Krepšinis – Lietuvai, futbolas – visiems!
Inesa Gailienė
2010-09-14 06:59
http://www.lrytas.lt/-12844367541284233 ... isiems.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
Vasaros karščius pakeitė rudeniška vėsa, pasaulio futbolo čempionatą – pasaulio krepšinio čempionatas. Neabejoju, kad šie du sporto renginiai šią vasarą Lietuvoje buvo populiariausi. Neslėpsiu, visą mėnesį gyvenau futbolu, žiūrėjau visas rungtynes, žinojau kiekvieną rezultatą, su draugais lažinomės, sirgome, aptarinėjome. Krepšiniu nesidomėjau, nežinojau, kokios komandos dalyvauja čempionate, kartais žiūrėjau tik kaip žaidžia Lietuvos rinktinė arba tiek, kiek negalėjau nematyti norėdama praeiti Rotušės aikšte.
Įdomu, kokios vyrautų nuotaikos, kokie vyktų renginiai, jei Lietuvos futbolo rinktinė dalyvautų pasaulio ar Europos čempionatų finaliniuose etapuose. Sunku nuspėti, tačiau manau, kad toks faktas taptų „sprogimu“, po kurio vaikai pradėtų norėti žaisti futbolą – Javtoko maniją pakeistų kokia Karčemarsko manija, tėvai daugiau nebijotų leisti savo vaikų į futbolą, net jei jie ir uždustų mūsų dulkėtose stadionuose be vejos, atsirastų pinigų stadionui, o gal ir ne vienam, ir futbolas Lietuvoje niekuo daugiau nenusileistų numylėtam krepšiniui. Be to, Lietuva galėtų tokiu atveju išgarsėti kaip šalis, patekusi į čempionatą neturėdama nė vieno padoraus stadiono. Ir gyventume mes ilgai ir laimingai.
Tačiau kol kas reikia toliau kantriai klausyti nemirtingų pasisakymų, kad Lietuva – krepšinio šalis, kad mūsų krepšininkai garsina Lietuvą, kad krepšinis – antra Lietuvos religija ir kad kas antras berniukas Lietuvoje nori būti krepšininku ir dar panašiu į R.Javtoką.
Visa tai girdėti gerokai įgriso, ypač, jei nesi krepšinio fanas. Be to, ta banali ir nuvalkiota frazė, kad krepšininkai yra geriausi mūsų šalies ambasadoriai, visiškai neatitinka tikrovės – gal koks ispanas, išgirdęs, kad esi iš Lietuvos, ir šaukia su džiaugsmu „O, Sabonis!“, tačiau jis įsitikinęs, kad Lietuva yra kažkur prie Kroatijos. Taigi koks čia garsinimas?
Nežinau, gal mano rate daugiau žmonių, kuriems krepšinis nerūpi, o gal susižavėjimas ir susidomėjimas juo ne toks jau didelis, bet man faktas, kad Turkijoje vyksta pasaulio krepšinio čempionatas, ramiai gyventi netrukdė. Kiek žinau, kitų šalių žurnalistams, sporto mylėtojams – buvo taip pat. Nežinau, kurioje šalyje dar tiek dėmesio skiriama krepšiniui, kiek Lietuvoje.
Paradoksalu ir juokinga, kad tose šalyse, kurių krepšininkai pasaulio čempionatuose užima pirmąsias vietas, krepšinis nei labai mėgstamas, nei labai populiarus. Ispanai, buvę pasaulio krepšinio čempionai, gyvi vien futbolu. Ir kas, kad ispanai krepšininkai – pasaulio čempionai, juk ispanai futbolininkai – taip pat pasaulio čempionai.
Balkanų šalyse žmonės irgi moka žaisti krepšinį, bet labiau myli futbolą. JAV krepšinio lyga garsi, nepaprastai stipri, bet toje šalyje nesportuoti beveik neįmanoma, todėl daugybėje sporto šakų pasiekimai bei rezultatai yra itin aukšti, ir krepšinis tiesiog nublanksta. Kur kas mieliau amerikiečiai domisi amerikietiškuoju futbolu ar beisbolu. Panašių pavyzdžių galima prirašyti ir daugiau.
Kadangi krepšinis pasaulyje nėra populiari sporto šaka, komandų pajėgumai labai skiriasi, atskirtis tarp skirtingų žemynų komandų yra milžiniška, ir visai neatrodo, kad kažkada galėtų būti kitaip. Todėl Europos ir pasaulio krepšinio čempionatai nėra labai įdomūs. Jiems trūksta azarto, intrigos, trūksta to jausmo, kad vyksta sporto šventė. Jie įdomūs nedideliam būreliui krepšinio žaidėjų ir specialistų, lietuviams ir... viskas.
Žinau, kad daugelis krepšinio žiūrovų tiesiog norėtų mane nužudyti po tokių žodžių, bet argi krepšinyje būna netikėtumų? Krepšinyje yra ne favoritai, o tiesiog kelios komandos, kurios tarpusavyje tą čempionatą ir sužaidžia. Pasaulio čempionatai – dar kiek įdomesni, nes prisijungia komandos iš už Atlanto, o apie Europos čempionato „žavesį“ kalbėti net neverta. Argi įdomu, jei susirenka neva stipriausios pasaulio komandos ir aštuntfinalyje viena nugali kitą n taškų skirtumu? Ką jau ir kalbėti apie atrankos varžybas.
Visai kitaip yra su futbolu. Kadangi futbolo populiarumas yra stulbinantis, tai ir komandų lygis nuolat kyla, čempionatai tampa nenuspėjami, o sirgaliai apsvaigę iš laimės vien nuo reginio. Futbolo čempionatas nesibaigia vien žaidimu aikštelėje. Juk dar plačiai aptariamas naujasis kamuolys (paprastai jis kritikuojamas), oficiali daina, parduodama kalnai atributikos, vyksta daugelis kitų dalykų, pavyzdžiui, šių metų ažiotažas dėl vuvuzelų.
Nors Shakiros „Waka Waka (this time for Africa)“ vis dar skamba ausyse, bet, tiesą sakant, iki šiol negirdėjau nieko geriau už himną („Three Lions“ – aut.past.), kuris buvo sukurtas 1996 m. vykusiam Europos futbolo čempionatui Anglijoje, kai tapę čempionato šeimininkais anglai tikėjosi tapti čempionais.
Atrankos varžybos į futbolo pasaulio ir Europos čempionatus neretai dar įdomesnės nei patys čempionatai, todėl čempionatuose dalyvauja labai platus spektras komandų. Juk, pavyzdžiui, Lietuvos rinktinė gali nugalėti Čekiją, o koks nors Lichtenšteinas – beveik išplėšti lygiąsias iš škotų. Kažkada latviai „įšoko“ į Europos čempionatą, o anglai neįveikė net atrankos varžybų. Dar prisiminkim, koks neįtikėtinas buvo graikų ar danų triumfas Europos čempionatuose. Ir kaip kone visi sirgome už Turkijos rinktinę 2002 m. pasaulio čempionate, kai ji iškovojo bronzą kažkokiu nesuprastu būdu (beje, Turkijos futbolo rinktinė nuo 1962 m. nė karto neįveikė atrankos, išskyrus 2002 m. – aut.past.).
O mes, lietuviai, buvome pasirengę užsisakinėti bilietus į Afriką, kai mūsų futbolininkai tariamai lipdė stebuklus. Tuo metu visi net trumpam futbolą mylėjome.
Ką gi, dabar Lietuvos krepšinio pasaulyje artėja naujas pamišimas – Europos krepšinio čempionatas, kuris įvyks Lietuvoje. O aš linkiu sėkmės R.Žutautui, kuriam tikrai lengviau nei krepšinio rinktinės treneriui – juk Lietuvoje yra 3 mln. krepšinio ir tik kokie keliasdešimt tūkstančių futbolo „specialistų“, bei mūsų futbolo rinktinei, kad stebuklas įvyktų, ir mes tikrai galėtume pirkti bilietus į Lenkiją ir Ukrainą.
Jau spalio mėnesį žiūrėsime, kaip lietuviai žais atrankos rungtynes su ispanais, ir širdyje tikėsime, kad mūsų futbolininkai gali sužaisti ir sužais taip, kaip kažkada su italais (įdomu, ar ir toliau burtai lems kaskart žaisti su pasaulio čempionais) ir ką tik – su čekais.