RADA grajins salės futbolą BEKENTE
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... o_puslapi/" onclick="window.open(this.href);return false;
Atsisveikinti su futbolu Ramūnas nežada. Atsigavęs po traumos jis nusprendė išmėginti jėgas salės futbole ir apsivilko Vilniaus „Bekento“ komandos aprangą. Pirmasis blynas neprisvilo. Praėjusį sekmadienį vykusiose Lietuvos salės futbolo čempionato pirmojo turo rungtynėse „Bekentas“ 7:0 sutriuškino Kauno „Arsenalą“, R.Radavičius pelnė vieną įvartį. „Įdomios buvo rungtynės, labai emocingos, du komandos draugai buvo pašalinti iš aikštės, kelis kartus teko žaisti po 2 min. būnant mažuma. Šiaip varžovas nebuvo pats stipriausias, laimėjome nesunkiai. Tiesą sakant, nespėjau net pavargti. Nors gal ne tik dėl varžovų. Mūsų komanda yra puikiai sukomplektuota, daug lygiaverčių žaidėjų, visi gauna progą išbėgti į aikštę, visi gali ir moka žaisti“, - „Sporto gyvenimui“ sakė R.Radavičius.
- Ramūnai, kokie vėjai atpūtė jus į salės futbolo pirmenybes?
- Salės futbolas man nėra visiškai naujas dalykas, bet rimtai salėje teko žaisti tik vaikystėje. Plungėje vykdavo salės futbolo turnyrai, pamenu, kad būdavo visai smagu. Tad galima sakyti, kad dabar atnaujinu pažintį. Iš pradžių dalyvavau keliose „Bekento“ komandos treniruotėse, patiko, tad nusprendžiau prisidėti prie komandos. Iš tiesų salės futbolas yra įdomus, tačiau didelio skirtumo nuo to didžiojo futbolo nepajaučiau.
- Su „Bekentu“ jau debiutavote šalies čempionate, ar tai reiškia, kad savo ateitį siejate su salės futbolu?
- Apie tai kalbėti dar anksti. Reikia daugiau pažaisti, išbandyti save. Sezono metu bus geriau matyti, ar aš tinku salės futbolui, ar jis tinka man. Manau, kad šią žiemą tikrai žaisiu salėje. Kad jau pradėjau, tai reikia ir užbaigti, tikrai nebus taip, kad po kelerių rungtynių pasakysiu „ačiū“ ir viso gero. Juo labiau kad „Bekento“ komandoje yra nemažai pažįstamų futbolininkų. Prieš gerą dešimtmetį „FC Vilniaus“ komandoje teko žaisti ir su Pavelu Smolkovu, ir su Arsenijumi Buinickiu, ir su Andrejumi Sokolovu. Komanda rimta, kelia tik aukščiausius tikslus.
Kita vertus, savo ateitį sieju ne su futbolu, o su trenerio darbu. Šiuo metu darbuojuosi „Žalgiriečio“ futbolo akademijoje, treniruoju 15-16 metų vaikus. Kol kas tai tik pirmi žingsniai, bet jaučiu, kad man tai įdomu. Norisi perteikti savo žinias, patirtį, be to, galiu ir pats jiems viską parodyti, pabėgioti drauge aikštėje, ne tik dalyti patarimus.
- Ar tai reiškia, kad baigiate profesionalaus futbolininko karjerą?
- Gal dar norėtųsi pažaisti, bet Lietuvoje klubinio futbolo padėtis yra labai sudėtinga. Tad aukščiausiojoje lygoje vargiai bežaisiu. Be to, kitų metų sausį man sukaks 35-eri, oficialiai tapsiu futbolo senjoru, tad bičiuliai iš „Prelegentų“ komandos jau dabar mane kalbina ateiti žaisti ir dalyvauti Lietuvos senjorų futbolo čempionate. Tačiau dabar apie didįjį futbolą galvoti nesinori. Turiu veiklos su vaikais, yra salės futbolas, o labiausiai norisi tiesiog gerai pailsėti. Vėliau bus matyti. Vilniuje yra daug komandų, kuriose galima žaisti futbolą.
- Visą karjerą praleidote Lietuvoje, nuo 2009 m. žaidėte komandose, kurios kovojo dėl aukščiausių vietų, tačiau šį sezoną atsidūrėte kitoje barikadų pusėje. Kaip jautėtės žaisdamas A lygos autsaiderių klube?
- Prieš sezoną galvojau, kad bus lengviau, juo labiau kad tuometiniai „Šiaulių“ vadovai kėlė komandai aukštus tikslus, kūrė ambicingus planus. Deja, iš tų planų nieko neišėjo. Iš tiesų sezonas buvo labai sunkus. Vis dėlto per paskutinius 5-6 metus žaidžiau komandose, kurios daugiau laiko praleisdavo su kamuoliu, atakuodamos, kurdamos. O Šiauliuose teko prisitaikyti prie žaidimo be kamuolio, daugiausiai dėmesio skirti gynybai. Žaidžiau daug, tikrai daugiau nei per kelis praėjusius sezonus „Žalgiryje“, bet didelio malonumo nejaučiau. Kita vertus, toks žaidimas irgi tapo naudinga patirtimi.
Tikiu, kad ji man taip pat padės trenerio darbe. Šiuo metu būtent darbas su vaikais yra mano pagrindinis prioritetas, o futbolas - tik laisvalaikio užsiėmimas.
***
Jurijus Morozas, Vilniaus „Bekento“ komandos vadovas:
Mes jau senokai stebėjome R.Radavi-čiaus žaidimą, matėme, kad pagal savo žaidimo manierą jis tinka salės futbolui. Jis sėkmingai žaidė didžiajame futbole, tapo vienu geriausių Lietuvos futbolininkų, žaidė pajėgiausiuose šalies klubuose, buvo kviečiamas į nacionalinę rinktinę. Tokio kalibro futbolininką prisikviesti į salės futbolo komandą paprasčiausiai nebuvo šansų. Bet šį kartą susiklostė tokia padėtis, kad Ramūnas pats pareiškė norą išmėginti jėgas salėje. Nereikėjo net įkalbinėti. Kol kas jam dar trūksta patirties, reikia prisitaikyti prie naujos aplinkos, bet jau dabar matyti, kad jo potencialas yra labai didelis. Manau, kad kai Ramūnas pradės žaisti visa jėga, bus tikrai fantastiškas salės futbolininkas.
Vis dėlto net ir labai geram futbolininkui profesionalui nėra paprasta persiorientuoti iš didžiojo į salės futbolą. Juk reikia perprasti komandos derinius, žaidimo specifiką. Bet Ramūnas net ir neturėdamas tokių žinių vaizdo aikštėje negadino. Jis jau pirmose rungtynėse įmušė įvartį, tiesa, padarė tai ne po komandos draugo perdavimo, o dėl savo aukšto meistriškumo.
Tikiu, kad Ramūnas taps svarbiu „Bekento“ komandos nariu. Šiais metais subūrėme pajėgų kolektyvą, reguliariai treniruojamės, labai rimtai ruošėmės pirmenybėms. Neslepiame savo ambicijų, norime kovoti dėl čempionų titulo, tad Ramūno indėlis mums bus labai svarbus ir reikalingas.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“