Re: FK Ekranas
Parašytas: 2011 Bir 15 13:30
A.Velička: “Žaisiu, kol būsiu reikalingas”
Prieš kelerius metus Andrius Velička tiksliais smūgiais džiugino Škotijos futbolo klubų - Edinburgo “Hearts” ir Glazgo “Rangers” - gerbėjus. Bet 2009 metų rugpjūtį debiutinėse Anglijos pirmosios lygos rungtynėse sunkią kairio kelio traumą patyręs puolėjas buvo priverstas atsisveikinti ir su Anglijos, ir su Škotijos futbolu.
Šių metų vasarį 32-ejų puolėjas grįžo į Lietuvą ir pasirašė trejų metų sutartį su Panevėžio “Ekranu”. Tačiau sezono pradžia bene tituluočiausiam A lygos žaidėjui nebuvo sėkminga, grįžimas į A lygą buvo blankesnis, nei tikėjosi futbolo mėgėjai. Tad pokalbį su “Ekrano” puolėju “Sporto žmonės” pradėjo nuo tradicinio tokiais atvejais klausimo.
- Kaip šiuo metu jautiesi, kokia paties sveikata?
- Jau treti metai visi to klausinėja. Turiu ir atitinkamą atsakymą paruošęs: “Po truputį, judame...” Dėl kairio kelio, kurio traumą prieš kelerius metus patyriau Anglijoje, nėra jokių problemų. Dabar didžiausia problema - čiurnos skausmai. Dar pernai rugsėjį žaisdamas Glazgo “Rangers” ekipoje ją išsisukau, galutinai neišsigydęs išvažiavau į “Aberdeen” komandą. Taip ir kankinausi. Bet kai atvykau į Panevėžio “Ekrano” treniruočių stovyklą Ispanijoje, čiurnos lyg ir neskaudėjo. Vis dėlto jau pirmose draugiškose rungtynėse vienas varžovas užšoko ant tos pačios kojos, ir vėl viskas prasidėjo iš naujo. Taip ir žaidžiu per skausmą, bet nieko nepadarysi.
- Į A lygą grįžai po penkerių metų pertraukos. Ar daug permainų pastebėjai Lietuvos futbole?
- Kokios čia permainos. Nebent tai, kad su “Žalgiriu” turi žaisti Marijampolėje, su kitomis komandomis - Gargžduose. Man didžiausias pasikeitimas - kad žaidžiu ne Kaune, o Panevėžyje. Aišku, visada norisi grįžti ten, kur pradėjai karjerą, bet kad šiuo metu nebėra kur grįžti. Tad važiuoji ten, kur pasiūlo geresnes sąlygas. Toks jau sportininkų gyvenimas.
Nuo pergalių nepavargo
- Tikriausiai “Ekrano” komandoje sutikai nemažai pažįstamų futbolininkų?
- Veteranus ir vyresnius futbolininkus pažįstu beveik visus. Tekdavo dažnai susitikti Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklose. Keisčiausia tai, kad nors FBK “Kaunas” ir “Ekranas” Lietuvos čempionate buvo didžiausi varžovai, rinktinėje geriausiai sutardavau būtent su panevėžiečiais. Mes aršiai kovodavome tik aikštėje, bet jokių asmeninių nesutarimų tarp mūsų nebuvo.
- Panevėžio “Ekranui” prieš sezoną tradiciškai keliami patys aukščiausi tikslai. Komandoje surinkti patyrę futbolininkai, bet čempionato pradžia nebuvo gera.
- Iš tiesų, pati pradžia, kol žaidėme maniežuose, nebuvo prasta. Sunkumų atsirado, kai perėjome į lauką, kai iš arčiau susipažinome su “nuostabiomis” pavasarinėmis Lietuvos futbolo aikštėmis. Ir, aišku, varžovai su čempionais kovoja iš visų jėgų, nes visi nori jiems “įkąsti”. Kita vertus, niekas ir nežadėjo, kad bus tik lengvas pasivaikščiojimas skambant pergalių maršui.
- Pergalių maršas jau suskambo, kai gegužės viduryje “Ekranas” Lietuvos futbolo federacijos taurės finale po pratęsimo įveikė Gargždų “Bangą”. Kiek pačiam svarbi ši pergalė?
- Tikrai svarbi, nes mes juk ir žaidžiame dėl pergalių, titulų ir apdovanojimų. Labai norėjau pagaliau pelnyti įvartį. Pamenu, prieš rungtynes pasakiau treneriui: “Arba dabar įmušiu, arba jau niekada”. Prieš tai, regis, buvau realizavęs 11 m baudinį į Pakruojo “Kruojos” vartus, bet per žaidimą nebuvo pavykę pasižymėti. O juk puolėjams įvarčiai yra būtini. Jie prideda pasitikėjimo savo jėgomis. Kai kelias rungtynes nepavyksta pasižymėti, pradedi pats abejoti, klausi savęs, kas čia darosi. Spaudimo prideda ir klubo sirgaliai, kurie iš puolėjų tikisi įvarčių.
Laukia 100-ojo įvarčio
- Jei prakalbome apie įvarčius, ar žinai, kad šiuo metu tavo sąskaitoje yra lygiai 99 įvarčiai, pelnyti A lygoje?
- Beje, visai neseniai pagalvojau, kad turėčiau būti netoli šimtojo. Kai atvykau į Panevėžį, kažkas sakė, kad man trūksta penkių ar šešių įvarčių. Gera žinia. Sekmadienį laukia susitikimas su Alytaus “Dainava”. Manau, reikėtų pradėti skaičiuoti antrąjį šimtuką.
- Bene geriausius savo karjeros metus praleidai Škotijoje, Edinburgo “Hearts” klube. Kokie atsiminimai liko iš to laikotarpio?
- Labai puikūs. Ypač iš kelių sezonų, praleistų Edinburge. Jei ne galimybė išvykti į Edinburgą, net nežinau, kaip būtų susiklosčiusi mano karjera. Gal jau iš viso nebežaisčiau. O Edinburge aš pajutau tikro futbolo skonį, stabiliai mušiau įvarčius, žaidžiau pajėgiame čempionate. Svarbiausia, kad pats supratau ir patikėjau, jog galiu žaisti su rimčiausiais varžovais.
Rinktinėje nerado vietos
- Klubuose visada pasižymėjai rezultatyviu žaidimu, bet Lietuvos rinktinėje stabilios vietos taip ir neišsikovojai. Kodėl?
- Atvirai sakant, net ir nežinau. Daug kas priklauso nuo trenerio. Pamenu, kai tik išvažiavau iš Kauno į Edinburgą, žaidžiau “Hearts” pagrindinės sudėties komandoje, mušiau įvarčius, buvau įgijęs tikrai gerą sportinę formą. O kai atvažiavau į rinktinę, vietoj manęs paėmė A lygos žaidėją, kai Lietuvoje net ir sezonas nebuvo prasidėjęs. Ir ką paskui galvoti?
- Ar dar tikiesi užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius?
- Sunku pasakyti. Kol žaidžiau užsienio klubuose, treneriai nuolat kviesdavo į treniruočių stovyklas, net jei ir retai žaisdavau savo komandoje. Kai grįžau į Lietuvą, nesulaukiau trenerių dėmesio. Tikriausiai grįžę į Lietuvą futbolininkai netinka rinktinei. Pagaliau tie, kurie žino dabartinę rinktinės virtuvę, puikiai supranta, kad ten yra visokių niuansų, nelabai susijusių su futbolu.
Lietuviška kritika
- Ar teko matyti pastarąsias Lietuvos rinktinės rungtynes su Lichtenšteinu? Ką manai apie rezultatą ir lietuvių žaidimą?
- Kaip ir visi tikėjausi mūsų komandos pergalės. Bet nemaniau, kad iškovosime lengvą pergalę. Dar būdamas Škotijoje mačiau, kaip jie žaidė, kaip škotai kankinosi, kol išplėšė pergalę. Pagaliau dauguma Lichtenšteino rinktinės narių žaidžia Šveicarijos lygose, o ten taip pat moka žaisti futbolą.
- Kaip reaguoji į Lietuvos futbolininkams gausiai žeriamą kritiką?
- Gal Lichtenšteinas ir nėra didžiojo futbolo valstybė, bet stadioną jie turi tokį, apie kurį mes galime tik pasvajoti. Lietuvai didesnė gėda ne dėl futbolininkų žaidimo, o dėl stadionų. O dėl tos kritikos... Tai lietuviškas bruožas - kai laimime, tai visi labai geri ir puikūs. Bet jei pralaimime, iš karto sulaukiame pasmerkimo ir žiaurios kritikos.
Tikisi dar pažaisti
- Prieš patirdamas traumą ne kartą minėjai, kad esi pervargęs nuo futbolo. Ar tas priverstinis poilsis leido pasiilgti futbolo?
- Be abejo, kai pasėdi pusmetį be darbo, noras žaisti greitai atsiranda. Bet, pamenu, kad 2008-aisiais per vieną sezoną su trimis skirtingais klubais atlaikiau tris fizinio pasirengimo etapus. Iš pradžių ruošiausi su Edinburgo “Hearts”, pavasarį perėjęs į Norvegiją, atsidūriau Stavangero “Viking” stovykloje, o vasarą grįžęs į Škotiją vėl ruošiausi su “Rangers” futbolininkais. Spėju, kad tai iš tiesų unikalus laimėjimas.
- Tau jau 32-eji, bet pastaruosius kelerius metus žaidei labai mažai. Kiek dar norėtum žaisti?
- Tiek, kiek dar būsiu reikalingas. Norisi dar pažaisti, nors mūsų norai ne visada sutampa su galimybėmis. Su “Ekranu” sudaryta trejų metų sutartis, tad jei viskas bus gerai, dar kelerius metus pažaisiu.
Evaldas Gelumbauskas, „Respublika“
Prieš kelerius metus Andrius Velička tiksliais smūgiais džiugino Škotijos futbolo klubų - Edinburgo “Hearts” ir Glazgo “Rangers” - gerbėjus. Bet 2009 metų rugpjūtį debiutinėse Anglijos pirmosios lygos rungtynėse sunkią kairio kelio traumą patyręs puolėjas buvo priverstas atsisveikinti ir su Anglijos, ir su Škotijos futbolu.
Šių metų vasarį 32-ejų puolėjas grįžo į Lietuvą ir pasirašė trejų metų sutartį su Panevėžio “Ekranu”. Tačiau sezono pradžia bene tituluočiausiam A lygos žaidėjui nebuvo sėkminga, grįžimas į A lygą buvo blankesnis, nei tikėjosi futbolo mėgėjai. Tad pokalbį su “Ekrano” puolėju “Sporto žmonės” pradėjo nuo tradicinio tokiais atvejais klausimo.
- Kaip šiuo metu jautiesi, kokia paties sveikata?
- Jau treti metai visi to klausinėja. Turiu ir atitinkamą atsakymą paruošęs: “Po truputį, judame...” Dėl kairio kelio, kurio traumą prieš kelerius metus patyriau Anglijoje, nėra jokių problemų. Dabar didžiausia problema - čiurnos skausmai. Dar pernai rugsėjį žaisdamas Glazgo “Rangers” ekipoje ją išsisukau, galutinai neišsigydęs išvažiavau į “Aberdeen” komandą. Taip ir kankinausi. Bet kai atvykau į Panevėžio “Ekrano” treniruočių stovyklą Ispanijoje, čiurnos lyg ir neskaudėjo. Vis dėlto jau pirmose draugiškose rungtynėse vienas varžovas užšoko ant tos pačios kojos, ir vėl viskas prasidėjo iš naujo. Taip ir žaidžiu per skausmą, bet nieko nepadarysi.
- Į A lygą grįžai po penkerių metų pertraukos. Ar daug permainų pastebėjai Lietuvos futbole?
- Kokios čia permainos. Nebent tai, kad su “Žalgiriu” turi žaisti Marijampolėje, su kitomis komandomis - Gargžduose. Man didžiausias pasikeitimas - kad žaidžiu ne Kaune, o Panevėžyje. Aišku, visada norisi grįžti ten, kur pradėjai karjerą, bet kad šiuo metu nebėra kur grįžti. Tad važiuoji ten, kur pasiūlo geresnes sąlygas. Toks jau sportininkų gyvenimas.
Nuo pergalių nepavargo
- Tikriausiai “Ekrano” komandoje sutikai nemažai pažįstamų futbolininkų?
- Veteranus ir vyresnius futbolininkus pažįstu beveik visus. Tekdavo dažnai susitikti Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklose. Keisčiausia tai, kad nors FBK “Kaunas” ir “Ekranas” Lietuvos čempionate buvo didžiausi varžovai, rinktinėje geriausiai sutardavau būtent su panevėžiečiais. Mes aršiai kovodavome tik aikštėje, bet jokių asmeninių nesutarimų tarp mūsų nebuvo.
- Panevėžio “Ekranui” prieš sezoną tradiciškai keliami patys aukščiausi tikslai. Komandoje surinkti patyrę futbolininkai, bet čempionato pradžia nebuvo gera.
- Iš tiesų, pati pradžia, kol žaidėme maniežuose, nebuvo prasta. Sunkumų atsirado, kai perėjome į lauką, kai iš arčiau susipažinome su “nuostabiomis” pavasarinėmis Lietuvos futbolo aikštėmis. Ir, aišku, varžovai su čempionais kovoja iš visų jėgų, nes visi nori jiems “įkąsti”. Kita vertus, niekas ir nežadėjo, kad bus tik lengvas pasivaikščiojimas skambant pergalių maršui.
- Pergalių maršas jau suskambo, kai gegužės viduryje “Ekranas” Lietuvos futbolo federacijos taurės finale po pratęsimo įveikė Gargždų “Bangą”. Kiek pačiam svarbi ši pergalė?
- Tikrai svarbi, nes mes juk ir žaidžiame dėl pergalių, titulų ir apdovanojimų. Labai norėjau pagaliau pelnyti įvartį. Pamenu, prieš rungtynes pasakiau treneriui: “Arba dabar įmušiu, arba jau niekada”. Prieš tai, regis, buvau realizavęs 11 m baudinį į Pakruojo “Kruojos” vartus, bet per žaidimą nebuvo pavykę pasižymėti. O juk puolėjams įvarčiai yra būtini. Jie prideda pasitikėjimo savo jėgomis. Kai kelias rungtynes nepavyksta pasižymėti, pradedi pats abejoti, klausi savęs, kas čia darosi. Spaudimo prideda ir klubo sirgaliai, kurie iš puolėjų tikisi įvarčių.
Laukia 100-ojo įvarčio
- Jei prakalbome apie įvarčius, ar žinai, kad šiuo metu tavo sąskaitoje yra lygiai 99 įvarčiai, pelnyti A lygoje?
- Beje, visai neseniai pagalvojau, kad turėčiau būti netoli šimtojo. Kai atvykau į Panevėžį, kažkas sakė, kad man trūksta penkių ar šešių įvarčių. Gera žinia. Sekmadienį laukia susitikimas su Alytaus “Dainava”. Manau, reikėtų pradėti skaičiuoti antrąjį šimtuką.
- Bene geriausius savo karjeros metus praleidai Škotijoje, Edinburgo “Hearts” klube. Kokie atsiminimai liko iš to laikotarpio?
- Labai puikūs. Ypač iš kelių sezonų, praleistų Edinburge. Jei ne galimybė išvykti į Edinburgą, net nežinau, kaip būtų susiklosčiusi mano karjera. Gal jau iš viso nebežaisčiau. O Edinburge aš pajutau tikro futbolo skonį, stabiliai mušiau įvarčius, žaidžiau pajėgiame čempionate. Svarbiausia, kad pats supratau ir patikėjau, jog galiu žaisti su rimčiausiais varžovais.
Rinktinėje nerado vietos
- Klubuose visada pasižymėjai rezultatyviu žaidimu, bet Lietuvos rinktinėje stabilios vietos taip ir neišsikovojai. Kodėl?
- Atvirai sakant, net ir nežinau. Daug kas priklauso nuo trenerio. Pamenu, kai tik išvažiavau iš Kauno į Edinburgą, žaidžiau “Hearts” pagrindinės sudėties komandoje, mušiau įvarčius, buvau įgijęs tikrai gerą sportinę formą. O kai atvažiavau į rinktinę, vietoj manęs paėmė A lygos žaidėją, kai Lietuvoje net ir sezonas nebuvo prasidėjęs. Ir ką paskui galvoti?
- Ar dar tikiesi užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius?
- Sunku pasakyti. Kol žaidžiau užsienio klubuose, treneriai nuolat kviesdavo į treniruočių stovyklas, net jei ir retai žaisdavau savo komandoje. Kai grįžau į Lietuvą, nesulaukiau trenerių dėmesio. Tikriausiai grįžę į Lietuvą futbolininkai netinka rinktinei. Pagaliau tie, kurie žino dabartinę rinktinės virtuvę, puikiai supranta, kad ten yra visokių niuansų, nelabai susijusių su futbolu.
Lietuviška kritika
- Ar teko matyti pastarąsias Lietuvos rinktinės rungtynes su Lichtenšteinu? Ką manai apie rezultatą ir lietuvių žaidimą?
- Kaip ir visi tikėjausi mūsų komandos pergalės. Bet nemaniau, kad iškovosime lengvą pergalę. Dar būdamas Škotijoje mačiau, kaip jie žaidė, kaip škotai kankinosi, kol išplėšė pergalę. Pagaliau dauguma Lichtenšteino rinktinės narių žaidžia Šveicarijos lygose, o ten taip pat moka žaisti futbolą.
- Kaip reaguoji į Lietuvos futbolininkams gausiai žeriamą kritiką?
- Gal Lichtenšteinas ir nėra didžiojo futbolo valstybė, bet stadioną jie turi tokį, apie kurį mes galime tik pasvajoti. Lietuvai didesnė gėda ne dėl futbolininkų žaidimo, o dėl stadionų. O dėl tos kritikos... Tai lietuviškas bruožas - kai laimime, tai visi labai geri ir puikūs. Bet jei pralaimime, iš karto sulaukiame pasmerkimo ir žiaurios kritikos.
Tikisi dar pažaisti
- Prieš patirdamas traumą ne kartą minėjai, kad esi pervargęs nuo futbolo. Ar tas priverstinis poilsis leido pasiilgti futbolo?
- Be abejo, kai pasėdi pusmetį be darbo, noras žaisti greitai atsiranda. Bet, pamenu, kad 2008-aisiais per vieną sezoną su trimis skirtingais klubais atlaikiau tris fizinio pasirengimo etapus. Iš pradžių ruošiausi su Edinburgo “Hearts”, pavasarį perėjęs į Norvegiją, atsidūriau Stavangero “Viking” stovykloje, o vasarą grįžęs į Škotiją vėl ruošiausi su “Rangers” futbolininkais. Spėju, kad tai iš tiesų unikalus laimėjimas.
- Tau jau 32-eji, bet pastaruosius kelerius metus žaidei labai mažai. Kiek dar norėtum žaisti?
- Tiek, kiek dar būsiu reikalingas. Norisi dar pažaisti, nors mūsų norai ne visada sutampa su galimybėmis. Su “Ekranu” sudaryta trejų metų sutartis, tad jei viskas bus gerai, dar kelerius metus pažaisiu.
Evaldas Gelumbauskas, „Respublika“
Ot, laikai atejo.