Sportininko portretas: Pilypas, bet ne iš kanapių
http://www.snaujienos.lt/the-newslt/spo ... e-i-kanapi" onclick="window.open(this.href);return false;
Aušra LAURINKIENĖ
Šiaulių savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos Ramutės Pilypienės sūnus Ernestas neslepia, kad bijo duoti interviu ir yra be galo užsispyręs - gali ginčytis iki nukritimo.
Asmeninio albumo nuotr.
Jau tradicija tapusiai pusiau rimtai „Sportininko portreto” rubrikai šįkart pasirinkome Pilypą. Tiesa, ne iš kanapių, o iš futbolo aikštės. Nuo devynerių metų futbolą žaidžiantis mūsų miesto komandos futbolininkas Ernestas Pilypas, rungtynėse vilkintis 66-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius, savo pasiekimų „kraityje” turi jau ne vieną medalį, tačiau šiandien – apie Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos Ramutės Pilypienės sūnaus gyvenimo malonumus, baimę duoti interviu ir potraukį pramogų verslui.
- Kokia košė vaikystėje buvo mėgstamiausia?
- Kadangi labai mėgstu valgyti, o mano mama puikiai gamina, tai kažko išskirti nelabai ir galėčiau, bet tikrai labai mėgau manų košę su daug daug uogienės ir grikių košę su sviestu.
- Kuri tavo kūno vieta tau pačiam – pati gražiausia?
- Niekada nebuvau apie tai pagalvojęs... Mano rankos - trumpos, kojos – kreivos... Tai galbūt išskirčiau duobutes skruostuose, kurios atsiranda besišypsant.
- Jeigu laimėtum milijoną....
- Tuomet žaisčiau iš to milijono, kol laimėčiau dar vieną! Esu azartiškas, bet nesu pametęs galvos dėl lošimų ar loterijų. Kas per daug, tas nesveika, gali pralošti viską ką turi ir kas tada? O jei jau taip nutiktų, kad netyčia laimėčiau milijoną, tai investuočiau pinigus, gal dar pakeliaučiau su artimais žmonėmis.
- Mėgstamiausia tavo frazė.
- Mėgstamiausios frazės neturiu, nes gerų posakių yra be galo daug.
- Be ko negalėtum gyventi?
- Turbūt šiuo metu tikrai negalėčiau gyventi be šeimos ir be sporto.
- Didžiausias gyvenimo malonumas?
- Gyvenime yra be galo daug malonumų. Sunku kažką net ir išskirti... Tiesa, labai mėgstu suktis virtuvėje ir pasijusti tikru jos šefu. O dar smagiau, kai kas nors puikiai įvertina mano kulinarinių sugebėjimų galutinį rezultatą. Taigi, kelias į mano širdį – per skrandį (juokiasi). Skanus maistas – vienas iš gyvenimo malonumų. Prie jo galėčiau pridėti ir saldų miegą.
- Niekada neišdrįstum...
- Geriau pagalvojus, nieko nėra neįmanomo, bet taip pat tam tikrose situacijose galima neišdrįsti padaryti menkiausių dalykų. Pavyzdžiui, pasakyti tiesą, prieiti ir užkalbinti merginą ar, tarkime duoti interviu, jei tau rūpi kitų žmonių nuomonė ir bijai būti nesuprastas. O atrodo, kad šie dalykai tokie paprasti (šypteli).
- Kada pajutai pirmojo bučinio skonį?
- Kadangi aš jau labai suaugęs vyras, tai sunku prisiminti tuos paauglystės laikus… Tokių nereikšmingų bučinių nelabai ir pamenu, bet turbūt tikriausias pirmas bučinys aplankė mane tuo pačiu metu kaip ir meilė, kai man buvo aštuoniolika metų.
- Jeigu nebūtum sportininkas, ką veiktum?
- Mėgstu aktyvią veiklą, tai gal bandyčiau įsisukti į pramogų verslo užkulisius - atsidaryčiau kokį naktinį ar sporto klubą. Žinoma, pirmiausia reikėtų laimėti tą milijoną litų. Manau, kad man nelabai patiktų sėdėti kokiame ofise tarp krūvos popierių nuo aštuonių ryto iki šešių vakaro. Ir kaip čia taip yra? Juk studijuoju ekonomiką, kur daug daug popierizmo ir skaičių (juokiasi).
- Mokykloje buvai populiarus?
- Žinoma, buvau pats populiariausias... Tiesa, direktoriaus kabinete (juokiasi). Vis prikrėsdavau kokių šunybių, tai dažnai tekdavo raudonuoti sėdint prieš direktorių, pavaduotoją ir klasės auklėtoją. Žinoma, laikui bėgant iš to išaugau.
- Žinai ką reiškia beržinė košė? Už ką vaikystėje gaudavai pylos?
- Puikiai žinau, kadangi negalėdavau nustygti vietoje. Kaip jau minėjau, prikrėsdavau visokiausių kvailysčių, o tada jau srėbdavau paties išvirtą „košę”.
- Esi ką nors pavogęs?
- Niekaip negaliu atsikratyti to įpročio skinti obuolius nuo svetimų obelų… Kažkada vaikystėje su kiemo draugais iš parduotuvės nudžiovėme guminukų, jei atsiminčiau tą pardavėją tai turbūt pasipasakočiau savo nuodėmę ir sumokėčiau (juokiasi).
- Gėdingiausias tau nutikęs dalykas
- Gėdingiausia turbūt tada, kai pagauna meluojant.
- Sakoma, kad mobilaus telefono melodija yra savotiška žmogaus vizitinė kortelė. O kokia melodija skamba tavo telefone?
- Telefono melodiją nusistatau pagal nuotaiką, metų laiką ir dar dėl begalės įvairiausių priežasčių. Šiuo metu mano telefone skamba Dj Antoine vs Timati feat. Kalenna - „Welcome to St. Tropez”. Tai - netradicinė telefono melodija, visada pakelianti nuotaiką, nuteikianti vasariškai. Bet ji jau šiek tiek atsibodo, reikėtų pasikeisti (šypsosi).
- Didžiausia tavo yda?
- Kartais būnu per daug užsispyręs. Jeigu jau pasakiau, kad turi būti taip, o ne kitaip, tai ir ginčytis galiu iki nukritimo, nors kartais ir paaiškėja, kad aš neteisus. Dar dažniausiai nemoku pasakyti ne.
- Tiki prietarais?
- Kartais atkreipiu dėmesį į prietarus, bet tikriausiai jais netikiu, nes vieną kartą galiu sureikšminti jį, o kitą kartą į tai galiu visiškai nekreipti dėmesio.
- Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje ir buvai išpažinties?
- Nepamenu nė vieno, nė kito. Išpažinties tai tikrai buvau senokai, o bažnyčioje tai šiais metais buvau jau kelis kartus buvau.
- Esi vakarėlių siela ar pasyvus veiksmo stebėtojas?
- Kad esu pasyvus stebėtojas tai tikrai negalėčiau pasakyti. O kaip čia su ta siela? Nežinau, čia visi gali įvertinti skirtingai. Mėgstu bendrauti, randu įvairiausių temų, nors kartais žmogų matau ir pirmą kartą. Nors esu savikritiškas, bet manau, kad su manimi tikrai neliūdna (juokiasi).
- Kaip šventi pergales?
- Kartais ramiai, kartais - labai linksmai su komandos draugais. Priklauso nuo įvairiausių aplinkybių. Būna taip, kad taip pavargsti ir nori tik į lovą kuo greičiau ir jokie pergalių šventimai nerūpi.
- Kas tave aplanko dažniau – gražūs sapnai ar bauginantys košmarai?
- Gražūs sapnai. Kokios mintys žmogaus pasąmonėje lieka, tą ir sapnuoji, o prieš miegą galvoju tik apie gerus dalykus.