Niūri tikrovė: nei futbolo, nei futbolo kultūros
http://www.lrytas.lt/-13150678071313875 ... %ABros.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
Bet kurios Europos šalies, nusitaikiusios į Europos čempionato finalo turnyrą, futbolo rinktinės treneris nedvejodamas atsistatydintų, jei dukart iš eilės nesugebėtų įveikti Lichtenšteino. Bet kurios, tik ne Lietuvos.
Po lygiųjų su futbolo nykštukais Kaune Raimondas Žutautas ištarė, kad pasitraukti būtų lengviausia. Suprask, jis lengvais keliais nevaikšto. Jokių pretenzijų - kiekvienas sprendžia pats. Juolab kad sirgaliui iš esmės nesvarbu, kas stovi prie rinktinės vairo. Svarbu, kad būtų rezultatas. Liūdna, bet tenka konstatuoti - rezultato nėra.
Jeigu negalime laimėti, vadinasi, toks mūsų lygis. Su šiuo R. Žutauto postulatu ginčytis sunku. Sakoma, kad žaibas dukart į tą pačią vietą netrenkia. Jeigu trenkė ir Vaduce, ir Kaune, lieka daryti išvadą, kad tai nebuvo žaibas. Tiesiog nėra stiprios Lietuvos ir silpno Lichtenšteino. Vaduce ir Kaune žaidė du futbolo pasaulio lichtenšteinai.
Stipresnis ir gudresnis buvo tas, kuris Lichtenšteinas. Tas, kuris Lietuva, atsidūrė aklavietėje.
Na, gerai, nenori R. Žutautas eiti lengviausiu keliu. Negi turėtume stebėtis - vienos rankos dviejų pirštų užtenka, kad suskaičiuotum rinktinės trenerius, kurie patys yra pasakę: „Išeinu“.
Lieka laukti Futbolo federacijos, kuri skiria ir atleidžia trenerius, ėjimo. Jeigu šią organizacija tenkina tai, ką matėme Vaduce ir vakar - daugiau jokių klausimų. Tik tokiu atveju derėtų nustoti svaigti apie antrąsias vietas ir kitas mums neįmenamas kosmoso paslaptis. Tiesiog džiaukimės kiekviena pergale, kiekvienu iškovotu tašku. Kaip Lichtenšteinas.
Faktas, kad šis atrankos ciklas jau sužlugdytas. Galbūt lietuviai dar atims taškų iš škotų ar čekų, kurie - paradoksas, bet tai tiesa - jiems yra parankesni varžovai nei Lichtenšteinas, nes stengiasi žaisti futbolą varžovų aikštės pusėje, o ne savo baudos aikštelėje. Bet esmės tai nepakeis. Europos ar pasaulio čempionatuose nebūna komandų, kurios atrankos varžybose nepajėgia susirinkti taškų iš autsaiderių.
Kas toliau? Spręs Futbolo federacija. Akivaizdu, kad savame krašte pranašų, ko gero, nerasime. Treneris iš užsienio? Gal, bet šiuo atveju derėtų kalbėti ne apie pigų ar kompensuojamą vaistą, o apie brangų gydymą. Tai yra, apie trenerį, kurio vardas kainuoja bent milijoną. Geriausia, apie tokį, kuris jau būtų įrodęs kuriame nors kitame futbolo dievų užmirštame užkampyje, kad gali kurti stebuklus.
Yra du keblumai. Pirmas - net brangūs vaistai ne visada padeda sunkiai sergančiam pacientui. Antras - ar Futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius duos milijoną? Prieš porą metų, kai buvo ieškoma kandidatų į rinktinės trenerio postą jis sakė nesąs linkęs to daryti.
Kita vertus, galima viską palikti dabartinėse vėžėse. Kurti šventes Lichtenšteino ir Farerų salų liaudžiai. Klausytis, kaip lietuvis iš stadiono tribūnos lietuviui, esančiam aikštėje, rėkia: „Gėda“, net nesusimąstydamas apie tai, kad pats elgiasi gėdingai.
Akmenį į rinktinės futbolininkus Kaune metė ne tie, kurie galbūt vieninteliai turi moralinę teisę tai daryti. Ne tie, kuriems futbolas yra svarbi gyvenimo dalis, kurie demonstruoja neįtikėtiną užsispyrimą kiekvieną savaitgalį keliaudami paskui mėgiamas komandas į A lygos varžybas, kurie per rinktinės rungtynes susirenka vienoje tribūnoje už vartų su savo vėliavomis ir plakatais, kurie nuo pirmos minutės stengiasi užkrėsti patriotiškumu visą stadioną ir tiki iki paskutinės akimirkos, net jei iš šalies aiškiai matyti, kad jų tikėjimas - beviltiškas.
Verdiktą: „Gėda“ paskelbė tie, kurie per rungtynes nė karto nešūktelėjo: „Lietuva“. Tie, kurių turbūt nebuvo stadione kovo pabaigoje, kai oro temperatūra balansavo ties nuliu laipsnių. Tie, kurie vakar jau nuo antrojo kėlinio pradžios ėmė aštrialiežuviauti, prašydami, kad futbolininkai bent tašką iškovotų. Vadinant reiškinius tikraisiais jų vardais - tie, kurie atėjo pasirgti prieš savus.
Futbolininkai gali padėkoti pseudosirgaliams nebent už tai, kad jie buvo stadione ir sumokėjo už bilietus. Jeigu, aišku, sumokėjo, o ne kvietimus Futbolo federacijoje išsikaulijo.
Sirgaliams už vartų lieka dar kartą pareikšti užuojautą. Tokia jau ta mūsų kasdienybė: nei futbolo, nei futbolo kultūros.