Futbolo aikštės gladiatorius
Leopoldas ROZGA http://vienybe.akmene.net/krasto-enciklopedija" onclick="window.open(this.href);return false;
Tarp sportininkų, savo talentais ir meistriškumu garsinusių ir
tebegarsinančių Akmenės kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose,
yra futbolininkas Aidas PREIKŠAITIS. Vienas iš labiausiai patyrusių
Vilniaus futbolo klubo „Vėtra“ žaidėjų mielai sutiko po treniruotės
pabendrauti ir pasikalbėti apie sportą, kuris tapo jo gyvenimo dalimi,
jo hobiu ir darbu, suprantama, ir pragyvenimo šaltiniu.
Po to, kai tėvukai persikėlė į Palangą, nebėra kas Aido lauktų mūsų
padangėje. Tačiau ji sportininkui brangi, mat 1970 metų vidurvasarį
Akmenėje gimė, mokėsi tuometinėje Naujosios Akmenės 2-ojoje vidurinėje
mokykloje. Pedagogai anksti pastebėjo berniuko gabumus futbolui, tad
baigusį 6 klasę rekomendavo į tuometinę oficialią Lietuvos sportininkų
kalvę – Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Savaitgaliais
atvažiuodamas pas tėvus, spėdavo pažaisti ir „Cementininko“
vienuolikėje. Baigęs vidurinį mokslą, buvo priimtas į Kauno kūno
kultūros institutą, tačiau nepajėgė tarnauti dviem ponams – aktyviam
sportui ir studijoms. Devyniolikos metų Aidą pakvietė į tuometinio
„Žalgirio“ klubo dublerių komandą, o nuo 1991 metų jis jau kaip
visavertis žaidėjas grūmėsi pirmojoje „Žalgirio“ vienuolikėje.
Suskaičiavau, kad nuo 1991 iki 1997 metų saugas iš Naujosios Akmenės
„Žalgirio“ ekipoje žaidė 124 rungtynes, jose pelnė 35 įvarčius, nors
saugui ne svarbiausias darbas įvarčius mušti.
Iš esmės sportininko karjeroje lūžis įvyko 1997-aisiais, kuomet jis
metus žaidė Maskvos „Torpedo“ ir Neberežnyje Čelny miesto „Kamazo“
komandose. Paskui treji metai Lenkijoje – Katovicų ir Olštyno
klubuose, nuo 1999-ųjų pusantro sezono žaista Berlyne, vėl grįžo į
Lenkiją, iš čia 2001 metų rudens sezonui – į Vilniaus “Žalgirį“.
Paskui – vėl Vokietija, paskui dveji metai Lenkijos Plocko mieste, o
nuo 2004 metų pavasario – vėl Lietuvoje, Vilniuje, šį kartą –
aukščiausioje lygoje sėkmingai žaidžiančioje „Vėtros“ vienuolikėje.
Pats Aidas sako neskaičiuojąs sužaistų rungtynių ir pasiektų įvarčių,
tačiau yra kas skaičiuoja. Lenkijos futbolo statistika teigia, jog
šios valstybės aukščiausioje lygoje Aidas Preikšaitis žaidė 72
rungtynes, pasiekė 5 įvarčius.
Magėjo išgirsti ne aistruolio, o žaidėjo nuomonę, kodėl Lietuvos
futbolas lyg ir šešėlyje, nors lietuviai kviečiami ir į labai garsius
Europos klubus, kuriuose sėkmingai žaidžia ir yra vertinami. Tuo tarpu
Lietuvos klubų prestižo dalykas pasikviesti bent vieną negrą. Ar savų
nepakanka?
Anot Aido Preikšaičio, kviečiamas užsienietis tikrai privalo
meistriškumu lenkti vietinius žaidėjus, kitaip nebūtų motyvacijos
samdyti. Lietuvoje populiarumu krepšinį nurungti sunku. Pirmiausia dėl
to, kad Lietuvos futbolo komandos nėra pasiekusios didelių
tarptautinių pergalių, nėra futbolininkų, kurie prilygtų Sabonio,
Marčiulionio ar Jasikevičiaus šlovei, vadinasi, nėra į ką lygiuotis,
net ką pamėgdžioti. O pergalių nėra, nes apleista futbolo bazė, kai
tokie nepastovūs orai, reikėtų dengtų aikščių. O svarbiausia – nėra
turtingų rėmėjų, todėl Lietuvos talentingiausi futbolininkai ir
priversti uždarbiauti užsieniuose.
Tačiau pašnekovas nesutinka, kad viskas Lietuvos futbolo pasaulyje
vien juoda. Yra daug mėgstančių šį sportą, ir reikia džiaugtis, kad
rungtyniauja kiemų, gatvių, miestelių, mokyklų komandos. Ir pats
futbolas kinta, tampa atletiškesnis, tačiau netiesa, jog laimi tik
greitos kojos. Geras žaidėjas privalo ir aikštę matyti, ir gudrumo
nestokoti. Džiugina merginų azartas. Ir nereikia, Aido manymu,
dramatizuoti situacijos. Lietuvoje galima išaugti, pasiekti didelio
meistriškumo, prieš kurį atsiveria užsienio klubų vartai ir platusis
pasaulis. „Jei ne futbolas, ar būčiau tiek pasaulio pamatęs?“ –
klausia Aidas ir pats atsako: niekada.
Anot pašnekovo, kol sveikata leidžia žaisti, neturįs aiškesnių planų
dėl ateities. Jau 15 metų vedęs, kol dukrelė buvo maža, šeima lydėjo
jį klajonėse, dabar reikia leisti į mokyklą – ir norisi, kad
neprarastų gimtosios kalbos bei mentaliteto. Supratau, jog ir tai buvo
viena iš priežasčių sugrįžti į Vilnių, kuris akmeniškiui esąs labai
gražus ir patogus.
Grožintis rungtynėmis iš tribūnos ar per televiziją, nelengva
įsivaizduoti save žaidėju. Reikia daugelio metų sąžiningų treniruočių,
kad visas 90 ar net 120 žaidimo minučių išliktum šviežias, greitas,
taiklus, kad toks režimas organizmui taptų įprastu. Užtat kai
rungtynių nėra, prakaitas liejamas treniruotėse. Aidas Preikšaitis
neslepia: futbolas – labai sunkus darbas. Tačiau pasiektos pergalės
atperka nuovargį, ir ateina didelis savo pasirinkto gyvenimo kelio
prasmės suvokimas.