KLAIPĖDOS GRANITAS 7 - 1 AKMENĖ
XIII (13) turas, 2012 09 01

Į Klaipėdą vos dešimtyje atvyke SC-FK „Akmenė“ žaidėjai buvo pasiųsti į „nokdauną“ jau rungtynių pradžioje

„Klaipėdos Granitas“ per pirmas aštuonias minutes įmušė net keturis įvarčius. Vėliau klaipėdiečių spaudimas kiek atlėgo, bet iki rungtynių pabaigos įmušę dar tris įvarčius, „Klaipėdos Granito“ žaidėjai iškovojo solidžią pergalę rezultatu 7:1. Nugalėtojų komandojepo du įvarčius įmušė Simas Juška ir Andrius Pancerovas, po kartą pasižymėjo Aidas Capas, Zigmas Jesipovas ir Bartas Butinas.
SC-FK „Akmenė“ vienintelį įvartį įmušė Donatas Morkis.
________________
klff.lt

AKMENĖ 0 - 6 MASTIS
XIV (14) turas, 2012 09 08

Šeimininkai apturėjo gėdą... per pirmas trylika minučių gavo lauktuvių tris įvarčius.
Antroje rungtynių pusėje „Masčio“ žaidėjai dar tris kartus nuginklavo varžovų vartininką (6:0).

KELMĖ 1 - 4 AKMENĖ
XV (15) turas, 2012 09 15

Geras rungtynes sužaidė AKMENĖ. Jie pirmieji pelnė įvartį, nors šeimininkai išlygino rezlutatą, bet viskas pasikeitė, kai 70-ąją rungtynių minutę už nesportinį elgesį iš aikštės pašalintas Mantas Musneckas. Savo gretose turėdami vienu žaidėju mažiau, kelmiškiai neatsilaikė: per paskutines penkias minutes krito net trys įvarčiai į jų vartus – du pergalingus į varčius įmušė Lukas Dukavičius ir Tonis Kvecinskas, o vieną iš įvarčių į savus vartus įmušė patys „VJSM-Kaslita“ žaidėjai.

Kelmės „VJSM-Kaslita" - Akmenės SC-FK „Akmenė" 1:4 (0:1)
Teisėjas: Egidijus Amšėjus, 50 žiūrovų.
Įvarčiai: 16 min. Gražvydas Žakys (0:1), 67 min. Marius Baziulis (11 m.) (1:1), 84 min. Lukas Dukavičius (1:2), 85 min. Šarūnas Banys (į savo vartus) (1:3), 89 min. Tonis Kvecinskas (1:4).
Įspėjimai: Šarūnas Banys (VJSM-Kaslita), Robertas Tautkus, Šarūnas Barakauskas (SC-FK „Akmenė")
Pašalinimai: Mantas Musneckas (VJSM-Kaslita).

JUVENTA 2 - 1 AKMENĖ
XVI (16) turas, 2012 09 22


Šiauliečiai po Justino Krištopaičio įvarčio greitai įgijo vieno įvarčio persvarą (1:0), tačiau AKMENĖ išlygino rezultatą 42 minutę.
Atkakliai vykusiame antrajame kėlinyje „Juventa-99“ pergalę sugebėjo iškovoti tik rungtynėms baigiantis – kai 86-ąją rungtynių minutę į SC-FK „Akmenė“ vartus skirtą 11 metrų baudinį realizavo Darius Rukas (2:1).

Šiaulių “Juventa-99” - Akmenės SC-FK „Akmenė“ 2:1 (1:1)
Teisėjas: Donatas Rumšas, 50 žiūrovų
Įvarčiai: 19 min. Justinas Krištopaitis (1:0), 42 min. Lukas Dukavičius (2:0), 86 min. Darius Rukas (11 m.) (2:1).
Įspėjimai: Arvydas Pažarauskas, Dalius Kišla, Justinas Krištopaitis (Juventa-99), Arūnas Rakašius, Donatas Morkis, Roberts Gudas, Martynas Perminas (SC-FK „Akmenė“)

AKMENĖ 3 - 0 Joniškio „TAIP-Žygis“
XVII (17) turas, (be žaidimo)

Trys taškai paimti be kovos

(pasitraukusiai iš pirmenybių Joniškio “TAIP-Žygio” komandai, sužaidus daugiau kaip pusę varžybų, jos pasiekti rezultatai paliekami, o nesužaistose rungtynėse įskaitomi pralaimėjimai rezultatu 0:3).

Šį savaitgalį įvyks rungtynės su Kretingos “Minija”.
Pergalės atveju AKMENĖ gali pakilti į 5 poziciją , bet reikia sulaukti ir "jambinių" pralaimėjimo prieš KG.

MINIJA 3 - 1 AKMENĖ
XVIII (18) turas, 2012 10 06

Akmenės SC-FK “Akmenė” nesugebėjo atsilaikyti prieš Kretingos “Miniją”, kuri savoje aikštėje nugalėjo 3:1.
Kretingiškiai pirmieji pelnė įvartį, bet akmeniškiai sugebėjo išlyginti rezultatą.
Antrame kėlinyje MINIJA žaidė tiksliau ir pelnė du įvarčius.

Prieš rungtynes AKMENĖ turėjo vilčių pakilti į penktą vietą, bet jomis nepasinaudojo ir liko šešti...

DRAUGIŠKOS VARŽYBOS SU KRUOJA

AKMENĖS-SC 1 : 7 FK KRUOJA
2014 07 11, 19:00
N.Akmenė

Šį sezoną AKMENĖ išbandė jėgas su A lygos čelendžeriais FK KRUOJA. Susitikimas, kaip ir buvo galima tikėtis, baigėsi SC sutriuškinimu.

2014 metų II-os lygos Vakarų zonos pirmenybės

1 JUVENTA-99 16 12 2 2 29:15 14 38
2 DŻIUGAS 16 11 2 3 39:13 26 35
3 BABRUNGAS 16 10 2 4 40:9 21 32
4 MINIJA 16 9 2 5 34:11 23 29
5 KRAŻANTĖ 16 8 4 4 30:17 13 28
6 ŠIRVĖNA 16 4 5 7 23:33 -10 17
7 VENTA 16 3 3 10 20:41 -21 12
8 AKMENĖS-SC 16 2 2 12 16:41 -25 8
9 ATMOSFERA 16 2 0 14 19:60 -41 6

Akmenės SC eilinį kartą liko tarp autsaiderių, bet tęsė senas tradicijas, vis susitinka su aukštesnio levelio komanda.. ir apsijuokia...
Su A lygos klubais varžytis drąsu, gal net naudinga jaunimui, bet gauti 7-1 nemalonu vis tiek..

2015-01-06 11:00

Didžiajame švenčių šurmulyje Akmenės rajono gyventojai nepamiršo ir futbolo
Nedas Jurgelis/manoAkmenė.lt

Gruodžio 27 dieną Naujosios Akmenės sporto rūmuose buvo surengtas salės futbolo turnyras „Liberalų taurei laimėti", kurį organizavo Akmenės liberalaus jaunimo organizacija. Turnyre dalyvavo net 10 komandų iš viso Akmenės rajono, kurios varžėsi dėl rėmėjų įsteigtų prizų. Komandoms nereikėjo mokėti startinio mokesčio, todėl dalyvauti galėjo visi norintys.

Kelias dienas prieš futbolo turnyrą buvo surengta burtų traukimo ceremonija, komandos buvo padalintos iš pradžių į du krepšelius pagal pajėgumą. Ištraukus burtus paaiškėjo A ir B grupės. A grupė: „Žebenkštis", „Mortar", „Kontaktas", „SC" ir „SC merginos". B Grupė: „Sakalėliai", „Akmenės Liberalai", „Venta", „Papilė" ir „Extempas".

Nuo pat ankstaus ryto komandos, bei futbolo sirgaliai sugužėjo į Naujosios Akmenės sporto centrą, kur 10 valandą atidarymo rungtynes žaidė komandos „Mortar" ir „Kontaktas". Po grupių etapo, kuris vyko net 6 valandas paaiškėjo visos 4 komandos, kurios dalyvaus finaliniame etape.

Staigmenų nebuvo užfiksuota, todėl į pusfinalius prasibrovė: „Mortar", „Žebenkštis", „Akmenės Liberalai" ir „Sakalėliai". Pusfinalyje pagal nustatytus turnyro nuostatus susirungė „Mortar" ir „Sakalėliai" komandos, po įtemptos kovos į finalą tvirtai žengė „Mortar" komanda. Antrajame pusfinalyje susirungė „Žebenkštis" bei „Akmenės Liberalai", nors pirmoje pusėje iniciatyvą tvirtai laikė ir pirmavo „Žebenkšties" komanda neatsilaikė visų rungtynių ir antroje rungtynių pusėje geriau sužaidę „Akmenės Liberalai" žengė į finalą.

Finale dėl 3-ios vietos susirungė „Sakalėliai" ir „Žebenkštis". Rungtynėse netrūko aistrų, vyko labai lygi kova iki pat finalinės sirenos. Paskutinėmis sekundėmis progą išlyginti rezultatą ir mušti baudinių seriją turėjo „Žebenkšties" komanda, bet 9 metrų baudinio nerealizavo D. Štutas ir „Sakalėliai" laimėjo minimaliu skirtumu, bei iškovojo III vietą turnyre.

Didžiajame finale susikovė „Mortar" bei „Akmenės Liberalai". Iš pradžių į priekį įsiveržę „Akmenės liberalai" didžiąją rungtynių dalį pirmavo, bet „Mortar" komanda parodė charakterį ir likus vos kelioms minutėms išlygino rezultatą. „Akmenės liberalų" komanda nepalūžo spaudžiami varžovų: du kartus gerai kontratakavo ir išplėšė sunkią pergalę.

Po didžiojo finalo iškart įvyko futbolo turnyro „Liberalų taurei laimėti" apdovanojimai. Sveikinimo žodį tarė ir kandidatas į Akmenės rajono savivaldybės mero postą Apolinaras Nicius. Apdovanotos buvo geriausios turnyro komandos, bei žaidėjai. III vietos medaliais pasipuošė jaunieji „Sakalėliai", II vietos medaliais apdovanoti „Mortar" žaidėjai, o I vietos medalius gavo „Akmenės Liberalų" komanda. Taip pat komandų kapitonams įteiktos taurės.

Taurėmis buvo apdovanoti ir geriausi turnyro žaidėjai. Geriausiu vartininku tapo „Žebenkšties" komandos vartų sargas D. Narkus. Rezultatyviausiu turnyro žaidėju tapo N. Stankus, žaidžiantis už „Mortar" komandą. Geriausiu turnyro žaidėju išrinktas vienas vyriausių Akmenės rajono futbolo žaidėjų ir vis dar aktyviai sportuojantis A. Rakašius, taip pat atstovaujantis „Mortar" komandą.

Turnyro nuotraukos

Po visų apdovanojimų sportininkai išsiruošė į restoraną „Luokava" kur jų laukė rėmėjų įsteigti čekiai. Pasimiršo futbolo aikštelėje patirtos nuoskaudos ir visi draugiškai susėdę prie bendro stalo aptarinėjo įvykius ir dalinosi gera nuotaika, kas ir buvo šio turnyro tikslas.

http://www.manoakmene.lt/sportas/article.8631" onclick="window.open(this.href);return false;

Didžiajame švenčių šurmulyje Akmenės rajono gyventojai nepamiršo ir sporto (2015-01-06)

https://www.facebook.com/media/set/?set ... 159&type=1" onclick="window.open(this.href);return false;

Kalėdinis futbolo turnyras "Liberalų taurei laimėti"
Atnaujinta on Friday · Fotografuota Naujoji Akmene
Ačiū visiems, kas dalyvavote mūsų kalėdiniame futbolo turnyre ir tiems, kas atėjote palaikyti!

Viltis ir depresija Naujojoje Akmenėje
http://www.b6.lt/" onclick="window.open(this.href);return false;

2015 m. sausio 21 d., trečiadienis
Viltis ir depresija Naujojoje Akmenėje

Dėl ko visa tai? Matyt kiekvienam groundhopperiui anksčiau ar vėliau iškyla toks klausimas. Viena yra prašmatnus turizmas, kuriame tavęs laukia apypilniai stadionai, emocijos bei rokenrolas didmiesčių aludėse. Visai kas kita – trankytis autobusais ir traukiniais po depresuotą gimtąjį kraštą, mėginant surasti tuos nedidelius mūsų gyvenimo džiaugsmus ir stebuklus. Tų stebuklų nutinka itin retai, kur kas didesnė tikimybė parsivežti eilinį nusivylimo virusą, tačiau vis dėlto tai yra mūsų kraštas.

Štai tokios mintys sukosi galvoje šeštą valandą ryto keliantis iš patogios lovos Tauragės viešbutyje ir zvimbiant su tiesiog nerealiai aukštą kainą užsiprašiusio vietinio dušmano taksi į autobusų stotį. Kiek pamenu, dar niekada Lietuvoje man nekainavo taip brangiai nuvažiuoti kokius 800 metrų. Bet ką daryti, jei autobusas jau turi pajudėti už kelių minučių, o rugpjūčio rytą dar ir nelabai susigaudai, kur gi ta autobusų stotis yra. Tad jau nudribęs į autobuso sėdynę, mintyse dėkoju tam vertelgai dušmanui, kuris yra ilgos grandinės, vedančios link „supermačo“ Naujosios Akmenės „Akmenė“ – Kelmės „Kražantė“, pradžia.

Nors Lietuvos transportas ir nepigus, tačiau vienas iš tų nedidelių groundhoppingo džiaugsmų – atsižvelgiant į autobusų ir traukinių tvarkaraščius dėliotis maršrutą. Taigi, iš Tauragės vyniojiesi į Šiaulius, iš Šiaulių traukiniu – į Mažeikius, pakeliui pro langą spoksodamas į apipelkėjusius miškelius bei miestelius, tarp kurių, žinoma, įrašytas ir Papilės vardas. Ne kiekvienas miestelis be didesnių nuostolių sugeba atlaikyti pankrokerių armijos antplūdį, o štai Papilė, berods, 1994 metais, atlaikė. Ech, kokie šaunūs laikai buvo.

Mažeikiuose – dar vienas „langas“ kelionės grafike, per kurį spėju nuriedėti prie naftos perdirbimo gamyklos ir net nusižengti savo principams ir tinklinėje užeigoje nuryti sprangaus cepelino kąsnį – kas žino, ar ten, cemento sostinėje, pavyks rasti užkandinę. Ir štai, praėjus šešioms valandos po to, kai kaire koja išlipau iš Tauragės viešbučio, negailestingai iš kišenės išlupusio šimto litų kupiūrą (taip, taip, kalbama apie senus gerus laikus, 2014 m. rugpjūtį, kuomet litas dar buvo valdžioje), lovos, įsikuriu autobuse, riedančiame į Naująją Akmenę, kur po poros valandų Lietuvos II lygos Vakarų zonos turnyro rėmuose susigrums vietos ekipa ir Kelmės „Kražantė“.

Ši cemento sostinė dar prieš porą-trejetą metų buvo įrašyta į privalomų aplankyti objektų sąrašą – dėka buvusios kolegės, kuri, vis įterpdama riebius keiksmažodžius, vaizdžiai pasakodavo apie tai, kaip nerūpestingos jaunystės metais eidavo stumti laiką į „Cementininko“ rungtynes. Terra incognita sulig kiekienu gailiu autobuso atsidusimu vis labiau artėja.

Pagaliau autobusas atsidūsta paskutinį kartą ir pro praviras duris šlumšteliu tiesiai į rugpjūčio tvankumos glėbį. Užtenka akimirkos, kad suprastum, kad čia periferijos stebuklo neišvysi – miestas (geriausiais savo laikais šiame viename jauniausių Lietuvos miestų gyveno per penkiolika tūkstančių gyventojų, dabar vargu ar jų skaičius siekia 9 tūkstančius), bent jau centrinė jo dalis, visiškai ištuštėjęs – matyt ne vien dėl lietuviškos siestos meto, bet ir dėl centro rekonstrukcijos. Po keliolikos mėnesių ši miesto dalis atrodys visiškai kitaip, dabar gi – didelė statybvietė, kurioje mirksta Europos Sąjungos pinigai.

Laikas spaudžia – iki mačo pradžios laiko liko visai nedaug, tad pasivaikščiojimas pėsčiomis iškeičiamas į taksi, ir šį kartą visiškai neprašaunu pro šalį. Labai neretai periferijoje vietos taksistai pasirodo besantys labai prasti gidai, nors kartais pasitaiko ir tikrų grynuolių – kaip gi galima pamiršti Plungės taksistą, savo laiku mus, kelis statybfanius, nuvežusį į ko gero vienintelę miesto naitlaifo vietą, kur vietoje lazdų patyrėme unikalią baro-klubo šeimininkės globą ir rūpestį. Liūdnų akių, žilstelėjęs Naujosios Akmenės taksistas pasirodė turintis gido talentą ir surengė nedidelę ekskursiją po savo gimtinę. Dabar cemento gamykla, nors ir veikia, tačiau labiau primena kino filmavimo aikštelę, kur buvo susuktas „Stalingradas“. Didingi apgriuvę cechai ir kaminai – true industrija, rūsti priešingybė šiuolaikiniams nuglaistytiems spalvingiems cechams ir fabrikams.

O taksistas taip vaizdingai pasakoja apie klinčių karjerus, jog Naujoji Akmenė ir jos apylinkės papuola į kitą vasarą lankytinų vietų sąrašo reitingo viršūnę.

Tačiau klinčių karjerai ir yra vienintelis dalykas, apie kurį pasakojant taksisto balsas pagyvėja. Jį galima suprasti – vyras savo akimis matė, kaip į Naująją Akmenę savo laiku veržėsi net vilniečiai. Mat tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur cemento fabriko gyventojams buvo suteikiami butai (ne kambariai!), aukštakrosnių dumplės dirbo nesustodamos, o tomis keliomis pagrindinėmis miesto gatvėmis nuolat kursuodavo darbininkų prikimšti autobusiukai. Galima tik įsivaizduoti, kas dėdavosi stadione, kai čia žaisdavo „Cementininkas“ ir čia žaidžiančių gamyklos bachūrų ateidavo palaikyti savo pamainą baigęs proletariatas.

1958 metais susibūrusi komanda jau 1961-aisiais laimėjo „Tiesos“ taurę (dabartinės LFF tautės atitikmuo), o dar po metų galėjo girtis, kad yra ketvirta pagal pajėgumą Lietuvoje. Tuo klubo auksinis laikmetis ir baigėsi, o 1976-ieji tapo paskutiniais, kuomet „Cementininkas” žaidė aukščiausiame divizione. Klubas kelis kartus keitė pavadinimą, o nuo 2011 metų Lietuvos futbolo žemėlapyje žinomas kaip FK „Akmenė“. Tiesa, šventas „Cementininko“ vardas neišnyko – komanda tokiu pavadinimu grumiasi vietinėje sekmadienio lygoje. Tokios trumpos būtų wiki žinios, pamiršusios paminėti, kad būtent cemento miese gimė (o vietos laikraštis teigia, kad net ir kamuolį pagainiodavo) Aidas Preikšaitis, vienas iš „žaliai-baltų“, traukdavęs „Žalgirį“ tą nelengvą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Ir nors savo karjerą jis baigė „Vėtroje“, keli dar neišmirę B6 entuziastai jam dėkingi už „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje praleistus metus. Ir, žinoma, atskiras pliusas už ilgus plaukus, kokiais ne kiekvienas metalgalvis galėtų pasigirti.

Štai tiek futbolo enciklopedijos prieš vizitą į Naujosios Akmenės el stadio. Prieš jį dar spėju už didmiestišką kainą užkąsti padorioje vietos kavinėje (būgštauta buvo be reikalo), susidomėjęs išklausyti cirko reklamą, sklindančią iš po gatvėmis važinėjančio automobilio, pagarbiai nulenkęs galvą praeiti pro modernią bažnyčią bei iš pirmo žvilgsnio įsimylėti vietos laikraščio „Vienybė“ redakciją, o jei tiksliau – namuką, kuriame ji įsikūrusi, o jei būti visiškai tiksliam – redakcijos balkoną. Kažkodėl man pasirodė, kad būtent tokiame balkone kada nors lietuviškasis Hunteris Thompsonas, persisunkęs velnio lašais, sukurs lietuviškąjį „Romo dienoraštį“.

Link stadiono brendu per jaukų parką, kuriame nematyti nė vieno prieš mačą alų siurbiančio „Akmenės“ ar „Kražantės“ ultros. Stadione jų, žinoma, taip pat nėra. Ir štai čia susigriebiu, kad tokią tvankią popietę aš vargiai išsiversiu be alaus skardinės. Prekybos centras – vos už šimto metrų, tad iki švilpluko spėju ir alaus įsigyti, ir grafičius apžiūrėti, ir į nedidelį kalėjimą primenančias rūbines žvilgtelėti.

Ir štai mačas prasideda. Stadione, kuris tikrai nėra pats prasčiausias II lygoje (šalia pat jo – dar ir taip vadinamasis senasis stadionas) – vos 30 ar 40 žiūrovų, įskaitant atsarginius žaidėjus bei jų drauges. Cirkas žmones paviliojo? Vargu.

Keli jauni vietos vaikinukai (beje, puikiai žinantys terminą ultra) tvirtino, kad futbolas vietiniams neįdomus, o štai vietos krepšinio komanda, žaidžianti RKL, surenka ir 500 žiūrovų. Štai šie vaikinukai ir kartu su jais į stadioną užsukusi mergina ir teikia viltį, kad galbūt Naujojoje Akmenėje dar atsiras nauja stadiono kultūra.

Nes vos prieš keliolika minučių galvojau, kad tai yra visiškai žlugęs reikalas: su alaus skardine įsitaisęs pirmoje eilėje, tiesiog jutau deginančius žvilgsnius iš už nugaros, kur du pusamžiai gerokai įšilę „džentelmenai“ aptarinėjo savo gyvenimą, vis iš savo burnų pažerdami toliašaudžių „sviedinių“, skirtų „Kražantės“ žaidėjams. Štai kas, pasirodo, buvo kolegės mokytojai!

Statistikos mėgėjams – mačas pasibaigė „Kražantės“ pergale 2:1, tačiau paskutinėmis mačo minutėmis autobusas mane jau vežė Šiaulių link. Ir vis dėlto paskutinio štricho nusipelno ne futbolas, o Naujosios Akmenės autobusų stotis su matyt pačiu blogiausiu vyrų tualetu Lietuvoje. Jei matėte garsiąją WC sceną „Trainspottinge“, turėtumėte prisiminti, kaip atrodo blogiausias Škotijos tualetas. Tai štai, Edinburgas gerokai nublanksta prieš Naująją Akmenę...

Gaila, kad tik tiek informacijos galima rasti apie Akmenėje užaugusį ir ten karjerą pradėjusį puikų vartininką, o vėliau ne vieną puikų žaidėją išugdžiusį trenerį.

http://lt.m.wikipedia.org/wiki/Vincas_Kateiva" onclick="window.open(this.href);return false;

Vincas Kateiva (g. 1942 m. Draginiuose, dab. Akmenės rajonas) – buvęs Lietuvos futbolininkas. Vartininkas.

Gimė Papilės krašte. 1961 m. su „Cementininku“ tapo „Tiesos“ taurės laimėtoju. Į šią komandą jį pritraukė tuometinis žaidėjas ir treneris V. Tučkus. Nuo 1959 m. gynė „Cementininko“ vartus. 1964–1967 ir 1970–1971 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, sužaidė 148 rungtynes ir praleido 117 įvarčių. 1968 m. žaidė Dinamo Minsk ekipoje, gavo sporto meistro vardą. Žaidėjo karjerą baigė „Pažangoje“ 1983 m.

Vėliau treniravo „Žalgirio“ vartininkus ir antrąją klubo komandą „Polonija“.

Vartininkas su kamuoliu dar nesiskiria
Leopoldas ROZGA http://vienybe.akmene.net/krasto-enciklopedija" onclick="window.open(this.href);return false;

Kuomet kas nors parašys mūsų krašto sporto istoriją, joje bus nemažai
garbingų įvykių ir garsių vardų. O kol jos nėra, tik iš senbuvių
pasakojimų jaunimas gali sužinoti apie auksinius Naujosios Akmenės
futbolo laikus, kuomet „Cementininko“ vienuolikė kaudavosi su pačiomis
garsiausiomis Lietuvos futbolo komandomis ir neretai suteikdavo
žiūrovams didelio pergalių džiaugsmo. Ypač atmintina 1961 metų
rugpjūčio 27-oji, kuomet cementininkai Kėdainiuose 2:1 nugalėjo
tenykštę komandą ir pelnė Lietuvos futbolo taurę. Naujosios Akmenės
komandos vartus anuomet patikimai gynė Vincas Kateiva, vėliau taip pat
sėkmingai rungtyniavęs Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, kuri
anuomet SSRS pirmenybėse atstovaudavo Lietuvai.

Pasikalbėti su kraštiečiu pavyko tik pavakare, kuomet baigėsi
treniruotės. Pastaraisiais metais V. Kateiva dirba Vilniaus „Žalgirio“
futbolo klube, treniruoja aukščiausioje lygoje žaidžiančios „Žalgirio“
ekipos vartininkus ir antrąją klubo komandą „Polonija“. Vartininkai
treniruojasi du kartus per dieną, „Polonijos“ jaunimas – vieną kartą.
Jei varžybų diena, geriau apskritai nei futbolininkų, nei trenerių
nekalbinti.

Vincas gimęs 1942 metais Papilės krašte, Draginių kaime, kuriame tuo
metu gyveno iš Kuršėnų persikėlę tėvai. Iš Papilės laikų prisimena
energingą fizinės kultūros mokytoją Praną Tupiką, tačiau neilgai
trukus vėl nauja šeimos stotelė – Akmenė. Čia vaikinukas susidomėjo
sportu, žavėdavosi vikraus vartininko Adolfo Tabelskio žaidimu,
prisimena anuomet brendusius Vytautą Golinkevičių, Algį Navardauską.
Tačiau pats svajojo apie dviratininko karjerą, o garsėjo kaip
„nepramušamas“ kvadrato žaidėjas, sugebėdavęs pagauti net ir labai
klastingai mestą kamuolį. Tad į „Cementininką“ patekęs netyčia. Vienos
treniruotės metu, komandai pasidalijus pusiau, pritrūko vieno
vartininko. Tuometinis bene autoritetingiausias vienuolikės žaidėjas
ir treneris V. Tučkus pasiūlęs: „Gal pastovėtum vartuose, vaikine?“
Užtekę to vieno „pastovėjimo“, kad nedelsiant būtų įkalbintas pamiršti
dviratį ir mokytis futbolo. Iki šiol Vincas pamena bene svariausią
argumentą: geras vartininkas atstoja pusę komandos.

Nuo 1959 metų vaikinas jau nuolat gindavo „Cementininko“ vartus. O
futbolo pakilimas buvo didelis, nes energingas treneris J. Stikleris,
cemento gamyklos remiamas, prisikvietė neprastų žaidėjų iš Rytų
Lietuvos, net iš tuometinio Vilniaus „Spartako“ dublerių komandos. Į
rungtynes plaukdavo kaip į atlaidus, net iš Mažeikių, Viekšnių
atkakdavo, I. Jaroševas yra sakęs, jog iš Papilės pėsčiomis į Akmenę
rungtynių pažiūrėti vyrai eidavo per miškus. Ir tą atmintiną taurės
laimėjimo dieną Kėdainiuose įvarčius mušė tik cementininkai: kapitonas
S. Brazauskas bei B. Žandaris į šeimininkų, o E. Samulis – į savus vartus.
Netrukus treneriai ėmė sakyti: „Reikia tau, Vincai, į Vilnių važiuoti,
ten būsi lygus tarp lygių.“ Ėmė važinėti, gavo pažaisti už
reprezentacinės meistrų vienuolikės dublerius, o 1964 metais pirmą
kartą gynė ir meistrų komandos vartus. Suskaičiavau, jog 1964 – 1967
bei 1970 – 1971 metais Vincas su Žalgirio meistrų komanda žaidė 148
rungtynes. Aikštės žaidėjų rodiklis – įmušti įvarčiai, o vartininko –
praleisti. Taigi, per tas 148 rungtynes praleido tik 117 įvarčių, du
kartus – 1966 metais su „Žalgiriu“ ir 1968 metais su Minsko „Dinamo“
vienuolike pelnė sporto meistro vardą. Tarptautiniai susitikimai
būdavo itin reti, nes Maskva neatiduodavo svečių sąjunginėms
respublikoms. Vis dėlto vienose rungtynėse, 1966 m. gegužės 25 d.,
turėjo progą ginti Lietuvos rinktinės vartus rungtynėse su Libijos
komanda, kurią lietuviai įveikė net 6:0.

O aktyviai sportuoti mūsų kraštietis baigė 1983 metais, su Vilniaus
„Pažangos“ vienuolike pelnydamas Lietuvos čempiono medalį.
Anuomet ir talentingiems sportininkams, ypač iš Baltijos šalių,
išvykos į užsienį buvo uždraustas vaisius, net į Lenkiją ar
„demokratinę“ Vokietiją išvykstant, saugumas tėvų ir senelių
biografijas išblusinėdavo. Tiesa, žaisdamas Minske, mėnesį keliavo po
Indiją, sako, buvę raginimų ir į Vakarus pasitraukti, tačiau pamąstęs,
jog šiuo žingsniu visiems Lietuvoje likusiems bičiuliams užkirstų
kelius išvykti. Bet Vincas nesigaili per anksti gimęs. Futbolas tapo
jo gyvenimo neatskiriama dalimi, jo profesija. Darbavosi Vilniaus
futbolo mokykloje, ir dabar yra reikalingas bei gerbiamas Lietuvos
futbolo sluoksniuose. Ne be reikalo „Polonijos“ vaikinai sakė: tai
mūsų mylimiausias treneris