Lietuvos futbole fanfaros neskamba
2014 m. birželio 21 d.
http://skrastas.lt/?data=2014-06-27&rub ... 1403276862" onclick="window.open(this.href);return false;
Justina DIKŠAITĖ [email protected]
36 metų šiaulietis Deivydas Lunskis žaidė aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje, I lygoje. Po patirtos traumos perėjo į II lygą (Vakarų). Beveik 30 metų patirtį turintis žaidėjas atviras: „Iš idėjos ir žaidžiu visą gyvenimą. Tie, kurie suprato, kad iš profesionalaus futbolo Lietuvoje išgyventi neįmanoma, seniai metė šį reikalą, nors buvo labai gabūs žaidėjai“.
Negalėjo derinti mokslo su futbolu
Futbolą D. Lunskis žaidžia nuo aštuonerių. Pirmaklasį, žaidžiantį tuometinės 18 vidurinės (dabar „Aido") mokyklos stadione pastebėjo treneris Rytis Tavoras. Būsimasis futbolininkas pradėjo lankyti „Klevo“ sporto mokyklą.
D. Lunskis išmėgino ir lengvąją atletiką bei lauko tenisą, tačiau pasirinko futbolą, sužavėjusį komandiniu žaidimu.
„Mokykloje man pasakė – arba mokykis, arba žaisk futbolą. Mane engė už tai, kad sportuoju, todėl dar neturėdamas šešiolikos, sutikus mamai, išėjau iš dešimtos klasės ir visas jėgas atidaviau futbolui“, – pasakojo sportininkas.
D. Lunskio teigimu, tik dabar sportuojantiems moksleiviams yra sudaromos sąlygos derinti mokslą su sportu.
Pirmiausia žaidė „Šiauliuose“, po to buvo „parduotas“ Kauno „Karedai“ ir „Kaunui“, grąžintas į „Šiaulius“, tada žaidė Klaipėdos „Atlanto“, „Šilutės“, Pakruojo „Kruojos“ klubuose.
Jei dabar futbolininkas pradėtų karjerą iš naujo, būtinai baigtų mokslus. „Futbolą žaidžiančiam jaunimui patariu, kiek įmanoma derinti mokslus su sportu. Turėti noro, nes noras viską nugali. Mano sūnus žaidžia futbolą, spaudžiu jį prie mokslų, bet ir suprantu, kad nelengva“, – sakė D. Lunskis.
Jis, neturėdamas reikiamo išsilavinimo, net futbolo treneriu negali dirbti.
Po traumos – pusė metų gydymosi
D. Lunskis per visą karjerą yra patyręs tris rimtas traumas. Žaidžiant „Atlante“ plyšo pėdos raiščiai, dėl to futbolininkas negalėjo žaisti porą mėnesių. Kitą kartą plyšo dešiniosios kojos kelio kryžminiai raiščiai. „Ši trauma gyja itin ilgai. Žaisti negali pusę metų. Ir susigydžius koją dar reikia treniruotis savarankiškai, kad neprarastumei įgūdžių“, – pasakojo futbolininkas.
Pernai liepą D. Lunskis perėjo į „Kruojos“ klubą. Per garsiąsias Šiauliuose vykusias UEFA varžybas tarp pakruojiečių ir Minsko „Dinamo“ futbolininkui plyšo ir kairiosios kojos kelio kryžminiai raiščiai.
„Priešininkų komandos žaidėjas užgriuvo ant kojos ir to pakako. Į atsakomąsias rungtynes Minske važiavau susibintavęs koją. Buvo kaip ir nieko, tačiau per kitas rungtynes su „Atlantu“ vėl kritau ant tos pačios kojos. Sezoną teko baigti“, – sakė D. Lunskis.
Po šios traumos žaidėjas iki šiol dar negali grįžti į profesionalų futbolą. Jis dabar žaidžia mėgėjiškoje II lygoje „Juventa-99“ komandoje.
Ateitis – be pensijos?
Futbolininkas pasakoja, kad sportininkai yra labai neapsaugoti: patyrus traumą, klubas draudimo nemoka, tik padengia elementarias gydymo išlaidas. „Jeigu kiekvieną žaidėją draustų, tai klubas neišsimokėtų“, – sakė D. Lunskis.
Jis pateikė pavyzdį: kontraktą su Lietuvos klubu futbolininkas pasirašo ilgiausiai penkeriems metams, po dvejų metų žaidėjas gali būti „parduodamas, perleidžiamas ar paskolinamas“ kitam klubui. Už tai, kad tave klubas išleidžia svetur, gauna kompensaciją. O žaidėjas?
„Įsivaizduokite, jei per tuos penkerius ar dvejus metus būdavau darbinamas tik puse ar visu, bet už minimalią algą, etatu, kokia mano pensija gali būti? – klausė žaidėjas. – Lietuva tikrai nėra ta šalis, kurioje iš futbolininko karjeros galėtum išgyventi ar bent užsitikrinti ateitį. Profesionalaus futbolininko karjera tęsiasi iki 35–40 metų ir po to turi verstis, kaip išmanai. Jokios pensijos, jokių socialinių garantijų neturi. Net savo būsto nesu įsigijęs. Tie žaidėjai, kurie suprato šitai anksčiau, seniai metė futbolą“.
Kitaip negu Europoje
Žaidėjas kalbėjo ir apie tai, kad nuo profesionalių futbolininkų honorarų skaičiuojami didžiuliai mokesčiai. Mokesčius moka ir sportininkus remiantys verslininkai, todėl Lietuvos klubams dabar labiau apsimoka turėti legionierių, negu darbinti savus. D. Lunskio nuomone, jeigu klube būtų leidžiama turėti daugiau legionierių negu 5, lietuvių Lietuvos futbole visiškai nebeliktų.
D. Lunskis sako, kad negalime lygintis, pavyzdžiui, net su Vokietijos ketvirtosios lygos žaidėjais, kurie ten uždirba daugiau, nei Lietuvos futbolininkai, žaidžiantys aukščiausioje lygoje.
„Lietuvoje dabar yra tik keturi klubai, kurie laiku moka atlyginimus. Tai – Kauno „Žalgiris“, Marijampolės „Sūduva“, Pakruojo „Kruoja“, Klaipėdos „Atlantas“, – sakė sportininkas.
Reikia keisti visą sistemą
Futbolininko teigimu, visa Lietuvos futbolo sistema yra pasenusi ir ją būtina keisti, pradedant nuo Vyriausybės ir Lietuvos futbolo federacijos.
„Pasižiūrėkite, kokios prastos sporto bazės Šiauliuose, – sakė D. Lunskis. – Jaunieji futbolininkai treniruojasi vieninteliame dirbtinės dangos stadione Gytariuose. Stadiono danga jau prieš dvejus metus susidėvėjo, vaikai gali patirti traumų. Greta stadiono nėra net elementarių persirengimo patalpų, dušų“.
Jis akcentavo, kad Šiauliuose futbolininkai neturi dengto stadiono, kuriame galėtų treniruotis žiemą.
„Per šalčius žaidžiame salės futbolą, kuris yra visiškai kitoks. Klubai neturi pinigų futbolininkus išvežti į stovyklas šiltuose kraštuose. Tik aptirpus sniegui bėgame į purvinas aikštes, nes neturime, kur dėtis. Ir kokius rezultatus gali demonstruoti tokiomis sąlygomis? – klausė futbolininkas. – Kaip Lietuva gali svajoti apie dalyvavimą pasaulio čempionate, jei net neturi nacionalinio futbolo stadiono?“
Sąlygos, materialinė bazė, pasak D. Lunskio, nėra vienintelė Lietuvos futbolo spraga. Ne mažiau svarbus ir tinkamas mažųjų futbolininkų auklėjimas, tikro žaidėjo mentaliteto ugdymas.
Futbolininkas įsitikinęs, kad turi keistis Lietuvos valdžios požiūris į šalies sportą. Vien krepšinis negali būti prioritetine sporto šaka.
„Kur futbolas, regbis, kiti sportininkai? Krepšinio arenų pristatė visoje Lietuvoje. Dabar jos stovi pustuštės. Valdžiai derėtų ne tik žiūrėti į rezultatus, bet suteikti sąlygas tiems rezultatams pasiekti. Ir Šiaulių regbininkai demonstruoja puikius rezultatus, tačiau neturi normalaus stadiono“, – sakė žaidėjas.
D. Lunskio teigimu, Lietuvos futbolo federacija turėtų padėti į visuomenę integruotis ir karjerą baigusiems futbolininkams, padėti jiems įsidarbinti.
Apie lygį
Profesionalus žaidėjas neneigia to, kad Lietuvos futbolas nėra aukšto lygio.
„Jeigu aukščiausios lygos rungtynės baigiasi 9:0, į ką tai panašu? Kaip gali Vilniaus „Žalgiris“ ruoštis čempionų lygos atrankai, rungtyniaudamas su visiška autsaidere Alytaus „Dainava“? Kodėl tokiai komandai išvis leidžiama varžytis, jei rungtynėse su ja netobulėji? Patys žaidėjai juokiasi, kad tenka žaisti su daug silpnesnėmis komandomis ir nesijaučia pavargę, kai jas įveikia. Lietuvos futbolo federacijai reikia viską labai gerai permąstyti ir įpūsti šviežaus vėjo“, – mano D. Lunskis.
Žaidė ir prieš brazilą
D. Lunskiui teko žaisti prieš dabartinį Brazilijos vyrų futbolo rinktinės narį 26 metų Jose Paulo Bezerra Maciel Junior, geriau žinomą Paulinho vardu, dabar rungtyniaujančiu pasaulio futbolo čempionate. Su brazilu D. Lunskis susitiko 2007 metais varžybose Vilniuje. Paulinho tada žaidė „Vilniaus“ klube, D. Lunskis atstovavo „Šiauliams“.
„Tada išvykoje mes įveikėme vilniečius, berods, 3:2. „Vilniaus“ ekipa buvo naujai sukurta, komandą sudarė jauni legionieriai ir lietuviai. Matėsi, kad jie turi potencialo. Jų ekipos rezultatai buvo staigiai šoktelėję į viršų. Tačiau niekas negalvojo, kad į Lietuvą atvažiavęs jaunas žaidėjas gali iššokti iki tokio lygio. Bet, pasirodo, gali“, – sakė D. Lunskis.
