D.Šembero širdis - tarp Vilniaus ir Maskvos
2012-01-26 12:17
http://www.lzinios.lt/Sportas/Futbolas/ ... ir-Maskvos" onclick="window.open(this.href);return false;
Vilmantas Remeika, "Lietuvos žinios"
Jei kas lieptų išvardyti iškiliausius pastarojo dešimtmečio Lietuvos futbolininkus, tokiems suskaičiuoti veikiausiai pakaktų vienos rankos pirštų. Neabejotinai šiame siaurame ratelyje atsidurtų ir vienas nacionalinės rinktinės lyderių Deividas Šemberas. Jis nepasižymi įspūdingu atakuojančiu futbolu ir įvarčių salvėmis. 33 metų D.Šemberas aikštėje atlieka daug plika akimi nematomo juodo darbo gynyboje. Specialistai neabejoja - nepakeičiamam Lietuvos rinktinės atraminiam saugui ateityje baigus karjerą, mūsų rinktinės žaidime aikštės viduryje atsiras neužlopoma skylė. Kol kas nematyti, kas galėtų pakeisti Maskvos CSKA legionierių šioje pozicijoje. 1998 metais, būdamas vos 20-ies, vilnietis išvyko žaisti futbolo į Maskvą ir ten rungtyniauja iki šiol. Iš pradžių - "Dinamo" komandoje, pastarąjį dešimtmetį - CSKA. D.Šemberas itin mėgstamas Rusijos žurnalistų. Šie tikina, kad lietuvis yra išprusęs, su juo galima bendrauti įvairiausiomis temomis. Tiesa, futbolininkas Lietuvos žiniasklaidai interviu duoda nedažnai. Sako nemėgstąs nuolat kuriamų intrigų ir klausimų apie asmeninį gyvenimą. Vis dėlto pasikalbėti su "Lietuvos žiniomis" Deividas sutiko. "Mano darbas - žaisti, jūsų - rašyti", - šyptelėjo jis. Pokalbis vyko, kai kasmetinės D.Šembero žiemos atostogos Vilniuje slinko į pabaigą. Dabar lietuvis su CSKA komanda jau pluša treniruočių stovykloje Ispanijoje - rengiasi netrukus prasidėsiančiai antrajai sezono daliai.
Išskirtinis legionierius
Kai 2002 metų pradžioje D.Šemberas iš "Dinamo" stovyklos persikėlė į CSKA bazę, daugiau nebesiblaškė. Jau dešimtmetį vilki raudonos ir mėlynos spalvų Rusijos sostinės komandos marškinėlius ir tuo džiaugiasi. Su CSKA susijusios didžiausios lietuvio pergalės - trys Rusijos čempionų titulai, šešios šalies taurės. O 2005 metais D.Šemberas tapo vos antruoju lietuviu (po Edgaro Jankausko), virš galvos kėlusiu UEFA taurę. Neoficialiais duomenimis, per dešimtmetį D.Šemberas CSKA komandos gretose Rusijos pirmenybėse žaidė jau 249 kartus ir yra daugiausia kartų šiai komandai atstovavęs legionierius per visą istoriją. "Tiesą pasakius, nelabai domiuosi tais skaičiukais. Žmonės jais domisi. O aš pasiskaitau, ir tiek. Žinoma, džiaugiuosi žaisdamas šiame klube taip ilgai, - sako D.Šemberas. - Nuo tada, kai atėjau į CSKA, komandoje iki šių dienų likome tik keturiese: aš, broliai rusai Aleksejus ir Vasilijus Berezuckiai bei bosnis Elviras Rachimičius." Sausį treniruočių stovyklai CSKA klubas pasirinko jaukią vietelę Ispanijoje, Kampoamoros kurorte (Alikantės regionas), šalia Viduržemio jūros. O jau rytoj persikels į Marbelą. Jau vasario 21 dieną maskviečių laukia pirmasis šiais metais išbandymas - UEFA Čempionų lygos aštuntfinalio rungtynės su Madrido "Real" žvaigždynu. "Žinoma, gauti tokią komandą į varžovus nėra linksma. Tačiau šiame varžybų etape silpnų varžovų nebūna. Kita vertus, parankiau žaisti su "Real" nei su "Barcelona". Prieš Madrido komandos žaidimą įmanoma rasti priešnuodžių. O Barselonos klubui šiuo metu pasaulyje negali prilygti niekas", - įsitikinęs D.Šemberas.
Ilgiausias sezonas
- Po "Real" egzamino CSKA visą dėmesį sutelks į kovo pradžioje startuosiantį Rusijos pirmenybių pavasario ratą. Šis Rusijos "Premier" lygos sezonas - rekordiškai ilgas, trunkantis net 15 mėnesių. Taip yra todėl, kad rusai ryžosi pereiti prie sistemos ruduo - pavasaris. Ar teisingas toks sprendimas?
- Dėl to buvo daug diskusijų. Manau, rusai pasielgė teisingai. Jie lygiuojasi į vakarų Europos lygas, tad natūralu, kad keičia ir savo pirmenybių sistemą. Rungtynių kalendorius nesikeičia, varžybų datos išliks tokios pačios. Tarp rudens ir pavasario ratų išeina tokia pati pertrauka, kokia anksčiau būdavo tarp čempionatų. Neišvengsime poros rungtynių spaudžiant speigui, bet tai ne naujiena. Esame kovoję ir prie 17 laipsnių šalčio. Šiais laikais yra įvairių priemonių tokiam šalčiui ištverti.
- Pastaraisiais metais į Rusijos sportą veržiasi turtingi investuotojai, tokiuose klubuose kaip Sankt Peterburgo "Zenit" ar Machačkalos "Anži" kuriamos tikros futbolo imperijos. Ar Rusijos futbolo sąjungos (RFS) vadovai tame neįžvelgia grėsmės?
- Be abejo, tokių koncernų kaip "Gazprom" atėjimas iškreipia rinką. Jie pinigų neskaičiuoja, jiems neturi reikšmės, kiek reikia sumokėti už pageidaujamą žaidėją. Turi pinigų ir daro, ką nori. Bet nemanau, kad RFS gali būti nepatenkinta - rėmėjai investuoja į čempionatą, stadionus, treniruočių aikštes. Daugėja reklamos, kyla rungtynių transliacijų reitingai, auga susidomėjimas futbolu.
Maskva - prie širdies
- Sykį esate sakęs, kad Maskvos nekeistumėte į nieką...
- Negalėčiau taip kategoriškai tvirtinti, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Vis dėlto Maskva yra miestas, kuriame norėčiau likti ir toliau. Man prie širdies Vilnius ir Maskva. Vienas yra gimtasis, kuriame augau, o kitas - vieta, kurioje prabėgo jaunystė, kurioje subrendau kaip žaidėjas ir kuri visada kelia sentimentus.
- Maskva - milžiniškas miestas. Kaip pavyksta spręsti elementarias kasdienes problemas, tokias kaip transporto spūstys?
- Nejaučiu tokios problemos. Per 14 metų gyvenimo Maskvoje puikiai išmokau, kur ir kada tie kamščiai būna, kaip juos apvažiuoti, kada apskritai nekišti nosies į lauką. Maskvos automobilių spūsčių visai neakcentuoju. Tai yra problema tų, kurie į Rusijos sostinę atvyksta 2-3 dienoms, atsiduria pačiame kamščių pike ir neįsivaizduoja, kaip galima čia išgyventi...
- Retkarčiais jus galima išvysti CSKA krepšinio klubo rungtynėse. Bendraujate su šios komandos treneriu Jonu Kazlausku, žaidėjais Ramūnu Šiškausku ir Darjušu Lavrinovičiumi?
- Esame pažįstami, tačiau susitinkame labai retai. Mūsų bendravimą stipriai riboja besikertantys treniruočių ir rungtynių grafikai. Tad apsilankome vieni kitų rungtynėse, ir tiek.
- Tikriausiai daug paprasčiau pasimatyti su Maskvos "Lokomotiv" futbolo klubo legionieriais - treneriu, buvusiu Lietuvos rinktinės strategu Jose Couceiro ir jo asistentu E.Jankausku?
- Be abejo, su jais susitinkame gerokai dažniau, nes mūsų tvarkaraščiai labai panašūs, beveik tuo pačiu metu treniruojamės ir žaidžiame. Nueiname pavakarieniauti. Džiaugiuosi, kad Edgaras pateko į tokio lygio klubą, su geru specialistu. Jiems puikiai sekasi. Tai rodo rezultatai.
- Tačiau rudens rato pabaigoje "Lokomotiv" patyrė dvi nesėkmes iš eilės ir smuktelėjo į šeštąją vietą...
- Neįmanoma nužygiuoti viso čempionato be kluptelėjimų. Normalu, kad pralaimėjo. Bet aš puikiai pažįstu J.Couceiro, žinau jo charakterį ir neabejoju, kad komandai tai neatsilieps. Portugalas šiose nesėkmėse įžvelgs pozityvių dalykų ir puikiai sugebės tai panaudoti komandos labui.
- Sportininko dienotvarkė labai įtempta. Tačiau randate laiko pomėgiams. Spalį kolega pastebėjo jus Lietuvos ambasadoje Maskvoje rengtame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos pristatyme. Esate meno gerbėjas?
- Taip, buvau ten. Vėliau mano iniciatyva su ambasados darbuotojais rengėme lietuvių menininkų parodą. Ar tai mano aistra? Nežinau... Lietuvos kultūrą ir meną reikia palaikyti ne tik savame krašte, bet ir užsienyje. Namuose kaupiu žymių autorių paveikslų kolekciją. Nors tai galbūt per garsiai pasakyta - toji kolekcija labiau diletantinė. Meno žiniomis nė iš tolo negaliu lygiuotis į garsius Lietuvos kolekcininkus, tačiau stengiuosi ką nors įsigyti. Tai mano hobis.
Apie humorą
- Lietuvos internautai neseniai kvatodami žiūrėjo klipą, kuriame matyti, kaip prieš vienas CSKA rungtynes stovite šalia Rusijos himną giedančio kaukaziečio puolėjo Alano Dzagojevo ir vos tramdote juoką. Kas ten įvyko?
- Buvo savotiškos lažybos (šypsosi). Kartu su legionieriumi iš Latvijos Aleksandru Cauna panorome sužinoti, ar A.Dzagojevas moka rusiško himno žodžius. Šį egzaminą Alanas puikiai išlaikė. Tai buvo nekaltas, bet pavykęs juokelis. Žinoma, ne iš Rusijos Federacijos himno, o iš pačio A.Dzagojevo. Alanas yra šaunus vaikinas, pasižymintis puikiu humoro jausmu. Mūsų santykiai geri, o problemų galėjo įžvelgti tik tuo suinteresuota spauda.
- Tai, kad CSKA surengtoje fotosesijoje pozavote pasipuošęs raudonosios armijos uniforma - irgi pokštas?
- Vėlgi kažkam tai nepatiko. Pernai CSKA šimtmečio proga klubo vadovai surengė linksmą fotosesiją - visų komandos žaidėjų paprašė nusifotografuoti bendrai nuotraukai su karinėmis uniformomis. Kaip žinoma, mūsų komandą įkūrė armijos sporto klubas. Ar turėjau būti tas, kuris atsisakytų tokios idėjos? Nematau tame jokio kriminalo. O Lietuvos internetinė spauda greitai išpūtė burbulą, ėmė kurti skandalą... Kažkodėl kai mane išrenka tarp geriausių CSKA žaidėjų, apie tai neparašo niekas...
- Esate ir garsiosios frazės autorius, kurią taip mėgo kartoti buvęs nacionalinės rinktinės treneris Raimondas Žutautas, - gautos premijos už pergalingas Lietuvos rinktinės rungtynes (4 tūkst. litų - red.) neužtenka nė gerai vakarienei.
- Taip, aš tai pasakiau. Bet ne drabužinėje prieš svarbias rungtynes visiems girdint, o kažkur viešbutyje visai komandai linksmai šnekučiuojantis. Kas nori, gali tai priimti asmeniškai, bet futbolo rinktinė niekada normalių premijų nėra gavusi. Patikėkite, į rinktinę atvykstame ir savo užpakaliais aikštėje žemę ariame tikrai ne dėl pinigų. Beje, kai R.Žutautas pats žaidė rinktinėje, visuomet būdavo panašių juokelių iniciatorius. Todėl keista, kad dabar jis tai akcentuoja.
- Jūsų santykiai su R.Žutautu geri?
- Žinau, kiek kaltinimų jis pareiškė žaidėjams, tačiau to rimtai nepriimu. Taip tikriausiai bando atsakyti į visus priekaištus ir svaidomą kritiką. Tikiu, kad pasąmonėje R.Žutautas manęs, Tomo Danilevičiaus ar Mariaus Stankevičiaus nekaltina.
Obuolys nuo obels...
- Jau žinote, ką veiksite baigęs futbolininko karjerą?
- Duos Dievulis - dar dvejus metelius pažaisiu (šypsosi). Sutartis su CSKA galioja dar 2,5 metų. Baigęs karjerą, neketinu nutolti nuo futbolo - norėčiau dar kiek pasitobulinti ir sukauptą futbolo žinių bagažą panaudoti geram tikslui.
- Galbūt jūsų aštuonmetis sūnus Gabrielius seks tėčio pėdomis?
- O Gabrielius futbolu visai nesidomi. Jam nerūpi ir krepšinis. Jis lanko teniso treniruotes. Su treneriu manome, kad sūnus turi neblogus fizinius duomenis, tik reikia daugiau treniruotis. Norisi, kad jis sportuotų, lavintų kūną ir mąstymą, augtų sveikas. Vaikams tai labai svarbu.
- Sūnus gyvena Vilniuje?
- Taip, jis gyvena su mama, čia mokosi. Visai šalia ir rūpestingi seneliai bei močiutės. Norėtųsi Gabrielių dažniau matyti šalia savęs, tačiau kol kas tam nėra galimybių.
- Prieš pusantrų metų išsiskyrėte su žmona Agne. Po to buvo daug kapstomasi po jūsų asmeninį gyvenimą?
- Bandyta pūsti burbulą. Bet šiuo klausimu žiniasklaidos neįsileidau į asmeninę erdvę. Atsiribojau. Ir dabar dėl to visiškai nesigailiu. Šeimoje vyko mums visiems skausmingi pokyčiai. Kuo mažiau viešumo tokiu metu - tuo daugiau naudos ateityje. Su Agne mūsų santykiai išliko geri, bendraujame civilizuotai.
Stebuklų nesitiki
- Lietuvos rinktinei atstovaujate dar nuo 1996-ųjų. Kurie epizodai labiausiai įsirėžė atmintin per šiuos 15 metų?
- Pagrindinis epizodas tas, kad visada su malonumu atvykstame į rinktinę, kur tarp žaidėjų puikūs santykiai. O išskirti ką nors ypatinga negalėčiau. Nesame pasiekę įspūdingų laimėjimų. Priešingai - netrūko juodų periodų. Trumpalaikiai blykstelėjimai euforijos nesukelia. Niekada nesidžiaugiau lygiosiomis su garsia komanda, užimta trečiąja ar ketvirtąja vieta atrankos grupėje. Tai - ne mano charakteriui.
- Pastaruoju metu gyvenome naujo rinktinės trenerio rinkimų peripetijomis. Kurį kandidatą būtumėte pasirinkęs pats?
- Aurelijų Skarbalių. Jis dar žaisdamas rinktinėje savo patarimais ir idėjomis mums kartais atstodavo trenerius. Sunkiu metu suvaldydavo komandą, padėdavo išlikti vieningiems. Aurelijus itin perspektyvus treneris ir jo pripažinimas Kopenhagos "Brondby" klube manęs nė kiek nestebina.
- Bet visi žinome istorijos atomazgą - federacija A.Skarbaliumi ėmė domėtis, kai šis jau buvo sutaręs dėl naujo kontrakto su "Brondby", todėl pasiliko sau teisę rinktis iš kitų kandidatų...
- Federacija pasirinko taip, kaip pasirinko. Kad ir koks geras būtų naujasis treneris, jis nėra Haris Poteris ir Lietuvos rinktinėje per trumpą laiką stebuklų neparodys. Tam reikia laiko.
- O kaip 2014 metų pasaulio čempionato atrankos burtai? Jie lėmė Graikiją, Bosniją ir Hercegoviną, Slovakiją, Latviją bei Lichtenšteiną.
- Tie, kas mano, kad teko lengvi varžovai, labai apsirinka. Šioje kompanijoje tik graikai išsiskiria meistriškumu, o visi kiti yra apylygiai. Jei žaisdami su ispanais ar čekais galime tikėtis, kad šie mūsų neįvertins ir taip pavyks išplėšti taškų, šį kartą patiems reikės per kiekvienas rungtynes įrodinėti savo pranašumą. Tai bus nepaprastai sunku. Nes nebeturime tokių atakuojančio stiliaus žaidėjų, puikiai valdančių kamuolį ir jaučiančių aikštę, kokie buvo Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, E.Jankauskas ar Darius Maciulevičius. Lietuvoje futbolininkai nuo mažens ugdomi orientuojant juos į gynybą, o atakos veiksmams skiriama mažiau dėmesio. Tačiau nereikia manyti, kad mes iš anksto be kovos nuleisime rankas.
Deivido Šembero biografija
Gimė 1978 m. rugpjūčio 2 d. Vilniuje
Karjera: 1995-1996 m. Klaipėdos "Atlantas"
1996-1998 m. Vilniaus "Žalgiris"
1998-2001 m. Maskvos "Dinamo"
Nuo 2002 m. Maskvos CSKA
2005 m. UEFA taurės laimėtojas
2003, 2005, 2006 m. Rusijos čempionas
2002, 2005, 2006, 2008, 2009, 2011 m. Rusijos taurės laimėtojas
2005 m. geriausias Lietuvos futbolininkas
Lietuvos rinktinė: 76 rungtynės (nuo 1996 m.)