Vartininkas su kamuoliu dar nesiskiria
Leopoldas ROZGA
http://vienybe.akmene.net/krasto-enciklopedija" onclick="window.open(this.href);return false;
Kuomet kas nors parašys mūsų krašto sporto istoriją, joje bus nemažai
garbingų įvykių ir garsių vardų. O kol jos nėra, tik iš senbuvių
pasakojimų jaunimas gali sužinoti apie auksinius Naujosios Akmenės
futbolo laikus, kuomet „Cementininko“ vienuolikė kaudavosi su pačiomis
garsiausiomis Lietuvos futbolo komandomis ir neretai suteikdavo
žiūrovams didelio pergalių džiaugsmo. Ypač atmintina 1961 metų
rugpjūčio 27-oji, kuomet cementininkai Kėdainiuose 2:1 nugalėjo
tenykštę komandą ir pelnė Lietuvos futbolo taurę. Naujosios Akmenės
komandos vartus anuomet patikimai gynė Vincas Kateiva, vėliau taip pat
sėkmingai rungtyniavęs Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, kuri
anuomet SSRS pirmenybėse atstovaudavo Lietuvai.
Pasikalbėti su kraštiečiu pavyko tik pavakare, kuomet baigėsi
treniruotės. Pastaraisiais metais V. Kateiva dirba Vilniaus „Žalgirio“
futbolo klube, treniruoja aukščiausioje lygoje žaidžiančios „Žalgirio“
ekipos vartininkus ir antrąją klubo komandą „Polonija“. Vartininkai
treniruojasi du kartus per dieną, „Polonijos“ jaunimas – vieną kartą.
Jei varžybų diena, geriau apskritai nei futbolininkų, nei trenerių
nekalbinti.
Vincas gimęs 1942 metais Papilės krašte, Draginių kaime, kuriame tuo
metu gyveno iš Kuršėnų persikėlę tėvai. Iš Papilės laikų prisimena
energingą fizinės kultūros mokytoją Praną Tupiką, tačiau neilgai
trukus vėl nauja šeimos stotelė – Akmenė. Čia vaikinukas susidomėjo
sportu, žavėdavosi vikraus vartininko Adolfo Tabelskio žaidimu,
prisimena anuomet brendusius Vytautą Golinkevičių, Algį Navardauską.
Tačiau pats svajojo apie dviratininko karjerą, o garsėjo kaip
„nepramušamas“ kvadrato žaidėjas, sugebėdavęs pagauti net ir labai
klastingai mestą kamuolį. Tad į „Cementininką“ patekęs netyčia. Vienos
treniruotės metu, komandai pasidalijus pusiau, pritrūko vieno
vartininko. Tuometinis bene autoritetingiausias vienuolikės žaidėjas
ir treneris V. Tučkus pasiūlęs: „Gal pastovėtum vartuose, vaikine?“
Užtekę to vieno „pastovėjimo“, kad nedelsiant būtų įkalbintas pamiršti
dviratį ir mokytis futbolo. Iki šiol Vincas pamena bene svariausią
argumentą: geras vartininkas atstoja pusę komandos.
Nuo 1959 metų vaikinas jau nuolat gindavo „Cementininko“ vartus. O
futbolo pakilimas buvo didelis, nes energingas treneris J. Stikleris,
cemento gamyklos remiamas, prisikvietė neprastų žaidėjų iš Rytų
Lietuvos, net iš tuometinio Vilniaus „Spartako“ dublerių komandos. Į
rungtynes plaukdavo kaip į atlaidus, net iš Mažeikių, Viekšnių
atkakdavo, I. Jaroševas yra sakęs, jog iš Papilės pėsčiomis į Akmenę
rungtynių pažiūrėti vyrai eidavo per miškus. Ir tą atmintiną taurės
laimėjimo dieną Kėdainiuose įvarčius mušė tik cementininkai: kapitonas
S. Brazauskas bei B. Žandaris į šeimininkų, o E. Samulis – į savus vartus.
Netrukus treneriai ėmė sakyti: „Reikia tau, Vincai, į Vilnių važiuoti,
ten būsi lygus tarp lygių.“ Ėmė važinėti, gavo pažaisti už
reprezentacinės meistrų vienuolikės dublerius, o 1964 metais pirmą
kartą gynė ir meistrų komandos vartus. Suskaičiavau, jog 1964 – 1967
bei 1970 – 1971 metais Vincas su Žalgirio meistrų komanda žaidė 148
rungtynes. Aikštės žaidėjų rodiklis – įmušti įvarčiai, o vartininko –
praleisti. Taigi, per tas 148 rungtynes praleido tik 117 įvarčių, du
kartus – 1966 metais su „Žalgiriu“ ir 1968 metais su Minsko „Dinamo“
vienuolike pelnė sporto meistro vardą. Tarptautiniai susitikimai
būdavo itin reti, nes Maskva neatiduodavo svečių sąjunginėms
respublikoms. Vis dėlto vienose rungtynėse, 1966 m. gegužės 25 d.,
turėjo progą ginti Lietuvos rinktinės vartus rungtynėse su Libijos
komanda, kurią lietuviai įveikė net 6:0.
O aktyviai sportuoti mūsų kraštietis baigė 1983 metais, su Vilniaus
„Pažangos“ vienuolike pelnydamas Lietuvos čempiono medalį.
Anuomet ir talentingiems sportininkams, ypač iš Baltijos šalių,
išvykos į užsienį buvo uždraustas vaisius, net į Lenkiją ar
„demokratinę“ Vokietiją išvykstant, saugumas tėvų ir senelių
biografijas išblusinėdavo. Tiesa, žaisdamas Minske, mėnesį keliavo po
Indiją, sako, buvę raginimų ir į Vakarus pasitraukti, tačiau pamąstęs,
jog šiuo žingsniu visiems Lietuvoje likusiems bičiuliams užkirstų
kelius išvykti. Bet Vincas nesigaili per anksti gimęs. Futbolas tapo
jo gyvenimo neatskiriama dalimi, jo profesija. Darbavosi Vilniaus
futbolo mokykloje, ir dabar yra reikalingas bei gerbiamas Lietuvos
futbolo sluoksniuose. Ne be reikalo „Polonijos“ vaikinai sakė: tai
mūsų mylimiausias treneris