nacionalinę rinktinę – netikėtai apžaidėme Lenkiją su Dudeku ir kitomis žvaigždėmis. Aš atidaviau rezultatyvų perdavimą, rungtynes rodė Eurosport kanalu ir mane vėl prisiminė, atsirado pasiūlymų iš užsienio. Geriausias sąlygas pasiūlė Baku „Interas“.

- Kaip sekėsi Azerbaidžane?


- Baku – komfortiškas šiuolaikinis miestas, buvo ką veikti laisvalaikiu. Su manimi komandoje buvo Ukrainos futbolo legenda Sergejus Konovalovas – jis buvo geriausias karaoke dainininkas visame Baku (jį netgi kviesdavo dainuoti į vakarėlius). O provincijoje, kaip pasakojo kiti žaidėjai, gyventi buvo prasčiau. Ukrainiečiai žaidėjai iš „Simurga“ klubo skundėsi: „Sėdim kalnuose tarp keturių sienų, jei išeisi su šortais į gatvę – į tave pirštais bado“. Netrukus į „Interą“ iš „Torpedo“ atvyko gynėjas Nikola Jolovičius. Jis pasirašė beprotišką kontraktą ir po kelių rungtynių nusistebėjo: „Mes gauname didžiules algas, o žaidžiame mokyklinėse aikštėse – kupstai, žolės nėra. Kaip taip gali būti?“. Matyt Azerbaidžane perlenkė lazdą su klubų finansavimo (atvykdavo netgi tokios žvaigždės kaip Belkevičius, Mpenza). Gal ir krizė paveikė. Faktas tas, kad dabar jų čempionate liko tik aštuonios komandos.
Paskutinį kartą redagavo 12 Anbo. Iš viso redaguota 2017 kartus.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2017 Rgp 26 17:27

Interviu su Valdu Trakiu trečia dalis
- Iš Baku „Intero“ perėjote į „Ekraną“.

- Su "Ekranu" tapome Lietuvos čempionais, aš buvau rezultatyviausias čempionato žaidėjas. Man buvo 30 metų, išvykti iš Lietuvos jau net nebegalvojau. Tačiau treneris Jose Couceiro mane sugrąžino į nacionalinę rinktinę ir po to aš išvykau į graikų „Panserraikos“, kurį treniravo puikus treneris argentinietis Angel Hoyos. Vėliau jį pakeitė Draganas Kokotovičius, kuris pakvietė į komandą daug serbų ir man vėl neliko vietos. Persikėliau į Škotiją (Edinburgo „Hibernian“). Po to vėl grįžau į Graikiją, bet jau į kitą komandą – „Epanomi“. To klubo prezidentas draugavo su mano agentu ir prašė padėti įsitvirtinti antroje lygoje. Gražus miestelis prie jūros, buvo galima suderinti futbolą ir poilsį.

- Du metus Jose Couceiro treniravo Lietuvos rinktinę. Kaip sekėsi?

- Tai geriausias treneris Lietuvos rinktinės istorijoje. Geras taktikas, surado kai kuriems futbolininkams naujas pozicijas ir jie ėmė stipriau žaisti. Su Jose Couceiro PČ-2014 atrankoje mes nugalėjome Austriją, Rumuniją ir Serbiją. Jį iki šiol Lietuvoje šiltai prisimena. Algą jam mokėjo Vladimiras Romanovas. Tačiau po to Romanovas pasitraukė iš futbolo, susidomėjo krepšiniu, ir su Couceiro federacija nepratęsė kontrakto – neišgalėjo mokėti reikiamos algos.

- Škotijoje visi nustebo, kad perėjote ne į „Hearts“, kur žaidė 13 lietuvių, o į pagrindinių priešininkų stovyklą, „Hibernians“.

- Fanai netgi kalbėjo, kad aš esu specialiai pasiųstas sugriauti „Hibernans“ iš vidaus. Tiesa tokia - prieš mano atėjimą „Hibsai“ pralaimėjo eurotaurių atrankoje „Mariborui“ ir pardavė į „Celtic“ savo geriausią puolėją Anthony Stokes‘ą. Jiems reikėjo puolėjo ir jie pasirinko mane. „Hibernian“– labai populiarus klubas, sirgaliai išperka 14000 abonementų. Tribūnos arti aikštės, tad kiekvienas rungtynes žaidi lyg vulkano viduje. Nauja klubo treniruočių bazė – „Manchester United“ lygio. Lietuvoje vargu ar kada tokią turėsime.

Mane pakvietė treneris John Hughes. Prieš rinktinių pertrauką jis pasakė: „Dabar gerai pasitreniruosi ir žaisi“. Po keleto dienų Hughes‘ą atleido ir paskyrė Coliną Calderwoodą. Man kaip visada pasisekė.

- Tačiau jūs žaidėte ir prie naujo trenerio.


- Buvo taip. „Hibsai“ pralaimėjo derbį „Hartsams“, klubo legenda Derek Riordan gavo raudoną kortelę, o kitas puolėjas susitraumavo. Sekančios rungtynės – su „Rangers“ Glazge. Calderwoodas išleido mane ir mes laimėjome 3:0. Tose rungtynėse aš susidūriau su bosniu „Rangers“ gynėju Saša Papacu. Mes susitrenkėme galvomis, beje jis man trenkė stipriau nei aš jam, tačiau galva buvo praskelta būtent Sašai – jį iš karto nugabeno į ligoninę. Mūsų fanai tam įvykiui paskyrė netgi skanduotę: „Trakys praskėlė galvą Papacui“. Jiems patiko, kad mano galva pasirodė stipresnė.

Po keleto dienų aš atidaviau rezultatyvų perdavimą Riordanui rungtynėse su „Motherwellu“. Tačiau tame mače man plyšo raumuo, praleidau mėnesį, o sausį Calderwoodas nupirko du puolėjus.

- Atvykus į Edinburgą jums taip pat pasiūlė kažką išgerti?

- Ne, tik padainuoti dainą, o vėliau, prieš Kalėdas, mes metėme burtus kam kokiu kostiumu persirengti. Man teko „teletabis“. Beje, kostiumo teko ieškoti pačiam. Persirengėme ir visa komanda važiavome dviems dienoms į Niukaslį - šventėme mieste, gėrėme baruose (treneris leido), buvome ir striptizo klubuose. Mums buvo paprasčiau – mūsų niekas nepažinojo, o štai turtingesni ir žinomesni „Rangers“ ar „Celtic“ futbolininkai atsipalaiduoti skrisdavo į Ispaniją.

Kai kurie mūsų futbolininkai buvo taip išdažyti, kad net artimieji jų būtų nepažinę. Mūsų vartininkui Grahamui Stackui teko persirengti atlikėju 50 Cent. Grahamas yra baltasis, tad jam teko veidą ir rankas nusidažyti juodai. Jis užsimovė plačius džinsus, apsikarstė auksinėmis grandinėmis. Atrodė įspūdingai.

- Ir kaip po tokios išvykos grįžote į treniruotes?


- Gėrėme saikingai. Kai kas gėrė alų, kai kas iš viso negėrė. „Hibsuose“ buvo vienas vaikinas, centro saugas Johnas Rankinas – jis ir be alkoholio taip kvailiodavo, kad visiems buvo linksma. Paslėpdavo kitų žaidėjų batelius rūbinėje, įmesdavo džinsus į vonią su ledais, ištepliodavo klijais spintelių rankenėles.

- Patiko Edinburge?

- Taip, labai gražus miestas, ypač Karališkoji mylia – viduramžių gatvelės su pilimis, rūmais, bažnyčiomis. Beveik į kiekvienas mano rungtynes „Hibsuose“ atvažiuodavo draugai iš Klaipėdos. Tada Lietuvoje atsirado pigių skrydžių kompanija Rynair, tad draugai galėjo pigiau atskristi į Škotiją ir nueiti į futbolo rungtynes, nei važiuoti į Vilnių ir linksmintis naktiniuose klubuose. O kai jie išvykdavo, aš laisvalaikį praleisdavau su dviem „Hearts“ lietuviais – Žaliūku ir Novikovu.

- Ar jautėte „Hibernian“ ir „Hearts“ fanų priešpriešą?

- Taip, ten galima taip „užsirauti“, kad viskas baigsis blogai. Edgarui Jankauskui, kuris žaidė „Hartsuose“, fanai ištepliojo automobilį. O aš vaikščiojau po miestą su Žaliūku, kuris buvo „Hearts“ kapitonas. Internete fanai rašydavo, kad nesupranta, kaip mes galime draugauti.

- Grįžus į Lietuvą, keletą metų dirbote su Konstantinu Sarsanija.

- Jis stipriai paveikė mano gyvenimą. Kai jis atėjo į „Atlantą“, aš dar žaidžiau, bet jau buvo laikas baigti karjerą. Konstantinas paskyrė mane sporto direktorium. Praėjus laikui žmonės Lietuvoje supras, ką prarado išėjus Sarsanijai. Jis padarė revoliuciją mūsų futbole. Visi galvojo, kad jis privež žaidėjų iš Rusijos, tačiau jis rinko jaunus lietuvius, nebijojo leisti į aikštę net 16-17 metų jaunuolių, atskleidė daug žaidėjų ir iš karto užėmė antrą vietą. Mes galėjome net už čempionų titulo užsikabinti. Į mūsų rungtynes atvažiuodavo skautai iš „Hotspur“, „Lille“, „Saint-Etienne“, „Monaco“. Po to daug Lietuvos klubų nuėjo „Atlanto“ keliu – anksčiau niekas net negalvojo remtis vietiniais jaunais futbolininkais.

- Tie skautai atvažiuodavo ne šiaip sau?

- Žinoma. Vartininkas Edvinas Gertmonas persikėlė į „Rennais“ ir neseniai pasirašė naują kontraktą. Vartininką Marių Adamonį pasikvietė „Lazio“. Saugas Dovydas Virkšas išvyko į „Saint-Etienne“, gynėjas Ričardas Šveikauskas buvo išvykęs į „Lille“. Jiems po 20 metų, jie visi jauname amžiuje ėmė žaisti pas Sarsaniją ir tik jo dėka išvyko į stiprius čempionatus. Lietuvos masteliu „Atlantas“ neblogai uždirbo iš jų transferų. Vadovaujant Sarsanijai klubas pats save išlaikė (eurotaurių bonusai+transferai+rėmėjai), nors atrodė, kad Lietuvoje, o ir apskritai Rytų Europoje, tai yra nerealu.

- Andrejus Paniukovas taip pat iš „Atlanto“ išvyko į Prancūziją, tačiau dabar sugrįžo pas Sarsaniją.

- Kai Paniukovas atvyko į Lietuvą iš „Baltikos“, aš pagalvojau, kad jis tikrai paklius į Rusijos rinktinę. Jeigu jis labai norės, gali patekti į Pasaulio čempionatą 2018-ais, tačiau kol kas jis žaidžia netolygiai. Europoje, kur jis praleido keletą metų, reikia dirbti profesionaliau. Ten futbolininkai dažnai patys atvyksta valanda prieš treniruotę ir mankštinasi papildomai. Andrejus dar jaunas, galbūt savo šalyje jam bus paprasčiau ir jis atsiskleis. Potencialiai jis labai stiprus – aš tokių mažai mačiau.

- Prieš metus „Tosno“ negalėjo susitarti su „Zenitu“ dėl kompensacijos už Sankt Peterburgo klubo auklėtinius Kirejenko ir Bogajevą, tad jie atsidūrė pas jus.

- Agentas iš Rusijos man pasiūlė du gerus žaidėjus ir aš juos priėmiau. Mes išėjome į taurės pusfinalį, aš galvojau, kad mes už kažko užsikabinsime, tačiau po dviejų mėnesių tas pats agentas ėmė iš išsivežė tuos žaidėjus. Jie atsidūrė „Tosno“ klube. Matėsi, kad Lietuvos lygiui jie yra per stiprūs.

- Kokią komandą treniruojate palikęs „Atlantą“?

- „Palangą“ – esu viena iš klubo steigėjų. Dabar mes pirmaujame Lietuvos pirmoje lygoje. Deja, prieš keletą dienų mus apvogė – iš rūbinės išnešė 5 telefonus. Kaltas sargas – jis nelaiku sumanė pravėdinti rūbinę. Vagį jau pagavo. Jis ne vietinis, tačiau 30 km spinduliu jau įvykdė dešimt vagysčių. Žaidėjai po vagystės vaikšto nusiminę – dar kartą įsitikinau, koks svarbus futbole yra geras nusiteikimas.
Paskutinį kartą redagavo 3 Anbo. Iš viso redaguota 2017 kartus.

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Interviu

2017 Rgp 27 16:08

reikia tiketis, kad kai Kalonas baigs karjera su juo irgi tokiu interva padarys. tik sunku suvokti kokio ilgumo gausis :D plius dar apie gerima turetu daugiau istoriju zinot nei kad Trakys.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2017 Rgp 27 17:08

Taipogi įdomus interviu, ypač dalis apie Liubinską ir Zelkevičių :)

V.KASPARAVIČIUS: „NORĖJAU KARJERĄ BAIGTI „ŽALGIRYJE“
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n680 ... 80%9C.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2017 Rgs 17 09:07

S.DANISEVIČIUS: „SU „ŽALGIRIU" MES PRALENKĖME LAIKĄ"
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n686 ... laika.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2017 Spa 10 19:18

N.Kesminas: „E.Jankauskas yra ir toliau rinktinėje bus patrankų mėsa“
Visą straipsnį galite rasti http://www.futbolas.lt/naujiena/402070/ ... ranku-mesa" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2017 Spa 10 19:32

A.KULIKAUSKAS: „ŽALGIRIS“ LIKO MANO ŠIRDYJE
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n691 ... rdyje.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2017 Lap 07 19:48

G.PABERŽIS: „ŽALGIRIS“ BUVO MANO GENUOSE“
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n698 ... 80%9C.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Interviu

2018 Geg 13 00:36

G. Reklaitis kalbasi su E. Gaurilovu
https://www.facebook.com/fkakmenescemen ... 1555012488" onclick="window.open(this.href);return false;

Įdomu

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2018 Spa 10 20:50

Nerijaus Kesmino interviu apie komentatoriaus darbą :)

N.Kesminas: „Lietuvos futbolas dar nebuvo tokioje duobėje“
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 194?copied" onclick="window.open(this.href);return false;

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Interviu

2018 Lap 04 11:16

Šalies futbolą iš arti matantis R. Garastas – apie tris priežastis, kurios neleidžia prisivyti kitų
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/9/ ... M9FxnL3qbU" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2018 Lap 11 16:52

Įdomus pokalbis, nežinau kur padėti ta įmesiu čia :)

Islandiškos patirties pasisėmę vilniečiai: reikia ne vieno nacionalinio stadiono, o daug paprastų
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 848?copied" onclick="window.open(this.href);return false;

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2018 Lap 11 17:23

Kaip tik skaičiau. Šiaip įdomu turbūt dėl to, kad yra pakankamai ilgas tekstas ir viskas sudėta į vieną vietą, šiaip nieko apie ką mūsų futbolo bendruomenė patys nekalbėtume nėra ten, visi šitie dalykai yra žinomi, žinomi seniai.
Aišku gal čia tik man mintis išdalinti Vilniaus stadiono pinigus mažiųkų rekonstrukcijoms skamba ereziškai, kai didieji miestai liko vieninteliai neatsinaujinę į modernesnius stadionus, o paklausa tam yra ganėtinai didelė, ypatingai žinant kai dalis dotuojamų rajonų savivaldybių sugeba išleisti ir po 5, ir po 10 milijonų (gal atrasčiau ir daugiau) I lygos standartų stadionų statyboms, o stacionarūs maniežai dar daugiau kainuotų...

O viskas kitas senos LT problemos, kurios visos pagrinde susiveda į finansavimo trūkumus. Netgi tokie psichologiniai dalykai kaip pergalių siekimas turi gerokai daugiau priežasčių apmokėjimo sistemoje, negu vien mentalitete.

Mutis
Pranešimai: 1021
Užsiregistravo: 2016 Kov 03 10:06

Re: Interviu

2018 Lap 11 18:29

ypatingai žinant kai dalis dotuojamų rajonų savivaldybių sugeba išleisti ir po 5, ir po 10 milijonų (gal atrasčiau ir daugiau) I lygos standartų stadionų statyboms, o stacionarūs maniežai dar daugiau kainuotų...
Ir kur cia tokias sumas isleido? Net jei litais.

Grįžti į