Į Šiaulius „tarnauti, o ne puotauti“ atvykęs Čepas puikios sezono pradžios nesureikšmina: viščiukus skaičiuosime rudenį
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... ime-rudeni
Lietuvos futbolo A lygoje sužaidus pusę sezono lyderių trejete įsitaisė gana netikėtas pavadinimas – „Šiaulių“ futbolininkai per 18 mačų patyrė vos vieną pralaimėjimą ir žengia koja kojon su čempionu Vilniaus „Žalgiriu“. Abi komandos dalijasi 2–3 vietomis.Sužaidus 18 rungtynių A lygoje jos turi po 37 taškus. Lygoje su 43 taškais pirmauja „Panevėžys“, o 4–5 vietos klubai atsilieka 10 taškų.
Vienas svarbiausių šiaulietiško stebuklo architektų – treneris Mindaugas Čepas. Vos 26 metų karjerą baigęs vilnietis jau keletą sezonų stato „Šiaulių“ klubą, bet įspūdingos šio sezono pradžios nesureikšmina ir sako, kad komandos principas – svarbiausias mačas yra kitas mačas.
Įspūdinga ir tai, kad „Šiaulių“ klubas remiasi iš esmės vien lietuviais. Komandos sudėtyje yra tik 2 futbolininkai užsieniečiai, atvykę iš Ukrainos. Visi kiti žaidėjai – lietuviai, iš kurių ne vienas yra ir iš klubo akademijos.
Anot M. Čepo, komanda euforijos dėl sėkmingos sezono pradžios nejaučia ir galvoja tik apie artėjančias rungtynes. Tokia yra trenerio filosofija, tokia filosofija vadovaujasi ir klubas. Pats M. Čepas jau dukart tapo geriausiu A lygos mėnesio treneriu, bet sako, kad tai – visos organizacijos ir kolektyvo įvertinimas.
44 metų specialistas skaičiuoja jau antrą dešimtmetį, kaip dirba treneriu, mat futbolo karjerą dėl traumų teko baigti vos 26-erių. Ne kiekvienas tokio amžiaus treneris gali pasigirti tokia patirtimi. Įdomu, kad vienu savo idealų M. Čepas laiko beveik vienmetį Valdą Dambrauską ir sako, kad iš jo daug išmoksta.
– A lygoje sužaista 18 rungtynių, kol kas pralaimėjote tik kartą, esate tarp lyderių. Ar pats tikėjotės tokios sezono pradžios?
– Pasakysiu paprastai, kai matau tuos žaidėjus kiekvieną dieną, manęs jų žaidimas, jų branda visiškai nestebina. Mačiau, kiek jie įdeda pastangų, kiek yra atsidavę. Gal nustebina vieno kito žaidėjo pasirodymai, bet visumoje komanda tikrai ne.
Tačiau jokios euforijos nejaučiame, padebesiais skraidyti nepradėjome, puikiai suprantame, kad pasiekėme tik pusiaukelę. Pačios svarbiausios rungtynės mums – kitos rungtynės. Žinote, jau mūsų klausia apie Europą... Ne, svarbiausios mūsų gyvenimo rungtynės yra kitos. Dirbame nuo rungtynių iki rungtynių, o viščiukus skaičiuosime rudenį.
– Ar sunku tą mąstymą ir ėjimą nuo rungtynių iki rungtynių įdiegti? Sunku turbūt neužsiauginti sparnų, kai per 18 mačų pralaimi tik kartą?
– Sparnai tikrai neauga – pasitikėjimas auga. Mes neturime žvaigždžių, mes auginame komandą žvaigždę. Komandinis darbas, valia, tikėjimas, svarbiausia yra tikėti. Pagrindinė mano kaip trenerio užduotis yra įtikinti, kad mes galime. Kad turime potencialo aš niekada neabejojau.
– Komandos sudėtyje yra vien beveik lietuviai, turite tik du legionierius ukrainiečius. Kodėl pasirinktas būtent toks modelis? Kieno tai sprendimas – jūsų, klubo vadovų?
– Tai yra mūsų bendras sprendimas. Kai atėjau į klubą, su vadovais susėdome ir jie pasakė savo norus, mūsų požiūris į klubą, jo struktūrą ir sudėtį sutapo. Tai yra mūsų kelias, mūsų ideologija. Gal pasirinkome sunkesnį kelią, ilgesnį kelią, gal važiuojame kažkiek ir ant patriotizmo, norime, kad žaistų kiek galima daugiau lietuvių, mūsų akademijos auklėtinių. Norime integruoti kuo daugiau jaunų žaidėjų iš akademijos į pirmą komandą. Toks mūsų kelias ir mes nuo jo nenusisuksime, kad ir kokie bus rezultatai. Taip, galbūt mes šiek tiek kitokie.
– Vis dėlto užsieniečiai du yra. Ar esate nustatę kažkokį limitą, kiek legionierių gali būti komandoje?
– Aš jų net nelaikau užsieniečiais, jie lietuviškai puikiai supranta, komandos susirinkimuose jiems versti nieko nereikia, jie jau kone lietuviai. Reikės – vienas–du – bet nebus taip, kad komandoje yra 15 legionierių ir keli lietuviai. Kuo labiau Lietuvos komandos vešis užsieniečius, tuo labiau mes suteiksime galimybę lietuviams žaisti A lygoje.
– Esate buvęs „Žalgirio“ futbolininkas ir treneris, spėju, kad jums nelabai patinka modelis, kai aikštėje būna tik vienas kitas lietuvis?
– Tai yra jų filosofija, jų idėja. Kiekvienas turi savo. Nėra taip, kad mūsų idėja yra gera, o „Žalgirio“ – bloga. Tai yra jų idėja, jų pasirinkimas, negaliu aš spręsti, gerai ar blogai.
– Komandos sėkmė ir didelis lietuvių skaičius lemia, kad šiauliečius į rinktinę kviečiasi ir Edgaras Jankauskas. Dabar jų rinktinėje buvo net 5. Kiek tokia statistika yra jūsų komandos darbo įvertinimas?
– Labai džiaugiuosi už juos, kad jų darbas, pastangos ir demonstruojamas žaidimas buvo įvertintas. Manau, kad kiekvienam žaidėjui yra svajonė atstovauti šaliai, kautis už rinktinę. Kai pakviečia iš tavo klubo 5 žaidėjus, vau, negali nesižavėti. Jie gavo neįkainojamos patirties, kurios niekur nenusipirksi. Ta patirtis neįkainojama.
– Du mėnesius tampate geriausiu A lygos treneriu. Ar jums svarbūs asmeniniai apdovanojimai?
– Tai yra ne mano, o mūsų visų įvertinimas. Komandos įvertinimas, personalo įvertinimas. Turiu fantastinį kolektyvą, pačius geriausius žaidėjus. Kiekvienam treneriui savi žaidėjai yra patys geriausi – kaip tėvams savi vaikai. Tai yra visos mūsų organizacijos įvertinimas, ne mano vieno, aš vienas nieko nepadaryčiau. Kad pergalės atsirastų reikia daug sudedamųjų dalių.
– Klube jau esate ne vienus metus, laimėjote I lygą, pernai apsišaudėte A lygoje, tęsiate darbus. Kiek svarbus tas tęstinumas, kiek jums lengviau dirbti pačiam?
– Tai yra labai svarbu. Norime išlaikyti branduolį ir stuburą. Ačiū klubo vadovams, miesto valdžiai, konkrečiai savivaldybei ir merui Artūrui Visockui, kuris domisi futbolu, jam įdomu, kas vyksta klube. Klubas yra gyvas organizmas. Kai viskas sudėliota, suderinta, gera komunikacija – darbas eina geriau. Tęstinumas yra viena iš labai svarbių detalių, kad šiemet mūsų pradžia yra tikrai gera.
– Klubo ir pavadinime yra žodis „Akademija“, ekipoje nemažai šiauliečių, buvusių auklėtinių. Tęstinumas yra, šiemet ir rezultatai atrodo geri, o tai rodo, kad komanda auga. Ar kalbate klube apie ambicijas ateičiai? Kur gali atsidurti Šiauliai po 3–5 metų?
– Oi (atsidūsta). Vienas pagrindinių dalykų, kad vaikinai, kurie yra akademijoje, matytų, jog dirba ne be reikalo, kad turės galimybę save parodyti ir gali prieiti iki pirmos komandos. Tai, kad mes fokusuojamės į lietuvius, akademijos vaikinams yra didelis pliusas.
Pagrindinis uždavinys – nenukrypti nuo savo kelio, laikytis tos lietuviškos ideologijos. Kur būsime? Nuo mūsų priklausys. Aišku, kad norime augti, norime, kad futbolas Šiauliuose taptų kultūros dalimi. Norime, kad būtų pilnas stadionas, kad žmonės eitų kaip į teatrus, filmus ar koncertus, kad pasirinktų laiką šeimoje, gautų gerą emociją sirgdami už savo miesto komandą.
– Jaunas turėjote baigti žaidėjo karjerą, iškart tapote treneriu. Jums dar tik 44-eri, bet patirties jau turite tiek, kiek retas jūsų amžiaus treneris gali turėti. Kiek jaučiatės užaugęs per tą laiką?
– Kiekvieni metai yra neįkainojama patirtis, kiekvienas sezonas įneša savo atspalvių ir niekada nevyksta kažkas vienodai. Su iššūkiais visada augi ir tobulėji pats. Futbolas yra toks žaidimas, kad jei tik užmigsi, pasijusi pasaulio bamba – iškart gausi per skrybėlę. Futbole nuolat vyksta kažkas naujo. Niekada negali pagalvoti, kad viską moki ar žinai. Jei tik taip pagalvosi – tavo trenerio karjera baigta. Kuo labiau giliniesi, tuo labiau matai, kad nieko nežinai. Čia svarbiausia yra nesustoti domėtis.
– Ar turite trenerių ar asmenybių, kurių idėjos jums artimos, kurių stilius patinka, galbūt iš jų mokotės?
– Valdas Dambrauskas. Tai yra Lietuvos futbolo šviesulys, enciklopedija ir lietuviškasis Guardiola. Kiek žino Valdas... Viena stažuotė pas Valdą atstoja 3–4 metus mokymosi universitete. Tai yra žmogus ir treneris, su kuriuo įdomu pakalbėti tiek apie futbolą, tiek apie gyvenimą.
– Prieš Edgarui Jankauskui tapus rinktinės treneriu ir jūs buvote minimas tarp kandidatų. Ar turite tokių ambicijų, ar labiau eitumėte jūsų paminėto V. Dambrausko keliu?
– Aš apie tai tikrai negalvoju. Šiuo metu E. Jankauskas yra pati tinkamiausia asmenybė suvienyti rinktinę, komandą. Manyčiau, kad jis čia yra kokiems 5 metams į priekį. Prie jo komandoje yra galimybės atsiskleisti naujiems žaidėjams, pasikalbu su jais, komandoje yra labai gera aura, emocija. Edgaras pats yra charizmatiška asmenybė. Manau, kad šuo metu jis yra pats tinkamiausias.
Kas bus ateityje aš negalvoju. Mano mintys, galvos skausmas ir bemiegės naktys yra susijusios tik su „Šiauliais“. Visada sakiau, kad atvykau į Šiaulius ne puotauti, o tarnauti. Dabar esu savo smėlio dėžėje.
– Sakote „bemiegės naktys“ – esate tas, kuriam tenka daug bemiegių naktų, ar mokate atsiriboti nuo darbo?
– Nelaikau futbolo darbu, einu su dideliu malonumu. Kai turi tokius smalsius žaidėjus, kurie nori semtis ir sužinoti vis kažką naujo, verčia domėtis ir tave. V. Dambrauskas kažkada sakė, kad treneris yra žaidėjo vergas. Turi padaryti viską, kad žaidėjas iš kiekvienos treniruotės gautų maksimaliai naudos ir žinių. Turi juos motyvuoti, skatinti, kad nė viena diena nepraeitų veltui.
– Esate dirbęs Lietuvoje daug kur, gimęs Vilniuje, bet jau ilgai dirbate Šiauliuose. Kuo dabar save laikote, vilniečiu ar jau šiauliečiu?
– Vis dar laikau save portugalu (juokiasi). Ką gali žinoti, kad reikės tuoj keisti vietą, negali žinoti.