Kai futbolas būna daugiau nei sportas
Donatas Puslys, 2015 Kovo 19 d.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... tas/128766

Pamenu, kad tuo metu, kai legendinis Vilniaus „Žalgiris“ išgyveno sunkius laikus ir buvo atsidūręs ant prarajos slenksčio, su bičiuliu pasidarėme marškinėlius, ant kurių puikavosi dviejų mums svarbiausių Lietuvos futbolo klubų logotipai – Panevėžio „Ekrano“ ir Vilniaus „Žalgirio“. Marškinėlių priekyje šalia logotipų puikavosi užrašas „Legendos nemiršta“, o ant nugaros buvo dar vienas užrašas, skelbiantis, kad esame už „mėlynai raudoną Lietuvą ir žaliai baltą sostinę“. Kitaip tariant, aiškiai deklaravome, kad, nors Lietuvoje mums ir svarbiausias yra „Ekranas“, nesame abejingi ir „Žalgirio“ likimui. Tuo metu atrodė, kad išnykimas gresia vilniečiams, o šiandien situacija kardinaliai pasikeitė ir panašu, kad būtuoju laiku jau teks kalbėti apie „Ekrano“ klubą. Kol vilniečiai kovoja dėl trečio iš eilės aukso, daugkartiniai šalies čempionai iš Panevėžio netgi nestartuos antrajame pagal pajėgumą divizione.

Galima būtų pykti ir lieti dėl to apmaudą kaltinant į finansinę bedugnę klubą nuskandinusius savininkus. Tačiau vienintelis dabar apimantis jausmas yra liūdesys. „Ekranas“ jau ilgą laiką plaukė į nebūtį, tačiau vis nepaleido mintis, kad galbūt kažkas pasikeis, gal įvyks stebuklas, gal pagaliau dabartiniai savininkai susiprotės ir, negalėdami patys išlaikyti komandos, ras investuotojus, norinčius perpirkti klubą. Deja, šaukštai po pietų. Taip, Panevėžys turės naują komandą, kurioje, panašu, netrūks buvusių ekraniečių. Vis dėlto pats „Ekranas“, pergyvenęs to paties pavadinimo gamyklą, pagal kurią ir buvo perkrikštytas, buvo visam Panevėžiui šis tas daugiau nei eilinė futbolo ekipa.

„Ekranas“ buvo neatskiriama mano kaip panevėžiečio tapatybės dalis. Mano vaikystės herojai buvo ne Marco van Bastenas, Paolo Maldini, Lotharas Matthausas, tačiau Vytautas Apanavičius, Vaidotas Šlekys, Irmantas Stumprys, Raimundas Petrukaitis, Kęstutis Aleksandravičius, Arvydas Skrupskis ir dar daugelis kitų, kurių čia nepaminėjau. Mano kelionės į Panevėžio stadionus, kuriuose rungtyniavo „Ekranas“, prasidėjo gal nuo kokių penkerių. Pirma didi pergalė, kurią atsimenu – čempionų titulas 1993 metais. Pamenu pergalę minimaliu rezultatu 1:0 prieš tą patį „Žalgirį“. Pamenu, kaip kamuolys tarsi sulėtintame filme skrieja į Dariaus Spetylos ginamus vartus, o minia, kurioje atsidūriau ir aš, iš euforijos iškėlusi rankas į viršų metasi aikštės link. Pergalė, titulas. Čempionai – ne sostinė, čempionai – mes. Mes iš miesto, kuriame nėra įspūdingų istorinių paminklų, kurio Senamiesčio gatvėje yra tik pakrypę medinukai, kuris kartais pašiepiant vadinamas čeburekine, Lietuvos Čikaga ir pan. galime būti geriausi. Juokitės, pravardžiuokite, tačiau futbolo aikštėje gausite į kailį. Be to, ramybės neduodavo klausimas, kad, jei jau galime būti galingi futbole, tai argi negalime tokie patys būti ir kitur. Tad futbolas buvo paskata nesustoti ir siekti vis daugiau ir kasdienėje rutinoje.

Didžiavomės tais vyrukais, vilkinčiais raudonai mėlynas aprangas. Po rungtynių skubėdavome atgal į kiemą, kad patys griebtume kamuolį ir spardytume jį iki išnaktų, kol mūsų pasigedę tėveliai atkeliaus ir už rankos išsives namo – prisišaukti balsu nebūdavo taip paprasta. Sunkiausia būdavo pradėti. Ne tik dėl to, kad dažnai tekdavo „aikštę“, o tiksliau – paprastą pievą, per kurios vidurį ėjo pėsčiųjų takelis, išsivalyti nuo šunų paliktų „minų“, patiems susikonstruoti iš plytų antruosius vartus (pirmieji buvo tarp dviejų medžių, kuriuos ir dabar aplankau grįžęs į Panevėžį). Sunkiausia buvo išsidalinti žaidėjų pavardes, nes kiekvienas norėjome būti Šlekiu, Stumbriu ar Apanavičiumi. Paklausiausi aišku būdavo tie, kurie tuo metu būdavo geros formos.

Didžiausia bausmė, kokią tik galėjau gauti už nepaklusnumą, namų darbų neparengimą buvo draudimas eiti į futbolą. Stadionas buvo gyvybiškai svarbi vieta – nesvarbu, kad apšiuręs, nesvarbu, kad vietoje kėdžių būdavo tiesiog medinės lentos, tačiau vis tik savas ir jokie „Wembley“ ar Marakanos jo nebūtų atstoję. Juk ten rungtyniavo mano žvaigždės.

Stadione išmokome užsidirbti pirmuosius pinigėlius. Paprasčiausiai palaukdavome, kol baigsis rungtynės ir žmonės prasiskirstys, o tada jau apkeliaudavome aplink, kad susirinktume paliktus tuščius butelius. Kita stotelė – taros supirktuvės punktas, o po šio apsilankymo užtekdavo žvangančiųjų ir limonadui, ir kramtomajai gumai. Stadionas kvepėjo nepriklausomybe ir savarankiškumu.

Vaikystėje svajojau, kad vieną dieną ir aš pats apsivilksiu „Ekrano“ marškinėlius. Nepavyko, tačiau futbolo mokykloje galėjau būti šalia tų, kuriems svajonė vis dėlto išsipildė. Buvo svarbu matyti, kad gimto miesto komanda yra sudaryta iš tų, kuriems Panevėžys yra svarbus, kuriems svarbi pati komanda, apie kurią tiek daug svajota, ir už tai jie aikštėje atiduos paskutiniąsias jėgas. Džiugu buvo regint, kaip auga tokie žaidėjai kaip broliai Česnauskiai, Marius Stankevičius. „Aukštaitijos“ stadione jiems atsiverdavo durys į naujas aukštumas, stipresnius klubus. Čia gimdavo naujos svajonės. Ir ta komanda, kurioje buvo gausu sparčiai tobulėjančio, pergalių išalkusio jaunimo, buvo žymiai artimesnė nei vėlyvesnių laikų „Ekranas“, kuriame jau dauguma buvo tų, kurie čia žaidė tik dėl pinigų, kurie nepuoselėjo jokių gilesnių saitų su pačia komanda.

Simpatiška buvo praėjusio sezono pradžios ekipa, kurią į vieną kumštį subūrė puikus strategas Valdas Dambrauskas. Deja, virš šios komandos nuolat kabojo nebūties grėsmė. Blogiausios prognozės, deja, išsipildė jau šiemet.

Kiekviena karta turi susikūrusį savitą miesto topografinį žemėlapį. Vieni Panevėžyje skuba rodyti Juozo Miltinio teatrą, kuriame kūrė šis genialus menininkas. Buvau per mažas, kad pamatyčiau jo spektaklius ir teatras man asocijuojasi nebent su pamėgtais „Pifo nuotykiais“. Jei kas nors klausia, kas man yra Panevėžys, tai atsakau trumpai drūtai – bažnyčios, kuriose brendo mano tikėjimas, gimnazija, kuri mane ugdė, gamyklų pastatai su aukštyn šaunančiais kaminais, kurie formavo mano estetikos suvokimą, ir stadionas, kuriame buvome tie, kurie kiekvieną kartą kaunamės iš paskutiniųjų, kurie iš anksto nesilenkia nė prieš vieną varžovą. Čia mokiausi kovoti, mokiausi pralaimėti, tačiau nenusigręžti, nesigėdyti. Čia suvokiau, kad svarbiausia yra ne rezultatas, o tai, ar atiduotos visos jėgos, ar padaryta viskas, kas nuo tavęs priklauso. Jei taip, ne gėda ir pralošti.

„Ekranas“ buvo tas saitas, jungęs mane su Panevėžiu. Grįžęs visada skubėdavau į stadioną. Nors savo piniginėje turiu Vilniaus „Žalgirio“ abonementą, tačiau širdyje visada likau ir liksiu „mėlynai-raudonas“ – ant sutrūkinėjusio asfalto užaugęs vaikis iš Panevėžio, ieškotojas, klausinėtojas, kuris visada yra kelyje į kažkur, tačiau kuris visada grįžta į pradžią tam, kad prisiliestų prie paties šaknų, ištakų, nuo kurių viskas ir prasidėjo ir kurios kreipė tolimesnę tėkmę.

Galbūt kažkada Panevėžys vėl garsės savo futbolo klubu, galbūt jame užaugs ne viena puikių žaidėjų karta. To linkiu, tačiau vis tik suprantu, kad tai jau nebebus tas mano „Ekranas“. Galbūt kažkas ateityje kurs mitus apie naująjį futbolo klubą ir jo svarbą miesto tapatybei, tačiau tai jau bus kitos kartos darbas ir iššūkis. Tuo tarpu aš liksiu su savo mitais apie klubą, kuris buvo, su kuriuo buvau aš ir kurio dabar, deja, jau nebėra. Nelikus „Ekrano“, nutrūko dar viena styga, siejusi mane su mano gimtuoju miestu. Vis grįžtu į savo gimtąjį miestą, tačiau vis dažniau jame žvelgiu ne į dabartį, o į tą būtąjį laiką, kurio jau nebėra. Puikiai žinau, kad ir „Aukštaitijos“ stadionas man nuo šiol kvepės ne dabartimi, ne ateities pergalių laukimu, o tomis čia praleistomis dienomis, kai „Ekranas“ man buvo viso miesto ir jo potencialo simbolis.

O prieš kelius metus, koks Laibinas buvo.... Atrodė toks tikras futbolo vadovas ir prie elito jau jį net UEFA pripažindavo.Viskas į šiukšlių dėžę nukeliavo....

Be šitos kontoros net akyse šviesiau..

Ekranas gal ruošiasi Panevėžio apskrities pirmenybėse sudalyvauti. Negi palaidos sezoną.

Šiai minutei pozityvo nedaug. Išskyrus kelias išimtis, verslas neskuba investuoti į futbolo infrastruktūrą, į futbolo klubus. Daugelio jų struktūra nėra aiški ir skaidri, šios sporto šakos reputacija dėl pažeidžiamų sportinių principų (lažybų skandalai) smarkiai kenčia. Mano manymu, ir pačios Lietuvos futbolo federacijos veikla nekelia pasitikėjimo. Jos darbą iliustruoja prasti rinktinės rezultatai, o kai kurie kone dešimtmečiais ten sėdintys futbolo veikėjai nejaučia jokios atsakomybės. ]

Geriau situacijos ir neapibudinsi

Ekranas jau miręs projektas, gaila kai pagalvoju, bet gal ir geriau.Šansų atgimti aš nebematau nes čia tas variantas, kaip žlugo Vėtra, klubas žlugęs visiškai

Hi guys, I'm trying to write an article about the fall of FK Ekranas for my website (footballski.fr) - we talk about football in eastern europe -.
I would like to know if someone can help me. I understood the overall situation with the financial problems but I want some details that I can't understand in lithuanian.

Thanks

What kind of details, for example?

Hi guys, I'm trying to write an article about the fall of FK Ekranas for my website (footballski.fr) - we talk about football in eastern europe -.
I would like to know if someone can help me. I understood the overall situation with the financial problems but I want some details that I can't understand in lithuanian.

Thanks

You can ask for help also there: http://www.eurofootball.lt/d/lt/viewtop ... start=1080" onclick="window.open(this.href);return false;

Dumbass chief of EKRANAS problem number one.

write to this guy
https://www.facebook.com/mantas.kruopas?fref=ts" onclick="window.open(this.href);return false;

he knows a lot of

Hi guys, I'm trying to write an article about the fall of FK Ekranas for my website (footballski.fr) - we talk about football in eastern europe -.
I would like to know if someone can help me. I understood the overall situation with the financial problems but I want some details that I can't understand in lithuanian.

Thanks

Today failed another Lithuanian football club, which has been repeatedly accused of fixing It's even more interesting story than Ekranas http://futbolo.tv/straipsniai/2015-meta ... -is-varzyb" onclick="window.open(this.href);return false;

Thanks for your answers !

Details like some informations about financials problems (how a healthy club can become a club with huge debts), actions of A Labinas (FNTT's survey), the new club FK Panevezys with come back of V Liubšys. Maybe some history too !

Kruoja, it's a problem of match fixing, but there're not a lots of informations?

Thanks for your answers !

Details like some informations about financials problems (how a healthy club can become a club with huge debts), actions of A Labinas (FNTT's survey), the new club FK Panevezys with come back of V Liubšys. Maybe some history too !

Kruoja, it's a problem of match fixing, but there're not a lots of informations?

There's enough information about Kruoja, but again in lithuanian For example http://www.delfi.lt/sportas/futbolas/ma ... d=68826668" onclick="window.open(this.href);return false;

Kruoja - small club from small town - suprisingly came to A lyga in 2009 after big scandal with mister Romanovas (former owner of Hearts Edinburgh, etc.) and forced relegation of FBK Kaunas and Atlantas to II lyga. Nobody really expected, that Kruoja will survive in A lyga so long. There's a lot of interesting things about Kruoja, especially this year. Before season start Kruoja tried to bring "investors" from Hong Kong (possibly related to illegal betting). Although the deal was canceled by Lithuanian Football Federation, some suspicious people hovered around the club all year. Kruoja not only fixed matches, but also were fooled by group of cheaters from Italy, France and Romania. It cost the club owner of 240 thousand euros (almost annual budget for A lyga club in the bottom side of the table). Kruoja changed several couches and a bunch of foreign players this year. Some of them disappeared after allegations of match fixing and were fined by Lithuanian Football Federation, but then the other guys came in their place, so nothing really changed.

Also very interesting story could be about another ruined club Dainava, which last year was operated by people from France and Italy (Marc Fourmeaux, Giuseppe Greco), possibly related with football mafia. Dainava fixed matches all year long and finished dead last in the table https://en.wikipedia.org/wiki/2014_A_Lyga" onclick="window.open(this.href);return false;. Now Dainava tries to survive in II lyga.

Banga from small town Gargždai has long been an honest club. But last year they brought some "investors" from Russia and were just horrible in the second half of the season. And because of struggle with those "investors" during winter ("investors" refused to leave voluntarily and provide the necessary documents, so the club could not get a league license), Banga was forced to withdraw from the A lyga. This year they are trying to recover in I lyga, along with FK Panevėžys.

And so on, and so on Lithuanian football is never boring.