Dar vienas naujas žaidėjas
http://www.fkbanga.lt/archives/4707

Prie “Bangos” jungiasi saugas DANIEL ROMANOVSKIJ.
Vilniaus “Žalgirio” auklėtinis A lygoje įvairių klubų sudėtyje (Vilniaus “Žalgiryje”, “Utenyje”, “Stumbre”, Kauno “Žalgiryje”) yra sužaidęs 79 rungtynes, per kurias pelnė 8 įvarčius ir atliko 11 rezultatyvių perdavimų. 2018 metais D.Romanovskij rungtyniavo Serbijos aukščiausioje lygoje (Belgrado “Zemun”), o pastaruoju metu atstovavo Ukrainos aukščiausioje lygoje rungtyniavusiam Donecko “Olimpik”.
“Bangos” naujokas nuolat buvo kviečiamas į jaunimo rinktines (sužaidė 9 rungtynes U-17, 10 rungtynių U-19 ir 21 rungtynes U-21 rinktinėse), o nuo 2018 metų kviečiamas į Lietuvos nacionalinę rinktinę (sužaidė 6 rungtynes).

"Bangai" reikia pastiprinimo, sudėtis ne stebuklas, tai Daliel Romanovskij manau tikrai pravers. Tokio lygio komandoje jis turėtų jaustis gerai ir duoti naudos.

Vartininko jiems reikia, nes I.D. staiga tapo pačiu kiauriausiu. Palyginimui Serhijus iš Nevėžio per 22 rungtynes prasileido 44 įvarčius, o Drioma jau perspjovė ir prasileido net 47. Ko verti HL įvarčiai. Ypač pirmasis. Jeigu pernai buvo tokių, kurie jam pamaldas rengė, koks puikus ir nepramušamas, tai šiais metais tie, kurie rūko bintą ir kurią sąmokslo teorijas, jau nežinia ko prisigalvojo. Bet kurioje komandoje pasodintų ant suolo bekų ekipoje, bet Bangoje nelabai yra kam stoti į vartus.

Skirmantas Rakauskas palieka komandą.

Bangai krenta įtarimai. Pagal viską tau Padaigis ir Bračkus

https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-1583684

aš įtarčiau Padaigį, Bračkų ir Driomovą.
Padaigis turi iš seniau dėmę, bet ilgai komandoje ir kapitonas.
Bračkus šiaip neturėtų būt aikštėje jei ne traumos
Driomovas šį sezoną labai nemažai kliurkų daro

Jo dv dabar ant visų komandų anonimkių prisiunčiam, kad darbo lff turėtų, kas per bredai...

aš įtarčiau Padaigį, Bračkų ir Driomovą.
Padaigis turi iš seniau dėmę, bet ilgai komandoje ir kapitonas.
Bračkus šiaip neturėtų būt aikštėje jei ne traumos
Driomovas šį sezoną labai nemažai kliurkų daro

is tu video tai 11m baudinys su Paneveziu, tai topinis...

kaip suprantu, tai Banga atsisakė pinto ir vytinto... ir tikriausiai, renato. viso sezono metu tie legionieriai tempė ekipą į dugną, o be jų staiga, kaip šovė į septintą vietą.

Bet gerai atrodo turnyrinės lentelės kaimynai: šešti riteriai su dešimt pralaimėjimų ir gargždiškiai su dvidešimt.

Gargždų „Bangą“ treniruojantis portugalas – lietuviškai kalbantis meilės emigrantas iš Lisabonos
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... -lisabonos
Paulius Cubera

Lietuvos futbolu besidomintys ir A lygą sekantys sirgaliai greičiausiai jau pastebėjo, kad po Gargždų „Bangos“ rungtynių vaizdo įrašuose skamba puiki trenerio iš Portugalijos Davido Afonso lietuvių kalba. Nors A lygoje užsienio treneriai tikrai nėra retenybė, net ir iš futbolo šalies Portugalijos, bet šis 31-erių vyras puikiai kalba lietuviškai, o mūsų šalyje gyvena jau 9 metus. To priežastis paprasta – meilė.

Su lietuve Sandra dabartinis „Bangos“ treneris susitiko 2010 m. Portugalijoje, kai ji ten mokėsi pagal mainų programą. Pats Davidas tuo metu jau siekė tapti treneriu, nes sunki trauma užkirto kelią tapti žaidėju, bet metęs mokslus gimtinėje 2012-aisiais jis paskui mylimąją išvyko į lietuvišką provinciją – Gargždus.

„Jau Lietuvoje pabaigiau trenerio kursus ir ieškojau darbo. Turėjau pasiūlymą dirbti „Atlante“, bet ten buvo finansinių problemų, o čia „Bangos“ direktorius mane labai šiltai pasitiko. Pasiūlė daryti vaikų stovyklą vasarą, o paskui sakė – „pasikalbėsime“. Stovykla praėjo gerai, visi buvo patenkinti, klubas man paskui pasiūlė darbą. Pradžioje – su viena komanda, o paskui jų gavau vis daugiau“, – apie gyvenimo ir darbo Lietuvoje pradžią pasakoja D. Afonso.

Portugalas Gargžduose dirbo kantriai. Pradėjęs nuo vienos vaikų komandos, netrukus turėjo dar vieną ir dar vieną, pamažu atėjo rezultatai. Vėliau D. Afonso treniravo ir merginas, LFF buvo pripažintas geriausiu 2018 m. Lietuvos moterų futbolo treneriu, o galiausiai pasiekė „Bangos B“ lygį. Po dvejų su puse metų su klubo dubleriais 2021-ųjų vasarą dar prieš 31-ąjį gimtadienį jam buvo pasiūlyta perimti pagrindinės komandos vairą A lygoje.

„Portugalijoje turėjau progą dirbti vyrų komandoje asistentu, bet ten buvo mėgėjų lyga. Čia visada turėjau tikslą kilti aukščiau, bet daryti tai žingsnis po žingsnio, būti pasirengęs ir tik tada tvirtai žengti kitą žingsnį. Dėl to ir pradėjau nuo vaikų, man nebuvo jokių problemų. Turėjau ambiciją, didelę motyvaciją, dirbau su tuo, ką turėjau, o ne žiūrėjau į priekį. Visada jaučiau meilę savo darbui, futbolui – manau, kad tai man davė rezultatus“, – pasakoja pašnekovas.

Kaip nutiko, kad toks jaunas vaikinas nusprendė, kad, nepavykus tapti žaidėju, jis nori būti treneriu? Tokį pašaukimą pašnekovas pajuto būdamas labai jaunas.

„Aš tikrai neturėjau pakankamai kokybės (tapti profesionaliu žaidėju – LRT). Žaisti pradėjau vėlai, bet vis tiek sugebėjau per 3 metus patekti į Portugalijos elitinę U-19 lygą. Bet ten mažai žaidžiau, lygis jau buvo labai aukštas, pakeičiau komandą į žemesnio lygio, kad galėčiau įsitvirtinti, bet prieš sezoną gavau traumą, tame sezone nebežaidžiau. Kai grįžau, jau buvau treneris, dar bandžiau derinti žaidėjo ir trenerio pareigas, bet po 3 mėnesių gavau kvietimą iš „Belenenses“ klubo dirbti su jaunių komanda.

Man visada treneriai sakydavo, kad aikštėje esu labai protingas, buvau vidurio gynėjas, nors ir nesu didelio ūgio, būdavau vienas iš kapitonų komandoje. 15 metų, dar žaisdamas, supratau, kad man kokybė neleis kilti kažkur labai aukštai, bet man futbolą žaisti patinka ir aš tai toliau darysiu. Kai atsirado proga dirbti treneriu, pirmą turnyrą laimėjau, antrąjį vėl laimėjau. Antrasis turnyras buvo Rui Costa vardo, jis vyko dvi dienas, buvo daug žiūrovų – man tai labai patiko. Žaisdamas aikštėje su kamuoliu visada jaučiau paniką, o būdamas treneris, nors ir tik 18 metų, nejaučiau jokios panikos, jaučiau ramybę. Pasakiau sau, kad aš čia jaučiuosi gerai, aš tai mėgstu, tai mano darbas. Pajaučiau, kad galiu spausti geriausia iš savęs“, – apie pajaustą pašaukimą kalba D. Afonso.

Būdamas tik 28-erių, 2018 metais jis sėkmingai baigė kursus ir gavo aukščiausio lygio UEFA Pro licenciją. Vasarą gavęs progą perimti pagrindinės komandos vairą A lygoje, D. Afonso ilgai nedvejojo ir ėmėsi naujo iššūkio, šis baigėsi puikiai – paskutinėse sezono rungtynėse Kaune gargždiškiai įveikė Kauno „Žalgirį“, taip išsaugodami vietą A lygoje ir užimdami septintąją vietą. Tai puikus pasiekimas vos 16 tūkst. gyventojų turinčio miestelio komandai, kuri turi vieną mažiausių biudžetų lygoje, remiasi daugiausia vietos žaidėjais arba lietuviais.

„Man patinka, kad turime daug vietinių žaidėjų, kad mūsų komandoje daug lietuvių, mes turime mažai legionierių ir man tai patinka. Kovojame dėl išlikimo lygoje – kas geriau jaučia klubą nei tas žaidėjas, kuris čia užaugo? Kitam tai niekada nebus taip svarbu, neišliksime – jis kitais metais išeis. Vietinis nori, kad klubas būtų A lygoje, kad komandai sektųsi“, – apie klubą kalba pašnekovas.

Vienas didžiausių iššūkių jam, prieš priimant pasiūlymą tapti pagrindiniu treneriu, buvo faktas, kad komandoje bus žaidėjų, vyresnių už savo trenerį. Bet tai, anot D. Afonso, problemų nesudaro.

„Tai buvo didžiausias klausimas ir iššūkis. Esu jaunas, bet turiu sugebėti reikalauti iš žaidėjų, ko noriu, ir turiu surasti bendrą kalbą. Komandoje turiu puikius vyrus. Vyriausias yra Robertas Vėževičius (35), bet kaip žmogus jis superinis. Jis niekada netrukdė, tik padėjo man. Deividas Padaigis irgi yra 35 metų, Karolis Urbaitis ir Edvinas Bračkus irgi maždaug mano amžiaus. Puikūs žmonės, mes gerai bendraujame, neturime jokių problemų. Aš suprantu, kad jie yra žaidėjai, nors ir vyresni, jie supranta, kad aš esu treneris. Jie viską atiduoda treniruotėse. Sugebėjimas suprasti vienam kitą padeda gerai kartu dirbti“, – apie bendravimo principus kalba portugalas.

Šis interviu su D. Afonso truko beveik valandą, o per ją nebuvo nė vieno sykio, kad pašnekovui lietuvišką žodį tektų pakeisti anglišku. Puikiai lietuviškai kalbantis vyras dar ir dėl to Lietuvoje jaučiasi savas.

„Man labai patinka pagirti save, kad po 3 mėnesių nuo mokymosi pražios jau vedžiau treniruotę lietuvių kalba. Aišku, mokėjau tik trumpus žodžius. Daugiau kalbėti pradėjau po 6 mėnesių – jau galėjau susikalbėti trumpuose pokalbiuose. Namie kalbėjau angliškai, bet stengdavausi treniruotėse įsidėmėti kokius nors žodžius ir juos išsiversti, kad galėčiau eiti ir juos pasakyti. Aišku, situacijų būdavo juokingų, kai pasakydavau visai ne tą, ką norėjau, o dar su 5 metų vaikais, įsivaizduokite (juokiasi). Bet aš labai norėjau mokytis ir tai daryti pats. Eidavau į parduotuves vienas, nenorėjau, kad kas eitų kartu. Prašydavau kalbėti su manimi lėčiau ir iškart sakydavau, kad rusiškai „ne ponimaju“. Nes paprašius lėčiau man iškart pradėdavo sakyti rusiškai (juokiasi). Sunkiausia pradžioje man buvo suprasti, kur vienas žodis prasideda ir kur baigiasi“, – apie lietuvių kalbos pamokas pasakoja lietuviškai tiek kalbantis, tiek rašantis pašnekovas.

Futbolas yra svarbiausia ir didžiausia Davido mintis užimanti veikla, apie jį vyras galvoja 24 valandas: „Būna, guliu lovoje, jau reikia miegoti, o užsigalvoju, nueinu prie popierių ir pasirašau, kad neužmirščiau kokios minties. Ryte ją matau užrašytą (juokiasi).“

„Bangos“ treneris žiūri daug ir nelietuviško futbolo, mėgsta Vokietijos bundeslygą dėl kokybiško futbolo, kuriame didelis dėmesys kreipiamas į taktiką, daug kas daroma kitaip, nei įprasta. Jis stengiasi sekti futbolo komandas, kurios naudoja panašią sistemą kaip „Banga“, bet nepamiršta ir ryškiausių šių dienų futbolo protų – Marcelo Bielsos, Josepo Guardiolos, Diego Simeonės, Jurgeno Kloppo, Thomo Tuchelio, Eriko ten Hago.

D. Afonso teigia, kad pats „Bangoje“ skiria didelį dėmesį ne tik taktikai, bet ir individualiam žaidėjų parengimui net ir pagrindinėje komandoje, ką jau kalbėti apie klubo jaunimą. Juk „Banga“ yra klubas, turintis pats sau užsiauginti naujokų, rasti pamainą.

„Turėjome visada gerų jaunų žaidėjų, Benas Šatkus čia užaugo iki nacionalinės rinktinės, Karolis Žebrauskas – iki U-21, nemažai žaidėjų paaugo iki pagrindinės mūsų komandos. Dabar yra sunkesnis laikotarpis, manau, kad mes labai jaučiame pandemiją. Mažas miestelis, dalis jaunų žaidėjų vis tiek atkrito, dabar bandome gaivinti komandą, bet tas pusmetis ar metai pasijaus. Kai viskas grįš į priešpandeminį lygį, mes vėl sugebėsime eiti link to, ką darėme, parengti jaunus žaidėjus individualiai ir komandai eiti į priekį. Esame mažas miestelis, taip, nors mes netoli Klaipėdos, bet pasikviesti čia sunku.

Rėmėjų rasti sunkoka, bet mes išgyvename. Klubas gali eiti aukščiau. Ko reikia? Vieną kartą pataikyti su labai geru žaidėju, treneriu, tada gal ir galima pakilti dar aukščiau. Kai kada gali su žaidėju gal ir pigesniu pataikyti, gauti už jį daug pinigų – mums reikia jaunų, pradedančių, talentingų žaidėjų, kurie gal tik pradeda, bet gali tapti labai geri. Pavyzdys – Teremas Moffi“, – apie klubo ambicijas ir realias galimybes kilti dar aukščiau kalba D. Afonso.

Pokalbio pabaigoje paklaustas, ar Lietuvoje surado laimę, „Bangos“ treneris nedvejoja ir atsako, kad svarbiausia – galėti ramiai užmigti.

„Ar esu laimingas? Taip. Kaip nelaimingas? Turiu šeimą, du superinius vaikus. Nesvarbu, koks būna rezultatas futbolo aikštėje, namie tavęs laukia šeima. Turiu draugų. Galbūt ateina sunkesnis laikas, bet čia yra futbolas, pasaulis nuo pralaimėjimų nesugriūna, tu grįžti namo į šeimą, o paskui ateini į darbą su dideliu noru. Esu tikrai patenkintas čia gyvendamas ir dirbdamas. Nežinau, kaip išreikšti šią emociją, bet jaučiausi čia gerai, žmonės mane priima šiltai. Man svarbiausia, kad po rungtynių likčiau žmogumi. Aš gyvenu taip, kad jeigu galiu grįžti namo ir miegoti ramiai, reiškia, viską padariau gerai. Svarbu yra savęs neapgaudinėti, sau nemeluoti ir būti geru žmogumi. Aš tą visada labai akcentuoju – turi būti geras žmogus“, – pokalbį baigia D. Afonso.

Senas interviu, kai wiki apie David`ą kūriau kažką panašaus buvau radęs.

Tasai dalykas, kad po rungtynių reikia nuryti.... pralaimėjimo kartėlė patiko.... Šių metų žaidėjus reikėtų sodinti į rogutes ir vežti giliai į mišką, kad atgal kelio nerastų.

Trenerio nespratau, kodėl Driomovo nesiuntė į pavėsį, nes nieko blogiau nėra, kai kažkuris grajokas ima jausti, kad yra nepakeičiamas. Ekipa priminė seną, gerą kontorą iš Tiščenkos laikų....

kaip suprantu, tai Banga atsisakė pinto ir vytinto... ir tikriausiai, renato. viso sezono metu tie legionieriai tempė ekipą į dugną, o be jų staiga, kaip šovė į septintą vietą.

Bet gerai atrodo turnyrinės lentelės kaimynai: šešti riteriai su dešimt pralaimėjimų ir gargždiškiai su dvidešimt.

visi trys atsirado tik antroje pusėje, bet tempė į dugną visą sezoną į septintą pradėjo šauti ir su Pinto ir su Renato, bet abu patyrę traumas ir nebežaidė pačios sezono pabaigos. o Araujo jau rugsėjo mėnesį išvažiavo namo.

Visi trys dingo kaip į vandenį, tai smalsu pasidarė, kas ir kaip. Ačiū, kad paaiškinai.

Visi trys dingo kaip į vandenį, tai smalsu pasidarė, kas ir kaip. Ačiū, kad paaiškinai.

Banga apie visus rašė, tik skaityti reikėjo

šviežias interviu su Gargždų "Bangos" treneriuku David Afonso toks labiau apie gyvenimą

Gargždų „Bangą“ treniruojantis portugalas – lietuviškai kalbantis meilės emigrantas iš Lisabonos
Paulius Cubera, LRT.lt, 2021.12.04
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... -lisabonos