bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Benjaminas Zelkevičius

2010 Kov 17 11:27

2010-03-17, 10:40
http://www.diena.lt/naujienos/sportas/b ... n=rss_feed

B.Zelkevičius patirtį perteikia vaikams
Paveikslėlis
Periodas: vienas garsiausių visų laikų Lietuvos trenerių B.Zelkevičius (kairėje) dabar treniruoja berniukus "Ateities" mokykloje.
© Vilniaus savivaldybės nuotr.

Daugiau nei tūkstantis vaikų iš penkių valstybių sostinėje rungtyniaus dėl legendinio futbolo trenerio Benjamino Zelkevičiaus vardo taurių.

Kitą savaitę Vilniaus "Sportimos" manieže karaliaus jaunystė. 60 komandų ir maždaug 1200 mažųjų futbolininkų – tiek dalyvių laukiama pirmą kartą sostinės futbolo mokyklos "Ateitis" rengiamame tarptautiniame vaikų turnyre.

Organizatorių teigimu, pagal iš užsienio atvyksiančių komandų skaičių kovo 22–30 d. vyksiančios varžybos bus vienos masiškiausių šalies istorijoje. Be lietuvių, turnyre taip pat dalyvaus svečiai iš Lenkijos, Latvijos, Rusijos ir Baltarusijos.

Dėl Benjamino Zelkevičiaus vardo taurių rungtyniaus 9–12 metų vaikai.

"Per tiek nepriklausomybės metų mažai kas padaryta, kad Lietuvos futbolas pakiltų į aukštumas. Mūsų futbolo lygis yra labai žemas, Europoje esame žemesnio lygio nei vidutiniokai. Vaikų ir jaunimo futbolas turėtų būti strateginis prioritetas", – sakė B.Zelkevičius, kurio garbei pavadintas turnyras vyks pirmą kartą.

Vienas garsiausių visų laikų Lietuvos trenerių, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į istorines pergales vedęs Vilniaus "Žalgirio" ekipą, dabar treniruoja septynmečių grupę "Ateities" mokykloje.

"Su profesionalais būdavo lengviau dirbti nei su šitais vaikais", – šyptelėjo 66-erių futbolo specialistas, treneriu dirbantis jau 33 metus.

Praėjusių metų pavasarį palikęs Rusijos pirmojo diviziono Vladivostoko "Luč-Energija" klubą, rudenį B.Zelkevičius pradėjo savo patirtį perteikti vaikams.

– Nejaugi garsiąją "Žalgirio" laikų kompaniją su Valdu Ivanausku, Igoriu Pankratjevu ir kitais laisvalaikį linksmai leidusiais futbolininkais būdavo lengviau suvaldyti nei septynmečius pyplius? – dienraštis paklausė B.Zelkevičiaus.

– Tais laikais turėdavau savų priemonių: ką pasakydavau, žaidėjai privalėdavo vykdyti. Kai futbolininkai pakildavo į tam tikrą lygį, jiems patiems būdavo nemalonu kažko nepadaryti, nerealizuoti trenerio nurodymų. Su vaikais – kitaip. Sustatai juos aplink save ir aiškini, kokį pratimą reikės atlikti, o jie vienas su kitu kalbasi, dalinasi įspūdžiais iš mokyklos. Tėvai sako, kad ir su vienu septynmečiu namie sunku susitvarkyti, o į treniruotę jų ateina dvidešimt. Galbūt klasėje jie ir gali ramiai klausyti mokytojo, bet duokite vaikams po kamuolį ir tada niekas jų nebesuvaldys. Kitaip yra su tais, kurie įsiklauso į trenerio žodžius. Vieno berniuko tėvai dirba Anglijoje, kur jis jau lankė futbolo mokyklą. Tas vaikas moka išgirsti patarimus ir todėl nežmoniškai greitai daro pažangą. Svarbiausia vaikų trenerio užduotis – išmokyti auklėtinius klausyti.

– B.Zelkevičiaus vardu pavadintas turnyras jums – ypatingas?

– Paprastai turnyrui įžymaus futbolo atstovo vardą suteikia tada, kai jo paties jau nebėra šiame pasaulyje. Bet aš sutikau ir nemanau, kad tas pavadinimas sugadins reikalus. Tokio turnyro Lietuvoje turbūt dar nebuvo. Tai, kad suvažiuos šitiek komandų, reiškia aplinkinių pagarbą mūsų šaliai, mūsų futbolo istorijai. Galėtų tas turnyras būti ir ne toks grandiozinis, bet viskas daroma tik futbolo, vaikų ir šalies ateities labui. Vaikai į aikštę ateina mokytis gyventi – niekas jų čia nelepina, jie turi išsikovoti sau vietą komandoje, autoritetą. Tai – geriausias gyvenimo poligonas.

– Į varžybas atvyks daug komandų iš aplinkinių valstybių. Tikitės sutikti senų pažįstamų?

– Jau žinau, kad atvažiuos mano buvęs auklėtinis iš Kaliningrado "Baltikos" komandos. Žinoma, bus daug pažįstamų trenerių. Atrodė, kad Sovietų Sąjunga buvo tokia didžiulė, bet vis tiek visi, kurie sukosi futbolo pasaulyje, vieni kitus pažinodavo. Futbolas tuo ir pasižymi, kad vienija žmones.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Benjaminas Zelkevičius

2010 Kov 25 17:58

B.Zelkevičius: norisi neatsitraukti nuo futbolo
Dainius Žygelis, http://www.delfi.lt/news/sport/abroad/a ... slink=true
2010 kovo mėn. 25 d. 17:43

Paveikslėlis
Benjaminas Zelkevičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ne viena Lietuvos futbolo gerbėjų karta užaugo su Benjaminu Zelkevičiumi. Patys vyriausieji puikiai atsimena, kaip jis pats žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje Sovietų Sąjungos pirmenybėse (1963-1967 ir 1969-1973 m., 331 rungtynės, 50 įvarčių), vidurinės kartos aistruoliai mena B. Zelkevičių „Žalgirio“ trenerio pareigose, klubo stulbinantį šuolį per penkerius metus iš SSSR antrosios į aukščiausiąją lygą (1977–1982) ir iškovotus bronzos medalius (1987) bei Universiados auksą (1987).

Tuo tarpu trečioji, jaunesnė karta, jau veda savo septynerių metų atžalas – ketvirtąją ir jauniausiąją kartą – į B. Zelkevičiaus treniruotes Vilniaus „Ateities“ futbolo mokykloje.

66-erių B. Zelkevičius – vienas Lietuvos futbolo patriarchų. Jaunatviškai atrodantis ir pasitempęs treneris, radęs laiko per jo vardu pavadintą Vilniuje vykstantį jaunųjų futbolininkų turnyrą, sutiko pasikalbėti su DELFI.

– Šis Jūsų vardo vaikų turnyras – maloni garbė ar didelis rūpestis?

– Man šiame turnyre rūpesčių tikrai nėra, o kiek, pavyzdžiui, teigiamų emocijų ir džiaugsmo, kad vaikai žaidžia futbolą. Tai visada nustelbs visus rūpesčius. Tai – malonumas, o ne darbas. Turnyras pavadintas mano vardu, keli mano treniruojami vaikučiai žaidžia, kurie jaunesni už visus dvejais metais. Kol kas jie pralaimi, bet ateityje, manau, iškovos pergalių. Todėl stebėdamas vaikų žaidimą jaučiu tik malonumą.

– B. Zelkevičius ir vaikų futbolas. Kodėl?

– Na, pirmiausia norisi neatsitraukti nuo futbolo. Jei aš būsiu futbole, pas vaikus ar bet kur kitur, galėsiu būti naudingas. Vaikams duosiu naudos ne tik kaip futbolininkams, bet aš, kaip pedagogas, juos galėsiu ugdyti asmenybėmis.

Noriu, kad mano treniruojami vaikai būtų garbingi žmonės ir padėtų savo šaliai. Čia pagrindinis tikslas, nes ne kiekvienas jų gali tapti profesionalu. Aš dirbu su vaikais pusę metų tris kartus per savaitę ir jaučiuosi esąs savo stichijoje, man tai patinka. Aš čia jaučiuosi tikru žmogumi, tuo, kuo norėčiau būti.

– Ar skiriasi darbas su vaikais ir profesionalais?

– Su vyrais dirbu seniai, 34-erius metus. Futbolas visur yra futbolas, bet aš negalvojau, kad su vaikais bus taip sudėtinga. Šiuos mažus vaikučius, kai jie turi ar mato kamuolį, valdo emocijos. Jie tada nieko nemato ir negirdi, bėga, išdykauja.

Norint tobulėti, reikia įsiklausyti, ką sako treneris. Profesionalams pasakei ir jie turi vykdyti užduotį. Jei to nedaro, privalo išeiti arba futbolininkas, arba treneris. Kada myli savo darbą, problemos tampa antraeilės.

– Kokia padėtis su vaikų futbolu Vilniuje?

– Ankščiau visi geriausi vienos amžiaus grupės vaikai būdavo surenkami į vieną mokyklą, o treneris per savotišką „koštuvą“ atrinkdavo geriausius. Gabiausieji kartu greičiau tobulėja ir padeda vienas kitam kilti.

Mano auklėtinių grupėje 4-5 vaikai žymiai geresni už kitus. Dabar tų mokyklų pilna, dirbtinai sukurtos akademijos, viskas kažkaip išpūsta. Vaikų užimtumas užtikrintas, bet meistriškumo sunku tikėtis. Mes visi darome bendrą darbą su Vilniaus vaikais. Pradinė futbolininko rengimo pakopa turėtų būti bendrojo lavinimo mokykloje, o atrasti „perliukai“ pereitų į akademiją. Reikia su jaunimu dirbti ne iki 14 metų, o iki pat universiteto.

– Jaučiasi, kad išgyvenate dėl Vilniaus futbolo reikalų. Ar vis jaučiatės žalgirietis?

– Ne toks, koks čia dabar yra „Žalgiris“. Aš – tų senų laikų žalgirietis. Šiaip, kai kokie atsitiktiniai žmonės ateina į „Žalgirį“ ir nori tik uždirbti kažką, taip niekada nepadarysi futbolo. Pirmą reikia kažką sukurti, tada ateis ir pinigai. Jei atėjo su tikslu tik kažką uždirbti ar išplėšti – man tai netinka.

– Ko galėtume tikėtis šio sezono Lietuvos čempionate?

– Aš sakiau ir visada sakysiu, kad labai sudėtinga Lietuvoje surinkti daug futbolininkų. Čia ta lyga dirbtinai išplėsta. Gal geografinis platus principas yra gerai, eis rajonų žmonės pažiūrėti futbolo ir jiems bus įdomu.

O ar įdomu Kauno ir Vilniaus futbolo gerbėjams, kai jų klubai žais su paskutinėse vietose esančiais autsaideriais iš periferijos? Čempionato pradžia gal bus įtemptesnė, bet vėliau taškus pasiims tie, kam užplanuota ir jokių netikėtumų nebus. Bus keturios komandos, kurios kovos tarpusavyje dėl čempionų vardų. Lietuvai per daug tiek A lygos komandų, nes čia nėra tiek pajėgių futbolininkų.

– Jūs esate gavęs kvietimą dirbti Lietuvos futbolo federacijos (LFF) struktūrose?

– Ne, nesu. Manęs ten niekas nekviečia. Aš ten, matyt, nereikalingas. Galėčiau savo patirtį perteikti, nes futbole kažką žinau. Tas, kas yra pasiekta – neištrinsi ir neatimsi. Pasiūlymų kol kas – jokių.

– Ar šiuolaikinis futbolas nėra užgožtas komercija?

– Taip, viskas dabar paremta pinigais. Futbolininkai uždirba milžiniškus pinigus. Anksčiau futbolas, taip pat buvo geras, susidomėjimas didelis, bet tokių pinigų niekas negaudavo. Ką darysi, ir užsienyje žmonės tuo piktinasi, bet vis tiek eina į futbolą. Jei žmonės už sugebėjimus uždirba didelius pinigus, aš nematau didelės problemos.

Lietuvos jauni žaidėjai dar kamuolio nemoka spirti, tačiau pirmiausia klausia, kiek jam mokės, o mes į „Žalgirį“ verždavomės dėl garbės.

– Ar nevilioja užsienio komandos dirbti treneriu?

– Ne, į užsienį nenoriu. Dabar iš Rusijos taip pat turėjau kvietimą, bet aš pasiilgau namų. Dešimt pastarųjų metų dirbau užsienyje. Namuose man gražu ir gerai, aš normaliai gyvenu ir noriu čia truputį pabūti, prie lietuviškos jūros vasarą nuvažiuoti.

Jei būtų kokios geros komandos rimtas pasiūlymas... Ten irgi ne viskas paremta „švariais“ pinigais. Tiesiog nelabai traukia svetur.

– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės 2012 m. Europos čempionato grupę?

– Realiai mes toje grupėje (su ispanais, čekais, škotais ir Lichtenšteinu – DELFI) pagal pajėgumą esame ketvirta komanda, nors ketvirtą vietą taip pat reikia iškovoti. Galima ir geresnę vietą užimti.

LFF prezidentas (Liutauras) Varanavičius visada daug prisižada. Tik laimėjome rungtynes Rumunijoje, o jau sakoma, kad išeisime į finalą. Tik reikia dar viską laimėti... Geriau nežadėti, o laimėti.

Turime savo lygį, mūsų rinktinė ir dauguma mūsų žaidėjų yra patyrę, jie subrendo ir geruose užsienio klubuose, ir rinktinėje. Dabar buvo pareiškimas, kad jaunins komandą. Manau, kad tai neteisinga, nes Lietuvos rinktinėje turi būti stipriausi žaidėjai. Lietuvos futbolo gerbėjai nori pasižiūrėti ne jaunimo tobulėjimą, o nacionalinės rinktinės žaidimą, nori rezultato. Kaip kitaip žmones užkrėsi futbolu?

Mes Europoje esame žemiau, negu vidutinis lygis. Daug kitų šalių turi gilesnes tradicijas ir istoriją.

– Ar rinktinės rezultatai vertinami objektyviai?

– Komanda kyla į viršų ir ją reikia palaikyti. Tačiau vos rinktinė laimi kelerias rungtynes, visi pradeda šaukti, kad mes stipriausi. Vos pralaimi – visi nusisuka. Mūsiškių pralaimėjimas Farerams buvo paverstas baisia tragedija. Aišku, tai nesmagu, bet ir prancūzams bei austrams ten sunkiai sekėsi.

Futbole visko gali atsitikti. Reikia tikroviškai vertinti. Jei reklama reikalinga tam, kad rėmėjai patikėtų, tegu... Bet galutiniame rezultate nebus nieko gero.

– Domitės futbolo įvykiais užsienyje, stebite mačus, nesate persisotinęs futbolu?

– Visą laiką žiūriu visas rungtynes. Vokietijos „Bundeslygą“, Anglijos „Premier“ lygą, Ispanijos čempionatą, turiu specialų TV kanalą, jau nekalbu apie Čempionų lygą ar rinktinių dvikovas. Man viskas įdomu, seku, kaip sekasi komandoms, kurias treniravau Rusijoje. Bet aš ten kažkaip nesėkmingai patekdavau į tuos klubus, kur būdavo nelabai geri reikalai, visą laiką trūkdavo pinigų. Nebuvo sąlygų dirbti, laiko, kad tau leistų pasiekti rezultatą.

– Visur Jums buvo taip prastai?

– Ne, vienintelė Liepojos komanda, kurio savininkui esu dėkingas. Jis turi metalurgijos gamyklą ir leido ramiai dirbti, nesikišdavo ir dėl to būdavo rezultatas. O šiaip kitur nebuvo labai gerai...

– Ką palaikysite pasaulio čempionate?

– Aš visuomet pasauliniame futbole palaikau Braziliją, o ledo ritulyje – Kanadą. Čia mano viso gyvenimo nuostata. Aš nuo 1978 metų važiuodavau į visus pasaulio ir Europos čempionatus, bet šįkart į Afriką nenoriu. Ten nebus geras organizacijos lygis.

Mano brazilai pateko į stiprią grupę (G grupė – su Šiaurės Korėja, Dramblio Kaulo Krantu ir Portugalija – DELFI). Šiame turnyre turėtų taip pat pasireikšti Argentina ir Anglija. Tai mano trys komandos favoritės.

– Dėkoju už pokalbį.
B. Zelkevičiaus karjera:

- Gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune;

- 1963-1967 ir 1969-1973 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje SSSR pirmenybėse (331 rungtynės, 50 įvarčių);

- 1968 m., tarnaudamas Sovietų armijoje, atstovavo Donecko „Šachtior“ (19 rungtynių, 3 įvarčiai);

- 1971 ir 1972 m. išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku;

- 1977 m. tapo „Žalgirio“ vyr. treneriu. B. Zelkevičius komandą 1977 m. išvedė į SSRS I lygą, o 1982 m. – į aukščiausiąją lygą;

- 1987 m. B. Zelkevičiaus vadovaujamas „Žalgiris“ tapo pasaulio Universiados nugalėtoju Zagrebe ir SSRS pirmenybėse iškovojo trečiąją vietą.

- 1990-1991, 1995-1997 ir 2001-2003 m. buvo Lietuvos rinktinės vyr. treneris. B. Zelkevičiaus vadovaujama nacionalinė komanda žaidė 58 tarptautines rungtynes.

– Treniravo Naberežnyje Čelnų „Kamaz“ (1997), Volgogrado „Rotor“ (1998), Jaroslavlio „Šinnik“ (1999), Kaliningrado „Baltika“ (2002-2003, visi – Rusija), Liepojos „Metallurgs“ (2004-2007, Latvija), Vladivostoko „Luč-Energija“ (2009, Rusija) klubus;

– nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio dirba treneriu Vilniaus „Ateities“ futbolo mokykloje.

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Benjaminas Zelkevičius

2010 Kov 29 17:18

http://www.sportas.info/naujienos/680.html

Benjaminas Zelkevčius: stigs profesionalumo
Futbolo trenerio Benjamino Zelkevičiaus teigimu, sporto maniežuose prasidėjusio LFF A lygos čempionato pirmosios rungtynės – tarsi pasiruošimo sezonui tęsinys. Pasak specialisto, tikrasis komandų jėgų balansas ir įdirbis išryškės, kai čempionato kovos persikels į stadionus.

Dar neprasidėjus sezonui Panevėžio „Ekranui“ buvo kabinami čempionų vainikai. Vis dėlto B.Zelkevičiaus nuomone, „Ekrano“ kelias šį sezoną nebus toks lygus, kaip įsivaizduoja daugelis, o dėl čempionų vardų su panevėžiečiais kausis dar 2 ar net 3 ekipos. Tarp jų – ir Vilniaus „Vėtra“, iš kurios prieš pirmenybių startą buvo atimti 6 taškai.

„Dėl čempionų titulo kovos 3-4 komandos, o kitos ekipos bus pajėgios įsimaišyti ir įtakoti lyderių kovą. Didžiausią konkurenciją „Ekranui“ sudarys „Sūduva“. Marijampoliečiai visuomet labai principingi. Labai gaila, kad „Vėtra“ sezoną pradėjo turėdama 6 taškų deficitą. Tai komanda, kuri pernai vienintelė palaikė tarptautinį Lietuvos klubinio futbolo prestižą. Rungtynės su „Fulham“ priminė senus laikus, kai visiems vilniečiams futbolo mačai sukeldavo emocijas. Gaila, kad „Vėtra“ sezono pradžioje turės kapstytis dugne, bet nepaisant to, ir to, kad „Vėtra“ gerokai atjaunėjusi, vilniečiai, manau, bus sugebės pakovoti dėl aukščiausių vietų“, - teigė B.Zelkevičius.
Galimybių pakovoti dėl aukštesnės vietos ant podiumo, pasak B.Zelkevičiaus, turi iš „Šiauliai“ bei „Žalgiris“, nors pastarosios komandos perspektyvas specialistas vertina atsargiau. „Norėtųsi, kad „Žalgiriui“ sektųsi. Dabar komanda dėmesio centre, emociniame pakilime, daug entuziazmo, bet kiekvienas pakilimas būna laikinas“, - dėstė B.Zelkevičius.

Treneris pažymėjo, kad intriga pirmenybėse bus dėl to, jog komandų pajėgumas labai vienodas, tačiau problema, kuri buvo aktuali ir ankstesniais metais, šį sezoną bus dar labiau pastebima – stigs aukšto lygio futbolo.

„Padidinti komandų skaičių ir išplėsti geografiją naudinga futbolo ir lygos populiarinimo prasme, bet meistriškumo tai nepakelia. Priešingai – sumenkina žaidimo kokybę. Lietuvoje tiesiog nėra tiek daug aukštos kvalifikacijos futbolininkų, kad užtektų visoms komandoms“, - kalbėjo B.Zelkevičius.

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Benjaminas Zelkevičius

2010 Bal 11 09:53

http://www.diena.lt/naujienos/sportas/b ... das-271998
B.Zelkevičius: metas pripažinti klaidas
2010-04-11 09:19

Mindaugas Augustis, "Kauno diena"


Šviesiomis spalvomis Lietuvos futbolo paveikslą tapančius funkcionierius vienas garsiausių šalies trenerių Benjaminas Zelkevičius ragina pakelti akis į švieslentę ir nebesigręžioti nuo nemalonios realybės.

Pastaruosius septynerius metus užsienio futbolo klubus treniravęs buvęs Lietuvos rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius dabar darbuojasi gimtinėje. Vis dėlto Vilniaus "Ateities" futbolo mokyklos auklėtinius žaidimo paslapčių mokantis specialistas – nedažnas svečias Lietuvos futbolo arenose.

"Lietuvos čempionatas man ypatingo susidomėjimo nekelia", – neslėpė 66-erių treneris, 1987 m. atvedęs sostinės "Žalgirio" komandą ant aukščiausios lietuviško futbolo viršūnės – trečio TSRS pirmenybių nugalėtojų pakylos laiptelio.

Į Lietuvos futbolo dabartį ir ateitį B.Zelkevičius žvelgia nusiėmęs rožinius akinius – tą patį padaryti jis rekomenduoja ir Lietuvos futbolo federacijai (LFF).

– Darbas su septynmečiais vaikais jums – savotiška pensija po karjeros didžiajame futbole ar naujas iššūkis? – dienraštis paklausė B.Zelkevičiaus.

– Dabartinę mano veiklą net sunku pavadinti futbolu, kadangi vaikai yra emocingi, nori dūkti per treniruotes. Bet visi nuo kažko pradeda. Galbūt tai laikinas darbas, galbūt ir ne. Jeigu bus neblogas pasiūlymas, kodėl gi negrįžus į didįjį futbolą? Dirbti su vaikais man įdomu, be to, nieko neveikti irgi nesinori. Man reikia aikštės, reikia kamuolio – be to aš neįsivaizduoju gyvenimo.

– A lygos starte jūsų nesimato tarp žiūrovų tribūnose. Nebeateinate pažiūrėti lietuviško futbolo?

– Buvau trumpam išvykęs, bet ateityje planuoju ateiti į rungtynes. Tiesą sakant, Lietuvos čempionatas man ypatingo susidomėjimo nekelia, įdomu tik pasižiūrėti, kaip žaidžia Vilniaus komandos: "Vėtra", "Žalgiris".

– Turbūt daugelis futbolo mėgėjų pasakytų tą patį. A lyga – neįdomi žiūrovui?

– O kada stadionai būdavo pilni žmonių? Tik sovietmečiu. Net ir "Žalgirio" stadiono centrinėje tribūnoje pastaraisiais metais sėdėdavo po du tris šimtus futbolo mėgėjų. Žiūrovas yra išrankus. Jeigu jis žinos, kad laukia geras reginys, ateis. Bet jeigu žiūrovas kartą neišvys to, ko norėjo, daugiau į stadioną jis nekels kojos. Komandos yra per daug skirtingo lygio, lyderiai – iš anksto aiškūs. Paprastai pirmenybių naujokės pavasarį dar bando priešintis favoritams, žaidžia su ugnele. Bet, kaip rodo praktika, vėliau ji išblėsta.

– Devintajame dešimtmetyje krepšinis ir futbolas sugebėdavo tarpusavyje pasidalyti žiūrovais. Kodėl jau seniai to nebėra?

– Žiūrovas atskiria grūdus nuo pelų. Krepšininkai žaidžia aukščiausiu lygiu: pasaulio, Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Be to, salėje žiūrovai būna arčiau visų įvykių, jaučiasi kompaktiškiau. O stadionai Lietuvoje – prastos kokybės. Gal "Vėtros" stadionas ir neblogas, o daugiau Vilniuje nieko nėra. Kauno stadionas irgi nusenęs. Tai yra labai svarbu: atėjęs žiūrovas nori matyti gražią areną, gauti gerą aptarnavimą, jaustis patogiai. Lietuvoje to nėra.

– Latvijos rinktinės strategas Aleksandras Starkovas pasakė, kad Baltijos šalių futbolui iki europinio lygio tetrūksta pinigų ir infrastruktūros. Išties?

– Tai – ne naujiena. Būtų pinigų – klubai pasikviestų geresnių žaidėjų iš užsienio, kurie padėtų augti geresniems vietiniams žaidėjams. Žiūrovams taip pat būtų tik įdomiau. Nėra ir išplėtotos futbolininkų rengimo piramidės – nuo jauniausių iki profesionalų. Suprantu, kad dabar sunkmetis, bet juk nieko panašaus neturėjome ir prieš krizę. Nežinau, kiek metų ar dešimtmečių mus skiria nuo europinio lygio – nėra net kaip palyginti. Ką ir kalbėti, užtenka vien fakto, kad nesugebame pastatyti nacionalinio stadiono. Jo statyba turėjo būti užbaigta prieš Lietuvos tūkstantmečio minėjimo šventes. Įsivaizduokite, kaip žmonės naujajame stadione būtų kartu dainavę, šokę, didžiavęsi savo šalimi, o gal ir kokias nors sporto varžybas pažiūrėję... Bet mūsų valdžiai tokie dalykai absoliučiai nerūpi.

– Esate minėjęs, kad A lygos pajėgumas vis smunka. Bet LFF vadovai džiaugiasi, kad į pirmenybes grįžta mažų miestelių komandos.

– Geografija išties išsiplėtė. Tų miestelių, rajonų žmonėms, žinoma, yra labai įdomu. Bet A lyga tapo masinio futbolo renginiu. Komandos teisę žaisti aukščiausioje lygoje turėtų išsikovoti pagal sportinį principą. Juk niekur nėra daroma taip dirbtinai, kaip Lietuvoje: vienąkart prijungiama viena komanda, kitąsyk – kita. Bet tie klubai, kurie buvo lyderiai, tokie ir liks. Kai iš anksto aiškus rezultatas, kam dar eiti į rungtynes? Žmonėms reikia intrigos, emocijų, kovos – tikros futbolo šventės. Tam reikia laiko, stadionų, investicijų. Bet praėjo jau dvidešimt nepriklausomybės metų, ir mes beveik nieko nepadarėme. Malonu, kad atgimė "Žalgiris", bet kartu bijau, kad po pirmųjų nesėkmių klubo rėmėjai nenusisuktų nuo komandos. Net jeigu "Žalgiris" ir užims aukštą poziciją A lygoje, tai dar nieko nereikštų. Komanda turi pakilti į tam tikrą lygį, o tam reikia laiko, nes dabar jie viską pradeda nuo nulio. Žmonės, kurie įneša pinigų į futbolą, negali tikėtis, kad jie iš karto sugrįš. Aukštos klasės žaidėjų nėra, žmonių į rungtynes ateina mažai, todėl jokių lėšų iš to nesurinksi. Investuoti reikia tam, kad būtų atgaivintos tradicijos, sukurta ateities perspektyva. Tai – ilgas ir nedėkingas kelias. Panevėžio "Ekranas" šiuo atžvilgiu yra tam tikras stabilumo pavyzdys, bet, kai prasideda kovos Europos taurėse, ir jie nieko negali padaryti žaisdami su eilinėmis komandomis. Šviesi ateitis atrodo labai tolima.

– Kalbant apie "Ekraną", dauguma futbolo specialistų jau dabar regi panevėžiečius kaip šių metų Lietuvos čempionus. Jūs esate atsargesnis. Kodėl?

– Iš "Vėtros" atėmė šešis taškus – tai yra didžiulis deficitas. Nemanau, kad buvo pasielgta teisingai. Tvarką ėmėsi įvesti, bet apie futbolą turbūt nepagalvojo. Vis tik "Vėtra" pernai Europoje pasirodė geriausiai iš visų komandų, padovanojo sirgaliams dvikovą su Londono "Fulham" klubu. Galbūt į tai reikėjo atsižvelgti. Vis dėlto tikiu, kad "Vėtra" sugebės pretenduoti į titulą. Žinoma, norėčiau, kad tarp kandidatų būtų ir "Žalgiris". FBK "Kauno" komandos netektis yra didžiulis nuostolis čempionatui, nes kauniečiai anksčiau buvo stipriausia Lietuvos komanda.

– Prie "Žalgirio" vairo pirmąkart stojote būdamas 32-ejų. Lietuvos nacionalinės rinktinės treneriu dabar paskirtas 37-erių Raimondas Žutautas. Jaunam specialistui tokios atsakingos pareigos – sunkus išbandymas?

– Manęs dažnai klausia, ką aš galiu pasakyti apie R.Žutautą. Atsakau, kad nieko. Kaip treneris jis dar neturi jokios praktikos. Kai kurie jo pareiškimai man ne visiškai suprantami. Atseit rinktinės nereikia treniruoti, užtenka psichologiškai žaidėjus nuteikti. Rinktinė turi turėti savo žaidimo strategiją, pagal kurią būtų atrenkami futbolininkai. Nelabai atsakinga tvirtinti, kad rinktinė privalo šiame atrankos cikle surinkti 12–13 taškų. Tai yra labai daug. Tam, kad tiek surinktume, reikės du kartus nugalėti Lichtenšteiną, namie įveikti čekus bei škotus ir galbūt dar atimti tašką iš ispanų. Reikėtų ne kalbėti, o sukviesti rinktinę, sužaisti draugiškas rungtynes. Daugelis šalių tai padarė, o mes kažkodėl ne. Girdėjau, kad rinktinė bus atjauninama. Žiūrovui svarbu ne tai, kokie futbolininkai žaidžia, bet koks yra rezultatas. Rinktinėje turi būti geriausi futbolininkai, nežiūrint, ar jiems trisdešimt metų, ar keturiasdešimt. O kalbos apie komandos atjauninimą yra tik atsakomybės nukėlimas nuo savo pečių.

– Jūsų nuomone, ką rinktinė gali pasiekti žaisdama su ispanais, čekais, škotais?

– Nežinau. Bet reikia pripažinti, kad tų šalių čempionatai, tradicijos, bendras futbolo lygis yra gerokai aukščiau. Ką čia lyginsi su Lietuva... Taip, kai kurie mūsų žaidėjai – Marius Stankevičius, Deividas Šemberas – rungtyniauja gerose komandose. Tačiau pažiūrėkite, kokie futbolininkai žaidžia Čekijos, Škotijos rinktinėse, ką jau kalbėti apie Ispaniją. Manau, kad bus daug problemų ir su Lichtenšteinu. Vis prisimenu pernykštį pralaimėjimą Farerų salų futbolininkams. Niekas nuo to neapsaugotas, bet kažkodėl pralaimėjo Lietuva, o ne kas nors kitas. Tada iniciatyvos nerodė ir dauguma patyrusių mūsų žaidėjų. Ne vien žodžiais jie turėtų vesti paskui save komandą.

– Dabar skaudu pralaimėti Farerų saloms, o juk anksčiau negalima būdavo net pagalvoti apie nesėkmę rungtyniaujant su latviais, estais...

– Mes ir nepralaimėdavome! Estai atvažiuodavo ir prieš rungtynes prašydavo, kad rezultatas nebūtų dviženklis. Jie buvo labai silpni, bet daug ką darė. Kvietė užsienio trenerius, investavo. Dabar mūsų tikrai nepavadinsi favoritais. Reikėtų susimąstyti, kodėl taip yra. Labai daug priklauso nuo federacijos. Manipuliuoti gražiais žodžiais neužtenka, nes rezultatas – akivaizdus. Juk, esant šitai federacijai, Lietuvos futbolas dar nieko nepasiekė. Latvijos rinktinė jau dalyvavo Europos čempionate, jų klubai Europos taurių varžybose nukeliavo kur kas toliau. O mes neturime kuo pasigirti. Visada sakydavau, kad lietuviai talentingesni už latvius ir estus. Bet dabar talentų Lietuvoje auga mažiau, tik kažkodėl mes nenorime to pripažinti. Liutauras Varanavičius (LFF prezidentas – red. past.) niekada to nepasako, bet žmonės juk nėra kvaili, jie mato, kas po rungtynių lieka švieslentėje. Kol nepripažinsi savo klaidų, negalėsi teisingai analizuoti situacijos, negalėsi pasiekti ir rezultatų.

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Benjaminas Zelkevičius

2014 Vas 18 13:05

B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;

matvaju
Pranešimai: 1703
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 10:26

Re: Benjaminas Zelkevičius

2014 Vas 18 13:36

B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;

Buvęs ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris, Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius praėjusią savaitę (vasario 6 d.) atšventė 70-ąjį gimtadienį. Ta proga „Sporto gyvenimas“ su B.Zelkevičiumi pasikalbėjo apie jo karjeros vingius, futbolininko ir trenerio patirtį bei planus.
Daugumai futbolo mėgėjų B.Zelkevičius siejasi su Sovietų Sąjungos futbolo pirmenybėse žibėjusia Vilniaus „Žalgirio“ komanda. Du kartus šiame klube dirbęs futbolo specialistas pirmuoju mėginimu (1977 m.) „Žalgirį“ iš II SSRS lygos išvedė į I, o 1982 m. - ir į aukščiausiąją lygą. 1987 m. B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris“ SSRS pirmenybėse užėmė trečią vietą, tais pačiais metais iš žalgiriečių sudaryta komanda iškovojo aukso medalius pasaulinėse vasaros studentų žaidynėse. Vėlesniais laikais B.Zelkevičius treniravo Lietuvos nacionalinę vyrų futbolo rinktinę, įvairius Rusijos ir Latvijos futbolo klubus, o prieš kelerius metus trenerio karjerą baigė sostinės futbolo mokykloje „Ateitis“.

Tačiau B.Zelkevičius - ne tik treneris, bet ir futbolininkas. Nuo 1963 iki 1973 m. jis žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, 1971 ir 1972 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Per dešimt sezonų sužaidęs 331 rungtynes B.Zelkevičius įmušė 50 įvarčių ir pagal šį rodiklį tarp visų SSRS pirmenybėse žaidusių žalgiriečių užima 8 vietą.

- Benjaminai, kokia buvo jūsų pažintis su futbolu?

- Gimiau ir augau Kaune, Vilijampolės rajone. Pas mus tuo metu žaidė „Inkaro“ komanda, dalyvavusi Lietuvos pirmenybėse, tad tai buvo tikras futbolo rajonas. Tais laikais pas mus visi vaikai žaisdavo futbolą, ne išimtis ir aš. Buvo daug aikštelių, prie Nemuno plytėjo pievos, kuriose mes per atostogas nuo ryto iki vakaro gainiodavome kamuolį. Jei būdavo pamokos, tai futbolą žaisdavome prie mokyklos - pertraukų metu ar pamokoms pasibaigus. Iš esmės kito užsiėmimo ir nebuvo. Neatsitiktinai iš mūsų rajono kilo ne vienas futbolininkas, papildęs ir meistrų komandos - Vilniaus „Spartako“ (vėliau - „Žalgirio“) - gretas. 1963 m. prasidėjo „Žalgiryje“ ir mano karjera.

- Tikriausiai „Žalgirio“ trenerių dėmesį atkreipėte ne Vilijampolės pievose?

- Tikrai ne. Į „Žalgirį“ patekau būdamas 18-os, iš Kauno „Bangos“ komandos. Beje, futbolo treniruotes pradėjau lankyti vėlokai, būdamas 14 metų. Iki tol dar užsiiminėjau lengvąja atletika, bet galiausiai pasirinkau futbolą. Futbolo mokykloje pirmuoju mano treneriu buvo Algirdas Klimkevičius. Tai buvo geras specialistas ir puikus žmogus. Aš iki šiol saugau jo treniruočių konspektus, mes iki šiol bendraujame, pasišnekame. Žaidžiantį jo treniruotos Kauno „Bangos“ jaunių komandoje mane ir pastebėjo „Žalgirio“ treneriai.

- Kokie buvo pirmieji žingsniai meistrų komandoje?

- Į Vilnių atvažiavau 1963 m. pradžioje. Buvau jaunas, tad prireikė laiko, kad apsiprasčiau naujoje komandoje. Atvirai sakant, pirmasis sezonas nebuvo sėkmingas, Sovietų Sąjungos pirmenybių A klasės antroje grupėje (tuo metu aukščiausia buvo A klasės pirma grupė) iš 34 rungtynių sužaidžiau tik 19, o „Žalgiris“ užėmė 14 vietą iš 18 komandų. Regis, mane norėjo apskritai atleisti iš komandos, nors žaisdamas „Bangoje“ buvau sulaukęs kvietimų į Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę, žaidžiau kartu su futbolininkais, kurie vėliau žaidė pajėgiose SSRS aukščiausiosios lygos komandose.

Tačiau antrasis sezonas buvo sėkmingesnis. Įsitvirtinau pagrindinėje komandos sudėtyje, pradėjau mušti įvarčius, pagerėjo ir „Žalgirio“ rezultatai. 1964 ir 1965 m. savo pogrupyje užėmėme antrą vietą, aš pagal pelnytus įvarčius nusileidau tik Romualdui Juškai. Bet finaliniuose turnyruose mums niekaip nepavyko patekti į pajėgiausių komandų ketvertuką, kuris savo ruožtu pelnydavo kelialapius į aukščiausiąją lygą. Bet taip buvo ne dėl mūsų kaltės.

Manau, kad pagal pajėgumą mes tuo metu buvome verti žaisti ir aukščiausiojoje lygoje. Tačiau finalinėse varžybose prasidėdavo įvairiausios machinacijos, kitos komandos buvo turtingesnės, įtakingesnės, todėl mes nuolat likdavome už ketvertuko ribos.

1966 m. mes netgi laimėjome A klasės antros grupės I pogrupio varžybas, bet finaliniame ture užėmėme antrą vietą ir vėl likome be nieko. Po tokio nusivylimo kitas sezonas buvo prastesnis, o 1968 m. aš jau praleidau Ukrainoje, Donecko „Šachtior“ komandoje.

- Jei neklystu, tuo metu „Šachtior“ gretose žaidė ir vienas geriausių SSRS futbolo trenerių Valerijus Lobanovskis?

- Taip, ir būtent jo kvietimu aš ir atvykau į Donecką. Pradžia buvo labai gera, pirmame rate žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Bet vėliau dėl konflikto su treneriu komandą paliko V.Lobanovskis, o treneris, matyt, galvodamas, kad aš esu Valerijaus sąjungininkas, pradėjo mane ignoruoti. Gaila, kad taip atsitiko, nes man ten neblogai sekėsi. Pelniau tris įvarčius, vieną iš jų - išvykoje į Kijevo „Dinamo“ vartus. Pamenu, rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, o jas stebėjo pilnas stadionas - beveik 100 tūkst. žmonių.

Iš tiesų su V.Lobanovskiu mes buvome geri draugai, Donecke gyvenome viename viešbutyje, daug bendravome. Jis buvo labai įdomus, malonus žmogus, tikras futbolo profesionalas. Beje, po to, kai paliko „Šachtior“ komandą, jis baigė futbolininko karjerą ir pradėjo treniruoti Dniepropetrovsko „Dnepr“ ekipą. Kitais metais jis mane kvietė į „Dnepr“, bet aš atsisakiau.

- Kodėl?

- Visų pirma todėl, kad pasiilgau namų, pasiilgau Lietuvos. Be to, sugrįžti kvietė „Žalgirio“ vadovai. Tuo metu vilniečiai kūrė ambicingą komandą, sukvietė pajėgius, kituose SSRS klubuose žaidusius Lietuvos futbolininkus. Iš tiesų tais metais mūsų komanda buvo labai stipri, į Vilnių atvykę varžovai būdavo pasmerkti nesėkmei. Mes tapome savo pogrupio nugalėtojais ir patekome į finalinį keturių komandų turnyrą. Jis vyko Simferopolyje, o į aukščiausiąją lygą pateko tik nugalėtojas. Beje, tame turnyre dalyvavo ir V.Lobanovskis su „Dnepr“ ekipa. Pamenu, prieš varžybas jis man sakė, kad jei turėtų tokią komandą kaip „Žalgiris“, tai net į stadioną nevažiuotų, nes žinotų, kad mes ir taip laimėsime. Tai buvo ne šiaip komplimentas ar gražūs žodžiai. Mes iš tiesų tuo metu buvome geriausi. Bet vis tiek turnyre užėmėme paskutinę vietą. Ir vėl pasikartojo įprastinė istorija - nuo pirmų rungtynių teisėjai pradėjo mus iš peties doroti. Pirmose rungtynėse buvo pašalinti du mūsų futbolininkai, jas mes pralaimėjome 0:1. Ir to užteko, kad liktume už aukščiausiosios lygos borto.

- Po tokių nuotykių gali ir rankos nusvirti.

- Blogiausia, kad ir nusviro. Ir ne tik futbolininkams. Rankos nusviro ir už futbolą atsakingiems valdžios žmonėms. Sumažėjo palaikymas, dėmesys, pagaliau ir mes, futbolininkai, praradome motyvaciją. 1970 m. dar išsilaikėme pirmojoje lygoje, o 1971 m. „Žalgiris“ užėmė 20-ą vietą ir iškrito į II lygą.

- Ar po to nesigailėjote, kad nepriėmėte V.Lobanovskio pasiūlymo?

- O ko gailėtis? Aš niekuomet nesigailiu to, ką padariau, gailiuosi to, ko nepadariau. O kaip buvo - taip.

- Bet „Dnepr“ galiausiai prasiveržė į aukščiausiąją lygą, o „Žalgiris“ - ne.

- Iš tiesų Valerijui per trejus metus pavyko išvesti komandą į aukščiausiąją lygą, bet negaliu sakyti, kad dėl to labai gailėjausi. Man norėjosi žaisti Lietuvoje, suburti gerą komandą ir savo jėgomis patekti į aukščiausiąją lygą. Pagaliau ir sąlygos to meto „Žalgiryje“ mums buvo sudarytos labai geros.

- Jei ne paslaptis, kokios buvo tos sąlygos?

- Be abejo, Donecke jos buvo geriausios. Kiekvienas „Šachtior“ futbolininkas buvo fiktyviai įdarbintas miesto šachtoje ir gaudavo papildomą „šachtininko“ atlyginimą. Tiesa, jo dydis priklausė nuo trenerio sprendimo, bet jis tikrai nebuvo mažas. Be to, dar buvo premijos. Pamenu, kad prieš kiekvienas rungtynes pas mus apsilankydavo vietos Centro komiteto pirmasis sekretorius ir pažadėdavo už pergalę konkrečią pinigų sumą. Neretai gaudavome mėnesio atlyginimo dydžio premiją. Iš penkių tokių premijų futbolininkas galėjo nusipirkti automobilį „Volga“ - tų laikų prabangos simbolį.

„Žalgiryje“ viskas buvo kiek kukliau, bet, lyginant su kitų profesijų atstovais, futbolininkai gyveno tikrai neblogai. Be abejo, geresni futbolininkai buvo „įdarbinti“ gamyklose, gaudavome atlyginimą, premijas. Tačiau nereikėtų apsigauti. Kad ir kaip būtų, iš tų pinigų futbolininkai nepraturtėdavo, baigus karjerą daugeliui teko susidurti su niūria realybe, kai nėra nei pinigų, nei jokios profesijos ar darbo įgūdžių.

- Kalbant apie karjeros pabaigą. Jūs 1971 ir 1972 m. buvote išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o 1973 m. netikėtai pasitraukėte ne tik iš „Žalgirio“, bet ir iš didžiojo futbolo. Kas nutiko?

- Viskas prasidėjo prieš 1973 m. sezoną, vienos iš išvykų į užsienį metu. Su keliais komandos draugais norėjome išsikeisti rublius į tos šalies valiutą, o tuometiniam „Žalgirio“ treneriui Serafimui Cholodkovui pasirodė, kad mes neturėtume to daryti. Kilo nedidelis konfliktas. Vėliau lyg ir viskas aprimo, bet prasidėjus čempionatui pasipylė priekaištai, kritika, trenerio nepasitenkinimas. Nenorėjau su tuo taikstytis ar nuolankiai tylėti. Žinojau savo kainą, koks esu futbolininkas, ką galiu padaryti aikštėje, o ko negaliu. Mačiau, kad manęs nevertina, tad paprasčiausiai atsisveikinau ir išėjau. Tai buvo elementarus trenerio ir futbolininko konfliktas. Vėliau, jau pats dirbdamas treneriu, ne kartą buvau panašiose konfliktinėse situacijose su futbolininkais. Visada pasisakiau už normalų, žmogišką bendravimą. Be abejo, tam tikras atstumas tarp trenerio ir žaidėjo turi būti, negali treneris su futbolininkais kartu žaisti kortomis ar gerti alaus. Bet turi būti žmoniškumas - reikia mokėti išklausyti, suprasti žaidėją. O tuo metu „Žalgiryje“ tokio bendravimo nebuvo. Aišku, trinktelėjęs durimis aš visiškai negalvojau apie ateitį, kokia bus tolesnė mano karjera, iš ko aš gyvensiu.

- Bet, regis, ateitis buvo gana šviesi. Jau po kelerių metų sugrįžote į „Žalgirį“ kaip vyriausiasis treneris ir su šia komanda iškovojote didžiausias pergales.

- Taip buvo vėliau, bet iš karto buvo labai sunku. Didelių pinigų būdamas futbolininku neuždirbau, o ir tie pinigai jaunystėje labai greitai išgaruodavo. Man pasisekė, kad gavau darbą Respublikiniame sporto centre, buvau atsakingas už futbolą. Be to, buvusio „Žalgirio“ futbolininko Algirdo Kulikausko kvietimu pradėjau treniruoti iš Vilniaus pedagoginio instituto studentų sudarytą „Šviesos“ komandą. SSRS jaunių čempionate užėmėme antrą vietą, sėkmingai dalyvavome moksleivių pirmenybėse.

Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.

- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.

- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.

- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?

- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.

Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.

- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?

- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.

- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.

- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.

- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?

- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.

- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?

- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.

Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.

- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.

- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.

- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?

- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.

Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.

- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?

- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.

- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.

- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.

- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?

- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.

- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?

- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.

DOSJĖ

Benjaminas Zelkevičius

Gimė 1944 m. vasario 6 d.

Karjera

1963-1967 Vilniaus „Žalgiris“ 150 23

1968 Donecko „Šachtior“ 19 3

1969-1973 Vilniaus „Žalgiris“ 181 27

(Metai, komanda, rungtynės, įvarčiai)

Treniruotos komandos

1976 Vilniaus „Šviesa“

1977-1982 Vilniaus „Žalgiris“

1985-1991 Vilniaus „Žalgiris“

1990-1991 Lietuvos rinktinė

1995-1997 Lietuvos rinktinė

1997 Naberežnyje Čelnų KAMAZ

1998 Volgogrado „Rotor“

1999 Jaroslavlio „Šinnik“

2000-2003 Lietuvos rinktinė

2002-2003 Kaliningrado „Baltika“

2004-2007 Liepojos „Metalurgs“

2009 Vladivostoko „Luč-Energija“

2009-2010 FM „Ateitis“

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“

karys
Pranešimai: 9142
Užsiregistravo: 2010 Vas 24 08:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Benjaminas Zelkevičius

2014 Vas 18 13:49

"Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti." nu jo, visų pirmą visada sportas buvo maišomas su politika, visų antrą kaip tą tolimesnį dalyvavimą ten zelkevičius įsivaizduoja...

...

Re: Benjaminas Zelkevičius

2014 Vas 18 16:07

B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;

Kai ŽALGIRIS Sovietų sazujui atstovavo su žaliai balta apranga, tai buvo gražu. :mrgreen:

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Benjaminas Zelkevičius

2014 Vas 18 16:12

B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;

Kai ŽALGIRIS Sovietų sazujui atstovavo su žaliai balta apranga, tai buvo gražu. :mrgreen:
Taip, buvo gražu. Ir tuos žmones , kurie atstovavo anam Žalgiriui ir dabar gerbiu. Ne taip, kai dabartiniai Žalgirio fanai dažnai stumia ant Zelkevičiaus ar Liubinsko (postas aukščiau). Jokios pagarbos.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Benjaminas Zelkevičius

2023 Spa 30 10:58

Vilius Kavaliauskas: O prieš Sąjūdį - buvo futbolas
https://ve.lt/nuomones/vilius-kavaliaus ... o-futbolas

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Benjaminas Zelkevičius

2024 Kov 19 19:11

Prezidentas įteikė valstybės apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai
https://www.regionunaujienos.lt/prezide ... ietuvai-2/
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiais <...>futbolininkas, treneris, sporto organizatorius Benjaminas Zelkevičius.

Grįžti į