http://www.alytausnaujienos.lt/alytausn ... ?nid=11902" onclick="window.open(this.href);return false;
Alytuje rengiamas pirmasis leidinys, skirtas seniausiai sporto šakai – futbolui. Knygą „Futbolas Alytuje“ rašo skirtingų profesijų ir kartų kolektyvas, susibūręs į redakcinę kolegiją. Futbolo bendruomenės laukiamas leidinys atspindės futbolo Alytuje atsiradimą ir vystymąsi 1935–2015 metais, tai yra per pastarąjį 80-metį.
Šiandien siūlome korespondentės Aldonos KUDZIENĖS pokalbį su Romualdu RADIVONU, Alytaus apskrities tuberkuliozės ligoninės direktoriumi, buvusiu vartininku, apie futbolo aikštelėse praleistus metus.
Romualdas Radivonas: „Ir dabar du kartus savaitėje su bendraminčiais renkamės Šv. Benedikto gimnazijos sporto salėje, pažaidžiame krepšinį. Bet futbolas mano kraujyje ir ryšys su juo nenutrūkęs.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
– Apie Jūsų vaikystės ir jaunystės aistrą futbolui iki šiol sklando legendos. Prisiminkite tuos metus, tuos kelius, kuriais skubėjote su futbolo kamuoliu rankose.
– Esu tikrų tikriausias alytiškis, nes gimiau Alytuje, augau Kurortu vadinamoje miesto dalyje, Jono Basanavičiaus gatvėje, kurios pabaiga remiasi į mišką, pačiame paskutiniame name. Čia ir dabar gyvenu. Labai daug kas primena mano kelią į didįjį futbolą (tais laikais jis toks ir buvo). O pradžia buvo 1959 metai, kai atostogų iš Sibiro, kur, suprantama, ne savo noru buvo patekęs, grįžo dėdė Juozas Miglinas, mamos brolis, ir dovanų Chabarovske nupirkęs man parvežė tikrą odinį suvarstomą futbolo kamuolį. Mat dar 1945 metais, prieš „evakuaciją“, buvo žaidęs Alytaus komandoje vartininku.
Tuomet retas Alytuje turėjo tokį kamuolį. Nusinešdavau į mokyklą, kur gainiodavome per pertraukas ir po pamokų, – buvau vienintelis su kamuoliu, visi tada buvo mano draugai, ir aš į savo komandą rinkdavausi geriausius žaidėjus. Beveik visi, norintys žaisti futbolą, būdavo dvejais, trejais ar ketveriais metais už mane vyresni, o man tebuvo septyneri, bet kamuolys mano, todėl priimti žaisti reikėjo ir mane. Dažniausiai, kad netrukdyčiau, mane statydavo tarp dviejų akmenų ar portfelių, vadinamų vartais, – būdavau vartininkas. Gali būti, kad dėl to, o gal paveldėti dėdės genai lėmė, kad pagrindinis mano, kaip futbolininko, amplua – būti vartininku, o vartininko numeris tais laikais buvo pirmas.
Daugelis jau pagyvenusių alytiškių turėtų prisiminti tą mūsų žaidimo vietą apie 1963 ir vėlesnius metus – Jono Basanavičiaus gatvės gale, kai eidami į Dainų slėnį pereidavo be žolės likusią aikštelę su iš rąstų pastatytais vartais, ir joje kamuolį gainiojančius vaikus. Šią 40 x 20 metrų aikštelę įsirengėme mes patys, Kurorto vaikai, per keletą metų, kad eigulys nepastebėtų, pašalinome krūmokšnius, storesnius medelius ir valandų valandas iki sutemų gainiojome kamuolį. Vėliau šioje aikštelėje rengdavo treniruotes „Alyčio“ ir „Dainavos“ futbolo komandų žaidėjai.
Po mūsų namo langais toje pačioje gatvėje, miško pakraštyje, augo pušis ir eglė. Pusketvirto metro tarpas tarp jų man atstodavo vartus, o draugai nuo gatvės grindinio į juos smūgiuodavo. Kartodamas tuomet legendinio rusų vartininko Levo Jašino, geriausio pasaulyje, vardą, stengdavausi sugauti kiekvieną smūgiuotą kamuolį, nepaisydamas nuo medžių šaknų atsiradusių skaudžių mėlynių ant kūno.
Aistrą futbolui kurstė ir kiekvienos rungtynės miesto stadione. Net praėjus daugiau kaip 50 metų atmenu 1961-ųjų „Dainavą“ ir 1965-ųjų „Alytį“ bei žaidžiančius Alytaus futbolo asus V.Karašauską, S.Jacevičių, J.Račkauską, Joną Kubilevičių, R.Plauską, R.Verksnį, J.Zabitą, brolius Dobrovolskius ir Žukauskus, V.Lubenickį ir kitus. Tačiau labiausiai imponavo vartininkai Lionginas Kuprys, Petras Verenius, Algimantas Vaitkevičius. Stadione stebėdavau jų šuolius treniruotėse, padavinėdavau jiems kamuolius varžybose, o Lionginas Kuprys man atiduodavo jau sudėvėtas ir suirusias, bet tikras odines vartininko pirštines. Jas susisiūdavau ir tarp savo gimtųjų medžių gaudydavau kamuolį mūvėdamas tikromis vartininko pirštinėmis, su dvigubu užsidegimu.
1963 metais jau buvo organizuojamos vaikų tarpgatvinės futbolo varžybos. Rodos, 1964 metais antrame tokiame turnyre mes, dvylikos–trylikos metų Kurorto berniukai, pasivadinę „Pušyno“ komanda, tapome miesto čempionais.
Toliau mano, kaip futbolininko, kelias ėjo per futbolo aikštes tarpmokykliniuose turnyruose žaidžiant 2-osios vidurinės mokyklos, savo metų miesto moksleivių komandose, respublikinėse technikumų spartakiadose atstovaujant Alytaus mechanikos technikumo komandai. 1968 metais kaip vartininkas buvau pripažintas geriausiu spartakiados žaidėju.
– Kam šiandien labiausiai norėtumėte padėkoti už aistrą futbolui? Kiek sporto dabar Jūsų gyvenime? Kaip tuos metus vertinate šiandienos akimis?
– Labiausiai turėčiau dėkoti ir dėkoju „Alyčio“ treneriui Leonidui Dobrovolskiui. Tai jis mane, septyniolikmetį, 1969 metais pakvietė į suaugusiųjų „Alyčio“ komandą, tuomet stipriausią Alytaus mieste. Greitai tapau pagrindiniu jos vartininku – pakeičiau Vincą Pruskų, tačiau lūžus rankai per rungtynes Kėdainiuose sezonas baigėsi be futbolo, o kitame po pirmų rungtynių buvau pašauktas į armiją.
Tais metais vienoje lygoje ir tame pačiame pogrupyje kovojo ir antroji Alytaus futbolo komanda „Dainava“, vadovaujama Jono Kubilevičiaus. Joje žaidė ne tik alytiškiai, bet ir pirktiniai geresni žaidėjai iš kitų miestų. Alytaus statybos tresto šefuojama komanda tai galėjo sau leisti, o „Alyčio“ gretose žaidė tik miesto augintiniai. Bet kokie tuomet buvo žūtbūtiniai tarpusavio mačai, kiek aistrų tarp žaidėjų ir savas komandas palaikančių žiūrovų… Stadione mačo metu tilpdavo visi Alytaus žmonės, gatvėse tomis valandomis tik katės ir vištos lakstydavo. Tokiomis pat sąlygomis vykdavo ir principinės kovos su Marijampolės (tuomečio Kapsuko) „Sūduvos“ komanda. Suvalkiečius nugalėti buvo prestižo reikalas.
Kai 1972 metų pavasarį grįžau baigęs tarnybą, Alytaus futbolo padangėje jau pūtė kiti vėjai. Dar nebuvau nusiavęs čiabatų, o mane jau užregistravo į „Alytį“, tačiau komandos veidas buvo kitoks. Dauguma žaidėjų bebaigią ar baigę futbolininko karjerą. Komanda neturėjo perspektyvos ir 1973 metais nustojo egzistuoti, nes Alytaus mašinų gamykla liovėsi ją finansuoti.
Tada buvo „Dainavos“ klestėjimo metas, o Alytaus žiūrovai matė aukščiausiosios lygos Lietuvos futbolą, nors komandos pagrindą sudarė ne Alytuje išugdyti žaidėjai. „Dainavoje“ buvo tik vienas vartininkas, ir treneris Jonas Kubilevičius kvietė mane į komandą antru vartininku. Kvietimu nepasinaudojau, nes „Dainava“ turėjo vieną, bet gerą vartininką Sigitą Krapavičių, būti jo dubleriu nesinorėjo, norėjau žaisti futbolą, o ne sėdėti ant atsarginių suolelio.
Tokią galimybę turėjau Alytaus „Bangoje“. Į šią komandą 1974 metais susibūrėme visi tuomet geriausi Alytaus futbolininkai, kurie „Dainavos“ žaidėjams nusileidome meistriškumu, bet ne entuziazmu ir noru žaisti. Į treniruotes du–tris kartus savaitėje po darbo vakarais rinkdavosi Eugenijus Juodaitis, Algis Žūkas, Romas Lydeka, Algis Laukaitis, Romas Dunderis, Algis Žemaitis, Juozas Džervus, Edvardas Miknius, Vacys Sinkevičius, Henrikas Aleksa, Algis Kazlauskas, Stasys Šerpenskas iš Daugų. Organizaciniams reikalams tvarkyti ir eiti trenerio pareigas patys išsirinkome žaidėją Petrą Simanavičių, o komanda pasivadino „Banga“.
Šios sudėties komanda Alytaus futbolui auksiniais 1975 metais vienoje iš keturių respublikos A lygos zonų tapo Kapsuko zonos nugalėtoja ir įgijo teisę keturių komandų turnyre Telšiuose kovoti dėl perėjimo į aukščiausiąją lygą, kurioje „Dainava“ jau buvo užsitikrinusi čempionės vardą. Futbolo funkcionieriai mus perspėjo, kad per daug nesidraskytume turnyre, kad „Dainava“ ir už mus šiais metais jau atlošė ir kad Alytui būtų per didelė prabanga aukščiausiojoje lygoje turėti dvi komandas. Tendencingu teisėjavimu mus pastatė į vietą.
Į „Dainavą“ antrą kartą 1978 metais mane pakvietė treneris Juozas Račkauskas, perėmęs komandos vairą iš Jono Kubilevičiaus. Sigitas Krapavičius komandoje dar buvo, bet aktyviai nesitreniravo, taigi tapau pagrindiniu vartininku. Komanda buvo atjaunėjusi, jau nebuvo keleto čempionų. „Dainavoje“ žaidžiau septynis sezonus, du kartus tapome respublikos mažojo salės futbolo turnyro prizininkais ir keletą metų laikėmės aukščiausiosios lygos turnyrinės lentelės viduryje. Dažna trenerių kaita prie gero neprivedė ir 1982 metais iškritome į žemesnę lygą.
Porą metų dar žaidžiau „Dainavoje“, dar dvejus metus „Poringėje“ ir aktyvią futbolininko karjerą 1988 metais baigiau Simno „Peletrūne“. Vėliau žaisdavome veteranų turnyruose, medicinos darbuotojų organizuojamuose futbolo, stalo teniso, krepšinio turnyruose.
Prieš trejus–ketverius metus buvo sudaryta jungtinė Alytaus ir Druskininkų veteranų, kuriems per 50 metų, komanda „Arnika“, dalyvavome respublikos pirmenybėse. Iš mano kartos vienmečių „dainaviečių“, deja, žaidžiau aš vienas, o kiti alytiškiai kur kas jaunesni. Nors buvau vyriausias komandos žaidėjas, dviejuose turnyruose buvau pripažintas geriausiu vartininku.
Ir dabar du kartus savaitėje su bendraminčiais renkamės Šv. Benedikto gimnazijos sporto salėje, pažaidžiame krepšinį. Bet futbolas mano kraujyje ir ryšys su juo nenutrūkęs.
– Kai kalba pakrypsta apie „Dainavą“, kokie epizodai iškyla prieš akis?
– Kaip minėjau, menu „Dainavą“ nuo 1961 metų, bet kažkodėl brangiausia tų metų „Dainava“, kuriais joje žaidžiau. Be abejo, labai daug ir geresnių žaidėjų buvo prieš mus ir po mūsų, tačiau atmintyje tie, su kuriais mažiausiai šešis kartus savaitėje matėmės treniruotėse, varžybose. Buvome labai draugiški, gyvenome vienas kitu, vieni apie kitus ir šeimas žinojome beveik viską, jeigu reikėdavo pagalbos buityje ar kituose reikaluose, niekados neatsisakydavome padėti. O kiek sąmojo tuomet jauni žmonės turėjome, kasdien po naują tikrą įvykį ar atsitikimą apie save arba draugą pasakodavome ir juokėmės, juokėmės…
Linksmai ir smagiai bendravome. Galbūt todėl ir dabar mūsiškė „Dainava“ jau beveik keturiasdešimt metų kasmet gruodžio 28, 29 ar 30 dieną 19 valandą (kaip sutariame) renkamės tradicinėje vietoje prie „Žuvinto“ prekybos centro palydėti praeinančių metų, palinkėti vienas kitam sėkmingų ateinančių. Tradicinė, nes tais laikais iš šitos vietos mes išvykdavome į varžybas kituose miestuose. Ateiname šeši, septyni, aštuoni, devyni… Kai kas išvykęs būna, kai kurių draugų jau nebėra. Visuomet juos prisimename, patylime. Pasėdime kavinėje, tačiau dažniausiai pas kurį nors namuose pabūname, prisiminimais sugrįžtame į tuos jaunus metus, atkuriame juokingiausius varžybų ar šiaip tuomečio mūsų futbolo gyvenimo epizodus, kasmet ką nors prikurdami ir pagražindami. Ir vėl juokiamės, mums linksma ir gera. Taip pat švenčiame jubiliejinius gimtadienius.
Kiek teko girdėti, tokių tradicijų kaip mūsiškė „Dainava“ neturi nė viena ne tik Alytaus, bet ir respublikos futbolo komanda.
– Gal turėjote kokių nors prietarų, kurie nuteikdavo varžyboms?
– Kiekvienoms varžyboms vartininko aprangos kelnaites lygindavau su kantu ir futbolo batelius būtinai sutepdavau batų tepalu, kad būtų švarūs ir minkšti. Galvodavau, kad kitaip gali nesisekti. Ar tai buvo tiesa? Nežinau.
– Kokie Jūsų prisiminimai apie tuometinius trenerius, treniruočių sąlygas?
– Alytaus publika tikrai nuostabi susirinkdavo stadione, suprantanti futbolą ir mylinti Alytaus komandas. Audringomis ovacijomis palaikydavo, uždegdavo kovai – reikėdavo aukotis, kad žiūrovų nenuviltum.
Kaip jau minėjau, vaikystės treniruočių sąlygos daugumos mano bendraamžių buvo miško, kiemų tarp namų aikštelės, laukymės. Žaidžiant suaugusiųjų komandose treniruotės vykdavo miesto stadione, bet ne visą laiką ant vejos – reikėjo saugoti aikštės dangą varžyboms. Išsivoliojęs dulkėse aikštelėje už tribūnų nenusiprausęs neapsirengsi, ypač aš, vartininkas. Į stadioną buvo atvesta šalto vandens magistralė iš miesto vandentiekio ir čiaupas. Už tribūnų pievelėje prausykla – metalinėmis kojomis, dviejų metrų ilgio, vamzdis, prigręžtas skylių, ant jo užmauta žarna vandeniui nuo čiaupo atitekėti. Baigę treniruotę ar po varžybų skubėdavome nors apsilieti žarnoje esančiu saulės pašildytu vandeniu, o paskui ledinis tekėdavo. Taip prausdavomės iki 1980 metų nuo balandžio iki lapkričio mėnesio.
Dar treniruodavomės „Pušyno“ aikštėje, joje vejos nebuvo, tik smėlis, o vartuose plūktinė asla. Ant to „asfalto“ ir tekdavo griuvinėti gaudant kamuolį, nubrozdinti šonai retai užgydavo. Na, o žiemos mėnesiais treniruotės vykdavo lauke, ant sniego žaisdavome futbolą. Tai būdavo fizinio pasirengimo periodas, ir mes ne tiek futbolą žaisdavome, kiek stengdavomės vienas kitą pargriauti, nustumti, išmurdyti sniege. Grįždavome kiaurai permirkę, bet fizinis pasiruošimas buvo užtikrintas ir tai turėjo įtakos vasaros sezono metu, kai mūsų varžovai verkdavo, kad „Dainava“ žaidžia kietai, neina pastumti. Mes tuo didžiuodavomės ir tokiomis sąlygomis ugdėme savo meistriškumą, vadovaujami trenerių Jono Kubilevičiaus, J.Račkausko, Antano Bytauto, Rimvydo Kochanausko.
– O ką manote apie šiandieninį Alytaus futbolą?
– Mintys liūdnos. Neverdu aš miesto futbolo puode, todėl ojektyviai vertinti sunku. Kai tikslas nauda, o ne futbolo ateitis, perspektyva ir raida, aišku viena – Alytaus futbolas ne tose rankose. Kiek rodo Alytaus miesto sporto istorija, populiariausias buvo futbolas ir tinklinis, dar rankinis. Jokio krepšinio ir krepšininkų mieste niekad nebuvo, bet jis iš miesto biudžeto dabar daugiausia remiamas. Štai čia suinteresuotieji lai remia krepšinį be miesto. Pažiūrėkime Marijampolėje – „Sūduva“ kasmet dėl aukščiausių vietų kovoja, ten palaikomos tradicijos, seniai sukurta futbolo infrastruktūra ir jokio krepšinio ten nėra. O Alytuje galbūt dėl to, kad į valdžią nebuvo patekęs ar verslo įkūręs nors vienas normalus futbolo patriotas, futbolas merdi. Ir merdės, jeigu toks futbolo funkcionierių požiūris. Pavyzdžiui, vyksta auksinės „Dainavos“ keturiasdešimtmečio minėjimas, tarp svečių – Seimo nariai, o Alytaus apskrities futbolo federacijos prezidentas renginyje nepasirodo. Tuo viskas pasakyta. O kiek alytiškių Lietuvos rinktinėje, kituose klubuose žaidė ir žaidžia. Vadinasi, potencialas yra, reikia jį tinkamai valdyti.
– Ar sekėjų šeimoje, giminėje turite?
– Šeimoje sekėjų sportininkų nėra, o giminėje – sūnėnas, sesers ir praeityje žinomo tinklininko Antano Balkevičiaus sūnus Kęstutis, taip pat žaidė „Dainavoje“, tik jau vėliau.
– Pokalbį pradėjome gražiais, nuotaikingais Jūsų prisiminimais. Kad jo nebaigtume liūdnomis mintimis, gal žinote anekdotų apie futbolą?
– Anekdotų kaip ir nežinau, tačiau vieną linksmą tikrą mūsų dienų atvejį prisimenu. Kaip minėjau, futbolininkai buvo labai sąmojingi. Tarp mūsų ir dar vyresnės kartos žaidėjų sklandė kažkieno sugalvotas posakis „geriu alų, tai aikštę gerai matau“ (suprask, matau, kur komandos draugai, ir pasuoju kamuolį). Varžybų metu treneris Jonas Kubilevičius pyksta, žaidėjai nesilaiko žaidimo plano, todėl šaukia: „Dumbliauskai, kur tu pasuoji, visai aikštės nematai?“ O Romas, niekad žodžio kišenėje neieškodavęs, iš aikštės atsišaukia: „Tai kodėl, treneri, neleidot vakar alaus gerti?“