Lietuvos futbolo forumas

Gera lentelė

Gera lentelė

Ačiū, pats sudariau. To Lichtenšteino vis tiek niekas nežino, tai reikia paprastais žodžiais rašyti.

Šiaip teoriškai žiūrint mano manymu yra galima užimti 3 lentelės vietą, bet reiks stengtis, labai stengtis

Latvius reikia du kartus nugalėti, namie slovakus, vadučes, graikus...
rumunas net bosnius Zenicoj žadėjo sutvarkyti, bet nepavyko...

Su slovakais namie jau losem ) Reikia, kad lyderiu trejetas tarpusavy lygiosiom suzaistu.

Šiaip manau užtektu nugalėti, slovakus abu kartus latvius ir lichtensteina pribaigti.Viskas įmanoma, bus vargo su slovakais, bet esant dideliui norui ir reikalui, juos įveikti galima.Tokiu atveju užimtumėme trečia vietą.

Su slovakais namie jau losem ) Reikia, kad lyderiu trejetas tarpusavy lygiosiom suzaistu.

Lošėm. Bosniams reikėjo, kad SLOVAKIJA 0 - 0 GRAIKIJA būtų pasibaigusios rungtynės. O kai graikai įmušė, tai su bosniais dėl pirmos vietos tęsia kova, o slovakai įklimpo... kas iš to, kad LT gali juos pasigainioti bent teoriškai. Ir per braliukus latviukus neperšokęs nesakyk OP

G grupėje pirmauja bosniai ir graikai
http://penalty.lt/g-grupeje-pirmauja-bo ... r-graikai/" onclick="window.open(this.href);return false;



Lydere tapo Bosnijos ir Hercegovinos rinktinė, namuose 3:0 įveikusi Lietuvą ir surinkusi 10 taškų. Tiek pat taškų turi ir Graikija, svečiuose 1:0 nugalėjusi slovakus. Pirmą pergalę iškovojo Latvijos nacionalinė ekipa, namuose 2:0 įveikusi taškų neturintį Lichtenšteiną.

Prieš rungtynes bosniai labai šypsojosi ir kai grįžo po pertraukos išsišiepę buvo...
Na, jiems yra ko džiaugtis... 15 įvarčių pelnė per keturias rungtynes... o žaidžia su trimis gynėjais...
rumunas kažkur taktiškai apsišovė...

Futbolo specialistai Lietuvos rinktinei po mačo su bosniais parašė ketvertą
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/f ... tverta.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
Martynas Suslavičius 2012-10-18

Ketvertas. Tokį Lietuvos futbolo rinktinei pažymį po rungtynių su Bosnijos ir Hercegovinos komanda parašė futbolo teisėjas Romualdas Juška ir buvęs rinktinės treneris Benjaminas Zelkevičius. Tiek R. Juška, tiek B. Zelkevičius sutiko, kad lietuviai 0:3 pralaimėjo gerokai meistriškesnei komandai.

Lrytas.lt vieno geriausių visų laikų teisėjo, buvusio Vilniaus „Žalgirio“, Charkovo „Metalist“, Maskvos CSKA puolėjo R. Juškos ir legendinio „Žalgirio“ puolėjo bei buvusio Lietuvos rinktinės trenerio B. Zelkevičiaus paprašė apžvelgti rungtynes ir įvertinti ekipos grandis balais (dešimtbalėje sistemoje).

Futbolo specialistai ne tik pakomentavo gynybos ir puolimo grandžių darbus, bet ir pasidalino nuomonėmis apie 10 minutę turėtą puikią progą, kuomet į ataką pasileidęs gynėjas Valdemaras Borovskis pasimetė ir kamuolį atidavė varžovams.

Romualdas Juška:

Puolimas. Sukūrėme vieną kitą momentą. Geriau buvo, kai Darvydas Šernas pasirodė – tada bent prasmūgiavome į varžovų vartų pusę, tačiau puolimas priklauso nuo saugų grandies. Vidurio aikštės žaidėjai su savo darbu nesusitvarkė: nepalaikė kamuolio, nesukūrė progų puolėjams. Buvo tik keli momentai ir tiek.

V. Borovskis. Čia turėjo būti tiktai smūgis. Juk jis buvo baudos aikštelėje. Situacija nebuvo nepatogi. Turėjo būti smūgis į tolimąjį vartų kampą. Smūgis būtų bent jau didesnę naudą atnešęs. Koją pakišo psichologija, nes per daug prisileido gynėją. Jeigu perdavimas būtų atliktas anksčiau, iškart kai pasitaisė kamuolį, tada būtų įmuštas įvartis į tuščius vartus.

Gynyba. Gynyba kovoja kiek galėjo. Žaidėjai prastai užėmė savo pozicijas – prie varžovų puolėjų stovėdavo nuo linijos pusės. Antrąjį įvartį praleidome būtent dėl to – du gynėjai stovėjo už varžovų nugarų ir Edinas Džeko lengvai įmušė. Žydrūno Karčemarsko kaltinti tikrai negalima. Jis komandos neišgelbėjo, tačiau jis surinko visus aukštus kamuolius. Jis yra ekipos lyderis.

Balai. Puolimas - 3. Saugai - 4. Gynyba - 5.

Benjaminas Zelkevičius:

Puolimas. Pradžia buvo labai įdomi. Turėjome keletą momentų. Manau, kad bosniai prastai mus įvertino. Nors daug tikėtis nebuvo galima, nes varžovai buvo meistriškesni, progų turėjome ir pirmajame ir antrajame kėlinyje. Pavojingai prasmūgiavome tada, kai aikštėje pasirodė puolėjai. Manau, kad žaisti be puolėjų – labai sudėtinga.

Gaila, kad nebuvo Edgaro Česnauskio, nes jis tikrai būtų padėjęs.

Į puolimą turi pasijungti ir saugai, nes mums būtina sudaryti kiekybinę persvarą priekyje. Į ataką didesnį indėlį įnešti turėtų Deividas Šemberas, nes jis dabar prisibijo.

V. Borovskis. Jis nelabai vykusiai išsprendė klausimą. Padėtis buvo labai dėkinga, tačiau jis turėjo anksčiau atlikti perdavimą. Varžovų gynyba buvo išretinta, tačiau jis užlaikė kamuolį. Jeigu jis būtų anksčiau atlikęs perdavimą, būtume, greičiausiai, įmušę įvartį. Tačiau čia atsiskleidė mūsų ir varžovų atakose dalyvaujančių žaidėjų meistriškumo skirtumas.

Gynyba. Gynėjai nelabai buvo prisitaikę prie varžovų. Galbūt pritrūko jų atakų analizės? Kada prie varžovų atakų prisijungia kiti futbolininkai, tai darosi sunku „pagauti“ puolėjus nuošalėje. Tada mūsų gynėjai gali prižiūrėti varžovų puolėjus, tačiau tų, kurie ateina iš gilumos – nekontroliuoja.

Vieną kartą pametė kontrolę, antrą kartą pametė ir praleidome.

Kita vertus, sunku nedaryti klaidų, kada žaidi prieš labai gerus puolėjus. Nesame tokio ypatingo lygio, kad galėtume tvarkytis su futbolininkais, rungtyniaujančiais geriausiose Europos lygose.

Balai. Puolimas – 4. Saugai – 5. Gynyba – 3.

Jau spėjusio išgarsėti Veisiejų seniūno Zeniaus, tas pats kuris Veisiejų Dainavos vyrams pirko alų, reportažas iš vyjezdo į Bosniją.
Bosnijoje ir Hercegovinoje – futbolo gerbėjų iš Veisiejų desantas
http://lt.lazdijuzvaigzde.lt/content/view/1991/266/" onclick="window.open(this.href);return false;
Spalio viduryje Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė žaidė dvejas 2014 metų pasaulio futbolo čempionato atrankines rungtynes Lichtenšteine bei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Į Balkanų šalį stebėti rungtynių buvo nuvykę šeši veisiejiečiai. Apie jų kelionės įspūdžius– šis straipsnis.
Kad ir kaip dauguma Lietuvos sporto gerbėjų įsimylėję krepšinį, vis dėlto yra nemažai ištikimų sirgalių, kuriems sporto šaka Nr. 1 – futbolas. Tokiems sirgaliams negana stebėti mylimos komandos žaidimo per televiziją. Būtina savo futbolininkus palaikyti stadione, kartu už rankų susikibus giedoti Lietuvos himną, skanduotėmis skatinti saviškius iškovoti pergalę. Ir nesvarbu, kur rungtyniauja mylima komanda– namuose ar išvykoje. O jei tavo geriausia komanda – nacionalinė Lietuvos rinktinė, tai neužtenka ją palaikyti tik Lietuvoje. Yra apie du šimtus ištikimiausių Lietuvos futbolo rinktinės fanų, kurie, esant galimybei, važinėja po visą Europą ir svečiose šalyse nuoširdžiai palaiko savo komandą. Nuo 1996 metų galiu save priskirti prie ištikimų Lietuvos nacionalinės rinktinės gerbėjų, nes per šį laiką gyvai lietuvių žaidimą stebėjau aštuoniose Europos šalyse. Teko pabuvoti Makedonijoje, San Marine, Italijoje, Vengrijoje, Ukrainoje, Serbijoje, Lichtenšteine, Čekijoje. Ir štai visai neseniai kartu dar su penkiais veisiejiečiais stebėjome rinktinės žaidimą Bosnijos ir Hercegovinos mieste Zenicoje. Dauguma, turbūt, žino, kad lietuviai gavo skaudų antausį– pralaimėjo 0:3. Teko girdėti atsiliepimų, kad mes važinėjame paskui nevykėlius, kurie žaisti nemoka, pralošinėja visiems iš eilės. Tokiems skeptikams noriu pasakyti: tikras sirgalius savo komandą palaiko bet kur ir bet kada. Jeigu pralaimi, pergyveni ir graužiesi kartu su bendraminčiais ir tikiesi, kad kitą kartą tai jau tikrai pasiseks ir mes varžovus įveiksime. Na, o laimėjus apima toks neapsakomai malonus jausmas, kurį pajusti gali tik būdamas stadione kartu su savo mylima Lietuvos rinktine.
Taigi, spalio 14–osios ankstų rytą šeši veisiejiečiai– Linas, Mantas, Kęstutis, du Mariai ir aš, šių eilučių autorius, KIA automobiliu išriedėjome į beveik keturių su puse tūkstančių kilometrų kelionę po Balkanų šalis. Tokių išvykų metu stengiamės ne tik stebėti savo šalies reprezentantų žaidimą, bet ir susipažinti su svetimų šalių kultūra, istorija, pažinti žmones bei jų gyvenimo būdą. Iš Bosnijos ruošėmės aplankyti dar Kroatiją, Juodkalniją ir Serbiją, taip pat apsilankyti Vengrijos sostinėje Budapešte. Prieš išvykdami stengiamės kiek galima daugiau sužinoti apie tas šalis. Bosnija visiems mums asocijuojasi su 1992–1995 metų brolžudišku karu tarp šioje šalyje gyvenančių serbų, bosnių (bosniakų) ir kroatų. Stereotipas, kad šioje šalyje yra labai nesaugu, mūsų negąsdino. Mes žinojome, kad kalniečiai iš prigimties yra svetingi ir gana malonūs žmonės. Žinoma, tiems, kurie gerbia jų tradicijas ir papročius. O mes tikrai vykome su taikia misija– nuoširdžiai palaikyti savo komandos.
Lenkijos keliai, kuriuos ilgus metus keikdavo važiuojantys į Europą, jau seniai yra geros būklės, dažnai su skiriamąja juosta, ir bėda tik ta, kad per kaimyninę šalį reikia važiuoti 700 kilometrų. Visgi sėkmingai, be ypatingų nuotykių įveikiame šį atstumą ir apie trečią valandą dienos Chyžnėje kertame Slovakijos sieną. Čia jau prasideda Tatrų kalnai, ir mes gėrimės rudeniškai spalvingu gražių kalnų peizažu. Važiuoti per Slovakiją tereikia tik apie 200 kilometrų. Būtų viskas gerai, bet Ružomberoko mieste mus sustabdo vietinė policija ir apkaltina greičio viršijimu. Maldavimai atleisti (atsieit mes taip daugiau nedarysime) kelių patruliams įspūdžio nepadarė ir mums tenka gerokai pakrapštyti pinigines. Tie, kurie važinėja po Europą, žino, kad ilgoje kelionėje neviršyti leistino greičio ne visada pavyksta, tad kartais ilgesingai tenka atsisveikinti su tos šalies valiuta. Beje, apie valiutą. Visos kelionės metu dažnai teko keistis valiutą į lankomos šalies pinigus. Tad savo krepšiuose mes paturėjome eurų, Lenkijos zlotų, Vengrijos forintų, Kroatijos kunų, Bosnijos konvertuojamų markių ir Serbijos dinarų. Reikia pastebėti, kad tai gerokai nervina, mat ne visada prie sienų keisti valiutą pavyksta. Bet kad tik tokios bėdos lydėtų kelionėje.
Nakvojame prie pat Vengrijos sienos motelyje „Hotel park“.
Pirmadienio rytą ir vėl skubame link tikslo. Norime pasiekti Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą. Tam reikia pervažiuoti Vengriją, kirsti dalį Kroatijos teritorijos ir dar 210 kilometrų važiuoti per Dinarų kalnyną. Bosnija ir Hercegovina– nepriklausoma valstybė, buvusios Jugoslavijos respublika. Ilgametė šalies istorija labai turininga. Kadangi yra labai gražioje, strategiškai geroje vietoje, čia nuolat vykdavo ginkluoti konfliktai. Juk pirmasis pasaulinis karas prasidėjo taip pat nuo konflikto Bosnijoje. 1914 m. birželio 28 d. Sarajeve, tuomet Austrijai priklausančios Bosnijos ir Hercegovinos mieste, serbų patriotai nužudė Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Vienos vyriausybė šį išpuolį laikė serbų sąmokslu. Užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, ji Serbijai pareiškė ultimatumą reikalaudama, kad austrų funkcionieriai ten be kliūčių galėtų atlikti tyrimą (liepos 23 d.). Gavusi miglotą atsakymą, Austrija mobilizuoja kariuomenę ir paskelbia Serbijai karą.
Bet mus labiausiai domino visai neseniai vykęs, ko gero, pats žiauriausias ir kruviniausias konfliktas po antrojo pasaulinio karo– vadinamasis Bosnijos 1992–1995 metų karas. Danijos karališkosios karo akademijos profesorės Heidi Steffensen Güntelberg, kuri septynerius metus praleido Bosnijoje tyrinėdama karo nusikaltimų bylas, nuomone Bosnijos karas kupinas įvairiausių mitų, kurie gajūs net šiandien. Anot teisininkės, šie mitai kiša koją mokslininkams ir politikams, kurie mėgina paaiškinti siaubo, prieš dvidešimt metų ištikusio Balkanus ir visą Europą, priežastis. Karo teorijos specialistai tikina, kad pilietinis karas – viena baisiausių nelaimių, kokia gali ištikti šalį. Bosnijos karas patvirtina šią taisyklę. Šiame kare beveik nedalyvavo profesionalūs kariai, dauguma kovotojų buvo sukarintų būrių nariai, kurie prieš karą dirbo mokytojais ar gydytojais, o užklupus negandoms paėmė ginklą į rankas. Pilietinis karas laikomas didele nesėkmė valstybės gyvenime ne tik todėl, kad tai – kraštutinis pilietinių nesutarimų sprendimo būdas, bet ir todėl, kad tai – itin žiaurus procesas. Pilietinio karo dalyviai beveik visada yra civiliai gyventojai, kurie neplanuotai tapo kovotojais. Šie žmonės neturi karinių operacijų patirties, neišmano karo „taisyklių“, neturi drausmės. Ūkininkai, medikai ar mokslininkai, staiga gavę ginklų, valdžią ir jėgą, ima elgtis neprognozuojamai, dažnai – labai žiauriai. Karo istorikas, profesorius Bo Poulsenas tvirtina, kad žudyti kaimynus ir klasės draugus, kaip tai vyko Bosnijoje, pradedama tada, kai jie tampa „nebe žmonėmis“. Nužmoginti kaimyną, kitos tautybės, rasės ar religijos žmogų padeda propaganda ir dirbtinai keliama baimė, kuriai pasiekus lemiamą tašką žmonės griebia ginklus ir atsisuka prieš savo draugus. Mes, besisvečiuodami šią tragediją išgyvenusioje šalyje, labai pajutome dar ir šiandien tvyrančią priešpriešą tarp šioje šalyje gyvenančių serbų stačiatikių, bosniakų musulmonų ir kroatų katalikų.
Po šio ekskurso į istoriją grįžkime prie mūsų kelionės. Jau sutemus, apie aštuntą valandą vakaro, apsistojame pakelės motelyje netoli Sarajevo. Nusiplovę kelionės dulkes (kas po dušu, o kas bosnišku alumi), krentame miegoti, nes kita diena, jaučiame, bus kupina daugybės įvykių ir įspūdžių.
Anksti ryte papusryčiavę motelio restoranėlyje ir pasivaišinę tikrai aukštos kokybės Espresso kava, išvykstame į šalia esantį Sarajevą. Restoranėlio barmenas mums linki sėkmės, bet nepamiršta paminėti, kad vakare Zenicoje gausime į kaulus 2:0. Mus tai šiek tiek nervina, bet mes žinome, kad jis, žaltys, gali būti teisus.
Sarajevas pasitinka smarkiu lietumi, ir miesto, dar visai neseniai subombarduoto ir sušaudyto, įspūdis dar stipresnis. Nors dauguma pastatų atstatyti, dar gausu brolžudiško karo pėdsakų. Sušaudytos sienos, sudeginti ir nespėti atstatyti namai liūdnai primena, kad šis miestas kentė beveik ketverius metus trukusią apgultį, per kurią žuvo per 10 tūkst. civilių, tarp jų – 3,5 tūkst. vaikų. Surinkta nemažai įrodymų, kad serbų pajėgų snaiperiai be jokios priežasties šaudė į civilius miesto gyventojus. Kai Sarajevo istorijos muziejuje paklausiame kasininkės, ar kas nors žuvo iš jos šeimos, nustėrę išgirstame: „Taip, žuvo vyras, du sūnūs ir anūkas“... Mums tiesiog nesuprantama, kaip šie žmonės dar sugeba atsitiesti, matyti gyvenimo prasmę ir nepalūžti. Prie kiosko užkalbinti vyrai mums rodė, iš kur dažniausiai šaudydavo į praeivius. Vienas parodė savo sužeidimus, bet šių žmonių akyse matėme ryžtą pamiršti nuoskaudas, praradimus ir kabintis į gyvenimą, kuris, patikėkite, šios Balkanų daugiatautės šalies žmonėms tikrai daug kartų sunkesnis, nei lietuviams. Toks pasiryžimas ir mums prasklaidė slogią nuotaiką. Tuo labiau, kad po to apsilankėme Sarajevo alaus darykloje, viename seniausių pastatų, karo metu miesto gyventojams tarnavusiu kaip bene vieninteliu gėlo vandens šaltiniu. Alus, turime pasakyti, buvo tikrai geras.
Po šios degustacijos vykstame į už 75–ių kilometrų esančią Zenicą. To paties pavadinimo keturių žvaigždučių viešbutyje apsigyvenusi Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė. Jau netoli viešbučio sutinkame vieną kitą lietuvių būrelį, atvykusį palaikyti savo rinktinės į Bosniją. Viešbutyje susitinkame su rinktinės direktoriumi Robertu Tautkumi, kuris padėkojęs už ištikimybę Lietuvos komandai, įteikia mums šešis bilietus į rungtynes. Beje, Zenicos Bilino Polje stadionas talpina 15 tūkst. žiūrovų, o bilietai į šias rungtynes buvo išpirkti prieš dvi savaites (kaip gailiai atrodome mes, lietuviai, kai Vilniuje LFF stadione, talpinančiame 6 tūkst. žiūrovų, rinktinės rungtynes stebi vos 3 tūkst. gerbėjų). Iki rungtynių dar geros keturios valandos, tad mes vaikščiojame po miestą, stebėdamiesi, ką vietiniams gyventojams reiškia šios dienos rungtynės. Visas miestas išpuoštas nacionalinėmis Bosnijos ir Hercegovinos vėliavomis, vėliavos ant automobilių ir miesto autobusų stogų. Pilnos gatvės žmonių, apsisiautusių vėliavomis bei vilkinčių savo dievinamos rinktinės marškinėlius. Ant nugaros dažniausiai visų sirgalių numylėtinio Edino Džeko pavardė. Šis Bosnių komandos lyderis žaidžia Anglijos „Manchester City“ komandoje, o jo vieno kontrakto suma (29 mln. eurų) kelis kartus viršija visos Lietuvos rinktinės žaidėjų kontraktus klubuose kartu sudėjus. Bet, kaip sakoma, ne pinigai žaidžia, o žmonės, ir mes tikimės, kad iš Zenicos rinktinė grįš bent jau nepralaimėjusi, kaip ir prieš aštuonetą metų. Praeiname pro viešbutį „Dubrovnik“, kuriame gyvena šeimininkų rinktinė. Šalia stovi specialus nacionalinėmis spalvomis išdažytas autobusas su užrašu „National football team Bosnia and Herzegovina“. Prie viešbučio „budi“ keli šimtai fanų, kurie, pamatę mus, draugiškai sveikinasi, prašo kartu nusifotografuoti, bet ir primena, kad rungtynėse mes neturime jokių šansų. Jų prognozuojamas rezultatas kursuoja maždaug nuo 3:0 iki 10:0. Mes kratome galvas ir jiems siūlome jeden–jeden (suprask 1:1), tuo sukeldami atlaidžią jų šypseną.
Stadione mus pasitinka vietos apsaugos darbuotojai ir veda tiesiai į lietuviams skirtą atskirą tribūną. Mes, pasirodo, atvykome patys pirmieji. Ant tribūnos turėklų tvirtiname Lietuvos ir Veisiejų vėliavas bei fotografuojamės futbolo aikštės fone. Pamažu renkasi ir kiti lietuviai. Sveikinamės ir vieni kitų klausiame, kaip sekėsi kelionė, kokie įspūdžiai Balkanuose. Sirgaliai iš įvairių Lietuvos vietų: Klaipėdos, Gargždų, Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir, aišku, iš Veisiejų. Sutinkame senų pažįstamų, kartu keliavusių į kitas šalis. Netrukus apšilimui į aikštę išbėga Lietuvos rinktinė. Mes šaukiame Lietuva, Lietuva!, o vietos fanai pasitinka kurtinančiu švilpimu. Nieko keisto, taip yra visuose pasaulio stadionuose. Po kelių minučių aikštėje pasirodo baltai mėlyna Bosnijos ir Hercegovinos komanda. Atrodo, kad žiūrovus apėmė ekstazė. Visas stadionas atsistojęs griausmingais šūksniais sveikina saviškius. Vien pasižiūrėjus į varžovų žaidėjų pavardes, atrodo baugoka. Bosnių žaidėjai atstovauja garsiems Europos klubams, pirmauja mūsų atrankos grupėje, o varžovus tiesiog mindo. Pakanka paminėti, kad Lichtenšteinui Lietuvių varžovai „atskaičiavo“ aštuonis, o mūsų „braliukams“ latviams čia, Zenicoje, keturis įvarčius. Stadiono informatorius šiaip ne taip „išslebizavojo“ mūsų rinktinės žaidėjų vardus, paskelbė numerius, o pavardžių net nesivargino šifruoti. Užtat tik paminėjus saviškių žaidėjo vardą, stadionas griausmingai ištardavo žaidėjo pavardę. Informatorius: „Edin“, stadionas kurtinančiu garsu: „Džeko“, informatorius:“ Miralem“, stadionas: „Pjanič“ ir taip toliau...
Na, o po to prasidėjo rungtynės... Deja, labai gerai iki dvidešimt šeštos minutės rungtyniavę mūsų futbolininkai, po to ėmė klysti ir per penkiolika minučių praleido tris įvarčius. Vėliau žaidimas išsilygino, bet teko vėl praryti karčią piliulę– pralaimėta 0:3. Nežiūrint į tai, lietuvių sirgaliai labai aktyviai iki rungtynių pabaigos palaikė savo komandą, parodydami ištikimybę savo mėgstamai komandai. Ką gi, pralaimėta išties pajėgiai ekipai, kuri, neabejoju, iškovos kelialapį į 2014 metais Brazilijoje vyksiantį pasaulio čempionatą. Norėtųsi pridurti, kad bosnių komandos palaikymas mums paliko neišdildomą įspūdį. Aš jau mačiau, kaip savo komandas palaiko italai, ukrainiečiai, serbai, kitų šalių fanai, bet tokio palaikymo, kaip Bosnijoje, dar neteko matyti. Atrodė, kad žiūrovams pergalė svarbi tarsi gyvybė. O ir milijonus uždirbantys bosnių futbolininkai už rinktinę žaidžia tarsi vis dar kovotų kare. Pasibaigus rungtynėms, mūsų tribūna nuoširdžiai paplojo šeimininkų fanų tribūnai. Nelaukę tokio gesto iš varžovų komandos gerbėjų, bosniai net sutriko. Bet greit atsakė tuo pačiu– ir iš vietinių gerbėjų tribūnos nugriaudėjo plojimai jau mūsų tribūnai. Taigi, pasirodo, kad tarp vadinamų „ultrų“ gali būti visiškai normalūs kultūringi santykiai.
Tiesa, rytojaus dieną, jau važiuojant į Kroatiją, visu keliu sutikti bosniai dar vis rodė mums tris pirštus ir nulį. Tai buvo jų šventė, jų laimėjimas. Gal kitą kartą pergalė bus mūsų kieme.
Pakeliui link Kroatijos aplankėme Mostaro miestą, taip pat karo metu nukentėjusį nuo sprogimų ir šaudymų. Automobilių aikštelės prižiūrėtoja, paklausta, kaip užlipti prie ant didelio kalno esančio kryžiaus, tik nusijuokė: „Kaipgi jūs užlipsite, kai visi kalnai aplink miestą užminuoti?“ Ir pasirodo, kad bent kol kas nėra lėšų išminavimo darbams.
Mostare aplankome į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktą miesto simbolį– įžymųjį tiltą per Nevertos upę. Išstovėjęs nuo 1566–ųjų metų, 1993 metais per karą jis buvo nugriautas, o 2004 metais atstatytas. Tarnavęs kaip Bratstvo i jedinstvo– Jugoslavijos komunistinio šūkio, deklaruojančio etninių grupių vienybę– simbolis, dabar simbolizuoja šalies grįžimą prie taikaus gyvenimo. Ilgai Mostare nesisvečiuojame, skubame į Dubrovninką– miestą, dar vadinamą Adrijos perlu. Tai jau Kroatija. Bet pasiekti jį tenka vingiuotais kalnų keliais. Be to, tenka išvažiuoti iš Bosnijos teritorijos, įvažiuoti į Kroatiją, po to dar kartą įvažiuoti į Bosnijos teritoriją, pavažiuoti ja 20 km (tai Adrijos jūros pakrantė, priklausanti Bosnijai ir Hercegovinai), vėl kirsti Bosnijos ir Hercegovinos– Kroatijos sieną ir tik tada privažiuoti Kroatijai priklausantį Dubrovninką. Tiesa, nesusilaikėme pakeliui neišsimaudę Adrijos jūroje. Kai kelias eina šalia vandens, oro temperatūra 25 , o vandens apie 17 laipsnių, sunku susilaikyti nuo malonumo panirti į perlamutrinės spalvos jūrą.
Į Dubrovniką keliautojus labiausiai vilioja kultūros ir istorijos paminklų gausa, ypač turtinga ir susižavėjimą kelianti miesto–valstybės istorija. Visas Dubrovniko senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Po 1991 metų Kroatijos nepriklausomybės paskelbimo tų pačių metų spalį prasidėjo žiauri serbų agresija, kurios metu Dubrovnikas priešų apsuptas kentėjo net aštuonis mėnesius. Bombardavimais buvo siekiama jį visiškai sugriauti ir sudeginti. Brutaliausias oro antpuolis įvyko 1991 12 06.
Dabar, praėjus dešimčiai metų nuo šio barbariško karo, beveik neliko jokių sugriovimų žymių, ir vėl turistai iš viso pasaulio plūste plūsta į Dubrovniką pamatyti vieno gražiausių pasaulio miestų. Pasivaikščiojome po jo senamiestį ir mes…O po to keltuvu pakilome į 1500 m aukštį pasigėrėti Adrijos perlu iš paukščio skrydžio. Nepakartojamas grožis. Labai norėtųsi čia sugrįžti...
Tačiau mūsų dar laukia Juodkalnija, į kurią įvažiuojame jau gerokai sutemus. Mūsų GPS kalnuose pradėjo klysti, kaip mes sakėme, susipyko su protu, tad teko griebtis vietinio žemėlapio. Galų gale surandame pakelės viešbutuką, kurio restoranėlyje kavą gurkšnojo užeigos savininkė ir viešbučio prižiūrėtoja. Aprodydama kambarius, darbuotoja niūniavo kalniečių melodiją. Pagirta už gražų balsą, ji išdidžiai pareiškė: „Aš gi serbė!“ Suprask kaip nori. Gal juodkalniečiai dainuoti nemoka? Kambarinė, atnešusi mums rankšluosčius, prisipažino, kad metalines žaliuzes kambaryje sugadino ji, tačiau mūsų pagalba galinti pataisyti. Deja, šį „sunkų“ darbą teko mesti, nes pabijojome, jog žaliuzės gali išlėkti su balkono durimis. Kambarinė papasakojo, kad ji gyvena Kosove, už 100 km, o čia tik dirba. Dieve mano, mes čia viename viešbutyje sutinkame visas etnines Balkanų moteris.
Rytą pamatome, kad viešbučio kieme auga granatai, persimonai, apelsinai, kivi, vynuogės. Tiesa prinokę tebuvo granatai, o vynuogių derlius nuskintas.
Juodkalnija sužavėjo neapsakomo grožio kalnais, smaragdine Adrijos pakrante. Tačiau šiukšlių kalnai, netvarka taip rėžė akis, kad niekaip negalėjome atsistebėti šios šalies gyventojų tingumu nors pirštą pajudinti susitvarkant savo kaimą, kiemą ar dirbtuves. Tiesa, kurortas Budva jau dvelkė prabanga, šiokia tokia tvarka. Visgi prisiminus Kroatiją, smelkėsi nostalgija ten matytiems vaizdams. Iki vakaro pasiekėme Serbiją ir apsistojome motelyje. Svetingi šeimininkai vaišino sočia ir skania vakariene. Valgėme nacionalinius valgius– veršelio sriubą (čiorba) ir mėsos maltinius (burėki), užgerdami juodkalniečių alumi „Nikšič“. Nuo tų sočių vaišių naktį visi blogai miegojome, o atsikėlę dar pamatėme, kad lauke rūkas lyg pienas. Važiuoti iki Budapešto 700 km, tad gerokai išsigandome. Laimė, rūke važiavom gal tik 30 km. Vėliau išlindo saulutė ir oro temperatūra nuo 6 laipsnių pakilo iki 26. Atsisveikinimui prie Serbijos– Vengrijos sienos valiutos keitykloje mus išplūdo susierzinusi serbė, nes mes eurus norėjome keistis į Vengrijos forintus, o ne į Serbijos dinarus. Rėkdama ant mūsų vos stalo neapvertė. Iš pradžių sutrikę, vėliau juokavome, kad namuose jos vyrui nepavydime. Žinoma, jei ji nors dalelę savo įniršio parsineš namo...
Iki Budapešto 200 km puikia Vengrijos autostrada, rodos, skriste nuskridome. Po serbiškos netvarkos ir pilko peizažo Vengrija atrodė tarsi kitas pasaulis. Mūsų GPS vėl dirbo patikimai ir be jokių trukdžių atvedė iki Budapešto centre esančių nakvynės namų „Caterina“. Nors visiems šešiems mūsų kelionės dalyviams teko susigrūsti į vieną kambarį, o dviems miegoti ant čiužinių, mes neliūdėjome. Pirmiausia nakvynė pigi (10 eurų), antra– laukė naktinė ekskursija po gražiausią pasaulio miestą (čia grynai mano nuomonė). Mes nusipirkome bilietus į Dunojumi plaukiantį ekskursinį laivą, ir per valandą apiplaukėme visus žymiausius sostinės statinius. Pasak gidės, amerikiečiai, XX a. pradžioje įkurdindami naują sostinę Vašingtone, geriausius savo architektus išsiuntė į šešis gražiausius pasaulio miestus pasisemti patirties. Nesunku suprasti, kad vienas iš jų buvo Budapeštas. Nesirengiu pasakoti turiningos šio miesto istorijos, mat visas grožybes geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Mes grožėjomės didžiausiais pasaulyje Parlamento rūmais, Budapešto simboliu– pirmuoju tiltu per Dunojų– grandinių tiltu, karalių ir kunigaikščių rūmais, šv. Mato katedra bei daugeliu kitų objektų. Vėliau iki vidurnakčio dar vaikščiojom po senamiestį, kvėpavom šio išskirtinio miesto dvasia ir tik šiek tiek gailėjomės, kad tai jau buvo paskutinė mūsų pažintinės kelionės diena. Šeštadienį anksti ryte savo kantrųjį automobilį pasukome link namų. Ilgi 1060 km nuo Budapešto iki Veisiejų mūsų vairuotojams buvo nemažas išbandymas. Tuo labiau, kad nuo Varšuvos naktį per rūką važiavome viena degančia priešrūkine lempa, nes abu trumpųjų šviesų žibintai bei viena priešrūkinė lempa perdegė. Visgi laimingai pasiekėme namus.
Kadangi esu aplankęs 31 užsienio šalį, galiu kai ką palyginti. Ši kelionė buvo pilna neišblėstančių įspūdžių, patirties ir dar kartą įsitikinau, kad gyvename gražioje, labai tvarkingoje darbščių žmonių šalyje, tik, turbūt, per daug kartais burnojame dėl blogo gyvenimo. Tuo įsitikinome, pasisvečiavę nuoširdžių, bet karingų žmonių gyvenamuose Balkanų kraštuose.
O skeptikams noriu dar kartą pasakyti: tikras sirgalius ne tas, kuris džiaugiasi tik pergalėmis. Kaip tikrą draugą pažinsi nelaimėje, taip tikrą gerbėją– komandai pralaimint. Todėl man labai patiko vienas mūsų Bosnijoje per rungtynes skanduotas šūkis:
Ole ole, ole oho
Mes su jumis visur ir visada.
Ole ole, ole oho
Ištikimiausia mūsų tribūna!
Kelionės įspūdžius užrašė Zenonas Sabaliauskas

Kelionės įspūdžius užrašė Zenonas Sabaliauskas

Žinia, kad už seniūno algą po visokias Bosnijas nepavažinėsi. Čia jį finansuoja arba kontrabandiniinkų karteliai arba uošvienė.

Žinia, kad už seniūno algą po visokias Bosnijas nepavažinėsi. Čia jį finansuoja arba kontrabandiniinkų karteliai arba uošvienė.

Tai kokių algų reikia, kad į bosniją penkiese su viena KIA galėtų nulėkti. 5000LT, kaip kokiam banke? Čia ir pašalpą gaudamas gali tokį vyjezdą pasidaryt, o tu čia kontrabandas įsivaizduoji Beje seniūnai, ne taip blogai ir uždirba

Žinia, kad už seniūno algą po visokias Bosnijas nepavažinėsi. Čia jį finansuoja arba kontrabandiniinkų karteliai arba uošvienė.

Tai kokių algų reikia, kad į bosniją penkiese su viena KIA galėtų nulėkti. 5000LT, kaip kokiam banke? Čia ir pašalpą gaudamas gali tokį vyjezdą pasidaryt, o tu čia kontrabandas įsivaizduoji Beje seniūnai, ne taip blogai ir uždirba

Tai noriu būti seniūnu vietoje seniūno arba gauti tokią pašalpą, kad po Bosniją su KIA galėčiau važinėtis kada panorėjęs.
(Užskaityti kaip laišką Kalėdų Seneliui.)

12 октября 2012. Обзор матча.

Лихтенштейн 0 - 2 Литва


Гусарский Насморк: видео не доступно

Qualifikation zur FIFA WM 2014
Liechtenstein - Litauen 12.10.2012