matvaju
Pranešimai: 1703
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 10:26

Re: Veteranai

2014 Lie 08 20:10

Nemunas pasiglemžė dviejų tauragiškių gyvybes
http://www.kurjeris.lt/Taurages-krastas ... iu-gyvybes" onclick="window.open(this.href);return false;

Penktadienio pavakarę Nemune ties Bitėnais po vandeniu paniro ir nebeiškilo du tauragiškiai. Pagėgių policijos komisariate dėl dviejų brolių žūties pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nepatvirtintais duomenimis, vienas brolių – buvęs garsus futbolininkas, gynęs ne tik Tauragės „Tauro“, bet ir Vilniaus „Žalgirio“ komandos garbę. Vakar po pietų skenduolių vis dar buvo ieškoma.
Pagėgių policijos komisariate atliekamas tyrimas dėl Nemune galimai nuskendusių V.B. (gimusio 1965 m.) ir Ž.B. (gimusio 1967 m.) mirties priežasties nustatymo.

Skelbiama, kad tragišką vyrų lemtį matė vietos gyventojas, žvejojęs netoli tos vietos, kur žvejojo ir broliai iš Tauragės. Ant Nemuno kranto liko dingusiųjų automobilis, kiti daiktai.

Pagėgių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) duomenimis, pirmasis pranešimas apie nelaimę Bitėnų kaime buvo gautas penktadienį, apie 17.30 val. Skenduolių ieškoti išvyko dviejų ugniagesių komandų pareigūnai iš Pagėgių ir Vilkyškių. Valtimi apžvalgę Nemuno vietą, kurioje po vandeniu paniro du broliai, ugniagesiai gelbėtojai žmonių nerado. Apie 20 val. į įvykio vietą iš Klaipėdos atvyko narai. Paieška po vandeniu vyko dvi valandas, bet dingusiųjų kūnų rasti nepavyko. Narai skenduolių paiešką tęsė šeštadienį: pradėję darbus apie 8 val. narai išžvalgė apie hektarą Nemuno upės ploto. Apie 17 val. narai informavo, kad upės dugne pavyko rasti galimai nuskendusių asmenų spiningus, bet žmonių kūnų rasti nepavyko. Dėl fizinių ir techninių galimybių šeštadienį darbai buvo nutraukti. Dar kartą narai skenduolių ieškojo ir sekmadienį. Šįkart Nemuno upė žvalgyta Bitėnų kaimo ir Šakininkų kaimo teritorijoje. Narai vėl apieškojo apie hektarą upės vandens ploto, bet skenduolių rasti nepavyko. Apie 17.30 val. narų darbas buvo baigtas. Nuo vakar galimai paskendusių tauragiškių ieško tik Pagėgių PGT ugniagesiai gelbėtojai.

– Žvalgome vandens paviršių. Paprastai skenduoliai po trijų parų iškyla į vandens paviršių. Tikimės juos pastebėti. Šiandien kaip tik trečia para. Be to, narai per dieną išžvalgo tik apie 100 metrų upės vagos, o žmogaus kūną upė per tiek laiko gali nunešti keliolika kilometrų. Kad vyrai tikrai nuskendo, neabejojame. Faktą patvirtino vietos gyventojas, ant kranto buvo likę vyrų automobilis. Jį, beje, draugai jau išsigabeno į Tauragę. Jie prasitarė, kad galimai paskendusieji buvo žinomi futbolininkai, – vakar po pietų pasakojo Pagėgių PGT viršininkas Alvydas Mikašauskas.

Nepatvirtintais duomenimis, vienas brolių buvo profesionalus futbolininkas, žaidęs „Tauro“, „Žalgirio“ ir užsienio šalių (Estijos, Vokietijos) komandose.

Nelaimė prie Nemuno įvyko vyrams žvejojant. Vienas brolių ėmęs skęsti, antras puolęs gelbėti.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2014 Lie 08 22:47

Viktoras Bridaitis taip gaunasi.. Amžiną jam atilsį.

Paveikslėlis

...

Re: Veteranai

2014 Spa 01 11:01

Futbolo veteranai skanavo net gardžios žuvienės
http://www.lff.lt/lt/article/futbolo_ve ... s_zuvienes" onclick="window.open(this.href);return false;

Rugsėjo 27 d. Žemaičių Naumiestyje jau antrą kartą šiais metais organizuotas tradicinis futbolo veteranų turnyras „UAB Šilutės polderiai" taurei laimėti. Turnyro dalyviai ne tik apdovanoti prizais, bet ir gardžia, ant laužo virta žuviene.

„Šilokarčemos" informacija: http://www.silokarcema.lt/index?article ... 8095/49573" onclick="window.open(this.href);return false;


Vieni vyrai žvejoja, kiti - žaidžia futbolą. Tačiau yra tokių, kurie mėgsta ir vieną, ir kitą. Daugiau nei 10 metų vykstantis ir gilias tradicijas turintis bei populiarus senjorų futbolo turnyras antrą kartą šiemet sukvietė Pagėgių, Rusnės, Šilutės, Skaudvilės, Žemaičių Naumiesčio ir nekonkursine tvarka Žemaičių Naumiesčio gimnazistų komandas. Jos varžėsi ir jėgas bandė dėl „Šilutės polderių" vadovo A. Jagmino įsteigtos didžiosios taurės. Vėliau vaišinosi gardžia žuviene dalindamiesi įspūdžiais, diskutuodami ne tik apie futbolą, bet ir rimtą vyrišką pomėgį - žvejybą.

Finaliniame mače susitiko Pagėgių ir Žemaičių Naumiesčio futbolininkai. Rezultatu 2:1 pergalę šventė Pagėgių futbolininkai. II vieta atiteko Žemaičių Naumiesčio komandai, III - Rusnės veteranams.

Turnyro metu išrinkti ir geriausi komandų žaidėjai: Mantas Baltutis (Žemaičių Naumiestis), Petras Černiauskas (Skaudvilė), Rimas Psiančinas (Pagėgiai), Algimantas Čeponis (Šilutė), Virgis Laurinavičius (Rusnė), Rolandas Savickas (Žemaičių Naumiesčio gimnazija).

Tradicinio futbolo senjorų turnyro organizatorius ir vyriausias teisėjas Vitalijus Mockus už dėmesį dėkoja Šilutės r. savivaldybės merui Vytautui Laurinaičiui, už puikų priėmimą reiškia didžiulę padėką Žemaičių Naumiesčio seniūnui Jonui Budreckui ir gimnazijos direktoriui Liudvikui Geniui.

...

Re: Veteranai

2014 Lap 18 17:45

Turnyro nugalėtojai – mažeikiškiai futbolininkai
27 Spa 2014 http://taff.lt/index.php/component/k2/i ... bolininkai" onclick="window.open(this.href);return false;

Mažeikiškiai futbolo mėgėjai savaitgalį pirmą kartą surengė futbolo turnyrą veteranams „Mažeikių taurė 2014“.

Futbolo treneris Algirdas Mika, vienas iš turnyro organizatorių, sakė, kad ruoštis veteranų susitikimui pradėta prieš mėnesį, tačiau visko suderinti nepavyko – neatvyko kviesti Kaliningrado atstovai, todėl teko pasitenkinti trimis ekipomis. Komandos žaidė aštuoni prieš aštuonis, du kėlinukus po dvidešimt minučių.

Mažeikiškiai pirmosiose rungtynėse rezultatu 6:2 privertė pasiduoti kretingiškius, po to sužaidė lygiosiomis 0:0 su Ventspilio atstovais ir tapo pirmojo turnyro nugalėtojais.

Be pagrindinio prizo, individualius prizus pelnė ir du mūsų ekipos atstovai – geriausio gynėjo prizu apdovanotas Algirdas Mika, geriausio vartininko – Ramūnas Batavičius.

Po šio turnyro Mažeikių komanda ruošiasi apginti Žemaitijos regiono salės futbolo čempionų vardus – turnyras įgaus pagreitį po Naujųjų metų. Gruodžio mėnesį mažeikiškius sportininkus į salės futbolo turnyrą jau pakvietė Ventspilio veteranai.

Informacija pagal santarvė.lt

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Veteranai

2015 Sau 13 16:40

A.Velička: Atėjo laikas padėti tašką
2015 sausio mėn. 11 d. 18:17:31
Evaldas GELUMBAUSKAS, „Respublikos“ žurnalistas
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... eti_taska/" onclick="window.open(this.href);return false;

Praėjusių metų lapkritį vykusiame Lietuvos futbolo čempionato uždarymo renginyje Vilniaus „Žalgirio“ puolėjas Andrius Velička kartu su komanda atsiėmė aukso medalius. Paaiškėjo, kad 35 metų futbolininkui tai buvo jau 11-as Lietuvos čempiono titulas. Pagal šį rodiklį A.Velička aplenkė rekordininku buvusį Tomą Kančelskį.

A.Velička net 7 čempiono titulus iškovojo žaisdamas gimtojo miesto FBK „Kaunas“ ekipoje, po 2 kartus laimėjo vilkėdamas Panevėžio „Ekrano“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandų marškinėlius. „Dar pridėkite Kazachstano ir Škotijos čempiono titulus ir gausite galutinį skaičių“, - kalbėdamas su „Sporto gyvenimu“ sakė Andrius Velička.

Vis dėlto panašu, kad aukso medalių kolekcijos papildyti jau nebepavyks. Atsisveikinęs su Vilniaus „Žalgiriu“ A.Velička nusprendė padėti tašką ir futbolininko karjeroje. „Gal jau ir laikas atėjo. Kada nors juk reikia užbaigti. Apsispręsti padėjo ir tai, kad pasibaigė sutartis su „Žalgiriu“. Manau, 99,9 proc. tikslumu galiu pasakyti, kad profesionalo karjera jau baigta“, - samprotavo 121 įvartį Lietuvos čempionatuose per savo karjerą įmušęs 35 metų futbolininkas.

- Andriau, ar nesinorėjo užbaigti karjeros Kauno komandoje?

- Minčių buvo visokių. Buvo ir tam tikrų kalbų. Bet susitarti nepavyko, tad kalbėti apie tai nėra prasmės. O šiaip nuo futbolo aš niekur nepabėgsiu. Praėjusį sekmadienį žaidžiau Kauno apskrities mažojo futbolo (7 prieš 7) pirmenybėse „Futbolo.tv“ komandoje. Jei bus galimybių, tai ir ateityje sudalyvausiu mėgėjų futbolo varžybose. Bet su profesionaliu futbolu jau baigta.

- Kaip vertinate paskutinį savo sezoną A lygoje? Nors su „Žalgiriu“ laimėjote visus įmanomus titulus, bet pats žaidėte mažiau nei anksčiau, dažniausiai aikštėje pasirodydavote po keitimo.

- Aš savo asmeninių pasiekimų nesureikšminu. Gal ir ne viskas buvo taip gerai, kaip norėjosi. Trukdė traumelės, vasarą daug laiko teko skirti kelio traumos gydymui. Taip ir susidėjo, kad žaidžiau ne tiek daug. Bet čia gal jauniems futbolininkams svarbu daug žaisti, daug įmušti. Man svarbiausia, kad komanda gerai žaidė, Lietuvoje viską laimėjo. Vadinasi, sezonas buvo geras.

- Su „Žalgiriu“ iškovotas šalies čempiono titulas jums jau 11-as. Kuris titulas jums asmeniškai yra mieliausias, brangiausias?

- Visi jie man svarbūs ir malonūs. Bet du yra tikrai išskirtiniai. 2004 m. su FBK „Kaunas“ komanda paskutiniame ture 2:0 nugalėjome Panevėžio „Ekraną“ ir iškovojome čempionų titulą. Žaidėme Panevėžyje, rungtynes stebėjo pilnas stadionas. Aš į aikštę išėjau po keitimo ir antrame kėlinyje įmušiau abu įvarčius. Jausmas buvo nepamirštamas. Taip pat labai įsiminė pirmasis su „Žalgiriu“ iškovotas titulas. Manau, kad šią istoriją žino visi futbolo mėgėjai. Iki sezono pabaigos likus 5 turams mes turėjome 11 taškų persvarą prieš Klaipėdos „Atlantą“. Mums tereikėjo surinkti 5 taškus - ir mes čempionai. Atrodė, kad paprasčiau nebūna. Tačiau viena po kitos sekė keturios lygiosios, o paskutiniame ture pralaimėjome Marijampolės „Sūduvai“. Pasibaigus toms rungtynėms visi buvome labai nusivylę, bet tada paaiškėjo, kad taškus prarado ir „Atlantas“. Tokio siužeto mano karjeroje dar nebuvo, kad po pralaimėtų rungtynių laistytume šampanu aukso medalius. Ir turiu pasakyti, kad tie medaliai buvo ypač saldūs.

- Per savo karjerą jums teko žaisti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Rungtyniavote Rusijoje, Kazachstane, Škotijoje, Norvegijoje, Azerbaidžane. Kur jums labiausiai patiko?

- Be abejo, Škotijoje. 2006 m. vasarą iš „Kauno“ persikėliau į Edinburgo „Hearts“ ekipą. Tuo metu Škotijos čempionato lygis buvo gana aukštas, bet man pavyko sėkmingai įsilieti į „Hearts“ žaidimą, daug žaidžiau, buvo ir įvarčių. Bet tikrai nebuvo lengva. O Glazgo „Rangers“ klubas buvo geriausias profesionalumo prasme. Dabar jis išgyvena sunkius laikus, o 2008 m. buvo pasiekęs UEFA taurės finalą, iškovojęs Škotijos čempionato sidabrą. Be to, smagu, kad su „Rangers“ 2009 m. iškovojau Škotijos pirmenybių auksą.

- 2009 m. rugpjūčio 15 d. pasirašėte sutartį su Anglijos pirmos lygos klubu „Bristol City“. Bet jau debiutinėse rungtynėse patyrėte sunkią traumą. Kaip tai nutiko?

- Sunku net ir paaiškinti. Bėgau su kamuoliu, suklupau ir viskas. Pamenu, buvęs „Hearts“ kapitonas Polas Chartlis (Paul Hartley), tuo metu žaidęs varžovų komandoje, priėjęs klausė, kas nutiko. Nepatikėjo, kad patyriau traumą. O man viskas buvo aišku. Užteko to pokštelėjimo, kurį išgirdau. Ši trauma mano karjerai iškėlė labai didelį klaustuką. O jos padarinius jaučiu iki šiol.

- Ar nebuvo minčių, kad futbolo daugiau nebežaisite?

- Ne, tada apie tai negalvojau. Neturėjau net progos, nes klubas manimi rūpinosi, sudarė visas sąlygas atsigauti po operacijos. O ir operavo aukščiausio lygio specialistai. Tiesa, daktaras sakė, kad jei tokią traumą būčiau patyręs prieš 10 metų, tada apie futbolą nebūtų net kalbos. O tada užtikrino, kad tikrai grįšiu į aikštę ir dar pažaisiu.

- Bet sugrįžimas nebuvo lengvas?

- Kitaip ir negalėjo būti, vis dėlto metus praleidus be futbolo buvo labai sunku išsijudinti. Buvo ir tam tikra baimė, nepasitikėjimas savimi. Be to, sugrįžęs į aikštę jau pirmose rungtynėse patyriau dar vieną traumą. 2010 m. vasarą grįžau į „Rangers“, bet draugiškose rungtynėse išsisukau čiurną. Su ja prasikamavau dar beveik metus. Dėl jos man nepavyko įsitvirtinti ir „Rangers“ klube, negavau progos rimčiau pasireikšti ir „Aberdeen“ komandoje. Galiausiai su šeima nusprendėme, kad metas grįžti į Lietuvą.

- Ir atsidūrėte Panevėžyje. Ar nesigailite priėmęs „Ekrano“ pasiūlymą?

- Ne, o ko gailėtis? Aišku, galėjau likti ir Škotijoje, bet turėjau atsižvelgti ir į šeimos poreikius. Dukrai suėjo 7 metai, turėjome pasirinkti, ar tęsiame mokslus Škotijoje, ar grįžtame į Lietuvą. Pasirinkome antrą variantą. Ir kol kas dėl to nesigailime.

Su „Ekranu“ du kartus tapau Lietuvos čempionu, pažaidžiau Čempionų lygos atrankos varžybose, Europos lygos turnyre. Pamenu, kad su Panevėžio komanda pirmą kartą čempionais tapome autobuse. Žaidėme Tauragėje, įveikėme „Taurą“, o grįždami namo sužinojome, kad „Žalgiris“ pralaimėjo Marijampolėje. Tai reiškė, kad esame jau nebepavejami.

- 2012 m. liepos 1 d. sužaidėte paskutines rungtynes „Ekrano“ komandoje. Tada į Marijampolės „Sūduvos“ vartus įmušėte tris įvarčius, o paskutiniu jau per teisėjo pridėtą laiką išplėšėte pergalę (3:2). Ar pamenate tą įvartį?

- Taip, manau, kad tai vienas gražiausių įvarčių mano karjeroje. Smūgiavau iš toli, gal apskritai pirmą kartą gyvenime. Ir ne tik smūgiavau, bet ir pataikiau. Į virpstą, o nuo jo - į vartus. Daugiau tokių įvarčių nebuvo. Tikriausiai ir nebus.

- Po tų rungtynių išvykote į Azerbaidžaną. Žaidėte „Azal“ klube, bet įvarčių srautas išseko. Kodėl?

- Man treneris iš karto pasakė, kad komandoje yra pagrindinis puolėjas, o aš būsiu jo dubleris. Taip išėjo, kad jis žaidė gerai ir daug, o aš dažniausiai pakildavau nuo atsarginių suolelio, žaisdavau 15-20 min. Mano užduotis buvo palaikyti kamuolį, padėti komandai. Kiek galėjau, tiek padėjau. Jokių ambicingų tikslų nepuoselėjau, tiesiog karjeros gale pažaidžiau.

- Metai Azerbaidžane jums kainavo vietą Lietuvos rinktinėje. Žaisdamas Panevėžyje sulaukėte tuometinio rinktinės vyriausiojo trenerio Čabos Lašlo (Csaba Laszlo) dėmesio, 2012 m. tapote pagrindiniu rinktinės puolėju. O vėliau kvietimų nebesulaukėte. Neapmaudu?

- Aš rinktinėje niekada nebuvau pagrindinis puolėjas. Kai buvau jaunas, dominavo Edgaras Jankauskas, Robertas Poškus, Tomas Danilevičius. Su jais buvo sunku konkuruoti. Bet aš dėl to tikrai niekada nesisielojau. Man buvo didelė garbė sulaukti kvietimo į rinktinės stovyklą, kur galėjau treniruotis su geriausiais šalies žaidėjais, treneriais. Tai yra kiekvieno futbolininko svajonė. O kiek žaidžiau - tiek, čia jau nieko nebepakeisi.

- O žvelgdamas į savo karjerą, nueitą futbolininko kelią, ar norėtumėte ką nors pakeisti?

- Visada atrodo, kad būtų galima ir geriau, bet iš esmės aš savo karjera esu patenkintas. Buvo tam tikrų prastesnių pasirinkimų, gal turėdamas antrą šansą, nebūčiau iš Norvegijos grįžęs į Škotiją. Mane kvietė ir Anglijos pirmos lygos klubai, bet pasirinkimą nulėmė „Rangers“ vardas. Ir šansas sužaisti Čempionų lygoje. Kita vertus, gal kitame klube būtų buvę dar blogiau. To jau niekada nesužinosiu.

DOSJĖ

Andrius Velička

Gimė 1979 m. balandžio 5 d.

1996-2002 m. FBK „Kaunas“ 98 (53)

2002 m. Machačkalos „Anži“ (Rusija) 5 (1)

2003 m. Pavlodaro „Irtiš“ (Kazachstanas) 12 (0)

2003-2006 m. FBK „Kaunas“ 68 (36)

2006-2008 m. Edinburgo „Hearts“ (Škotija) 47 (19)

2008 m. Stavangero „Viking“ (Norvegija) 18 (6)

2008-2011 m. Glazgo „Rangers“ (Škotija) 8 (4)

2009-2010 m. „Bristol City“ (Anglija) 1 (0)

2010-2011 m. „Aberdeen“ (Škotija) 6 (1)

2012-2013 m. Panevėžio „Ekranas“ 43 (17)

2012-2013 m. „Azal PFK“ (Azerbaidžanas) 15 (0)

2013-2014 m. Vilniaus „Žalgiris“ 38 (9)

Lietuvos rinktinė

1998-2012 m. 26 (2)


(Metai, komanda, rungtynės, įvarčiai)
Paskutinį kartą redagavo 1 Tobex. Iš viso redaguota 2015 kartus.

The Miz

Re: Veteranai

2015 Sau 13 17:09

Andrius Velička kabina sportinius batelius ant vinies.

Pietietis
Pranešimai: 76
Užsiregistravo: 2014 Kov 22 12:54

Re: Veteranai

2015 Sau 13 18:34

Andrius Velička kabina sportinius batelius ant vinies.
Tikrai? Nepastėbėjau, kad parašyta aukščiau.

The Miz

Re: Veteranai

2015 Sau 14 11:21

Andrius Velička kabina sportinius batelius ant vinies.
Tikrai? Nepastėbėjau, kad parašyta aukščiau.
nuejk i futblo.tv feisbuka ir patikrink, pamatisi, kad taip parasita, kad kabina bucus ant vinio

The Miz

Re: Veteranai

2015 Sau 14 11:23

Tituluočiausias visų laikų lygos žaidėjas ir vienas geriausių snaiperių lygos istorijoje Andrius Velička baigia profesionalo karjerą. Vieną gražiausių įvarčių, jo paties teigimu, Andrius pelnė prieš pora metų žaisdamas už "Ekraną" (video nuorodoje).
https://www.youtube.com/watch?v=khUb4lHnCNk" onclick="window.open(this.href);return false;

Behemoth'c
Pranešimai: 812
Užsiregistravo: 2014 Sau 06 08:52
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Veteranai

2015 Vas 24 09:27

truputuka paveluotai, Sveikiname

Su 40 metų jubiliejumi šiandien (02,21) sveikiname buvusį Lietuvos rinktinės saugą Igorį Moriną!
Igoris yra vienas iš nedidelio "50-uko klubo" narių - t.y. sužaidusių rinktinėje daugiau nei pusšimtį rungtynių. Nuo 1996 iki 2007 m. rinktinėje jis rungtyniavo 51 kartą ir įmušė 7 įvarčius.
Lietuvos čempionate I. Morinas pasižymėjo per 100 kartų ir patenka tarp geriausių visų laikų snaiperių.

https://www.facebook.com/LTUfutbolas" onclick="window.open(this.href);return false;

...

Re: Veteranai

2015 Bir 18 10:53

2015-06-17 17:30

"Prelegentai" ir "Dainavos senjorai" pirmauja Aukštaitijos regiono pirmenybėse
http://www.lff.lt/lt/article/prelegenta ... irmenybese" onclick="window.open(this.href);return false;

Prasidėjo 2015 m. Lietuvos senjorų (nuo 35 m.) futbolo čempionato Aukštaitijos regiono pirmenybių antras ratas. Jonavoje sužaistos pirmos 7-ojo turo rungtynės tarp vietos „Klevo" ir Vilniaus „Gariūnų".

Jonaviečiai laimėjo rezultatu 5:3 ir nugalėtojų gretose dubliu išsiskyrė D. Regelskis, po įvartį pelnė V. Nutautas, R. Fedotovas ir S. Černiauskas. Svečių gretose dublį pelnė M. Kasperūnas, vieną įvartį - E. Burzdikas. Rungtynėse įspėti D. Regelskis ir H. Tamulynas.

Birželio 17 dieną Aukštaitijos pirmenybių lyderių pozicija dalinasi pralaimėjimo dar nepatyrę Vilniaus „Prelegentai" ir Alytaus „Dainavos senjorai". Trečią vietą užima Kėdainių „Nevėžio senjorai". Paskutinės 7 turo rungtynės bus sužaistos penktadienį.

Pagal turnyro renglamentą keturios pajėgiausios Aukštaitijos ir Žemaitijos regionų komandos patenka į atkrintamųjų rungtynių etapą.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Veteranai

2015 Lie 16 15:29

Beje, kalbant apie Švediją - Tomas Žvirgždauskas gal ir pasiliko ten gyventi? Nes ilgokai Švedijoje žaidė, o dabar jau nebesigirdi

mafia7
Pranešimai: 7309
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Veteranai

2015 Lie 16 16:44

man ir įdomu, kur tas puikus žaidėjas dingo

...

Re: Veteranai

2015 Rgs 10 14:54

ATLANTAS BURS VETERANŲ KLUBĄ

Robertas Poškus, Edmundas Gaigalas ir Vacys Lekevičius šiandien sukirto rankomis dėl to, kad būtina atgaivinti „Atlanto“ veteranų futbolo klubą.

Komandos vadovu paskirtas E.Gaigalas, vyriausiuoju treneriu – Rimantas Žvingilas.

Anot E.Gaigalo, artimiausiais mėnesiais „Atlanto“ senjorų komanda bus komplektuojama, o nuo šiandien dalyvaus įvairiose šalies ir užsienio turnyruose.

V.Lekevičius patikino, kad formuojant „Atlanto“ senjorų komandą, bus kalbamasi, kad grįžtų į Klaipėdą, kone su visais kitų miestų ekipose žaidžiančiais klaipėdiečiais.

patriotas
Pranešimai: 323
Užsiregistravo: 2010 Vas 11 16:38
Palaikoma komanda: DAINAVA

Re: Veteranai

2016 Sau 22 19:28

http://www.alytausnaujienos.lt/alytausn ... ?nid=11902" onclick="window.open(this.href);return false;


Aly­tu­je ren­gia­mas pir­ma­sis lei­di­nys, skir­tas se­niau­siai spor­to ša­kai – fut­bo­lui. Kny­gą „Fut­bo­las Aly­tu­je“ ra­šo skir­tin­gų pro­fe­si­jų ir kar­tų ko­lek­ty­vas, su­si­bū­ręs į re­dak­ci­nę ko­le­gi­ją. Fut­bo­lo ben­druo­me­nės lau­kia­mas lei­di­nys at­spin­dės fut­bo­lo Aly­tu­je at­si­ra­di­mą ir vys­ty­mą­si 1935–2015 me­tais, tai yra per pas­ta­rą­jį 80-me­tį.



Šian­dien siū­lo­me ko­res­pon­den­tės Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bį su Ro­mu­al­du RA­DI­VO­NU, Aly­taus ap­skri­ties tu­ber­ku­lio­zės li­go­ni­nės di­rek­to­riu­mi, bu­vu­siu var­ti­nin­ku, apie fut­bo­lo aikš­te­lė­se pra­leis­tus me­tus.

Romualdas Radivonas: „Ir dabar du kartus savaitėje su bendraminčiais renkamės Šv. Benedikto gimnazijos sporto salėje, pažaidžiame krepšinį. Bet futbolas mano kraujyje ir ryšys su juo nenutrūkęs.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.

– Apie Jū­sų vai­kys­tės ir jau­nys­tės aist­rą fut­bo­lui iki šiol sklan­do le­gen­dos. Pri­si­min­ki­te tuos me­tus, tuos ke­lius, ku­riais sku­bė­jo­te su fut­bo­lo ka­muo­liu ran­ko­se.



– Esu tik­rų tik­riau­sias aly­tiš­kis, nes gi­miau Aly­tu­je, au­gau Ku­ror­tu va­di­na­mo­je mies­to da­ly­je, Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je, ku­rios pa­bai­ga re­mia­si į miš­ką, pa­čia­me pas­ku­ti­nia­me na­me. Čia ir da­bar gy­ve­nu. La­bai daug kas pri­me­na ma­no ke­lią į di­dį­jį fut­bo­lą (tais lai­kais jis toks ir bu­vo). O pra­džia bu­vo 1959 me­tai, kai atos­to­gų iš Si­bi­ro, kur, su­pran­ta­ma, ne sa­vo no­ru bu­vo pa­te­kęs, grį­žo dė­dė Juo­zas Mig­li­nas, ma­mos bro­lis, ir do­va­nų Cha­ba­rov­ske nu­pir­kęs man par­ve­žė tik­rą odi­nį su­vars­to­mą fut­bo­lo ka­muo­lį. Mat dar 1945 me­tais, prieš „eva­ku­a­ci­ją“, bu­vo žai­dęs Aly­taus ko­man­do­je var­ti­nin­ku.



Tuo­met re­tas Aly­tu­je tu­rė­jo to­kį ka­muo­lį. Nu­si­neš­da­vau į mo­kyk­lą, kur gai­nio­da­vo­me per per­trau­kas ir po pa­mo­kų, – bu­vau vie­nin­te­lis su ka­muo­liu, vi­si ta­da bu­vo ma­no drau­gai, ir aš į sa­vo ko­man­dą rink­da­vau­si ge­riau­sius žai­dė­jus. Be­veik vi­si, no­rin­tys žais­ti fut­bo­lą, bū­da­vo dve­jais, tre­jais ar ket­ve­riais me­tais už ma­ne vy­res­ni, o man te­bu­vo sep­ty­ne­ri, bet ka­muo­lys ma­no, to­dėl pri­im­ti žais­ti rei­kė­jo ir ma­ne. Daž­niau­siai, kad ne­truk­dy­čiau, ma­ne sta­ty­da­vo tarp dvie­jų ak­me­nų ar port­fe­lių, va­di­na­mų var­tais, – bū­da­vau var­ti­nin­kas. Ga­li bū­ti, kad dėl to, o gal pa­vel­dė­ti dė­dės ge­nai lė­mė, kad pa­grin­di­nis ma­no, kaip fut­bo­li­nin­ko, am­plua – bū­ti var­ti­nin­ku, o var­ti­nin­ko nu­me­ris tais lai­kais bu­vo pir­mas.



Dau­ge­lis jau pa­gy­ve­nu­sių aly­tiš­kių tu­rė­tų pri­si­min­ti tą mū­sų žai­di­mo vie­tą apie 1963 ir vė­les­nius me­tus – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės ga­le, kai ei­da­mi į Dai­nų slė­nį per­ei­da­vo be žo­lės li­ku­sią aikš­te­lę su iš rąs­tų pa­sta­ty­tais var­tais, ir jo­je ka­muo­lį gai­nio­jan­čius vai­kus. Šią 40 x 20 met­rų aikš­te­lę įsi­ren­gė­me mes pa­tys, Ku­ror­to vai­kai, per ke­le­tą me­tų, kad ei­gu­lys ne­pa­ste­bė­tų, pa­ša­li­no­me krū­mokš­nius, sto­res­nius me­de­lius ir va­lan­dų va­lan­das iki su­te­mų gai­nio­jo­me ka­muo­lį. Vė­liau šio­je aikš­te­lė­je reng­da­vo tre­ni­ruo­tes „Aly­čio“ ir „Dai­na­vos“ fut­bo­lo ko­man­dų žai­dė­jai.



Po mū­sų na­mo lan­gais to­je pa­čio­je gat­vė­je, miš­ko pa­kraš­ty­je, au­go pu­šis ir eg­lė. Pus­ket­vir­to met­ro tar­pas tarp jų man at­sto­da­vo var­tus, o drau­gai nuo gat­vės grin­di­nio į juos smū­giuo­da­vo. Kar­to­da­mas tuo­met le­gen­di­nio ru­sų var­ti­nin­ko Le­vo Ja­ši­no, ge­riau­sio pa­sau­ly­je, var­dą, steng­da­vau­si su­gau­ti kiek­vie­ną smū­giuo­tą ka­muo­lį, ne­pai­sy­da­mas nuo me­džių šak­nų at­si­ra­du­sių skau­džių mė­ly­nių ant kū­no.



Aist­rą fut­bo­lui kurs­tė ir kiek­vie­nos rung­ty­nės mies­to sta­dio­ne. Net pra­ėjus dau­giau kaip 50 me­tų at­me­nu 1961-ųjų „Dai­na­vą“ ir 1965-ųjų „Aly­tį“ bei žai­džian­čius Aly­taus fut­bo­lo asus V.Ka­ra­šaus­ką, S.Ja­ce­vi­čių, J.Rač­kaus­ką, Jo­ną Ku­bi­le­vi­čių, R.Plaus­ką, R.Verks­nį, J.Za­bi­tą, bro­lius Dob­ro­vols­kius ir Žu­kaus­kus, V.Lu­be­nic­kį ir ki­tus. Ta­čiau la­biau­siai im­po­na­vo var­ti­nin­kai Lion­gi­nas Kup­rys, Pet­ras Ve­re­nius, Al­gi­man­tas Vait­ke­vi­čius. Sta­dio­ne ste­bė­da­vau jų šuo­lius tre­ni­ruo­tė­se, pa­da­vi­nė­da­vau jiems ka­muo­lius var­žy­bo­se, o Lion­gi­nas Kup­rys man ati­duo­da­vo jau su­dė­vė­tas ir su­iru­sias, bet tik­ras odi­nes var­ti­nin­ko pirš­ti­nes. Jas su­si­siū­da­vau ir tarp sa­vo gim­tų­jų me­džių gau­dy­da­vau ka­muo­lį mū­vė­da­mas tik­ro­mis var­ti­nin­ko pirš­ti­nė­mis, su dvi­gu­bu už­si­de­gi­mu.



1963 me­tais jau bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos vai­kų tarp­gat­vi­nės fut­bo­lo var­žy­bos. Ro­dos, 1964 me­tais ant­ra­me to­kia­me tur­ny­re mes, dvy­li­kos–try­li­kos me­tų Ku­ror­to ber­niu­kai, pa­si­va­di­nę „Pu­šy­no“ ko­man­da, ta­po­me mies­to čem­pio­nais.



To­liau ma­no, kaip fut­bo­li­nin­ko, ke­lias ėjo per fut­bo­lo aikš­tes tarp­mo­kyk­li­niuo­se tur­ny­ruo­se žai­džiant 2-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los, sa­vo me­tų mies­to moks­lei­vių ko­man­do­se, res­pub­li­ki­nė­se tech­ni­ku­mų spar­ta­kia­do­se at­sto­vau­jant Aly­taus me­cha­ni­kos tech­ni­ku­mo ko­man­dai. 1968 me­tais kaip var­ti­nin­kas bu­vau pri­pa­žin­tas ge­riau­siu spar­ta­kia­dos žai­dė­ju.



– Kam šian­dien la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­dė­ko­ti už aist­rą fut­bo­lui? Kiek spor­to da­bar Jū­sų gy­ve­ni­me? Kaip tuos me­tus ver­ti­na­te šian­die­nos aki­mis?



– La­biau­siai tu­rė­čiau dė­ko­ti ir dė­ko­ju „Aly­čio“ tre­ne­riui Le­o­ni­dui Dob­ro­vols­kiui. Tai jis ma­ne, sep­ty­nio­lik­me­tį, 1969 me­tais pa­kvie­tė į su­au­gu­sių­jų „Aly­čio“ ko­man­dą, tuo­met stip­riau­sią Aly­taus mies­te. Grei­tai ta­pau pa­grin­di­niu jos var­ti­nin­ku – pa­kei­čiau Vin­cą Prus­kų, ta­čiau lū­žus ran­kai per rung­ty­nes Kė­dai­niuo­se se­zo­nas bai­gė­si be fut­bo­lo, o ki­ta­me po pir­mų rung­ty­nių bu­vau pa­šauk­tas į ar­mi­ją.



Tais me­tais vie­no­je ly­go­je ir ta­me pa­čia­me po­gru­py­je ko­vo­jo ir ant­ro­ji Aly­taus fut­bo­lo ko­man­da „Dai­na­va“, va­do­vau­ja­ma Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus. Jo­je žai­dė ne tik aly­tiš­kiai, bet ir pirk­ti­niai ge­res­ni žai­dė­jai iš ki­tų mies­tų. Aly­taus sta­ty­bos tres­to še­fuo­ja­ma ko­man­da tai ga­lė­jo sau leis­ti, o „Aly­čio“ gre­to­se žai­dė tik mies­to au­gin­ti­niai. Bet ko­kie tuo­met bu­vo žūt­bū­ti­niai tar­pu­sa­vio ma­čai, kiek aist­rų tarp žai­dė­jų ir sa­vas ko­man­das pa­lai­kan­čių žiū­ro­vų… Sta­dio­ne ma­čo me­tu tilp­da­vo vi­si Aly­taus žmo­nės, gat­vė­se to­mis va­lan­do­mis tik ka­tės ir viš­tos laks­ty­da­vo. To­kio­mis pat są­ly­go­mis vyk­da­vo ir prin­ci­pi­nės ko­vos su Ma­ri­jam­po­lės (tuo­me­čio Kap­su­ko) „Sū­du­vos“ ko­man­da. Su­val­kie­čius nu­ga­lė­ti bu­vo pres­ti­žo rei­ka­las.



Kai 1972 me­tų pa­va­sa­rį grį­žau bai­gęs tar­ny­bą, Aly­taus fut­bo­lo pa­dan­gė­je jau pū­tė ki­ti vė­jai. Dar ne­bu­vau nu­si­avęs čia­ba­tų, o ma­ne jau už­re­gist­ra­vo į „Aly­tį“, ta­čiau ko­man­dos vei­das bu­vo ki­toks. Dau­gu­ma žai­dė­jų be­bai­gią ar bai­gę fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą. Ko­man­da ne­tu­rė­jo per­spek­ty­vos ir 1973 me­tais nu­sto­jo eg­zis­tuo­ti, nes Aly­taus ma­ši­nų ga­myk­la lio­vė­si ją fi­nan­suo­ti.



Ta­da bu­vo „Dai­na­vos“ kles­tė­ji­mo me­tas, o Aly­taus žiū­ro­vai ma­tė aukš­čiau­sio­sios ly­gos Lie­tu­vos fut­bo­lą, nors ko­man­dos pa­grin­dą su­da­rė ne Aly­tu­je iš­ug­dy­ti žai­dė­jai. „Dai­na­vo­je“ bu­vo tik vie­nas var­ti­nin­kas, ir tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vi­čius kvie­tė ma­ne į ko­man­dą an­tru var­ti­nin­ku. Kvie­ti­mu ne­pa­si­nau­do­jau, nes „Dai­na­va“ tu­rė­jo vie­ną, bet ge­rą var­ti­nin­ką Si­gi­tą Kra­pa­vi­čių, bū­ti jo dub­le­riu ne­si­no­rė­jo, no­rė­jau žais­ti fut­bo­lą, o ne sė­dė­ti ant at­sar­gi­nių suo­le­lio.



To­kią ga­li­my­bę tu­rė­jau Aly­taus „Ban­go­je“. Į šią ko­man­dą 1974 me­tais su­si­bū­rė­me vi­si tuo­met ge­riau­si Aly­taus fut­bo­li­nin­kai, ku­rie „Dai­na­vos“ žai­dė­jams nu­si­lei­do­me meist­riš­ku­mu, bet ne en­tu­ziaz­mu ir no­ru žais­ti. Į tre­ni­ruo­tes du–tris kar­tus sa­vai­tė­je po dar­bo va­ka­rais rink­da­vo­si Eu­ge­ni­jus Juo­dai­tis, Al­gis Žū­kas, Ro­mas Ly­de­ka, Al­gis Lau­kai­tis, Ro­mas Dun­de­ris, Al­gis Že­mai­tis, Juo­zas Džer­vus, Ed­var­das Mik­nius, Va­cys Sin­ke­vi­čius, Hen­ri­kas Alek­sa, Al­gis Kaz­laus­kas, Sta­sys Šer­pens­kas iš Dau­gų. Or­ga­ni­za­ci­niams rei­ka­lams tvar­ky­ti ir ei­ti tre­ne­rio pa­rei­gas pa­tys iš­si­rin­ko­me žai­dė­ją Pet­rą Si­ma­na­vi­čių, o ko­man­da pa­si­va­di­no „Ban­ga“.



Šios su­dė­ties ko­man­da Aly­taus fut­bo­lui auk­si­niais 1975 me­tais vie­no­je iš ke­tu­rių res­pub­li­kos A ly­gos zo­nų ta­po Kap­su­ko zo­nos nu­ga­lė­to­ja ir įgi­jo tei­sę ke­tu­rių ko­man­dų tur­ny­re Tel­šiuo­se ko­vo­ti dėl per­ėji­mo į aukš­čiau­si­ą­ją ly­gą, ku­rio­je „Dai­na­va“ jau bu­vo už­si­tik­ri­nu­si čem­pio­nės var­dą. Fut­bo­lo funk­cio­nie­riai mus per­spė­jo, kad per daug ne­si­dras­ky­tu­me tur­ny­re, kad „Dai­na­va“ ir už mus šiais me­tais jau at­lo­šė ir kad Aly­tui bū­tų per di­de­lė pra­ban­ga aukš­čiau­sio­jo­je ly­go­je tu­rė­ti dvi ko­man­das. Ten­den­cin­gu tei­sė­ja­vi­mu mus pa­sta­tė į vie­tą.



Į „Dai­na­vą“ an­trą kar­tą 1978 me­tais ma­ne pa­kvie­tė tre­ne­ris Juo­zas Rač­kaus­kas, pe­rė­męs ko­man­dos vai­rą iš Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus. Si­gi­tas Kra­pa­vi­čius ko­man­do­je dar bu­vo, bet ak­ty­viai ne­si­tre­ni­ra­vo, tai­gi ta­pau pa­grin­di­niu var­ti­nin­ku. Ko­man­da bu­vo at­jau­nė­ju­si, jau ne­bu­vo ke­le­to čem­pio­nų. „Dai­na­vo­je“ žai­džiau sep­ty­nis se­zo­nus, du kar­tus ta­po­me res­pub­li­kos ma­žo­jo sa­lės fut­bo­lo tur­ny­ro pri­zi­nin­kais ir ke­le­tą me­tų lai­kė­mės aukš­čiau­sio­sios ly­gos tur­ny­ri­nės len­te­lės vi­du­ry­je. Daž­na tre­ne­rių kai­ta prie ge­ro ne­pri­ve­dė ir 1982 me­tais iš­kri­to­me į že­mes­nę ly­gą.



Po­rą me­tų dar žai­džiau „Dai­na­vo­je“, dar dve­jus me­tus „Po­rin­gė­je“ ir ak­ty­vią fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą 1988 me­tais bai­giau Sim­no „Pe­let­rū­ne“. Vė­liau žais­da­vo­me ve­te­ra­nų tur­ny­ruo­se, me­di­ci­nos dar­buo­to­jų or­ga­ni­zuo­ja­muo­se fut­bo­lo, sta­lo te­ni­so, krep­ši­nio tur­ny­ruo­se.



Prieš tre­jus–ket­ve­rius me­tus bu­vo su­da­ry­ta jung­ti­nė Aly­taus ir Drus­ki­nin­kų ve­te­ra­nų, ku­riems per 50 me­tų, ko­man­da „Ar­ni­ka“, da­ly­va­vo­me res­pub­li­kos pir­me­ny­bė­se. Iš ma­no kar­tos vien­me­čių „dai­na­vie­čių“, de­ja, žai­džiau aš vie­nas, o ki­ti aly­tiš­kiai kur kas jau­nes­ni. Nors bu­vau vy­riau­sias ko­man­dos žai­dė­jas, dvie­juo­se tur­ny­ruo­se bu­vau pri­pa­žin­tas ge­riau­siu var­ti­nin­ku.



Ir da­bar du kar­tus sa­vai­tė­je su ben­dra­min­čiais ren­ka­mės Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos spor­to sa­lė­je, pa­žai­džia­me krep­ši­nį. Bet fut­bo­las ma­no krau­jy­je ir ry­šys su juo ne­nu­trū­kęs.



– Kai kal­ba pa­kryps­ta apie „Dai­na­vą“, ko­kie epi­zo­dai iš­ky­la prieš akis?



– Kaip mi­nė­jau, me­nu „Dai­na­vą“ nuo 1961 me­tų, bet kaž­ko­dėl bran­giau­sia tų me­tų „Dai­na­va“, ku­riais jo­je žai­džiau. Be abe­jo, la­bai daug ir ge­res­nių žai­dė­jų bu­vo prieš mus ir po mū­sų, ta­čiau at­min­ty­je tie, su ku­riais ma­žiau­siai še­šis kar­tus sa­vai­tė­je ma­tė­mės tre­ni­ruo­tė­se, var­žy­bo­se. Bu­vo­me la­bai drau­giš­ki, gy­ve­no­me vie­nas ki­tu, vie­ni apie ki­tus ir šei­mas ži­no­jo­me be­veik vis­ką, jei­gu rei­kė­da­vo pa­gal­bos bui­ty­je ar ki­tuo­se rei­ka­luo­se, nie­ka­dos ne­at­si­sa­ky­da­vo­me pa­dė­ti. O kiek są­mo­jo tuo­met jau­ni žmo­nės tu­rė­jo­me, kas­dien po nau­ją tik­rą įvy­kį ar at­si­ti­ki­mą apie sa­ve ar­ba drau­gą pa­sa­ko­da­vo­me ir juo­kė­mės, juo­kė­mės…



Links­mai ir sma­giai ben­dra­vo­me. Gal­būt to­dėl ir da­bar mū­siš­kė „Dai­na­va“ jau be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų kas­met gruo­džio 28, 29 ar 30 die­ną 19 va­lan­dą (kaip su­ta­ria­me) ren­ka­mės tra­di­ci­nė­je vie­to­je prie „Žu­vin­to“ pre­ky­bos cen­tro pa­ly­dė­ti pra­ei­nan­čių me­tų, pa­lin­kė­ti vie­nas ki­tam sėk­min­gų at­ei­nan­čių. Tra­di­ci­nė, nes tais lai­kais iš ši­tos vie­tos mes iš­vyk­da­vo­me į var­žy­bas ki­tuo­se mies­tuo­se. At­ei­na­me še­ši, sep­ty­ni, aš­tuo­ni, de­vy­ni… Kai kas iš­vy­kęs bū­na, kai ku­rių drau­gų jau ne­bė­ra. Vi­suo­met juos pri­si­me­na­me, pa­ty­li­me. Pa­sė­di­me ka­vi­nė­je, ta­čiau daž­niau­siai pas ku­rį nors na­muo­se pa­bū­na­me, pri­si­mi­ni­mais su­grįž­ta­me į tuos jau­nus me­tus, at­ku­ria­me juo­kin­giau­sius var­žy­bų ar šiaip tuo­me­čio mū­sų fut­bo­lo gy­ve­ni­mo epi­zo­dus, kas­met ką nors pri­kur­da­mi ir pa­gra­žin­da­mi. Ir vėl juo­kia­mės, mums links­ma ir ge­ra. Taip pat šven­čia­me ju­bi­lie­ji­nius gim­ta­die­nius.



Kiek te­ko gir­dė­ti, to­kių tra­di­ci­jų kaip mū­siš­kė „Dai­na­va“ ne­tu­ri nė vie­na ne tik Aly­taus, bet ir res­pub­li­kos fut­bo­lo ko­man­da.



– Gal tu­rė­jo­te ko­kių nors prie­ta­rų, ku­rie nu­teik­da­vo var­žy­boms?



– Kiek­vie­noms var­žy­boms var­ti­nin­ko ap­ran­gos kel­nai­tes ly­gin­da­vau su kan­tu ir fut­bo­lo ba­te­lius bū­ti­nai su­tep­da­vau ba­tų te­pa­lu, kad bū­tų šva­rūs ir minkš­ti. Gal­vo­da­vau, kad ki­taip ga­li ne­si­sek­ti. Ar tai bu­vo tie­sa? Ne­ži­nau.



– Ko­kie Jū­sų pri­si­mi­ni­mai apie tuo­me­ti­nius tre­ne­rius, tre­ni­ruo­čių są­ly­gas?



– Aly­taus pub­li­ka tik­rai nuo­sta­bi su­si­rink­da­vo sta­dio­ne, su­pran­tan­ti fut­bo­lą ir my­lin­ti Aly­taus ko­man­das. Aud­rin­go­mis ova­ci­jo­mis pa­lai­ky­da­vo, už­deg­da­vo ko­vai – rei­kė­da­vo au­ko­tis, kad žiū­ro­vų ne­nu­vil­tum.



Kaip jau mi­nė­jau, vai­kys­tės tre­ni­ruo­čių są­ly­gos dau­gu­mos ma­no ben­dra­am­žių bu­vo miš­ko, kie­mų tarp na­mų aikš­te­lės, lau­ky­mės. Žai­džiant su­au­gu­sių­jų ko­man­do­se tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo mies­to sta­dio­ne, bet ne vi­są lai­ką ant ve­jos – rei­kė­jo sau­go­ti aikš­tės dan­gą var­žy­boms. Iš­si­vo­lio­jęs dul­kė­se aikš­te­lė­je už tri­bū­nų nenu­si­prau­sęs ne­ap­si­reng­si, ypač aš, var­ti­nin­kas. Į sta­dio­ną bu­vo at­ves­ta šal­to van­dens ma­gist­ra­lė iš mies­to van­den­tie­kio ir čiau­pas. Už tri­bū­nų pie­ve­lė­je prau­syk­la – me­ta­li­nė­mis ko­jo­mis, dvie­jų met­rų il­gio, vamz­dis, pri­gręž­tas sky­lių, ant jo už­mau­ta žar­na van­de­niui nuo čiau­po ati­te­kė­ti. Bai­gę tre­ni­ruo­tę ar po var­žy­bų sku­bė­da­vo­me nors ap­si­lie­ti žar­no­je esan­čiu sau­lės pa­šil­dy­tu van­de­niu, o pas­kui le­di­nis te­kė­da­vo. Taip praus­da­vo­mės iki 1980 me­tų nuo ba­lan­džio iki lap­kri­čio mė­ne­sio.



Dar tre­ni­ruo­da­vo­mės „Pu­šy­no“ aikš­tė­je, jo­je ve­jos ne­bu­vo, tik smė­lis, o var­tuo­se plūk­ti­nė as­la. Ant to „as­fal­to“ ir tek­da­vo griu­vi­nė­ti gau­dant ka­muo­lį, nu­broz­din­ti šo­nai re­tai už­gy­da­vo. Na, o žie­mos mė­ne­siais tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo lau­ke, ant snie­go žais­da­vo­me fut­bo­lą. Tai bū­da­vo fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo pe­ri­odas, ir mes ne tiek fut­bo­lą žais­da­vo­me, kiek steng­da­vo­mės vie­nas ki­tą parg­riau­ti, nu­stum­ti, iš­mur­dy­ti snie­ge. Grįž­da­vo­me kiau­rai per­mir­kę, bet fi­zi­nis pa­si­ruo­ši­mas bu­vo už­tik­rin­tas ir tai tu­rė­jo įta­kos va­sa­ros se­zo­no me­tu, kai mū­sų var­žo­vai verk­da­vo, kad „Dai­na­va“ žai­džia kie­tai, ne­ina pa­stum­ti. Mes tuo di­džiuo­da­vo­mės ir to­kio­mis są­ly­go­mis ug­dė­me sa­vo meist­riš­ku­mą, va­do­vau­ja­mi tre­ne­rių Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus, J.Rač­kaus­ko, An­ta­no By­tau­to, Rim­vy­do Ko­cha­naus­ko.



– O ką ma­no­te apie šian­die­ni­nį Aly­taus fut­bo­lą?



– Min­tys liūd­nos. Ne­ver­du aš mies­to fut­bo­lo puo­de, to­dėl ojek­ty­viai ver­tin­ti sun­ku. Kai tiks­las nau­da, o ne fut­bo­lo at­ei­tis, per­spek­ty­va ir rai­da, aiš­ku vie­na – Aly­taus fut­bo­las ne to­se ran­ko­se. Kiek ro­do Aly­taus mies­to spor­to is­to­ri­ja, po­pu­lia­riau­sias bu­vo fut­bo­las ir tin­kli­nis, dar ran­ki­nis. Jo­kio krep­ši­nio ir krep­ši­nin­kų mies­te nie­kad ne­bu­vo, bet jis iš mies­to biu­dže­to da­bar dau­giau­sia re­mia­mas. Štai čia su­in­te­re­suo­tie­ji lai re­mia krep­ši­nį be mies­to. Pa­žiū­rė­ki­me Ma­ri­jam­po­lė­je – „Sū­du­va“ kas­met dėl aukš­čiau­sių vie­tų ko­vo­ja, ten pa­lai­ko­mos tra­di­ci­jos, se­niai su­kur­ta fut­bo­lo in­fra­struk­tū­ra ir jo­kio krep­ši­nio ten nė­ra. O Aly­tu­je gal­būt dėl to, kad į val­džią ne­bu­vo pa­te­kęs ar ver­slo įkū­ręs nors vie­nas nor­ma­lus fut­bo­lo pat­rio­tas, fut­bo­las mer­di. Ir mer­dės, jei­gu toks fut­bo­lo funk­cio­nie­rių po­žiū­ris. Pa­vyz­džiui, vyks­ta auk­si­nės „Dai­na­vos“ ke­tu­rias­de­šimt­me­čio mi­nė­ji­mas, tarp sve­čių – Sei­mo na­riai, o Aly­taus ap­skri­ties fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas ren­gi­ny­je ne­pa­si­ro­do. Tuo vis­kas pa­sa­ky­ta. O kiek aly­tiš­kių Lie­tu­vos rink­ti­nė­je, ki­tuo­se klu­buo­se žai­dė ir žai­džia. Va­di­na­si, po­ten­cia­las yra, rei­kia jį tin­ka­mai val­dy­ti.



– Ar se­kė­jų šei­mo­je, gi­mi­nė­je tu­ri­te?



– Šei­mo­je se­kė­jų spor­ti­nin­kų nė­ra, o gi­mi­nė­je – sū­nė­nas, se­sers ir pra­ei­ty­je ži­no­mo tin­kli­nin­ko An­ta­no Bal­ke­vi­čiaus sū­nus Kęs­tu­tis, taip pat žai­dė „Dai­na­vo­je“, tik jau vė­liau.



– Po­kal­bį pra­dė­jo­me gra­žiais, nuo­tai­kin­gais Jū­sų pri­si­mi­ni­mais. Kad jo ne­baig­tu­me liūd­no­mis min­ti­mis, gal ži­no­te anek­do­tų apie fut­bo­lą?



– Anek­do­tų kaip ir ne­ži­nau, ta­čiau vie­ną links­mą tik­rą mū­sų die­nų at­ve­jį pri­si­me­nu. Kaip mi­nė­jau, fut­bo­li­nin­kai bu­vo la­bai są­mo­jin­gi. Tarp mū­sų ir dar vy­res­nės kar­tos žai­dė­jų sklan­dė kaž­kie­no su­gal­vo­tas po­sa­kis „ge­riu alų, tai aikš­tę ge­rai ma­tau“ (su­prask, ma­tau, kur ko­man­dos drau­gai, ir pa­suo­ju ka­muo­lį). Var­žy­bų me­tu tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vi­čius pyks­ta, žai­dė­jai ne­si­lai­ko žai­di­mo pla­no, to­dėl šau­kia: „Dum­bliaus­kai, kur tu pa­suo­ji, vi­sai aikš­tės ne­ma­tai?“ O Ro­mas, nie­kad žo­džio ki­še­nė­je nei­eš­ko­da­vęs, iš aikš­tės at­si­šau­kia: „Tai ko­dėl, tre­ne­ri, ne­lei­dot va­kar alaus ger­ti?“

Grįžti į