bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: įvairūs

2011 Sau 31 23:54

A.Klimavičius Kazachstano ekipos peržiūroje
2011 sausio 31 d., pirmadienis
http://www.ivartis.lt/naujienos/new.260 ... uroje.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Kaip skelbia Kazachstano spauda, vienu potencialiausiu Toldykorgano „Zhetysu“ ekipos naujoku laikomas Lietuvos nacionalinės rinktinės gynėjas Arūnas Klimavičius. Su „Zhetysu“ ekipa Turkijoje besitreniruojantis A.Klimavičius pirmadienį jau sužaidė kontrolines rungtynes šios ekipos sudėtyje. „Zhetysu“ pirmadienį 4:3 įveikė vietinę Turkijos ekipą, o lietuvis žaidė visas 90 minučių. 28 metų gynėjas pastarąjį sezoną atstovavo Novosibirsko „Sibir“ (Rusija) ekipai, tačiau joje įsitvirtinti nesugebėjo. Per 11 Rusijos Premier lygoje sužaistų susitikimų lietuvis sugebėjo pelnyti vieną įvartį, bei užsidirbti tris geltonas korteles. Anksčiau A.Klimavičius rungtyniavo Rusijos pirmoje lygoje žaidusiame Jekaterinburgo „Ural“ klube, 2007-2008 metais lietuvis rungtyniavo Rusijos Premier lygoje, atstovaudamas Maskvos „Dinamo“ ekipai, į kurią persikėlė iš Panevėžio „Ekrano“. Lietuvos nacionalinės rinktinės sudėtyje A.Klimavičius sužaidė 30 rungtynių, per kurias pelnė du įvarčius.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: įvairūs

2012 Lie 13 12:50

«Актобе» — «Торпедо» Кт 1:0.
http://www.cissoccer.com/news/11535.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Голы Марат Бикмаева в Кутаиси и Актобе позволили команде Владимира Муханова выйти во второй отборочный раунд Лиги Европы. Главные надежды казахстанских болельщиков перед ответными матчами Лиги Европы были связаны с футболистами «Актобе».

Для начала футболисты «Актобе» подбирали ключи к воротам соперника ударами с дальней дистанции, особенно в этом компоненте, старались Лукаш Байер и Самат Смаков, в ответ хозяева поля получали контратаки, которые к слову опасными можно было назвать с натяжкой. Позже начали активную работу по разрушению оборонительных редутов соперника два Марата Хайруллин и Бикмаев, которые при поддержке Тимура Кападзе практически не давали свободного места кутаисским футболистам в центре, но все атаки натыкались на отличную игру в воротах Омара Мигинеишвили.

Также как и до перерыва, после очень активно действовали футболисты «Актобе», преуспевали все те же, а к ним на помощь пришли Эмиль Кенжисариев и Сергей Ковальчук. Моментами игра переходила просто в навал на ворота гостей, подключались защитники, а забить удалось-таки Марату Бикмаеву, который явно пришелся к месту команде Владимира Муханова. После забитого гола хозяева не отошли назад, продолжая атаковать «Актобе» дал понять, что рассчитывает на более крупный счет, однако пришлось довольствоваться минимальным.

19 июля «Актобе» на выезде сыграет с оргеевским «Милсами», ответная пройдет в Актобе 26.

«Актобе» — «Торпедо» Кт 1:0 (0:0)
Гол: Бикмаев 75 (1:0)
Предупреждение: Гурули 79
«Актобе»: Сидельников, Бадло, Праймус, Смаков, Кенжесариев, Логвиненко, Байер (Землянухин 90), Хайруллин (Климавичюс 90), Ковальчук, Бикмаев (Лисенков 87), Кападзе
Резерв: Нарзикулов, Дарабаев, Куат, Гейнрих
«Торпедо» Кт: Мигинеишвили, Гамезардашвили, Гурули, Ригвава, Квахадзе, Дигмелашвили (Пирцхалава 57), Долидзе (Григалашвили 63), Г. Датунайшвили, Болквадзе, Сабанадзе, Гоциридзе (Тугуши 79)
Резерв: Квилитая, Челидзе, Гигаури, Иоселиани
Главный судья: Адам Личмански (Польша)
Линейные судьи: Кжиштоф Мырмус, Мацей Дашкевич (оба — Польша)
12 июля. Актобе. Центральный.
Первая игра: 1:1.

Источник: sports.kz

...

Re: įvairūs

2012 Lie 13 13:09

Kad ir kiek pūtėsi gruzai, bet gavo į kaulus. Dabar jiems namie žaisti teks. Dar yra šansų.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: įvairūs

2012 Lie 13 13:47

Nebėra, čia antros rungtynės. Pirmos baigėsi 1:1. Klimavičius & Co jau pateko į kitą etapą.

...

Re: įvairūs

2012 Lie 13 14:31

Teisingai. :lol: Nuplaukė gruzų rūžavos svajonės apie taures.
Tai, Klivavičių galima tik sveikinti praėjus į kitą etapą. :roll:
Suvedinėjau pirmo karto kovas, užsimiršau, kad antras rungtynes jau sužaidė.

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: įvairūs

2012 Lap 24 10:17

"Aktobe" nori parduoti A.Klimavičių
http://www.futbolas.lt/naujiena/aktobe- ... aklimavi-i" onclick="window.open(this.href);return false;

Kazachstano sporto portalas vesti.kz informuoja, kad šios šalies klubas "Aktobe" rengiasi parduoti gynėją iš Lietuvos Arūną Klimavičių. Jis kartu su čeku Lukašu Bajeriu įtrauktas į parduodamų žaidėjų sąrašą.

A.Klimavičius į "Aktobe" atvyko iš "Žetysu" prieš 2011 metų sezoną ir tais metais padėjo komandai iškovoti bronzos medalius.

Šiemet "Aktobe" Kazachstano lygoje vėl užėmė 3 vietą. A.Klimavičius žaidė 16 rungtynių, pelnė 1 įvartį. Pasirodyti geriau lietuviui sutrukdė trauma.

Trockij

Arūnas Klimavičius

2015 Sau 05 16:58

„Žetysu“ 2014 metų pirmenybėse tarp 6 stipriausių komandų, kurios varžosi dėl medalių nepateko, o silpnesnių grupėje liko antra. Šioje ekipoje praėjusiame sezone rungtyniavo lietuvis Arūnas Klimavičius.

mafia7
Pranešimai: 7309
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Arūnas Klimavičius

2015 Sau 05 17:01

Kažin, kaip jam sekasi ?
Nieko apie jį pastaruoju metu nebegirdėti, gal į Lietuvą sugrįš ?

pokstelk
Pranešimai: 54
Užsiregistravo: 2014 Kov 07 19:52

Re: Arūnas Klimavičius

2015 Sau 10 05:57

Kažin, kaip jam sekasi ?
Nieko apie jį pastaruoju metu nebegirdėti, gal į Lietuvą sugrįš ?
Nesugrįš. Perėjo į 7 vietą Kazachstane užemusį Tobol Kostanay klubą. O praeitą sezoną visą atžaidė beveik starte, su retom išlygom dėl diskvalifikacijų ir kitų priežasčių.

The Miz

Re: Arūnas Klimavičius

2015 Rgp 19 11:21

Žetysu“ futbolininkai svečiuose 3:1 (2:1) nugalėjo Kustanajaus „Tobol“ ekipą su Arūnu Klimavičiumi ir Deividu Matulevičiumi.

A. Klimavičius vietą aikštėje po pertraukos užleido baltarusiui Ivanui Sadovničiui.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/sportas/futbolas/a- ... d=68755212" onclick="window.open(this.href);return false;

The Miz

Re: Arūnas Klimavičius

2015 Rgp 19 11:48

Тобыл Футбол Клубы
https://en.wikipedia.org/wiki/FC_Tobol" onclick="window.open(this.href);return false;

is a Kazakh football club based at the Central Stadium in Kostanay. They have been members of the Kazakhstan Premier League since its foundation in 1992, they won the Kazakhstan Premier League in 2010, and have fallen no lower than fourth place between 2002 and 2010 seasons.

Климавичус Арунас
http://fc-tobol.kz/rus/command-main-klimavichus" onclick="window.open(this.href);return false;

Дата рождения: 05.10.82
Гражданство: Литва
Рост: 187 см
Вес: 84 кг
Позиция: Защитник

Достижения: Год Достижение
2000 Обладатель Кубка Литвы
2005 Чемпион Литвы
2006 Обладатель Суперкубка Литвы
2008 Бронзовый призер Чемпионата России
2011 Серебряный призер Чемпионата Казахстана
2012 Бронзовый призер Чемпионата Казахстана

Карьера:

Год Клуб Игр Мячи
2000 Экранас (Паневежес, Литва) 9
2001 Экранас (Паневежес, Литва) 22 1
2002 Экранас (Паневежес, Литва) 14 2
2003 Экранас (Паневежес, Литва) 28 3
2004 Экранас (Паневежес, Литва) 27 3
2005 Экранас (Паневежес, Литва) 34 3
2006 Экранас (Паневежес, Литва) 34 6
2007 Динамо (Москва, Россия) 14 1
2008 Динамо (Москва, Россия) 9 1
2009 Урал (Екатеринбург, Росcия) 25 5
2010 Сибирь (Новосибирск, Россия) 11 1
2011 Жетысу (Талдыкорган, Казахстан) 27 6
2012 Актобе (Актобе, Казахстан) 16 1
2013 Жетысу (Талдыкорган, Казахстан) 28 1
2014 Жетысу (Талдыкорган, Казахстан) 25
2015 Тобол (Костанай, Казахстан)

Matas
Pranešimai: 2787
Užsiregistravo: 2012 Bal 04 15:28

Re: Arūnas Klimavičius

2015 Gru 28 20:06

Pasekė Matulevičiaus pėdom ir irgi liko be darbo.

CEZIS
Pranešimai: 1582
Užsiregistravo: 2011 Kov 15 14:55
Palaikoma komanda: LFF kontora
Miestas: Karklų gatvė _-_ buto raktas po kilimėliu :) Achtung - pikta ciocė balkone :)

Re: Arūnas Klimavičius

2016 Sau 28 16:46

Pasekė Matulevičiaus pėdom ir irgi liko be darbo.
Jau ne legionierius. Įšventintas į riterius ir atstovaus FK TRAKAMS. ;)

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Arūnas Klimavičius

2019 Spa 31 17:18

A.Klimavičius apsisprendė – po šio sezono baigs karjerą
Visą straipsnį galite rasti https://www.futbolas.lt/naujiena/407046 ... gs-karjera

Ilgametis Lietuvos rinktinės gynėjas šiuo metu „Kauno Žalgiryje“ rungtyniaujantis 37 – erių Arūnas Klimavičius po šio sezono dės tašką profesionalioje karjeroje.

Apie prieš kurį laiką priimtą sprendimą portalui futbolas.lt prisipažino pats futbolininkas. A.Klimavičius per savo karjerą 43 kartus atstovavo Lietuvos rinktinei, karjeros pradžioje su Panevėžio „Ekranu“ laimėjo visus titulus, vėliau išvyko į Rusiją (aukščiausi pasiekimai: 3 vieta ir taurės finalas), dar vėliau – į Kazachstaną (aukščiausias pasiekimas – antra vieta), o 2016 – aisiais, grįžęs į Lietuvą, apsivilko tuometinių „Trakų“ marškinėlius.

Šį sezoną „Kauno Žalgiriui“ dar liko sužaisti penkerias rungtynes, tačiau A.Klimavičius gali pasirodyti daugiausiai ketveriose. Šio vakaro rungtynes su buvusiu savo klubu jis praleis dėl diskvalifikacijos.

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Arūnas Klimavičius

2019 Gru 15 11:09

Įsimintiną karjerą užbaigęs Klimavičius: ėjimas prieš sistemą Rusijoje, žaidimas su broliu ir posūkis į tenisą
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... s-i-tenisa
Vaidotas Kazlauskas

„Šeima tai sutiko tikrai ramiai, nes žinojo, kad apie tai mąstau ne vienerius metus“, – LRT.lt kalbėjo po A lygos sezono futbolininko batelius ant vinies pakabinęs buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas Arūnas Klimavičius. O karjera buvo tikrai įdomi ir turėjusi ne vieną įsimintiną momentą.

Per savo karjerą panevėžietis atstovavo gimtojo miesto „Ekranui“, o po sėkmingo etapo gimtajame mieste 2007-aisiais pakėlė sparnus į Rusiją [Maskvos „Dinamo“] ir ten tapo gana geidžiama preke.

Vėliau buvo sezonas Jekaterinburgo komandoje „Ural“ (2009-aisiais), vieneri metai Novosibirsko „Sibir“ (2010-ieji), o 2011-aisiais prasidėjo etapas Kazachstane. Čia iki 2016-ųjų metų A. Klimavičius spėjo pažaisti trijuose klubuose.

Du etapai buvo praleisti „Žetysu“ komandoje (2011 ir 2013–2014 m.), 2012–2013 m. gynėjas atstovavo „Aktobe“, o paskutine karjeros stotele užsienyje žaidėjui tapo Kostanajaus „Tobol“ klubas (2014–2015 m.).

Paskui A. Klimavičius grįžo į Lietuvą ir spėjo pažaisti dar trijų klubų komandose – tuometinių „Trakų“, „Jonavos“ ir „Kauno Žalgirio“. Pastarajame ir baigė savo profesionalo karjerą.

Apie didžiausius karjeros metu kilusius iššūkius, įsimintiniausius momentus, naujas patirtis, žaidimą su broliu, taip pat profesionaliu futbolininku Linu Klimavičiumi, ir ateities planus 37-erių buvęs futbolininkas išsamiai papasakojo portalui LRT.lt.

– Nuo paskutinių jūsų rungtynių jau praėjo šiek tiek laiko. Nėra keista atsikėlus rytais suvokti, jog nebesate profesionalus futbolininkas?
– Ritmas pasikeitė, net ir vaikai, pradėję klausti, kada man treniruotė, pasitaiso – „juk treniruočių tau nebėra“. Bet yra kitos veiklos, tad didelės tuštumos dabar nejaučiu.

– Pats esate iš Panevėžio, ar nebuvo minčių paskutiniam sezonui grįžti į gimtąjį miestą? Gal buvo ir konkretus pasiūlymas?
– Ačiū tikrai Panevėžio klubui, kuris kvietė ir prieš metus, ir tikrai turėjau tokių minčių baigti Panevėžyje, tačiau tokia šeimos padėtis, tai, jog visa veikla yra Vilniuje, truputį tam sutrukdė. Tų minčių gal buvo, bet aplinka sutrukdė Panevėžyje baigti karjerą.

– Po rungtynių minėjote, jog tą sprendimą priėmėte dar prieš sezoną, tačiau, žvelgiant iš fizinės pusės, motyvacijos, ar būtumėte galėjęs dar sezoną rungtyniauti?
– Be abejo, su metais viskas eina žemyn, tiek fizinės savybės, tiek motyvacija. Anksčiau tikrai negalvojau, kad žaisiu iki 37-erių, būtent dėl savo fizinių savybių: tam, kad žaisčiau dar aukštesniame lygyje, truputį trūko fizinių savybių.

Motyvacijos tikrai bandydavau ieškoti, ją rasdavau, bet, kaip šiemet pastebėjau, geriausios mano sezono rungtynės buvo Europoje – ar tai būtų Europos lygos atranka, ar draugiškos. Po sezono padaręs analizę supratau, jog Lietuvoje tą motyvaciją rasdavau, bet pastebėjau, kad daug lengviau ją rasdavau Europiniams mačams negu A lygai.

– Kaip būtent atliekate tą analizę?
– Tiesiog įsivertini ir supranti, kad kai kurios rungtynės būna geresnės ar silpnesnės. Kaip jautiesi, kaip sekasi aikštėje. Ir kai po metų pagalvojau, kaip man šiemet sekėsi, tai supratau, kad tos dvikovos, kurios buvo su užsienio komandomis, man buvo geriausios. Padariau tokią išvadą, jog tokioms rungtynėms motyvaciją rasti lengviau, nors ir nesiruošiau paskutinių metų praleisti veltui A lygoje.

– Kiek smagu karjerą užbaigti tokioje komandoje kaip „Kauno Žalgiris“, kur buvo ir iš seniau pažįstamų žaidėjų, bičiulių: Linas Pilibaitis, Deivydas Matulevičius ar kiti?
– Komandų, kuriose esu buvęs, niekada negalėčiau išskirti, kad būtų buvęs nedraugiškas ar prastas kolektyvas. Tikrai man pasisekdavo. Kalbant apie „Kauno Žalgirį“, tai kolektyvas tikrai superinis. Ir su tais žaidėjais, su kuriais buvome susidūrę anksčiau, susirinkome tam, kad pasiektume iškeltus tikslus. Tie metai mikroklimato prasme buvo labai geri, gal ir jaunimas gavo iš to naudos, manau, kad tai jiems padės ir ateityje.

– Kiek galbūt apmaudu, jog nepavyko iškovoti A lygos bronzos, turint omenyje ir tai, kad paskutiniame rate nugalėjote Vilniaus „Riterius“, tačiau jie iškovojo taškus prieš favoritų komandas?
– Be abejo, apmaudas yra, nes iki pat sezono pabaigos kėlėme tokį tikslą ir nebuvo nė dienos, jog tuo netikėtume. Aišku, „Riteriai“ tiek taškų paėmė iš „Sūduvos“ ir „Žalgirio“. Norai norais, bet reikia pripažinti, kad jie buvo verti trečios vietos. Tai yra mūsų kaltė, kad nesurinkome taškų iš būtent tų komandų, tad manau, kad jie trečią vietą užėmė pelnytai.

– Dabartinis komandos trenerių štabo narys Ignas Dedura taip pat klube žaidė iki vėlyvo amžiaus. Ar nebuvo minčių ir pačiam likti rungtyniauti antroje komandoje, padėti jaunimui?
– Komanda kvietė, pasiūlymas likti klube, prisijungti prie trenerių kolektyvo buvo, bet turiu kitų planų. Ačiū, kad įvertino, kvietė, tačiau šiuo metu turiu kitus planus.

– Grįžkime prie sprendimo apie karjeros pabaigą. Kaip tai priėmė šeima, kiek apie tai kalbėjote su broliu?
– Iš visų gal labiausiai mano tėtis (Albertas Klimavičius, žinomas Lietuvos treneris – LRT.lt) dar bandė įkalbėti, kad dar metus pažaisčiau Panevėžyje (juokiasi), o kiti, šeima sutiko tikrai ramiai, nes žinojo, kad apie tai mąstau ne vienerius metus. Ir taip futbolą žaidžiau ilgiau, negu planavau, todėl tai įvyko natūraliai. Net ir vaikai sakė, kad man futbolas tinka, dar galiu pažaisti, bet pasakiau, kad jau atėjo laikas, jau užteks.

– Minėjote, jog žaidėte ilgiau, negu planavote, tad koks buvo tas pirminis planas, iki kokio amžiaus planavote rungtyniauti?
– Kai buvau jaunas, 32–33 metai tai būtų maksimumas, nes reikia pripažinti, kad anksčiau futbolininkai karjeras baigdavo anksčiau, dabar patobulėjo medicina, atsistatymas, todėl dabar žinome labai daug žaidėjų, kurie žaidžia labai gerai ir labai ilgai. Vėliau, einant laikui, supranti, kad fizinės savybės dar leidžia, ir tu tiesiog tęsi tą, apie ką anksčiau galbūt nebūtum pagalvojęs.

– Dabar grįžkime į karjeros startą. Pirmą kartą iš Lietuvos į užsienį išvykote iš Panevėžio „Ekrano“ į Maskvos „Dinamo“ 2007-aisiais. Kaip pamenate tą pirmąjį kvietimą, kokios emocijos tada apėmė?
– Į „Dinamo“ pirma važiavau į peržiūrą, bet treneris žinojo, ką kviečiasi. Po Lietuvos ten nuvykus buvo visai kitokie greičiai, kitokie krūviai. Turbūt pats sunkiausias pasiruošimas buvo Turkijoje. Tokių krūvių nepatyriau ir vėliau. Sekėsi pakankamai gerai ir gana greitai pasirašiau kontraktą dvejiems metams.

– Tačiau tada pradėjote klubus keisti praktiškai prieš kiekvieną sezoną. Kas darė didžiausią įtaką tam, kad nebuvo sėslumo?
– Kadangi tada jau buvau nebejaunas, tai apie 70 procentų atvejų pokyčių iniciatyva buvo iš mano pusės, nes buvo noras pamatyti daugiau miestų, susipažinti su daugiau įvairių žmonių. Savo karjeros metu dažniausiai nelaukdavau, kol būsiu nebereikalingas. Atsiradus pasiūlymui su prezidentu susėdavome, paspausdavome rankas ir atsisveikindavome.

Man niekada nebuvo jausmo, kad noriu visada žaisti vienoje komandoje, niekada neieškojau komfortiškų sąlygų, kur man viskas tinka, esu pagrindo žaidėjas. Kiekvieni metai – naujas iššūkis, naujas treneris, gal ir tai mane sustiprino kaip žmogų, nes iššūkių tikrai nebijojau. Per mano karjerą iš visų komandų mane atleido gal tik 3 ar 4, kitas palikdavau savo iniciatyva. Gal nepatikdavo jaustis nebereikalingam, todėl rankas paspausdavome anksčiau ir išeidavau ten, kur siūlė geresnes sąlygas.

– Užsiminėte apie tuos atleidimus. Gal galėtumėte įvardyti, su kuriais klubais taip nutiko, ar tai vyko su pykčiais?
– Turbūt vienas tokių keisčiausių, na, gal ne keisčiausių, bet įsiminusių – „Dinamo“ atsisakymas pratęsti kontraktą, nes tuo metu buvo pasiūlymų iš kitur, pelningesnių, bet tada vyko pasaulinė finansų krizė ir tie planai, kurie buvo siūlyti, sugriuvo.

Turbūt didžiausias konfliktas tada su „Dinamo“ ir įvyko dėl pinigų, nes iš pradžių teko teistis Rusijoje, o paskui buvo nueita ir iki Sporto arbitražo teismo. Buvau pirmas ne Rusijos žaidėjas, kuris bandė teistis užsienyje, ir kitose komandose tada atsirado žmonių, kurie norėjo mane iš Rusijos išstumti. Nors dar dvejus metus žaidžiau Rusijoje, žinojau, kad žmonės iš aukštų postų manęs komandoms nerekomenduoja vien dėl to, kad kreipiausi į Europos teismus, o ne likau bylinėtis Rusijoje.

– Kaip tas spaudimas buvo jaučiamas?
– Teko pakalbėti ir su kai kurių klubų prezidentais, tai mane dažniau gelbėjo mano futbolininko savybės ir tie žmonės, darbdaviai, labiau vertino futbolo galimybes. Nors jie man atvirai yra sakę, esą aš einu prieš Rusiją, nes nesiteisiu Rusijoje. Bet man pakankamai gerai sekėsi futbolo aikštėje, tie sprendimai išvykti vis nusistumdavo toliau ir dar dvejus metus žaidžiau ten, nors kartais pasigirsdavo minčių, kad man nereikėjo to daryti.

– Visą savo karjerą užsienyje praleidote Rytuose – Rusijoje ir Kazachstane. Ne paslaptis, jog šių šalių klubai gali mokėti dideles algas, tad kiek svarbus jums pačiam buvo tas finansinis aspektas renkantis klubus?
– Jau buvau antroje savo karjeros pusėje, jau buvo apie 26–28 metus, kai tenka galvoti ir apie finansinį atlygį. Turėjau galimybių važiuoti ir į Vakarų Europą, buvo siūlomi kontraktai, bet visgi mačiau save Rytuose, nes pirmi dveji metai buvo gana neblogi, sukūrė žinomumą Rytuose, tuo galėjau naudotis.

Finansiškai, nereikia slėpti, Kazachstano futbolas išgyveno aukso amžių, o Rusija finansiškai pajėgi buvo visada. Man Rytuose taip pat patiko tai, kad nebuvo problemų įsilieti į kolektyvus, liko tikrai daug gerų pažįstamų, kurie bet kada padės.

– Jei kalbėtume apie Vakarų Europą, gal kažkurioje karjeros stadijoje, ypač kilus tam konfliktui Rusijoje, buvo minčių išvykti save išbandyti ten, gal turėjote ir konkrečių pasiūlymų?
– Jei kalbėtume apie realias galimybes, tai vienu metu ant mano stalo gulėjo kontraktai iš Edinburgo „Hearts“ ir „Heracles Almelo“ klubo Nyderlanduose.

Iš Ediburgo pasiūlymas atėjo Vladimiro Romanovo projektui ten jau einant į pabaigą, buvau ten nuvažiavęs, tačiau įspūdžio nepaliko ir tiesiog nusipirkau bilietą ir išvykau.

Iš „Heracles“ taip pat turėjau konkretų pasiūlymą, tačiau tada tikėjau, kad galiu grįžti į Rusijos „Premier“ lygą, ir tą pasiūlymą atmečiau.

Taip ir nutiko – po kelių mėnesių grįžau į aukščiausią lygą, tad tikrai nesigailiu, nes tikslą, kurį sau buvau išsikėlęs, įvykdžiau.

Vėliau, atsiradus Kazachstanui, žiūrėjau labai atsargiai ir sutikau gal iš antro karto, nes norėjau likti Rusijoje, bet tuo metu krizė jau buvo paveikusi kai kuriuos klubus.

Ten vos ne atnaujinau savo karjerą ir po pirmo sezono su „Žetysu“ komanda, kuri įprastai būdavo 5–6 vietoje, ilgą laiką buvome pirmi ir tik sezono pabaigoje pralošėme svarbias rungtynes ir praradome pirmą vietą. Tada pasiūlymų vėl netrūko ir pakeičiau komandą savo noru (juokiasi).

– Jei kalbėtume apie jūsų karjeros etapą Kazachstane, ar nebuvo kažkokio šoko po Rusijos? Gal tie metai Rusijoje padėjo tam pasiruošti?
– Esu toks žmogus, jog man nėra sunku prisitaikyti. Supratau, kur važiuoju, nesitikėjau ten pamatyti išsivysčiusios Vakarų Europos ir gal tai yra nusiteikimo klausimas, ko tu lauki. Aš supratau, kad važiuoju žaisti futbolo, kad sąlygos gal nebus geriausios.

Daug ką pasako ir tai, kad, kai pirmą kartą „Google“ atsidariau tą miestą, į kurį vykau (Taldykorganą – LRT.lt), aš ten radau tik dvi nuotraukas – stoties ir kino teatro. Tas miestas buvo prie Kinijos sienos, tad pirmą kartą savo agentui pasakiau „ačiū, bet paieškok man kito klubo“.

Bet kitų klubų pasiūlymai buvo ne tokie patrauklūs, tad nuvažiavau ten. Tą sezoną ten susirinko kitų klubų lyderiai, susidarė komanda, kur visi buvo su savo charakteriais, kaip lyderiai. Nors kartais tai yra blogai, bet tada tas visų noras būti lyderiais ir padėjo. Tai turbūt buvo vienas geriausių mano sezonų, atgaivinau savo karjerą ir supratau, kad į Lietuvą dar kol kas negrįšiu.

– Į Lietuvą visgi grįžote 2016-aisiais. Kada aplankė tos pirmos mintys, kad gal jau laikas keliauti namo?
– Vaikui jau reikėjo eiti į pirmą klasę, šeima persikėlė gyventi į Vilnių ir tada nebeieškojau komandos Kazachstane. Supratau, kad po sezono mano Kazachstanas baigiasi ir grįžtu į Lietuvą. Tai yra vienas tų sprendimų, kuriuos norėjau priimti pats, o ne laukti, kol kažkas pasakys, kad nebetinku ar esu nebereikalingas. Vidury sezono nusprendžiau, kad šie metai Kazachstane bus paskutiniai (žaidėjas tada rungtyniavo Kostanajaus „Tobol“ – LRT.lt), ir po sezono sutariau su tuometiniais „Trakais“.

– Susidomėjimas buvo tik iš „Trakų“, ar buvo ir kitų komandų pasiūlymų
– Man prioritetas buvo tik Vilniaus komandos, tai iš esmės „Žalgiris“ arba „Trakai“, kadangi tuo metu mano tikslas buvo būti su šeima. Iš „Žalgirio“ nebuvo jokio pasiūlymo, bet su treneriu Valdu Urbonu (būtent jis tuo metu stovėjo už „Trakų“ komandos vairo – red.) buvome pažįstami, susėdome, sutarėme, o paskui liko tik susitarti su klubu.

– „Trakų“ komandoje praleidote dvejus metus, buvote komandos kapitonu, tačiau netikėtai apskriejo žinia, kad komandą paliekate. Kaip ir dėl ko teko atsisveikinti?
– Nesuradome bendrų interesų dirbti toliau, abipusiu sutarimu nusprendėme, kad jie turi eiti vienu keliu, o aš kitu. Juo labiau kad man visai patiko tas projektas, kuris tuo metu vyko „Jonavoje“, ir tikrai labai nenusiminiau. Iššūkių jau daug turėjau ir iki tol, tad su malonumu prisijungiau prie „Jonavos“ komandos, kuri, galvojau, išsivystys į didelį ilgalaikį projektą. Deja, taip nenutiko.

– Jei kalbėtume apie „Jonavą“, kas labiausiai sudomino tame projekte ir kas labiausiai nepavyko, kad klubą palikote dar tik įsibėgėjant sezonui?
– Sudomino tai, kad atėjo vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Zigmas Petrauskas. Pripažinkime, kad futbolo be pinigų nebūna, aukščiausiame, net normaliame lygyje yra būtini pinigai. Patiko tai, ką jie pasakė prieš prisijungiant, maniau, kad tai ilgalaikis projektas, tikrai galvojau, kad ketvertuke ir Europos zonoje tikrai būsime.

Komanda pasistiprino gerais žaidėjais, kartais net kitų komandų lyderiais, todėl žiūrėjau tikrai optimistiškai.

Jei kalbėtume apie išsiskyrimą – labai nesutapo mūsų su treneriu požiūriai. Neišsiplečiant – tai neapsiribojo tik futbolu. Nemanau, kad svetimšalis treneris, atvykęs į kitą šalį, gali taip elgtis. Kaip vyresnis žaidėjas, turėjau teisę jam tai pasakyti, tai ir padariau, o po to jis „nebematė“ manęs komandoje. Tai manęs labai nenuliūdino.

– Pereikime prie dar vieno karjeros etapo – tai vyrų rinktinė. Kvietimo pirmą kartą sulaukėte 2005-aisiais, kaip pamenate tai?
– Tuo metu tikrai džiaugiausi, nes, žaidžiant Lietuvoje, gauti kvietimą į rinktinę buvo labai sunku, visi suprasdavo, kad, jei žaisi Lietuvoje, tavęs turbūt nekvies. Tada Lietuvoje žaidusiems futbolininkams kvietimas į rinktinę automatiškai reiškė didesnes galimybes išvykti į užsienį, nes tada daugiau susidomėdavo agentai ir suprasdavai, kad dėjai žingsnelį į priekį ir kad, tinkamai susiklosčius aplinkybėms, kita stotelė gali būti užsienio klubas.

– Rinktinėje išvis sužaidėte 43 rungtynes. Jei reikėtų išskirti vienerias, kokios tai būtų? Įspūdingos pergalės prieš Rumuniją ar austrus, gal koks kitas mačas?
– Taip, rungtynės prieš rumunus, austrus, tą pačią Ukrainą buvo tikrai puikios, bet, jei reiktų išskirti įsimintiniausias, tai būtų pasaulio čempionato atrankos rungtynės „Stade de France“ stadione Paryžiuje su prancūzais (tas mačas vyko 2009-ųjų balandžio 1-ąją, lietuviai tada pralaimėjo 0:1, o vienintelį įvartį laimėtojams pelnė Franckas Ribery). Tai, aišku, yra geriausias stadionas, kuriame per karjerą žaidžiau, buvo daugiausia žiūrovų, tikrai įsimintiniausios rungtynės. Didesniame stadione neteko žaisti ir vėliau.

– Kiek jaudulio jautėte būtent prieš tą mačą?
– Kad ir koks stadionas tai būtų, po pirmo teisėjo švilpuko jis turi išnykti, reikia likti susikoncentravus aikštėje, o žiūrovai prideda energijos, emocijų, motyvacijos, kad tik geriau sužaistum, dėl to žaisti tokiuose stadionuose yra daug įdomiau.

– 2017-aisiais visgi teko žaisti ir kartu su broliu – draugiškose rungtynėse Čekijoje kartu žaidėte daugiau nei kėlinį. Kiek tai aptarėte prieš rungtynes ar po jų, kiek tai galbūt nudžiugino jūsų tėvus?
– Būtent tėvai labiausiai to norėjo ir laukė, kad bent vienerios rungtynės būtų kartu. Pakviesti į rinktinę kartu buvome ir anksčiau, bet vis sakydavome, kad žais vienas arba kitas. Prieš čekus su broliu tą tėvų svajonę išpildėme. Iš emocijų tikrai matėsi, kad tai buvo viena iš jų svajonių.

– Priklausėte tai rinktinei, kuri išgyveno aukso amžių ir 2008-ųjų spalį FIFA rinktinėje buvo užkopusi iki 37 vietos. Tos kartos žaidėjai pastaraisiais metais baigia karjeras (tarp jų – Deividas Šemberas, Deividas Česnauskis, Marius Stankevičius, Žydrūnas Karčemarskas). Gal su kai kuriais iš jų palaikote vienokį ar kitokį ryšį, gal kartais ir padiskutuojate, ar su ta rinktine buvo galima pasiekti kažką daugiau?
– Iš visų geriausiai ryšį palaikau su Žydrūnu Karčemarsku, su juo dažnai susitinkame, o su kitais neretai prasilenkiame mieste – dauguma jų liko futbole, tai vis kažkur susitinki.

Ką buvo galima daugiau pasiekti? Aš manau, kad 37 vieta tai buvo lubos. Tuo metu tai neatrodė kažkoks pasiekimas, tačiau žiūrėdamas į tai dabar tikrai pradedi vertinti. Nemanau, kad buvo įmanoma kažkas daugiau, nes būtų reikėję dar daugiau tokio lygio žaidėjų, kad būtų dar didesnė konkurencija. Svajoti apie patekimą į Europos ar pasaulio čempionatus… Tai rinktinei iki to laiptelio dar tikrai trūko.

– Rinktinėje teko dirbti su ne vienu treneriu, tarp jų – ir su Jose Couceiro, su kuriuo buvo pasiekti tie geri rezultatai. Kiek pačiam jums buvo netikėta, kai treneriui nebuvo pasiūlyta nauja sutartis?
– Ta rinktinė tokia stipri buvo dėl to, jog tuo metu buvo žaidėjai iš gerų klubų ir, kas ne mažiau svarbu, tie žaidėjai buvo savo amžiaus pike, jiems buvo po 25–30 metų. Tai yra viršūnė. Tai nebuvo jauni žaidėjai, nebuvo jau ir baigiantys karjerą. Be abejo, geri klubai ir žaidėjų pikas nulėmė tą rezultatą. Negaliu išskirti vien tik J. Couceiro, prieš tai pakankamai gerai dirbo ir savo indėlį į tą rezultatą įdėjo ir Algimantas Liubinskas, nereikia nuvertinti ir jo nuopelnų.

Kai futbole esi ilgai, kiek vyresnis, trenerio atleidimas neturi išmušti iš vėžių, turi žaisti, nepaisydamas to, kas yra treneris. Tada ir supranti, kad nepakeičiamų nėra: tiek futbolininkų, tiek trenerių. Nuo to nesustoja nei tavo gyvenimas, nei rungtynės, priimi tai kaip gyvenimo dalį ir dirbi su kitu treneriu.

– Visgi, jei reikėtų išskirti vieną karjeros etapą, į kurį dar norėtųsi grįžti, nes jis buvo malonus širdžiai, ir jei tektų pasirinkti vieną momentą, epizodą, kurį norėtumėte visam gyvenimui užmiršti ir išbraukti, kas tai galėtų būti?
– Man pasisekė, kad tų etapų, į kuriuos norėčiau grįžti, yra ne vienas, ir jei norėčiau vieną išskirti, tada galvočiau – kodėl būtent šitas, o ne anas?

Tai ir etapas Panevėžio „Ekrane“, kur buvo sukurtos idealios sąlygos tobulėti ir išvažiuoti į užsienį. Buvo puikus kolektyvas, struktūra, kuri tuo metu, manau, buvo pavyzdinė. Geriausia komanda, kurioje žaidžiau, – Maskvos „Dinamo“, ji turėjo puikią bazę, aukščiausio lygio žaidėjus, puikių sezonų buvo ir Kazachstane, tai nesinorėtų vieno išskirti.

Blogiausias… Blogiausi momentai futbolininko karjeroje yra traumos, bet man tikrai pasisekė, kad paskutinę sunkią traumą gavau būdamas 19-os metų, kai buvo du lūžiai per trumpą laiką, o paskui per 18 metų neturėjau rimtos traumos ir jos man netrukdė. Tuo metu, gavus tas traumas, atrodė, jog ką tik pradėjau žaisti, o čia vienas, kitas lūžis sustabdo tave ilgam laikui. Jaunam žaidėjui yra svarbu būti sveikam. O daugiau kažkokių juodų momentų tarsi nebuvo.

– Pakalbėkime apie tolimesnius planus. Dar žaidžiant teko save išbandyti ir kaip komentatorių, kaip tai pačiam patiko, gal manote toliau dirbti panašioje srityje?
– Anksčiau gavau kvietimą į radiją, vėliau gavau pasiūlymų komentuoti, bet pats to vertinti nenoriu, nes negirdėjau, bet iš tų, kas tai vertina, sulaukiau gerų atsiliepimų, kad būtų galima tai daryti ir toliau. Patiko komentuoti. Aišku, sveikinimų koncerto vesti gal nenorėčiau, bet, kadangi taip patiko, tai jei kada dar sulauksiu panašaus kvietimo, tikrai neatsisakysiu.

– Po paskutinio mačo su Klaipėdos „Atlantu“ užsiminėte, kad apie jūsų ateitį turėtume daugiau sužinoti artimiausiu metu. Ar jau galite atskleisti kažką konkrečiau?
– Paskutinius keletą metų laisvalaikį skyriau mokslams, teko baigti ir labai seniai pradėtą Lietuvos sporto universitetą (LSU), taip pat beveik visas praėjusias atostogas pravažinėjau po įvairius kursus ir seminarus, skyriau dėmesį fiziniam rengimui, pradėjau dirbti su tenisininkais Balžeko akademijoje. Viena dalis bus susijusi su tenisu.

Kita dalis – šiuo metu rengiu su futbolu susijusį projektą, jį pristatysiu truputį vėliau, nes man labiau patinka pirma padaryti, o paskui kalbėti.

– Ar nebuvo minčių likti futbole treneriu?
– Grįžęs į Lietuvą išsilaikiau B licenciją. Galvojau ir apie A, bet, ilgiau pabuvęs Lietuvoje ir pamatęs, koks sunkus trenerio darbas ir kaip jis vystosi, po metų ar dvejų tą galimybę išbraukiau, nes nesinori metus dirbti, o metus paskui ieškoti darbo. Diplomas gal nepamaišys ateityje, bet šiuo metu yra kiti planai.

Grįžti į