Privačioje futbolo ekspozicijoje – auksinės „Dainavos” relikvijos
Aldona KUDZIENĖ
http://www.alytausnaujienos.lt/alytausn ... ?nid=11043" onclick="window.open(this.href);return false;
Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Po Pirmojo pasaulinio (Didžiojo) karo Lietuvai paskelbus nepriklausomybę šalis nesportavo. Sportas tuomet nebuvo ta gyvenimo sritis, kurią reikėjo greitai pakelti. Lietuva buvo žemdirbių kraštas, po ūkio darbų lietuviams sportuoti nesinorėjo. Trečiajame dešimtmetyje sportu susidomėjo pavienės organizacijos. Didelę įtaką darė išeiviai iš Lietuvos. Ypač daug sporto šakų, taip pat ir futbolą į mūsų šalį atvežė pats aktyviai sportavęs lakūnas Steponas Darius. Prie sporto pradininkų priskiriamas ir diplomatas, futbolininkas Steponas Garbačiauskas, į jau nepriklausomą Kauną atvykęs iš Maskvos. Jo žmona Elena atsiminimuose rašė, kad forte užtiko žaidžiančius vaikus ir juos pamokė žaisti futbolą. Vaikams tai buvo naujiena. Kūrėsi sporto klubai, pirmieji sportininkai buvo ir futbolininkai, ir krepšininkai, ir tenisininkai... 1936 metais šalyje futbolą žaidė aštuonios pajėgios komandos, o 1937-aisiais Lietuvoje iš viso buvo 15 tūkst. futbolininkų. Apie Alytaus futbolą, auksinę „Dainavą“, kuri šiemet švęs 80 metų sukaktį, kalbamės su Bronislavu Geležiūnu, buvusiu komandos vartininku, unikalios futbolo ekspozicijos įkūrėju ir puoselėtoju. Bronislavas Geležiūnas, šešiolika sezonų saugojęs „Dainavos“ vartus, apie kiekvieną turimą eksponatą gali kalbėti ilgai, bet nenuobodžiai.
Kiekvienais metais prieš Naujuosius...
„Dainavoje“ tada, kai ji kovojo dėl auksinio įvertinimo, aš dar nežaidžiau, buvau per jaunas, sportavau „Pušyno“ komandose, kur buvo ruošiami futbolininkai pagrindinei komandai. Kai man 1978-aisiais sukako šešiolika, įsijungiau. Tuomet „Dainavoje“ buvo dar daug žaidėjų, 1975 metais kovojusių dėl šalies čempionų vardo. Nepasakyčiau, kad jie buvo pasikėlę, bet komandoje tvarka buvo, jaunimas turėjo savo vietą, o visi žaidėjai ir pravardes: Romas Dumbliauskas-Dumblė, Vytautas Malinauskas-Vatas, Algis Eidukevičius-Liuba... Kai „Dainava“ tapo čempione, joje žaidė ir kauniečių, radviliškiečių, vilkaviškiečių. Tuometinis treneris Jonas Kubilevičius dirbo Alytaus statybos treste profsąjungos pirmininku. Tai buvo aukšta pareigybė. Tresto valdytojas Kazimiras Šimčikas šefavo futbolą, be jo gero pažangos nebūtų buvę. Apskritai visa Alytaus tuometinė valdžia daug dėmesio skyrė futbolui, sudarė sąlygas susiburti pajėgiai komandai. Visur buvo darna ir vieningumas. Spauda akylai stebėjo mūsų susitikimus ir objektyviai nušviesdavo. Kiekvienose varžybose matydavome redaktorių Stanislovą Pleskų“, – pasakoja Bronislavas.
Dabar „Dainavos“ veteranai, kaip patys sako, susirenka dažniausiai laidotuvėse. Tačiau vyrai turi nerašytą susitarimą, kurio stengiasi laikytis, – senųjų metų palydėtuves. Sunku pasakyti, ar tam įtakos turėjo Eldaro Riazanovo filmas „Likimo ironija, arba po pirties“, pasirodęs 1975 metais, kai „Dainava“ džiūgavo pelniusi auksą, bet futbolininkai Romo Elsnerio iniciatyva kasmet gruodžio 30 dieną 19 valandą susirenka prie „Žuvinto“ parduotuvės. Susitikimo data ir vieta nesikeičia jau daug metų, tik kur prisėsti pokalbiui, nusprendžia vietoje. „Mūsų būrelis kiekvienais metais mažėja, jį tirpdo emigracija, sveikata. Pernai susirinko dvylika. Man pačiam dalyvauti neišėjo, buvau išvykęs. Dainaviečiai suėję daug juokauja, nevengia ir draugiškų pašaipų. Malinauskas būtinai dainuoja, nuskamba ir himnas „O, bucai, bucai“. Jaučiamės kaip kovų draugai“, – teigia pašnekovas.
Vėtyta, mėtyta, bet sava
B.Geležiūnas nevengia kalbos ir apie šiandieninę „Dainavą“, kuri atsidūrusi tragiškoje padėtyje. „Yra žaidėjų, yra trenerių ir savivaldybė remia, bet nėra geros vadybos. Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip futbolas – nuo vadybos, o ji mūsų mieste nesutvarkyta. Jauni, nepasirengę futbolininkai sumesti į A lygą kaip kokie pirmokai į ketvirtokų klasę. „Dainava“ šį sezoną skuduru padaryta, į kurį valėsi kojas kas netingėjo. Seniems dainaviečiams tai matant širdį skauda“, – tikina 1994 metais karjerą „Dainavoje“ baigęs vartininkas Bronislavas. Tada jam buvo 32 metai.
Ilgiausiai futbolą žaidė Vytautas Grudzinskas. Permainų metą ir pašnekovui teko patirti. Kai po tarnybos armijoje 1984-aisiais sugrįžo į komandą, jos taip stipriai statybos trestas jau nešefavo, patiems teko dirbti ir laisvalaikiu treniruotis. Radosi daugiau futbolo komandų, o kai jų daug, nieko gero, nes profesionalūs žaidėjai išsisklaido. Ryškesni „Dainavos“ kontūrai pasirodė apie 1990-uosius, bet ilgai neišsilaikė. Paskui švystelėjo 2003-iaisiais. „Dainava“ nors ir vėtyta, mėtyta, bet mums sava“, – tvirtai sako Bronislavas.
Išsaugotos futbolininkams brangios relikvijos
Ugniagesių gatvės 5 pastate B.Geležiūno iniciatyva jau sukaupta gausi futbolo ekspozicija. Nemažai joje ir auksinės „Dainavos“ relikvijų. Ekspozicijos savininkas pastebi, kad anksčiau taurių taip dosniai nedalijo. Visi šeši komandos iškovoti medaliai (vienas aukso, kiti sidabro ir bronzos) rado vietą jo kolekcijoje. Visus medalius ir taurę išsaugojo futbolininkas V.Malinauskas.
„Kai „Dainava“ tapo čempione, Futbolo federacija globėjams skyrė unikalius suvenyrus. Iš keturių buvusių ekspozicijoje yra vienas, kurį tiek metų išsaugojo Daniškevičiaus sūnus. Čia eksponuojamos įdomios medinės, molinės Alytaus sportininkų aštuntojo dešimtmečio pradžioje pelnytos taurės, gausi nuotraukų galerija, siekianti net 1960 metus. Iki šių dienų išsaugotas ir Lietuvos čempionei priešininkės, Marijampolės „Sūduvos“, padovanotas suvenyras.
Pačioje garbingiausioje vietoje, po stiklu, eksponuojamas 40 metų kamuolys, kuriuo a. a. Justinas Miliauskas 1975 metais paskutiniame ir lemtingame Lietuvos čempionato susitikime Vilniaus „Pažangai“ įmušė pergalingą įvartį. Susitikimas baigėsi rezultatu 1:0, ir Alytaus „Dainava“ tapo šalies čempione. Ant šlovę atnešusio kamuolio – trenerių ir žaidėjų parašai.
Ekspozicijos įkūrėjas pastebi, kad tuomet „Dainavos“ futbolininkų apranga buvo vaiskiai geltonų ir raudonų dryžių. Marginta mėlynos ir granatų spalvų dryžiais („Barcelonos“ spalvos), kokią šiandien per varžybas vilki komandos žaidėjai, anuomet buvo atsarginė apranga – tie marškinėliai buvo ilgomis rankovėmis, komandos senbuvių vadinama vėtra, ja vilkėdami žaisdavo šaltu oru.
Privačioje ekspozicijoje gausu visų pasaulio šalių futbolo klubų atributikos. Ypač daug, per 250, surinkta sirgalių šalikų, per 150 pasaulio klubų marškinėlių. Pagal europinę patirtį tokios ekspozicijos kaupiamos ir saugomos prie stadionų esančiose patalpose, arčiau paties veiksmo, kur posėdžiaujama, svarstomi reikalai, kad kuo daugiau žmonių pamatytų eksponatus, gal net rėmėjų rastųsi.
„Aš su malonumu šią asmeninę nuosavybę perduočiau miestui, jei jis puoselėtų ir tęstų tradicijas. Juk ne mes vieni šioje žemėje, reikia pamąstyti ir apie ateinančiuosius, jų interesus, kas daroma moderniame pasaulyje“, – teigė futbolo aistruolis B.Geležiūnas.