Pro memoria Gintarui Siciūnui
http://fcsiauliai.lt/kiti/klubo_naujienos/rec_12886" onclick="window.open(this.href);return false;
Gintaras Siciūnas gimė 1981 m. gegužės 14 d. Šiauliuose. 1999 metais baigė Gegužių vidurinę mokyklą, 2003 m. Šiaulių universitete įgijo kūno kultūros ir sporto pedagogo diplomą, 2005 tapo edukologijos magistru. G. Siciūnas rungtyniavo Šiaulių „Klevo“, „Sakalo“, „Šiaulių“ komandose, taip pat žaidė Panevėžio „Ekrano“, Vilniaus „Vėtros“ bei Pakruojo „Kruojos“ ekipose. Vienas rezultatyviausių visų laikų Šiaulių futbolininkų. Nuo futbolo nenutolo ir baigęs profesionalo karjerą – pastaruoju metu dirbo VšĮ FK „Napoleonas“ direktoriumi, FC „Šiauliai“ marketingo direktoriumi. Žaidė Šiaulių apskrities futbolo pirmenybėse.
Draugų širdyse Gintaras liks kaip nepaprastos charizmos žmogus. Bet kurioje kompanijoje akimirksniu tapdavęs jos siela, rasdavęs bendrą kalbą tiek su mažu, tiek su senu, gera nuotaika užkrėsdavęs net ir didžiausią paniurėlį. Jeigu žodyne būtų pateikiamas tikslus daiktavardį „optimistas“ iliustruojantis pavyzdys, ten neabejotinai turėtų būti G. Siciūno pavardė ir nuotrauka. Visada trykštantis gyvenimo džiaugsmu, nesureikšminantis nesėkmių, o į pasitaikančius sunkumus žiūrintis kaip į dar vieną galimybę, kurią reikia išbandyti, nuotykį, kurį reikia patirti, žaidimą, kurį reikia laimėti. Gintaras vadovavosi posakiu „Kai gyvenimas uždaro duris, atidaro langą“. Kartais ir tiesiogine prasme. Net dabar sunku sulaikyti juoką prisiminus vieną išvyką į Palangą, kuomet jis vėlų vakarą kažkaip pasimetė nuo draugų kompanijos. Neturėjo nei namo, kuriame apsistojome, raktų, nei mobilaus telefono. Pasibaigus ilgoms ir bevaisėms paieškoms po visą kurortą, nakties klajūną radome saldžiai miegantį savo lovoje, neįsivaizduojamu būdu įsliuogusį per mažytį gal trijų metrų aukštyje buvusį viršlangį. Neužtektų storos knygos aprašyti visoms linksmoms istorijoms, kurių pagrindinis veikėjas buvo Gintaras. Nuobodžios paskaitos patrumpinimas paslapčia išimant elektros saugiklius auditorijoje, lažybos dėl raudonųjų serbentų auginimo verslo pelningumo, 14 dydžio šriftu į kas antrą eilutę su didžiulėmis paraštėmis paskutinę naktį parašytas referatas, visą naktį priepirtyje vykę aistringi debatai apie tai, kuri sporto šaka – krepšinis ar futbolas - yra geresnė ir daugybė kitų smagių nutikimų iškyla prisiminus Gintarą.
Be galo azartiškas, visada trokštantis rungtyniauti ir nugalėti, tikras Žaidėjas – futbolo, krepšinio, teniso aikštelėse, prie kortų ar šachmatų stalo. Lygiai taip pat ir gyvenimo aikštelėje. Ko besiimtų, Gintaras darė iš širdies, atiduodamas visą energiją, kurios kiekiu su juo galėjo lygintis nebent ugnikalnis. Dirbdamas futbolo klube „Šiauliai“ jautėsi labai laimingas, atradęs save – taip suderino didžiausią savo gyvenimo aistrą – futbolą - ir bendravimo su žmonėmis talentą, kuriuo buvo dosniai apdovanotas. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe turėjo daugybę minčių, planų, svajonių, kurių taip ir nespėjo įgyvendinti. Beje, Gintaro žodyne žodžiai „planas“ ir „svajonė“ buvo visiški sinonimai.
Nors ir skubantis, lekiantis, paskendęs futbolo klubo reikaluose dažnai skambtelėdavo: „ - Kaisk kavą! Senokai besimatėm, užsuksiu! Taip ar taip nieko nespėju...“. Gintarui toks gyvenimo ritmas buvo lyg žuviai vanduo, jis labai skubėjo gyventi ir stengėsi išnaudoti kiekvieną akimirką.
Gintaras buvo tas draugas, kuris pirmas, dažnai ir neprašytas atskubėdavo į pagalbą. Tiems, kuriuos laikė savo draugais, jis galėjo atiduoti viską.
Žavėjomės Gintaro meile ir dėmesiu visoms trims jo gyvenimo moterims – mamai Irenai, žmonai Astai ir dukrytei Lukrecijai. Sunku pamiršti, kaip prieš keliolika metų, vos tik pradėjęs gauti tada dar labai kuklų profesionalaus futbolininko atlyginimą, Gintaras iškart pradėjo taupyti ir po kelių mėnesių nupirko mamai automatinę skalbimo mašiną. Sukūręs savo šeimą, Gintaras mėgdavo maloniai nustebinti Astą. Dukrytę Lukreciją tiesiogine ir perkeltine prasme nešiojo ant rankų. Labai šilti santykiai siejo ir su penkiolikmečiu Astos sūnumi Kasparu. Buvo tarsi vyresnis ir jaunesnis broliai, siejami bendros aistros futbolui.
Simboliška, kad mirtis Gintarą pasiglemžė keliaujantį į savo svajonių šalį – Italiją. Itališko temperamento ir išvaizdos prisiekęs Italijos futbolo rinktinės gerbėjas tiesiog negalėjo praleisti staiga atsiradusios progos dar kartą aplankyti šį kraštą. Nieko keisto - jis ėmė iš gyvenimo viską, ką tik galėjo, o gal ir daugiau.
Kartais vyriausiojo žaidimo Teisėjo sprendimai būna nesuvokiami ir niekaip nepaaiškinami. Gintaro pašalinimas iš aikštės dar nesibaigus pirmam rungtynių kėliniui – būtent toks. Deja, šis Teisėjas apeliacijų nepriima ir savo sprendimų nekeičia. Aikštėje liekančiai komandai labai trūks pagrindinio puolėjo. Ciao, Gintarai.
Draugai
jai daug dirbs kadanors ir y Taura bus pakvestas 