„Kruojos“ naujokas K.Macionas: „Tikiuosi, būsiu naudingas“
http://www.fkkruoja.lt/?id,31;news,91" onclick="window.open(this.href);return false;
Beveik mėnesį komandos treniruotėse uoliai plušėjęs „Kruojos“ naujokas iš Ukrainos Konstantinas Macionas pagaliau oficialiai tapo klubo dalimi – futbolininkas aikštėje gali pasirodyti jau šio vakaro A lygos dvikovoje su Tauragės „Tauro“ komanda. Apie savo karjeros ir gyvenimo vingius bei pirmąjį mėnesį Pakruojyje K.Macionas įdomiame interviu papasakojo fkkruoja.lt lankytojams.
- Kaip viskas susiklostė, jog atsidūrei čia, Pakruojyje?, - pasiteiravome K.Maciono.
- Pirmą kartą į Pakruojį atvykau dar žiemą, gruodį. Tada buvo atsiradęs toks pasiūlymas ir pats kaip tik turėjau kelias laisvas dienas. Geras pažįstamas iš Rygos paskambino ir pasakė, kad Lietuvoje yra ambicinga komanda, su patikimais žmonėmis. Mane jis pažinojo jau aštuonerius metus – tiek kaip žaidėją, tiek kaip žmogų. Pasiūlė šį variantą žinodamas mano galimybes ir tai, jog nepavesiu nei jo, nei komandos.
Žiemą nepavyko likti, nes gavau pasiūlymą iš kitos komandos, kur siūlė tikrai nemažus pinigus. Žmogus ieško, kur geriau, tad pasirinkau pusei metų išvažiuoti šiek tiek užsidirbti. Vis tik praėjus pusmečiui grįžau prie „Kruojos“, kadangi patiko vadovybė, kolektyvas, trenerių požiūris ir sudarytos sąlygos. Kai atsirado problemos paskutinėje komandoje, daug negalvojau – susiskambinau su treneriais, vadovybe ir nusprendžiau, kad norisi išbandyti save šioje ekipoje. Tikiuosi, būsiu naudingas.
- Papasakok plačiau apie savo karjerą.
- Iš esmės mano karjera – ne pati įspūdingiausia. Pats esu kilęs iš Donecko, tad pradėjau viską „Metalurgo“ vaikų mokykloje. Gana anksti, penkiolikos, mane pastebėjo „Shakhtar“. Atstovavau trečiai komandai, kuri rungtyniavo antroje lygoje. Ten truputį užaugau ir perėjau į antrąją, žaidžiančią pirmoje lygoje. Deja, paskui pasikeitė treneris, vadovybė. Naujasis strategas neįžvelgė pirmos komandos perspektyvos mano žaidime, tad išnuomavo į Luganską. Dabar jie kovoja pirmoje lygoje, tačiau tada jie rungtyniavo antroje. Kartu su jais laimėjome tiek antrąją, tiek ir pirmąją lygą, tačiau į aukščiausią ir vėl nepatekau dėl įvairių priežasčių.
Paskui viskas susiklostė taip, kad ukrainietis treneris pakvietė į Latviją, kur keturis metus žaidžiau FK „Ryga“ gretose. Per tą laiką klube pasikeitė penki treneriai, tačiau pats vis likdavau. Vėliau perėjau į Uzbekiją. Ten žaidžiau metus, deja, patyriau gana rimtą traumą ir teko metus praleisti be futbolo. Grįžau į Latviją, kadangi per laiką ten apsivedžiau. Išsigydęs susiradau komandą pirmoje lygoje „Jauniba“. Iš karto laimėjome pirmąją lygą, tačiau pirmos vietos mums nedavė – reglamentai, protokolai, kiti reikalai. Žodžiu, ne tai esmė. Vėliau atstovavau du metus „Jūrmalai“, tad mano karjeroje kažkokių beprotiškų komandų nebuvo – nei Europos lygio, nei pajėgiausių Baltijos regione.
FK „Ryga“ buvo tai ketvirta, tai penkta Latvijos lygoje. „Jūrmala“ – panašiai. Paskutinius pusę metų praleidau „Daugava“ sudėtyje. Tačiau įvairūs dalykai, finansinės problemos lėmė, kad anksčiau nutraukiau kontraktą. Ne viskas pavyko ten taip, kaip norėjau – komanda man patiko, žaidėjai taip pat gero meistriškumo, bet ir šeimą juk reikia maitinti, o kai nemoka pinigų tenka ieškoti išeičių.
- Su komanda esi jau beveik mėnesį. Kaip priėmė komanda, ką gali pasakyti apie kolektyvą?
- Tiesą sakant, problemų jokių neturiu. Aišku, labai padeda tai, kad yra vaikinų iš Rygos. Vis tik kalbos barjeras čia jaučiasi, nes Lietuvoje, skirtinai nei Latvijoje, rusų kalbą moka toli gražu ne visi. Dauguma lyg ir suprantą, ką sakai, tačiau atsakyti negali. Vaikinai ramiai, tvarkingai priėmė, palaiko treniruotėse. Darbiniame procese jokių problemų tikrai nekyla. Jaučiasi sveika konkurencija, ir pats jaučiu, kad savo pozicijoje turiu žaidėjų, kurie taip pat verti rungtyniauti sudėtyje. Už aikštės ribų visų dar tikrai nepažįstu, bet, manau, prabėgs laikas ir viskas susidėlios į savo vietas. Aš žmogus ramus, nekonfliktuojantis, bendraujantis, tad į viską žvelgiu teigiamai. Pats su visais sutariu.
- Jau teko stebėti kelias A lygos rungtynes, tad gal gali palyginti Lietuvos, Ukrainos ir Latvijos futbolą?
Lietuviškas futbolas man primena tą, kuris žaidžiamas Ukrainoje. Nuo latvių jis labai skiriasi. Gal tai tik klaidingas pirminis įspūdis, kol viską stebiu iš šalies, tačiau pirmos įžvalgos tokios. Ukrainoje taip pat nemažai kietos kovos, vyrauja kontaktinis, fizinis žaidimas. Visos komandos stengiasi pulti, nebando ilgai laikyti kamuolio. Agresija sutelkta į priešininko baudos aikštelę.
Latvijoje dominuoja pozicinis žaidimas, ekipos dažnai keičia flangus, atakų akcentus. Didesnį vaidmenį atlieka vidurio saugai. Lietuvoje paskutiniuose mano stebėtuose mačuose pastebėjau, kad tarkim atraminis saugas daugiau griauna, nei kuria. Latvijoje priešingai. Tiesa, Lietuvoje visos komandos yra panašesnio pajėgumo – visos esančios turnyro lentelės apačioje taip pat kovoja, kartais atima taškus iš lyderių. Kiek teko stebėti per Futbolo.tv, niekas lengvai nepasiduoda. Tarkim Latvijoje kartais būna, kad komandos į aikštę išeina jau suprasdamos, kas jų laukia.
Pasakyti, kuri lyga yra stipresnė, tikrai negaliu. A lygą mačiau iš šalies, tačiau pats kol kas joje nežaidžiau. Kol kas pastebiu tik tai, jog tai kitoks žaidimas. Mano darbas ne analizuoti, o žaisti, vykdyti trenerių nurodymus. Nematau nieko blogo tame, kad Lietuvoje daugiau kovos ir staigiau pereinama nuo gynybos prie puolimo. Man tai netgi patinka. Už aikštės daug ką galima pasakyti, bet svarbiausia joje parodyti tai, ką moki geriausiai.
Paulius Jakelis.
