Kai futbolas būna daugiau nei sportas
Donatas Puslys, 2015 Kovo 19 d.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... tas/128766
Pamenu, kad tuo metu, kai legendinis Vilniaus „Žalgiris“ išgyveno sunkius laikus ir buvo atsidūręs ant prarajos slenksčio, su bičiuliu pasidarėme marškinėlius, ant kurių puikavosi dviejų mums svarbiausių Lietuvos futbolo klubų logotipai – Panevėžio „Ekrano“ ir Vilniaus „Žalgirio“. Marškinėlių priekyje šalia logotipų puikavosi užrašas „Legendos nemiršta“, o ant nugaros buvo dar vienas užrašas, skelbiantis, kad esame už „mėlynai raudoną Lietuvą ir žaliai baltą sostinę“. Kitaip tariant, aiškiai deklaravome, kad, nors Lietuvoje mums ir svarbiausias yra „Ekranas“, nesame abejingi ir „Žalgirio“ likimui. Tuo metu atrodė, kad išnykimas gresia vilniečiams, o šiandien situacija kardinaliai pasikeitė ir panašu, kad būtuoju laiku jau teks kalbėti apie „Ekrano“ klubą. Kol vilniečiai kovoja dėl trečio iš eilės aukso, daugkartiniai šalies čempionai iš Panevėžio netgi nestartuos antrajame pagal pajėgumą divizione.
Galima būtų pykti ir lieti dėl to apmaudą kaltinant į finansinę bedugnę klubą nuskandinusius savininkus. Tačiau vienintelis dabar apimantis jausmas yra liūdesys. „Ekranas“ jau ilgą laiką plaukė į nebūtį, tačiau vis nepaleido mintis, kad galbūt kažkas pasikeis, gal įvyks stebuklas, gal pagaliau dabartiniai savininkai susiprotės ir, negalėdami patys išlaikyti komandos, ras investuotojus, norinčius perpirkti klubą. Deja, šaukštai po pietų. Taip, Panevėžys turės naują komandą, kurioje, panašu, netrūks buvusių ekraniečių. Vis dėlto pats „Ekranas“, pergyvenęs to paties pavadinimo gamyklą, pagal kurią ir buvo perkrikštytas, buvo visam Panevėžiui šis tas daugiau nei eilinė futbolo ekipa.
„Ekranas“ buvo neatskiriama mano kaip panevėžiečio tapatybės dalis. Mano vaikystės herojai buvo ne Marco van Bastenas, Paolo Maldini, Lotharas Matthausas, tačiau Vytautas Apanavičius, Vaidotas Šlekys, Irmantas Stumprys, Raimundas Petrukaitis, Kęstutis Aleksandravičius, Arvydas Skrupskis ir dar daugelis kitų, kurių čia nepaminėjau. Mano kelionės į Panevėžio stadionus, kuriuose rungtyniavo „Ekranas“, prasidėjo gal nuo kokių penkerių. Pirma didi pergalė, kurią atsimenu – čempionų titulas 1993 metais. Pamenu pergalę minimaliu rezultatu 1:0 prieš tą patį „Žalgirį“. Pamenu, kaip kamuolys tarsi sulėtintame filme skrieja į Dariaus Spetylos ginamus vartus, o minia, kurioje atsidūriau ir aš, iš euforijos iškėlusi rankas į viršų metasi aikštės link. Pergalė, titulas. Čempionai – ne sostinė, čempionai – mes. Mes iš miesto, kuriame nėra įspūdingų istorinių paminklų, kurio Senamiesčio gatvėje yra tik pakrypę medinukai, kuris kartais pašiepiant vadinamas čeburekine, Lietuvos Čikaga ir pan. galime būti geriausi. Juokitės, pravardžiuokite, tačiau futbolo aikštėje gausite į kailį. Be to, ramybės neduodavo klausimas, kad, jei jau galime būti galingi futbole, tai argi negalime tokie patys būti ir kitur. Tad futbolas buvo paskata nesustoti ir siekti vis daugiau ir kasdienėje rutinoje.
Didžiavomės tais vyrukais, vilkinčiais raudonai mėlynas aprangas. Po rungtynių skubėdavome atgal į kiemą, kad patys griebtume kamuolį ir spardytume jį iki išnaktų, kol mūsų pasigedę tėveliai atkeliaus ir už rankos išsives namo – prisišaukti balsu nebūdavo taip paprasta. Sunkiausia būdavo pradėti. Ne tik dėl to, kad dažnai tekdavo „aikštę“, o tiksliau – paprastą pievą, per kurios vidurį ėjo pėsčiųjų takelis, išsivalyti nuo šunų paliktų „minų“, patiems susikonstruoti iš plytų antruosius vartus (pirmieji buvo tarp dviejų medžių, kuriuos ir dabar aplankau grįžęs į Panevėžį). Sunkiausia buvo išsidalinti žaidėjų pavardes, nes kiekvienas norėjome būti Šlekiu, Stumbriu ar Apanavičiumi. Paklausiausi aišku būdavo tie, kurie tuo metu būdavo geros formos.
Didžiausia bausmė, kokią tik galėjau gauti už nepaklusnumą, namų darbų neparengimą buvo draudimas eiti į futbolą. Stadionas buvo gyvybiškai svarbi vieta – nesvarbu, kad apšiuręs, nesvarbu, kad vietoje kėdžių būdavo tiesiog medinės lentos, tačiau vis tik savas ir jokie „Wembley“ ar Marakanos jo nebūtų atstoję. Juk ten rungtyniavo mano žvaigždės.
Stadione išmokome užsidirbti pirmuosius pinigėlius. Paprasčiausiai palaukdavome, kol baigsis rungtynės ir žmonės prasiskirstys, o tada jau apkeliaudavome aplink, kad susirinktume paliktus tuščius butelius. Kita stotelė – taros supirktuvės punktas, o po šio apsilankymo užtekdavo žvangančiųjų ir limonadui, ir kramtomajai gumai. Stadionas kvepėjo nepriklausomybe ir savarankiškumu.
Vaikystėje svajojau, kad vieną dieną ir aš pats apsivilksiu „Ekrano“ marškinėlius. Nepavyko, tačiau futbolo mokykloje galėjau būti šalia tų, kuriems svajonė vis dėlto išsipildė. Buvo svarbu matyti, kad gimto miesto komanda yra sudaryta iš tų, kuriems Panevėžys yra svarbus, kuriems svarbi pati komanda, apie kurią tiek daug svajota, ir už tai jie aikštėje atiduos paskutiniąsias jėgas. Džiugu buvo regint, kaip auga tokie žaidėjai kaip broliai Česnauskiai, Marius Stankevičius. „Aukštaitijos“ stadione jiems atsiverdavo durys į naujas aukštumas, stipresnius klubus. Čia gimdavo naujos svajonės. Ir ta komanda, kurioje buvo gausu sparčiai tobulėjančio, pergalių išalkusio jaunimo, buvo žymiai artimesnė nei vėlyvesnių laikų „Ekranas“, kuriame jau dauguma buvo tų, kurie čia žaidė tik dėl pinigų, kurie nepuoselėjo jokių gilesnių saitų su pačia komanda.
Simpatiška buvo praėjusio sezono pradžios ekipa, kurią į vieną kumštį subūrė puikus strategas Valdas Dambrauskas. Deja, virš šios komandos nuolat kabojo nebūties grėsmė. Blogiausios prognozės, deja, išsipildė jau šiemet.
Kiekviena karta turi susikūrusį savitą miesto topografinį žemėlapį. Vieni Panevėžyje skuba rodyti Juozo Miltinio teatrą, kuriame kūrė šis genialus menininkas. Buvau per mažas, kad pamatyčiau jo spektaklius ir teatras man asocijuojasi nebent su pamėgtais „Pifo nuotykiais“. Jei kas nors klausia, kas man yra Panevėžys, tai atsakau trumpai drūtai – bažnyčios, kuriose brendo mano tikėjimas, gimnazija, kuri mane ugdė, gamyklų pastatai su aukštyn šaunančiais kaminais, kurie formavo mano estetikos suvokimą, ir stadionas, kuriame buvome tie, kurie kiekvieną kartą kaunamės iš paskutiniųjų, kurie iš anksto nesilenkia nė prieš vieną varžovą. Čia mokiausi kovoti, mokiausi pralaimėti, tačiau nenusigręžti, nesigėdyti. Čia suvokiau, kad svarbiausia yra ne rezultatas, o tai, ar atiduotos visos jėgos, ar padaryta viskas, kas nuo tavęs priklauso. Jei taip, ne gėda ir pralošti.
„Ekranas“ buvo tas saitas, jungęs mane su Panevėžiu. Grįžęs visada skubėdavau į stadioną. Nors savo piniginėje turiu Vilniaus „Žalgirio“ abonementą, tačiau širdyje visada likau ir liksiu „mėlynai-raudonas“ – ant sutrūkinėjusio asfalto užaugęs vaikis iš Panevėžio, ieškotojas, klausinėtojas, kuris visada yra kelyje į kažkur, tačiau kuris visada grįžta į pradžią tam, kad prisiliestų prie paties šaknų, ištakų, nuo kurių viskas ir prasidėjo ir kurios kreipė tolimesnę tėkmę.
Galbūt kažkada Panevėžys vėl garsės savo futbolo klubu, galbūt jame užaugs ne viena puikių žaidėjų karta. To linkiu, tačiau vis tik suprantu, kad tai jau nebebus tas mano „Ekranas“. Galbūt kažkas ateityje kurs mitus apie naująjį futbolo klubą ir jo svarbą miesto tapatybei, tačiau tai jau bus kitos kartos darbas ir iššūkis. Tuo tarpu aš liksiu su savo mitais apie klubą, kuris buvo, su kuriuo buvau aš ir kurio dabar, deja, jau nebėra. Nelikus „Ekrano“, nutrūko dar viena styga, siejusi mane su mano gimtuoju miestu. Vis grįžtu į savo gimtąjį miestą, tačiau vis dažniau jame žvelgiu ne į dabartį, o į tą būtąjį laiką, kurio jau nebėra. Puikiai žinau, kad ir „Aukštaitijos“ stadionas man nuo šiol kvepės ne dabartimi, ne ateities pergalių laukimu, o tomis čia praleistomis dienomis, kai „Ekranas“ man buvo viso miesto ir jo potencialo simbolis.