Skriejantys metai nešykšti A.Liubinskui naujos patirties
Autorius: Vilmantas REMEIKA
http://www.lzinios.lt/Turinio-valdymas/ ... -patirties" onclick="window.open(this.href);return false;
06:00 Gruodžio 8 D. 2011
Autorius: © Lietuvos žinios
Didžiulę trenerio darbo patirtį turintis žinomas Lietuvos futbolo specialistas Algimantas Liubinskas šiemet pasisėmė įspūdžių treniruodamas Kazachstano klubą Kyzylordos "Kaisar". Pastaruoju metu A.Liubinskas trumpam buvo pradingęs iš Lietuvos futbolo gerbėjų radaro. Kazachstano čempionate kukliausiai rungtyniavusį klubą Kyzylordos "Kaisar" lietuvis sugebėjo iš autsaiderių gretų pakelti į 8 vietą. Po čempionato daugybė šio sporto gerbėjų dėkojo Kozylordos herojumi tapusiam A.Liubinskui, kad sugebėjo išsaugoti komandą aukščiausioje lygoje, ir, naudodamiesi gražiu sutapimu, - lapkričio pradžioje treneris minėjo 60-metį - linkėjo jubiliatui dar ilgai ir sėkmingai darbuotųsi futbolo labui. Vilniuje atostogaujantis A.Liubinskas netrukus vėl vyks į Kazachstaną - aptars bendradarbiavimo su "Kaisar" perspektyvas. LŽ žurnalistai su A.Liubinsku bendravo erdviame jo bute Vilniuje. Namie buvo visa šeima - iš darželio grįžęs šešiametis sūnus Almantas ir jaukių namų fėja trenerio žmona Dainora. "Lietuvos žinioms" Algimantas Liubinskas papasakojo apie Kazachstano futbolo specifiką, tolimosios šalies kultūrą, išsakė nuomonę apie Lietuvos rinktinės problemas. Pastaruosius reikalus jis išmano puikiai - šalies rinktinę su pertraukomis treniravo devynerius metus.
Ištraukė iš duobės
Paklaustas, kaip 2011-ųjų pradžioje atsidūrė Kazachstane, A.Liubinskas papasakojo įdomią istoriją: "Palaikiau ryšį su ukrainiečiais agentais. Jie nusiuntė mano CV į klubą "Kaisar". Vėliau skambina ir sako: jie nenori jūsų paslaugų. Pasirodo, "Kaisar" klubo prezidentas skeptiškai žiūri į agentus, todėl ir davė neigiamą atsakymą. Jis pats man paskambino ir pakvietė kartu dirbti."
Kukliausią biudžetą Kazachstano lygoje turinčiame klube lietuvis atsidūrė naujojo sezono išvakarėse, kai komanda buvo suformuota, registruoti naujų žaidėjų nebegalėjo. Ankstesnės klubo vadovybės suburta ekipa nebuvo konkurencinga kitoms komandoms, tad "Kaisar" ilgai vilkosi paskutinė, dvylikta.
"Buvo tikras siaubas. Lyg senuko zoporožiečio lenktynės su naujuoju mersedesu, - lygino A.Liubinskas. - Įkvėpėme oro, kai atsivėrė vasaros perėjimų langas. Tiesa, su kukliu biudžetu aukšto lygio žaidėjų negalėjome įpirkti, tad pakviečiau devynis naujokus. Daugiausia - iš pajėgesnių klubų atleistus žaidėjus. Per čempionato pertrauką rengėme stovyklas, pakoregavau kai kurių žaidėjų pozicijas. Kai pagaliau sulipdžiau komandą, ėmėme kilti. Sezoną baigėme būdami aštuntoje vietoje. "Kaisar" aistruoliai ir klubo vadovai liko patenkinti. Man grįžtant į Lietuvą jie pasiūlė pratęsti sutartį. Pasakiau, kad atsakysiu vėliau."
Treneris džiaugėsi, kad sunkiu komandai metu niekas jo nereguliavo: "Į mano darbą nesikišo niekas. Sakiau - dantimis žemę graušime, bet tikslą pasieksime. Ir pasiekėme."
A.Liubinskas su pavydo gaidele pasakojo apie Kazachstano sporto infrastruktūrą, puikius stadionus, klubų bazes. Ten sportas finansuojamas valstybes, o futbolo klubus remia regionų gubernatoriai. Kiekviena komanda prieš sezoną tris keturias savaites stovyklauja Turkijoje ar Kipre. "Kaisar" biudžetas yra mažiausias Kazachstano aukščiausioje lygoje, tačiau bemaž du kartus didesnis nei bet kurio Lietuvos A lygos klubo. LŽ duomenimis, šalies čempiono Panevėžio "Ekrano" biudžetas siekia maždaug 5 mln. litų.
Kitokia virtuvė
Kas buvo Kazachstane, puikiai žino, kokie ten karščiai vasarą.
"Per rytinę treniruotę pusę vienuoliktos - plius 35 laipsniai. Vakare tiek pat. Dieną temperatūra pakildavo iki 50 laipsnių. Saulėje net kelių minučių neišbūsi", - alinančią vasarą prisiminė A.Liubinskas. Todėl beveik visose rungtynėse kiekvieno kėlinio viduryje buvo daroma pauzė, kad žaidėjai atsipūstų ir atsigaivintų vandeniu. Lietuvis juokavo, kad visą sezoną jo garderobas nesikeitė - trumpikės, marškinėliai ir kepuraitė. Kyzylordos miestas įsikūręs pietinėje Kazachstano dalyje, stepėje. Augalijos beveik nėra. Lyja tik du tris kartus per metus. Dauguma gyventojų - vietiniai kazachai ir uzbekai. "Savo vyresniajam sūnui sakau, kad Vilniuje vakarais nevaikščiotų po miestą, nes bet kada gali gauti į skudurus. O Kazachstane gali eiti, kur nori, kada nori", - skirtumus vardijo lietuvis.
Šioje Vidurinės Azijos valstybėje apstu mums sunkiai suprantamų papročių. Pavyzdžiui, kasmet prieš sezoną kiekvienas futbolo klubas savo stadione aukoja aviną, kad metai būtų sėkmingi. "Papjauna aviną visų akivaizdoje, vėliau jį išdalija komandos nariams. Nelabai man patiko toks ritualas...", - prisipažino A.Liubinskas. Jis teigė patyręs kultūrinį šoką, "atrasdamas" kazachų virtuvę: "Pirmą kartą ragaujant kumyso (rauginto kumelių pieno) geriausia būti šalia tualeto... Vėliau jį pamėgau - sotus gėrimas. Litras gero kumyso kainuoja 3,5 dolerio. Kazachai valgo ir specialiai įdarytas arklio žarnas. Pirmą kartą nedrįsau tokio gardėsio skanauti be degtinės. Ragavau ir arklienos. Vietiniai bent kartą per mėnesį valgo šunienos sriubos. Sako, ji apsaugo nuo gripo ir kitų ligų. Bet taip ir neišdrįsau jos paragauti."
Kazachų virtuvė turi ir europiečių pilvams tinkamo maisto - avienos šašlykų, žuvies. "Klubo bazėje nemėgau valgyti, virėjos maitino neskaniai. Turėjome puikų kulinarą - vartininkų trenerį iš Moldovos. Jis nuostabiai gamindavo šamą", - sakė A.Liubinskas. Jis prisipažino, kad Kyzylordoje vertėsi be automobilio, nes mieste pilna pusvelčiui vežančių taksistų.
"Už du dolerius nuveža į bet kurį miesto galą. Paklausiau Taldykorgane žaidžiančio Arūno Klimavičiaus, ar turi automobilį. Tas nusijuokė - o kam? Sustabdai bet kurią mašiną ir veža, kur paprašai. Beje, du doleriai - didžiausia kaina. Galima ir nusiderėti", - tikino strategas. "Kaisar" klube trenerį vargindavo tik tolimos kelionės į rungtynes. Atstumai Kazachstane - nemaži, o lėktuvų galimybės ribotos. Maksimalus greitis - 450 km/h, beveik dvigubai mažesnis, nei modernių europietiškų orlaivių. Todėl kelionės trukdavo 2-3 val. ilgiau, nei įveikiant tą patį atstumą Europoje.
Kazachų filosofija
Buvęs Lietuvos rinktinės treneris neslėpė, kad vietiniai futbolininkai Kazachstane išpuikę ir nedrausmingi.
"Jiems svarbiausia kuo greičiau nusipirkti geriausią mašiną, kad būtų kuo pasipuikuoti. Drausmės taip pat nėra: reikia nuolat rėkti, kad iš puolimo grįžtų į gynybą. Bet daug jų drausminti man neteko, tuo rūpinosi asistentas rusas. Jau kai paleis gerklę, tai jo žodžių į lietuvių kalbą lengvai neišversčiau", - juokėsi lietuvis.
Dėl šios priežasties treneris vengdavo su kazachų futbolininkais artimiau bendrauti: "Su legionieriais iš Serbijos, Bosnijos, Rusijos, Slovėnijos sutardavome gerai. Kartais nueidavome kartu papietauti, net po bokalą alaus išgerdavome. Tačiau jie nepamiršdavo, kad aikštelėje netrukus ir vėl iš jų reikalausiu maksimumo. Su kazachais to nedarydavau, nes po tokių pasisėdėjimų jie nebejaustų ribos tarp savęs ir trenerio."
Atskiros temos verti Kazachstano lygos teisėjai. Apie juos užsienyje sklando legendos. Kalbama, kad kiekvieno klubo biudžete iš anksto numatoma suma teisėjams. Kainos esą svyruoja nuo 10 iki 15 tūkst. dolerių už vienas rungtynes. Bet "Kaisar" strategas šios temos nelinkęs komentuoti: "Girdėjau gandų, kad "veiksmas vyksta". Iš tiesų, teisėjavimas kartais būdavo sudėtingas."
Geriau už A lygą?
A.Liubinskas įsitikinęs, kad Kazachstano čempionatas pajėgesnis už Lietuvos A lygą. Pasak jo, kazachų klubai neištirptų net Ukrainos ar Lenkijos lygose. "Tik atsidūrusiems toliau nuo namų jiems reikėtų laiko adaptuotis", - pastebėjo pašnekovas.
Kazachstane A.Liubinskas - ne vienintelis lietuvis. Čempionų klube Karagandos "Šachtior" žaidžia Gediminas Vičius, vicečempionų komandoje Taldykorgano "Žetysu" - A.Klimavičius.
"Abu futbolininkai gerai užsirekomendavo, labai vertinamas jų darbštumas, - sakė "Kaisar" treneris. - Tačiau daugiau nematau, kas iš A lygoje rungtyniaujančių lietuvių galėtų sustiprinti kazachų lygą. Beje, čia galioja įdomi taisyklė - leidžiama laisvai žaisti legionieriams tik iki 30 metų. Jei esi vyresnis ir nori rungtyniauti Kazachstane, privalai būti savo šalies rinktinės narys."
Kazachstano klubų pajėgumą rodo rezultatai tarptautinėje arenoje. Šiemet Europos lygoje Pavlodaro klubas "Irtyš" eliminavo lenkų Balstogės ekipą "Jagiellonia", o "Aktobe" tik po 11 m baudinių serijos pralaimėjo rusų Vladikaukazo komandai "Alanija".
Jei Kazachstano čempionato lygis aukštas, kodėl šalies rinktinės rezultatai kuklūs? "Viskas paprasta. Legionieriai meistriškumu užgožia vietinius. Dėl legionierių limito nemažai užsieniečių priima Kazachstano pilietybę. Be to, ne visi klubai suinteresuoti auginti pamainą, nors ir turi vaikų komandas, - paaiškino A.Liubinskas. - O kazachai nesiveržia svetur, nes namie turi puikias sąlygas. Premija už pergalę - 3 tūkst., už lygiąsias - 1,5 tūkst. dolerių. Retas A lygos žaidėjas tiek gauna per mėnesį."
Pripažino klydęs
Prakalbus apie Lietuvos nacionalinę rinktinę A.Liubinsko veidas surimtėjo, balsas prikimo. Rinktinės problemos treneriui visada rūpi. Su ja dirbo 1991-1995 ir 2003-2008 metais.
Lietuvos futbolo federacijos generalinis direktorius Julius Kvedaras neseniai A.Liubinsko pavardę minėjo tarp kandidatų treniruoti rinktinę.
"Malonu, kad prisimena. Nežinau, kiek tai realu. Visada geriau gyventi ir dirbti namie. Tačiau neslėpsiu - dabar noriu uždirbti pinigų senatvei, - atviravo treneris. - Daug kas veržiasi prie rinktinės vairo, bet ar jie nutuokia, koks tai bus sunkus etapas. Teks iš naujo kurti komandą. Ne žaidėjus keisti, o senbuviams įžiebti žaidimo aistrą, ugdyti jų kovinę dvasią. Tai užims laiko. Paprastai rinktinė bręsta du atrankos ciklus, o trečiajame jau galima siekti maksimumo. Nesinorėtų, kad po dviejų ciklų kas nors kitas vėl nuskintų sunkaus darbo vaisius."
2004-2008 metais A.Liubinskas suklijavo dabartinės rinktinės branduolį, kuris su portugalu Jose Couceiro blykstelėjo 2010-ųjų pasaulio čempionato atrankos cikle, o galutinai užgeso vadovaujant Raimondui Žutautui per EURO 2012 kvalifikacines varžybas.
"Nebūsiu kuklus - portugalas atėjo į mano parengtą komandą. J.Couceiro buvo lengva - jam talkino Saulius Širmelis ir Vitalijus Stankevičius, su kuriais daug laiko būrėme rinktinę. R.Žutautas atėjo į baigiančią iširti komandą. Stigdamas patirties jis galbūt ne viską darė teisingai", - analizavo A.Liubinskas.
2008-ųjų vasara kuriam laikui pakeitė ilgamečio rinktinės trenerio gyvenimą. Ilgai viliotas į politiką Vilniaus savivaldybės sporto skyriaus vedėjas A.Liubinskas susigundė kandidatuoti Seimo rinkimuose ir rinktinės stratego postą užleido J.Couceiro. Tačiau politinė karjera greitai žlugo.
Paklaustas, ar dabar nesigaili dėl tokio žingsnio, treneris atsakė greitai ir labai tvirtai: "Stipriai klydau. Gyvenime reikia pripažinti klaidas. Turiu pasakyti, jog ši buvo viena didesnių. Tuomet dirbau du darbus - savivaldybėje ir rinktinėje. Nuolat jutau spaudimą, netgi puolimą, kad sėdžiu ant dviejų kėdžių. O juk kol šilta, tai ir sėdi (juokiasi). Dabar suprantu, kad reikėjo mesti pareigas savivaldybėje ir visą dėmesį skirti rinktinei. Vis dėlto trenerio darbas nepalyginamas su klerko pareigomis..."
Nebe ta atmosfera
Gyvenimas eina. Kitą rudenį mūsų nacionalinės komandos laukia nauji iššūkiai - 2014-ųjų pasaulio čempionato atrankos varžybos. Teks kovoti su Graikija, Slovakija, Bosnija ir Hercegovina, Latvija bei Lichtenšteinu.
"Tokioje grupėje galima kautis dėl išėjimo į kitą etapą, bet nereikia garsiai žadėti. Niekada nemėgau to daryti. Lichtenšteiną šį kartą gal ir nugalėsime, bet dar reikės įveikti tuos pačius latvius. Grupė klampi, nors ir be akivaizdaus favorito", - samprotavo strategas.
Kalbėdamas apie rinktinės perspektyvą A.Liubinskas teigia, kad joje privalo žaisti ne vaikai, o geriausi futbolininkai: "Išspausti maksimumą iš šios komandos dar galima.
Netikiu, kad dabartiniai rinktinės lyderiai yra tokie susenę, kaip bandoma juos pavaizduoti. Tačiau vidinė dvasia nebe tokia gera. Dar žaidžiant Aurelijui Skarbaliui buvome sulipdę tikrą kolektyvą. Manau, dabartiniai rezultatai yra dėl nesugebėjimo sukurti komandinės dvasios, dėl nesugebėjimo priversti žaidėjus išsikrauti maksimaliai. Rungtynės su Lichtenšteinu parodė, kad vidinė atmosfera nėra gera. Taip pat - ir taktiniai sprendimai."
A.Liubinskas prisipažino nemėgstąs kritikuoti kolegų, tačiau kai kurių R.Žutauto veiksmų pro pirštus nepraleido.
"Niekas neklausė mano patarimų. Bet Mariaus Stankevičiaus nereikėjo kišti į gynybą. O po to dar ir viešai kritikuoti. Aš Marių leisdavau į kraštinio saugo poziciją, nes jis gali prasiveržti, sukurti varžovams pavojų, galingai smūgiuoti iš toli. Bet jei jau pastatei į gynybą, būk malonus po to nekritikuoti", - tikino treneris. Jis nustebo ir kai po rungtynių su Lichtenšteinu R.Žutautas apkaltino Edgarą Česnauskį tyčia gavus geltonąją kortelę, kad po to nereikėtų vykti į dvikovą Škotijoje. Strategas siūlo prisiminti devynerių metų senumo istoriją, kai rinktinę treniravo Benjaminas Zelkevičius. 2002-ųjų rudenį tas pats R.Žutautas žaisdamas rinktinėje per mačą su Farerų Salomis sąmoningai gavo geltonąją kortelę, kad praleistų rungtynes su Islandija, nes tuo metu jo klubo Haifos "Maccabi" laukė svarbios rungtynės Izraelio taurės turnyre.
"Man patiko garsaus Rusijos trenerio Valerijaus Gazajevo interviu. Kai žurnalistas paklausė, kokio žaidėjo nenorėtų treniruoti, V.Gazajevas atkirto: tokio, koks buvau aš", - šyptelėjo A.Liubinskas.
Nors jaunosios Lietuvos futbolo gerbėjų kartos gretose vyrauja nuomonė, kad rinktinę į aukštumas pakels tik užsienio specialistas, A.Liubinskas mano kitaip: "Niekada nebuvau už užsieniečius - jiems svetimas mūsų mentalitetas."
Medžiagos yra
"Nesijausiu nuskriaustas, jei man pasiūlys padirbėti su rinktine kaip patarėjui. Visada pasiryžęs padėti. Man skauda širdį, kai kiti šaiposi iš mūsų nesėkmių", - tikino specialistas.
A.Liubinską erzina svaičiojimai, jog Lietuvoje nėra gabaus jaunimo. Tiesiog reikia noro su juo dirbti.
"Mūsų vaikų fizinis parengimas stipriai atsilieka nuo užsienio bendraamžių. Lietuviai subręsta tik 25-26-erių, nes vaikystėje per treniruotes jie nekontroliuojami. Nedaug trenerių testuoja savo auklėtinius. Reikėtų tai daryti visose futbolo mokyklose, o neišlaikiusius testų versti dirbti papildomai, kol įvykdys normatyvus", - taip mano Lietuvos futbolo virtuvės žinovas. A.Liubinskas puikiai išmano šiuos dalykus. Kadaise jis su Kęstučiu Latoža surinko vaikų, kurie nepateko į Panevėžio sporto internatą. Tai buvo gimusiųjų
1973-iaisiais karta, net septyni iš jų vėliau atstovavo šalies rinktinei - Eimantas Poderis, Donatas Vencevičius, Darius Maciulevičius, Rimantas Žvingilas, Arūnas Pukelevičius, Vidas Dančenka, Dainius Šuliauskas.
"Dirbome juodai du kartus per dieną. Kartu su K.Latoža dalyvaudavome pratybose - visų kojos buvo nubalnotos. Po kurio laiko nugalėjome tuos pačius panevėžiečius. Negana to, mūsų suburta komanda vos nepateko į aukščiausiąją lygą. Tada jie buvo dešimtokai", - prisimena treneris.
Tiesa, iš tos kartos E.Poderis galėjo ir netapti tokiu geru futbolininku...
"Žuvo E.Poderio tėvas. Iki tol Eimantas treniruotėse krizendavo, simuliuodavo. Jau ketinau išmesti. Bet po nelaimės jis stipriai pasikeitė, tapo pavyzdžiu kitiems", - jau baigusį karjerą žaidėją gyrė A.Liubinskas.
"Medžiagos yra. Tik reikia dirbti, kurti daugiau futbolo centrų didesniuose miestuose ir treniruotis ten penkis sykius per savaitę dukart per dieną. Tada tikrai kas nors išaugs. Jokių stebuklų čia nėra", - įsitikinęs specialistas.
Kaip keitėsi požiūris
Ne už kalnų diena, kai A.Liubinskas minės trenerio darbo trisdešimtmetį. 1983-iaisiais, būdamas vos 31-erių, jis stojo prie Vilniaus "Žalgirio" vairo ir tapo jauniausiu SSRS aukščiausiosios lygos treneriu.
"Prieš akis iškyla pirmoji treniruotė su "Žalgiriu", lyg tai būtų buvę vakar, - nebaigęs pasakojimo ėmė krizenti pašnekovas. - Apsivilkau striukę ir nuėjau į treniruotę. Tik po jos pastebėjau, kad striukė - išvirkščia. Taip buvau susijaudinęs."
"Sakoma, nuo 55 iki 70 metų - trenerio pati branda. Ateina nuojauta, keičiasi požiūris. O klaidų visada bus. Klydau, klystu ir klysiu. Svarbu nedaryti esminių klaidų. Neklystantieji tegul eina...", - ranka numoja futbolo specialistas.
Apie moterišką nuojautą esame girdėję daugybę pasakojimų. O kas gi ta trenerio nuojauta?
"Paprasčiausias pavyzdys. 1992 metais Lietuvos rinktinė žaidė Belfaste su šiaurės airiais. Prieš dvikovą mano asistentai Stasys Stankus ir Romas Lavrinavičius parinko startinę sudėtį, bet į ją neįtraukė Stasio Danisevičiaus. Pažvelgiau į Stasį ir pasakiau: eisi žaisti. Asistentai bandė ginčytis. Atleiskit vyrai, man taip atrodo - atsakiau. Ir ką jūs manote? S.Danisevičius buvo vienas geriausių tų rungtynių žaidėjų.
Kartais būna: tris dienas save kankini svarstydamas, kurį žaidėją leisti į aikštę, o ryte nubudęs lyg niekur nieko sklandžiai sudėlioji visus taškus ant "i", - pasakojo šilto ir šalto regėjęs treneris.
30 metų darbo patirtis - nemažai. Paprašytas palyginti ankstesnį ir dabartinį A.Liubinską, pašnekovas pradeda dėlionę: "Dabar esu atlaidesnis, labiau įsigilinu, išklausau visų nuomonių, pripažįstu savas klaidas. Jaunas buvau karštas, choleriškas, atrodė, jog visi privalo daryti taip, kaip aš galvoju. Pasirodo - nė velnio! Kada įvyko persilaužimas, sunku pasakyti. Viskas vyko savaime. Anksčiau nevengdavau "užvaryti" ant žaidėjų po rungtynių. Žinau, kaip jie dėl to išgyvena, net klydusieji. Dabar niekada žurnalistams nepasakyčiau, kad Marius Stankevičius arba Tomas Danilevičius žaidė prastai..."