„Norime, kad Alytus, „Dainava“ nedingtų iš Lietuvos futbolo žemėlapio, kaip tai atsitiko su Kretinga, Plunge, Telšiais”, - kalbėjo LFF prezidentas J. Kvedaras.

..dar kauną reikėtų pridėti..:]]]

Kaunas jau kitais metai turės klubą A lygoje. nereikia išbraukinėti iš Lietuvos futbolo žemėlapio Kauno.

Aišku, gaila Vilkaviškio.. ir kitų miestukų. Užventis ir jų FK BANGA nuėjo nebūtin, o gaila.

Alyga.lt kvietimu DAINAVOS žaidėjai prisijungė prie antirasistinės akcijos, kurią, keldamas kampinį, originaliu poelgiu pradėjo tamsiaodis BARCELONA žaidėjas Dani Alves. Alytuje bananai neauga, tad pasiūlytą temą išpildėme taip pat originaliai - su ... obuoliu. Pozavo su DAINAVA Alytuje besitreniruojantis tamsiaodis žaidėjas Aly Cisse, taip pat dainaviškiai Kęstutis Balčiūnas, Nerijus Kavaliauskas ir Donatas Mikučionis

Italai šaibų ant bananų neturėjo, tad dainavai teko griaužti iš bobutės kiemo pyzdintus obuolius

http://www.alytausnaujienos.lt/alytausn ... ?nid=10417" onclick="window.open(this.href);return false;

Aly­taus fut­bo­las šian­dien iš­gy­ve­na di­džiau­sią ka­da nors pa­tir­tą nuos­mu­kį. Per de­šimt su­si­ti­ki­mų A ly­go­je į prie­ši­nin­kų var­tus pa­vy­ko įmuš­ti tik vie­ną įvar­tį, pra­leis­ta ge­ras pus­šim­tis, at­rem­ta pen­kis­kart dau­giau. Ta­čiau net ir to­kio­je pa­dė­ty­je at­si­dū­ru­sios „Dai­na­vos“ tre­ne­ris Ser­ge­jus ALEI­NI­KO­VAS (nuotr.) ne­pra­ran­da oru­mo, spor­ti­nio iš­di­du­mo ir kan­trios iš­min­ties, ku­ria Kū­rė­jas ap­do­va­no­ja vie­ne­tus. Su pa­sau­li­nio gar­so fut­bo­lo legenda kal­ba­si Al­do­na KU­DZIE­NĖ.



– Ja­po­ni­ja, 1993–1995 me­tai. Maž­daug Kris­taus am­žiaus, 182 cen­ti­met­rų ūgio fut­bo­li­nin­kas tam­siais il­gais gar­ba­no­tais plau­kais, il­gais ūsais, de­monst­ruo­jan­tis ele­gan­tiš­ką ir kū­ry­biš­ką žai­di­mą. Jo marš­ki­nė­lių nu­me­ris, ro­dos, sep­tin­tas. Kaip ma­no­te, apie ką aš kal­bu?



– Tik nu­spė­ti ga­liu. Sep­tin­tą nu­me­rį tu­rė­jau žais­da­mas Mins­ko „Di­na­mo“ fut­bo­lo klu­be ir Ja­po­ni­jo­je, o „Ju­ven­tu­se“ bu­vau de­vin­tas. O ko­dėl Kris­taus me­tus da­tuo­ja­te dve­jų me­tų lai­ko­tar­piu, o ne kon­kre­čia da­ta?



– Pa­li­ki­me tai mis­ti­kai. Aikš­tė­je bu­vo­te įta­kin­gas žai­dė­jas. Štai ne­se­niai te­ko ben­drau­ti su aly­tiš­kiu is­to­ri­jos mo­ky­to­ju Gin­tu Bab­raus­ku. Kal­bė­da­mi apie fut­bo­lą min­ti­mis nu­ke­lia­vo­me į pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­tą, ku­ris 1986 me­tais vy­ko Mek­si­ko­je. Prieš pat jį drau­giš­ko­se rung­ty­nė­se su­si­ti­ko veng­rai su bra­zi­lais ir nu­ga­lė­jo re­zul­ta­tu 3:0. Tai bu­vo sen­sa­ci­ja. TSRS rink­ti­nės pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas pa­sau­lio čem­pio­na­te bu­vo su veng­rais. Mes ta­da bu­vo­me Ta­ry­bų Są­jun­go­je ir kaip pat­rio­tai sir­go­me už sa­vus, tad ne­ri­ma­vo­me, ar ir mū­sų kaip bra­zi­lų veng­rai ne­par­klup­dys. Lai­mė­jo­me re­zul­ta­tu 6:0, Ser­ge­jaus Alei­ni­ko­vo vie­nas iš įvar­čių bu­vo nuo­sta­bus. Kiek me­tų sky­rė­te ak­ty­viam fut­bo­lui ir ko­kias ko­vas lai­ko­te ypač per­ga­lin­go­mis?



– Vi­du­mi fut­bo­li­nin­ku jau­čiau­si nuo de­šim­ties me­tų. Jei­gu kal­bė­tu­me apie pro­fe­sio­na­lu­mą, toks ta­pau, kai į už­sie­nį iš­va­žia­vau. TSRS ne­bu­vo fut­bo­li­nin­ko pro­fe­si­jos, to­kios tur­būt nė­ra ir Lie­tu­vo­je. Žai­džian­tie­ji aukš­čiau­sio­jo­je ly­go­je sa­ve pri­ski­ria prie pro­fe­sio­na­lų. Už­sie­ny­je fut­bo­las – jau pro­fe­si­ja.



– Ar do­mi­tės sa­vo šlo­vės sta­tis­ti­ka, nuo­pel­nus aikš­tė­je esa­te skai­čia­vęs?



– Tai žur­na­lis­tų dar­bas. Nors kar­tais jie klys­ta.



– Jei­gu da­bar žais­tu­mė­te, su ko­kiu prie­ši­nin­ku no­rė­tu­mė­te kau­tis?



– Man ne­pa­tin­ka tas „jei­gu“. Aš esu re­a­lis­tas. At­sa­ky­mas į šį klau­si­mą pri­lyg­tų vis­ko pra­dė­ji­mui iš nau­jo. Ne­mėgs­tu fan­ta­zuo­ti. Man keis­tai at­ro­do ko­men­ta­rai po var­žy­bų – pa­si­bai­gus joms dau­ge­lis ži­no, kaip rei­kė­jo da­ry­ti. Ko­dėl to ne­pa­sa­kė prieš su­si­ti­ki­mą?



– Kiek me­tų su­lau­kęs pa­te­ko­te į tik­ro­jo fut­bo­lo pa­sau­lį? Ar ūgis fut­bo­lo aikš­tė­je pri­va­lu­mas? Il­ges­nėms ko­joms leng­viau bėg­ti?



– Kam pa­tin­ka bė­gi­mas, siū­ly­čiau rink­tis leng­vą­ją at­le­ti­ką. Nė vie­nam spor­tui nė­ra nu­ma­ty­ta ide­a­lių fi­zi­nių duo­me­nų. Fut­bo­lo ge­ni­jus Gar­rncha (bra­zi­las Ma­no­e­lis Fran­cis­co dos San­tos, jo du­e­tas su ki­ta le­gen­da Pe­le pra­ėju­sia­me am­žiu­je ne­šė šlo­vę Bra­zi­li­jos rink­ti­nei – A.K.) nuo­sta­biai žai­dė, nors bu­vo ma­žo ūgio ir jo kairė ko­ja net še­šiais cen­ti­met­rais il­ges­nė už de­ši­nę. O kal­bant apie ma­ne, man kiek­vie­nos var­žy­bos nuo de­šimt me­tų bu­vo svar­bios. Ypač pa­si­temp­da­vo­me per tur­ny­rus –fo­to­gra­fai, žur­na­lis­tai, no­ri­si kuo ge­riau pa­si­ro­dy­ti. Ma­no vai­kys­tė­je vi­si bu­vo su­si­ža­vė­ję fut­bo­lu, tai bu­vo mėgs­ta­miau­sias už­si­ė­mi­mas, ku­riam pa­si­ren­gi­mo ne­rei­kia, iš­bė­gi ir žai­di. Aiš­ku, rei­kia ka­muo­lio.



– Ko­kią pra­var­dę aikš­tė­je tu­rė­jo­te?



– Vai­kys­tė­je pra­var­des at­sto­da­vo var­do ar pa­var­dės trum­pi­nys. Mins­ko „Di­na­mo“ žai­dė­jams pra­var­des pa­rink­da­vo toks Ju­ri­jus Fu­du­šo­vas. Bu­vau va­di­na­mas Tė­ve­liu – pa­gal kal­bos ma­nie­rą pra­var­dę pa­rin­ko, mat kal­bu ra­miai, ty­liai ir įti­ki­na­mai kaip koks po­pas.



– Ar daug fut­bo­li­nin­kui duo­da ta­len­tas, kaip aist­ruo­liai sa­ko, ge­bė­ji­mą pra­muš­ti lais­vą smū­gį ar ati­duo­ti ne­re­a­lų per­da­vi­mą per vi­są aikš­tę? Ar dau­giau rei­kia pa­ties spor­ti­nin­ko jė­gų, at­kak­lių tre­ni­ruo­čių?



– Jei­gu ta­len­tin­gas tre­ni­ruo­ja­si, ta­len­tin­gas ir lie­ka. Jei daug dir­ba, pra­len­kia ir ta­len­tus. Re­zul­ta­to vie­nu ta­len­tu il­gai ne­iš­lai­ky­si, rei­kia daug dirb­ti. Jei įnik­si lai­ką leis­ti dis­ko­te­ko­se, tai ten ir lik­si. Fut­bo­le es­mi­nis dar­bas su de­šimt­me­čiais–aš­tuo­nio­lik­me­čiais vai­kais.



– Aš dar iš mo­kyk­li­nio is­to­ri­jos va­do­vė­lio pri­si­me­nu pie­ši­nį apie vi­du­ram­žių fut­bo­lą An­gli­jo­je. Vie­na­me ir ki­ta­me mies­to ga­le bū­da­vo var­tai. Nuo vie­nų iki ki­tų žai­dė­jai va­ry­da­vo ka­muo­lį per vi­są mies­tą ir pri­da­ry­da­vo ne­ma­žai nuos­to­lių. Ypač bū­da­vo liūd­na, jei ka­muo­lys pa­tek­da­vo į smuk­lę. Pus­šim­tis įsi­ver­tu­sių jau­nų stip­rių vy­rų vis­ką iš­var­ty­da­vo, pa­si­tai­ky­da­vo net mir­čių. Ke­liau­to­jas pran­cū­zas, kar­tą pa­ma­tęs to­kį vaiz­dą, at­si­mi­ni­muo­se ra­šė: „Ne­ži­nau, ką an­glai va­di­na mū­šiu, jei tai, ką aš ma­čiau, jie įvar­di­ja tik žai­di­mu.“ Ar la­bai ski­ria­si šian­die­ni­nis fut­bo­las nuo Jū­sų žais­to­jo?



– Nuo tų lai­kų fut­bo­las la­bai ski­ria­si, da­bar­ti­nė fut­bo­lo aikš­tė tik 120 met­rų (juo­kia­si). Pro­gre­sas jau­čia­mas, pa­ly­gin­ti ma­no lai­kų ir da­bar­ti­nį fut­bo­lą. Evo­liu­ci­ja vi­sa­me pa­sau­ly­je. Sa­ko­ma, kad fut­bo­las da­bar grei­tes­nis, bet aš to­kiam tei­gi­niui ne­lin­kęs pri­tar­ti. Šian­die­ni­niai spor­ti­nin­kai grei­čiau už mus ne­žai­džia. Nau­ja tai, kad į fut­bo­lą at­ei­na ver­slo žmo­nių, ku­riems pir­miau rū­pi ver­slas, o tik ta­da – žai­di­mas. Mū­sų lai­kais to ne­bu­vo. Ir to­kia nuo­sta­ta tai­ky­ti­na ne tik fut­bo­lui.



– Kaip at­ra­do­te Aly­tų, „Dai­na­vą“? Ko­kias są­ly­gas Jums su­tei­kė fut­bo­lo klu­bas „Dai­na­va“, ku­rio žai­dė­jus su­ti­ko­te tre­ni­ruo­ti nau­jo­jo se­zo­no iš­va­ka­rė­se, kai iki su­si­ti­ki­mų bu­vo li­ku­sios gal tik ke­tu­rios die­nos? To­kiu ap­si­spren­di­mu mū­sų mies­to fut­bo­lo ben­druo­me­nei su­kė­lė­te di­de­lę nuo­sta­bą.



– Ne tik jū­sų mies­tą – vi­sus nu­ste­bi­no. Prieš ke­tu­rias die­nas pra­dė­ti pa­si­ren­gi­mą bu­vo di­de­lė ri­zi­ka. Ko­man­dos pir­ki­mo pro­ce­se da­ly­va­vau tik kaip ver­tė­jas. Apie pen­kis mė­ne­sius vy­ku­sias de­ry­bas ma­žai ką ži­no­jau. Kai įsi­trau­kiau, ro­dos, vis­kas bu­vo ge­rai.



– Aly­tiš­kiams įdo­mu ir ar Jūs sam­do­mas spe­cia­lis­tas, ar da­li­nin­kas?



– Esu tik tre­ne­ris pro­fe­sio­na­las.



– Ko­kios min­tys šian­dien su­ka­si Jū­sų gal­vo­je? Ko­kius tiks­lus ku­ria­te ant­ra­jam su­si­ti­ki­mų ra­tui?



– Gal­vo­je tik vie­na min­tis – jei ne­bus su­stip­rin­ta ko­man­da, man be­liks pa­sa­ky­ti: „Ačiū ir vi­so ge­ro.“ Sa­vi­nin­kas da­vė pa­ža­dą, kad ko­man­dą su­stip­rins, ki­tu at­ve­ju nė­ra pras­mės dirb­ti. Kiek­vie­ną tre­ni­ruo­tę da­rau su per­spek­ty­va, esu fa­na­ti­kas, ku­riam vie­to­je krau­jo ar­te­ri­jo­mis bė­ga fut­bo­lo ka­muo­liai.



– Gra­žiai pa­sa­kė­te. Vie­nu sa­ki­niu vai­ni­ka­vo­te vi­są mū­sų po­kal­bį. Tė­ve­lio pra­var­dė Jums įžval­giai duo­ta. Grįž­tu prie „Dai­na­vos“. Per pri­sis­ta­ty­mą Aly­taus vi­suo­me­nei nau­jie­ji „Dai­na­vos“ sa­vi­nin­kai tei­gė tu­rin­tys tiks­lą 2014 me­tų se­zo­ną A ly­gos tur­ny­re baig­ti ne že­mes­nė­je nei penk­to­je vie­to­je. Jūs su prog­no­zė­mis bu­vo­te at­sar­ges­nis. „Aš at­sa­ki­nė­ju aikš­te­lė­je“, – sa­kė­te. Gal­būt nu­jau­tė­te „Dai­na­vos“ at­ei­tį?



– Aš vis­ką sten­giuo­si ver­tin­ti re­a­liai. Tuo­met kon­kre­čiai at­sa­ky­ti ne­ga­lė­jau, nes ko­man­dos pats ne­kom­plek­ta­vau. Ko­kios ga­ran­ti­jos, kai ne­pa­žįs­ti ko­man­dos?



– Kas Jums at­ro­do keis­ta Aly­taus, mies­to, ku­ris vi­suo­met tu­rė­jo sa­vo fut­bo­lo tra­di­ci­jas ir jas puo­se­lė­jo, fut­bo­lo sis­te­mo­je? „Dai­na­vos“ is­to­ri­jo­je bū­ta net auk­si­nio fut­bo­lo me­tų. Mū­sų mies­te pa­reng­ti var­ti­nin­kai jau du ge­rus de­šimt­me­čius gi­na na­cio­na­li­nės rink­ti­nės var­tus, sau­gai ir puo­lė­jai žai­džia dau­ge­ly­je ša­lių. Štai spur­du­sis Dar­vy­das Šer­nas ko­vo­ja Aust­ra­li­jo­je. Kaip ver­ti­na­te to­kias kal­bas, kad ri­bo­tas ta­po žai­dė­jų re­zer­vas, kad pa­se­no mies­to fut­bo­lo tre­ne­riai ir ne­pa­ren­gia to­kio ly­gio žai­dė­jų?



– Sun­ku duo­ti kon­kre­tų at­sa­ky­mą. Aly­taus jau­ni­mo fut­bo­lo sis­te­mo­je man dar sun­ku su­si­gau­dy­ti, nes jū­sų mies­te esu tik mė­ne­sį. Kad kaž­kas keis­to su vai­kų fut­bo­lu, tą jau­čiu, bet ne man apie tai gal­vo­ti ir ver­tin­ti. Apie tre­ne­rius no­riu pa­sa­ky­ti tik tiek, kad jų ne­rei­kia nu­ver­tin­ti. Vy­res­nie­ji tu­ri sa­vo svo­rį, kaip yra ir su ge­ru vy­nu. Tai va­di­na­ma pa­tir­ti­mi. Jau­ni tre­ne­riai ži­no fut­bo­lo abė­cė­lę, bet ne­mo­ka prie vai­ko pri­ei­ti. Tre­ne­ris tu­ri bū­ti psi­cho­lo­gas, ži­no­ti vai­ko ga­li­my­bes ne tik aikš­te­lė­je, bet ir na­mie, mo­kyk­los suo­le. Tre­ne­ris – kaip ant­ras tė­tis. Rei­kia vi­suo­met pri­si­min­ti, kad fut­bo­le ne­ga­li bū­ti ka­te­go­ri­jų „se­na kar­ta“ ar „jau­na kar­ta“, – abi tu­ri jung­tis. Yra to­kia pa­tar­lė: „Jei­gu jau­nys­tė ži­no­tų, jei­gu se­nat­vė ga­lė­tų.“ Ge­rai, kai tai mo­ka­ma su­jung­ti dėl vie­no ben­dro tiks­lo.



– Kaž­kas iš ma­no ko­le­gų yra pa­ste­bė­jęs, nors tai ir ne aist­ruo­liui ma­to­ma ir su­pran­ta­ma, kad sir­ga­liai šį se­zo­ną ryš­kes­ni nei jų pa­lai­ko­ma ko­man­da. Aš pri­dur­čiau – ir la­bai iš­min­tin­gi, sa­vo mies­to pat­rio­tai. Vien ko ver­tas jų pa­reiš­ki­mas: „Ir mums ne­svar­bu, pir­mi ar pas­ku­ti­niai.“ Kaip ver­ti­na­te to­kį aist­ruo­lių pa­lai­ky­mą?



– At­vi­rai kal­bant, „Dzū­kų tan­kų“ aist­ruo­liai man ge­ras siur­pri­zas ir sti­mu­las. Jie nuo­sta­biau­si šau­nuo­liai, ko­man­da jiems tu­rė­tų dė­ko­ti.



– Šian­die­ni­nė­je „Dai­na­vo­je“ be­li­kę tik mo­ki­niai, ku­rie mo­ko­si ben­dro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se. Jei at­vi­rai, jiems tik ap­skri­ties var­žy­bo­se žais­ti. Ar il­gai tę­si­te sa­vo dar­bą, ar ne­pri­trūk­si­te ge­rų no­rų?



– Jau at­sa­kiau. Tai pri­klau­so nuo klu­bo sa­vi­nin­kų.



– Ir dar. Skau­džiai pri­ima­me žai­di­mą prie vie­nų var­tų ir dėl var­ti­nin­ko sa­vi­jau­tos. Var­ti­nin­kas Do­na­tas Mi­ku­čio­nis tie­siog ste­buk­lus ku­ria, at­re­mia tiek smū­gių. Kaip tai ver­ti­na­te? Kaip iš­si­ver­čia­te be spor­to psi­cho­lo­go?



– Kai ku­rie žai­dė­jai šian­die­ni­nį ko­man­dos re­zul­ta­tą pri­ima kaip tra­ge­di­ją. Ki­ti su­si­ti­ki­muo­se tik at­žai­džia be di­de­lių ko­men­ta­rų. Ne­ma­tau ki­birkš­ties, no­ro žais­ti. Tai – di­de­lė pro­ble­ma. Ve­du tre­ni­ruo­tes, kar­tu su jais bė­gio­ju, kad ir kaip bū­tų ap­mau­du, daž­niau pats jau­čiu di­des­nį no­rą spor­tuo­ti už jau­nuo­lius. Ma­no emo­ci­jų bū­na dau­giau ne­gu jų. Kai ku­rie ne­krei­pia dė­me­sio į pa­ste­bė­ji­mus, ne­da­ro jo­kios pa­žan­gos. Psi­cho­lo­go ne­rei­kia, kai žmo­gus abe­jin­gas. Iš kur ra­sis spor­ti­nis pyk­tis, mo­ty­va­ci­ja, jei žmo­gu­tis tė­čio at­siųs­tas, kad gat­vė­je lai­ko ne­leis­tų? Tiems, ku­rie at­ei­na fut­bo­lo aikš­tė­je lai­ko pra­leis­ti, o ne lai­mė­ti, į pro­fe­sio­na­lų spor­tą ne pa­ke­liui.



– Mums, pri­jau­čian­tiems „Dai­na­vai“, ne­ži­no­mi nau­jų klu­bo sa­vi­nin­kų tiks­lai. O Jums?



– Aš už sa­ve at­sa­kau. Si­tu­a­ci­jos dar ne­val­dau. Lau­kiu, ka­da fut­bo­lo va­dy­bi­nė sis­te­ma Aly­tu­je pra­dės veik­ti. No­ri­si, kad ko­man­da ne­pri­klau­sy­tų nuo tre­ne­rių, nors ir kiek šie keis­tų­si. Kuo sku­biau rei­kia už­ves­ti va­dy­bos me­cha­niz­mą. Ma­no tiks­lai rim­ti, tu­riu daug min­čių. Aly­tu­je dirb­ti ge­rai.



Trūks­ta vie­no – kad vis­kas su­si­sty­guo­tų, su­si­dė­lio­tų į vie­tas. Lau­kiu per­trau­kos. Tarp bir­že­lio 21 ir lie­pos 28 die­nos vi­si kon­kre­tu­mai tu­rė­tų iš­ryš­kė­ti. Svar­bu su­pras­ti dar vie­ną da­ly­ką: „Dai­na­va“ – tai Aly­tus, ji tu­ri lik­ti ir liks jū­sų mies­te, ne­svar­bu, kad kei­sis klu­bo sa­vi­nin­kai ir tre­ne­riai.



– Ar ne­bi­jo­te su­ga­din­ti sa­vo var­do?



– Fut­bo­li­nin­ko re­pu­ta­ci­jos aš jau ne­su­si­ga­din­siu. Žmo­nės mąs­to, at­si­ren­ka. Aš ne­isiu į gat­vę ir kiek­vie­nam sa­vo pa­dė­ties ne­aiš­kin­siu. Kaip sa­ko­ma, iš­min­tin­gi su­pras, o ne­mąs­tan­tys... Dar tu­riu vil­ties. Sa­ky­ki­me, aš iš­ei­nu, gal iš­ei­da­mas re­pu­ta­ci­ją su­ga­din­siu. Gal dar du mė­ne­sius ne­bus re­zul­ta­tų. Gal­būt vie­nas gal­vo­ja, kad ma­ne čia lai­ko di­de­li pi­ni­gai, ki­tas – kad esu už­kie­tė­jęs fa­na­ti­kas, tre­čias – kad ma­tau per­spek­ty­vą, kaž­ką esu su­pla­na­vęs. Aly­tu­je tre­ni­ruo­ja­si, bet ne­ga­li į aikš­tę iš­bėg­ti fut­bo­li­nin­kas iš Se­ne­ga­lo. Jis taip pat tu­ri tiks­lą, no­rą ko­vo­ti „Dai­na­vos“ gre­to­se. Pa­si­kar­to­siu – pro­tin­gi mus su­pras.



– Pa­kal­bė­ki­me apie kos­mo­po­li­tiš­kes­nį fut­bo­lą. Ku­rios ša­lies trium­fo no­ri­te pa­sau­lio čem­pio­na­te Bra­zi­li­jo­je?



– Jau sa­kiau, kad prog­no­zė­mis ne­už­si­i­mu. Man pir­mo­je ei­lė­je – gra­žus fut­bo­las, kad įspū­din­gą žai­di­mą ma­ty­tu­me. Juk fut­bo­las – spor­tas nu­me­ris vie­nas pa­sau­ly­je.



– Štai ir at­sa­kė­te į vi­sus klau­si­mus.



– At­sa­kau į vi­sus klau­si­mus. To­kia ma­no nuo­sta­ta. Ki­taip ne­ga­liu.

Visai smagiai žiūrisi... dzūkai-kryžiuočiai...

Čia: DAINAVOS dubleriukai

-61

Įvarčių santykis po 11 turų.. nuo tokios statistikos šiurpas krato...

GEGUŽĖS 8 D., ketvirtadienį, 17.30 - Lietuvos futbolo federacijos A lygos smscredit.lt čempionato rungtynės Alytuje, sporto ir rekreacijos centro stadione (Birutės g. 5) - DAINAVA - Pakruojo KRUOJA. Laukiame!

NEMOKAMAI

pigus futbolas Alytuje tapo prieinamu visiems...

Dainava vėl visus nemokamai leis į varžybas... net I-os lygos mačus apmokestina, o A lyga for free..

13 rungtynių ir 73 praleisti įvarčiai.. tuoj imsiu skanduoti ŠIMTĄ ŠIMTĄ..

13 rungtynių ir 73 praleisti įvarčiai.. tuoj imsiu skanduoti ŠIMTĄ ŠIMTĄ..

Galima spėti, ar Žalgiris, ar Sūduva tą šimtąjį įridens.

13 rungtynių ir 73 praleisti įvarčiai.. tuoj imsiu skanduoti ŠIMTĄ ŠIMTĄ..

Galima spėti, ar Žalgiris, ar Sūduva tą šimtąjį įridens.

ar patys dainaviškiai...

galvoju ar verta Dainavai vasarą daug pastiprinimo kviestis, šansų išlikti A lygoj vistiek nėra

galvoju ar verta Dainavai vasarą daug pastiprinimo kviestis, šansų išlikti A lygoj vistiek nėra

..kokį dar pastiprinimą..būtų gerai, kad bent jau skolas pasidengtų ir nebankrutuotų, o garbingai iškristų į I lygą..

Užsieniečiai (Claudiu Marian "BetArena Pro Analysts" savininkas) galvoja, kad alytiškiai žaidžia be vartininko.
Matyt, kad ir be puolėjo. Nes įvartis tik vienas. Žinoma, neskaitant tų į savus vartus.

DAINAVAI sudėtinga 12 žaidėjų surinkti??? A lygos komanda, vadinasi..

DAINAVAI sudėtinga 12 žaidėjų surinkti??? A lygos komanda, vadinasi..

tai, kad surenka tų žaidėjų net 14 tik tolko nelabai yra...