Tomas Kančelskis bucų ant vinies dar nekabina
2010 11 24
http://www.fcsiauliai.lt/kiti/klubo_naujienos/rec_12205" onclick="window.open(this.href);return false;
Giedrius VAITKEVIČIUS
[email protected]
35-erių Tomas Kančelskis — futbolo klubo „Šiauliai“ gynėjas. Kelias rungtynes sužaidė Lietuvos rinktinėje, atstovavo Edinburgo “Hearts“. Iš futbolininkų šeimos kilęs šiaulietis dar nėra tikras dėl kito sezono — viskas priklausys nuo to, ar jis bus reikalingas, ar leis sveikata.
Augo futbolininkų šeimoje
— Tomai, tavo tėtis — žymus futbolininkas Česlovas Kančelskis. Ar prisimeni, kaip stadione stebėdavai tėčio žaidimą?
— Pamenu, kai tėtis žaisdavo, bet ne taip ryškiai. Į futbolą atvedė brolis Deivis. Man buvo septyneri. Su juo žaisdavome lauke vienas prieš kitą. Jis vyresnis, turbūt laimėdavo dažniau. Nuo pat mažens labai pykdavau, kai mane įveikdavo. Visada norėdavau laimėti. Tas pats išliko ir dabar.
— Trumpai papasakok apie savo karjerą.
— Žaidžiau savo amžiaus vaikų komandose. Kai buvau 15-kos, pakvietė į Šiaulių „Taurą“. Po pusantrų metų perėjau į Šiaulių “Sakalą“. 18-kos metų pakvietė Mažeikių “Romar“. Po to vėl grįžau į Šiaulius — “Karedą“. 2000-aisiais metais persikėliau į “Kauną“. 2007-aisiais iškeliavau į Edinburgą ir žaidžiau “Hearts“, o tada — vėl “Kaunas“, Šiauliai“.
— Ne kartą esi tapęs šalies čempionu. Atsimeni pirmąjį titulą?
— Pirmasis čempiono titulas iškovotas su Mažeikių „Romar“ 1994 metais. Tada buvo labai gera, gan draugiška komanda. Gruodžio 3-ąją dieną kaip tik bus komandos susitikimas.
— Kurie metai buvo sėkmingiausi?
— Visi neblogi, tačiau pagal pasiekimus — tie metai, kai buvau išvykęs į Škotiją. Pagal futbolo lygį Škotijoje buvo aukščiausias lygis, kuriame teko žaisti. Marškinėliai dingo oro uoste
— Ką reiškia penktasis marškinėlių numeris?
— Su šiuo numeriu pradėjau žaisti dar savo amžiaus vaikų komandose. Kur ateidavau, visada tekdavo tas numeris. Man jis tapo mielas.
— Futbolininkai turi tradiciją po rungtynių keistis marškinėliais. Kurie žymiausi tavo kolekcijoje?
— Turbūt portugalo Luišo Figu, bet aš juos turėjau neilgai — kelias valandas. Jie dingo oro uoste. Turiu „Liverpool“ žaidėjo Boudevijno Zendeno marškinėlius. Jų labai nesureikšminu — prisiminimai ir tiek.
— Koks ryšys sieja su buvusiu Rusijos rinktinės žaidėju Andriejumi Kančelskiu?
— Dėl to buvo daug klausimų, bet, kiek žinau, tik bendra pavardė.
Brolis parodė geltoną kortelę
— Dažnai konfliktuoji su teisėjais. Kodėl?
— Už aikštės ribų turiu draugų teisėjų, pasišneku, tačiau rungtynėse pagauna azartas. Visada galvoji, kad esi teisus, o teisėjas — ne. Taip ir kyla konfliktai.
— Pameni, kai brolis teisėjaudamas tau parodė geltoną kortelę ir tai nuskambėjo per visą Lietuvą?
— Tai buvo jo kompetencija parodyti kortelę. O ar ji buvo reikalinga, ar ne — spręsti jam.
— Ar visada planavai grįžti į Šiaulius?
— Kiekviename mieste — Mažeikiuose, Kaune ar Edinburge praleidau gerus metus. Malonių prisiminimų daug. Tačiau Šiauliai — gimtasis miestas. Kadangi dabar karjeros saulėlydis, visada malonu grįžti į gimtąjį miestą ir dar pažaisti.
— Kai grįžai į „Šiaulius“, tuo metu ekipą treniravo brolis Deivis. Koks jausmas?
— Iš brolio, kaip iš trenerio, bandau paimti tai, kas geriausia.
— Kaip vertini šį sezoną?
— Vidutiniškai. A lygoje trečiosios vietose neužėmėme. Tačiau prasibrovėme į Lietuvos futbolo federacijos taurės pusfinalį. Nepraradome galimybių kovoti dėl kelialapio į Europos lygos atrankos turnyrą.
— Ar po šio sezono dar neketini kabinti bucų ant vinies?
— Šiuo metu nieko tiksliai negaliu pasakyti. Bus atostogos, pailsėsiu. Matysiu, ar situacija leis, ar klubui dar būsiu reikalingas.
— Nuo šio sezono esi ir „Šiaulių“ antrosios ekipos trenerio asistentas. Planuoji tapti treneriu?
— Nepabandęs nesužinosi. Kol kas tik padėjau.
— Ar Deivis dažnai dalija patarimus?
— Kiekvienam žmogui reikia patarimų, bet iš Deivio jie labiau broliški, ne kaip trenerio.
— Augini dukrą. Ar bus kam pratęsti Kančelskių dinastiją?
— Yra brolio sūnus. Mačiau, kaip jis spardo kamuolį, dar neturėdamas trejų, ir tikrai buvau nustebęs.