Futbolo virusas užkrėtė visą šeimą
http://www.fkmazeikiai.lt/index.php/new ... rt-vis-eim" onclick="window.open(this.href);return false;
Siekiu tik maksimalaus rezultato. To siekiau dirbdamas Alytuje, tą patį, manau, pavyks padaryti ir treniruojant jūsų miesto komandą“, – taip savo tikslus pokalbyje su „Santarve“ išdėstė 38-erių metų futbolo specialistas Ričardas Grigaliūnas, neseniai tapęs reprezentacinės „Mažeikių“ futbolo komandos vyriausiuoju treneriu.
„ALYTĮ“ KŪRĖ NUO NULIO
R. Grigaliūnas sako įvairias sporto šakas išbandęs dar vaikystėje – nuo pat pirmos klasės. Mokydamasis ketvirtoje jis pradėjo lankyti futbolo treniruotes. „Treneris Petras Simonavičius kažką manyje įžiūrėjo ir paskatino atsiduoti tik šiai sporto šakai. Žaidžiau gynėjo – atraminio saugo pozicijoje, labiau patiko griauti puolėjų planus negu kurti, taip ir užsikabinau už futbolo. Dabar jis jau įaugo į kraują, stengiuosi tobulėti ir eiti į priekį“, – pasakojo mažeikiškių strategas.
Futbolininko karjera susiklostė kaip ir daugeliui: R. Grigaliūnas žaidė gimtojo miesto garsiojoje „Dainavos“ komandoje, po to – mokslai Lietuvos kūno kultūros institute bei atstovavimas šios aukštosios mokyklos futbolo klubui, vėliau teko paragauti ir legionieriaus duonos – kelerius metus rungtyniavo Lenkijos Suvalkų klube.
„Trenerio karjerą pradėjau Alytuje, kur nuo nulio pradėjau kurti „Alyčio“ ekipą. Iš pradžių žaidėme apskrityje, o nuo 2000-ųjų metų pabandėme pasirodyti šalies lygiu. Startas buvo sėkmingas: jau pirmaisiais metais laimėjome šalies antrosios lygos savo zonos varžybas ir iškovojome kelialapį į pirmąją šalies futbolo lygą. Pirmais metais joje buvome keturiolikti, o štai kiti metai buvo auksiniai. Taip vėliau ir skynėme laurus: sidabras, sidabras, auksas, sidabras“, – prisiminė treneris.
Kaip prisipažino Ričardas, gaila buvo atsisveikinti su Alytumi, kur liko šeima ir komanda, tačiau, apsisprendžiant priimti Mažeikių klubo valdybos siūlymą tapti treneriu, lėmė du argumentai: kiekvienas treneris nori save išbandyti aukštesniu lygiu, antra, Mažeikių komanda išgyvena kūrimo stadiją, norisi pasitikrinti, ar pavyks su nauja komanda pasiekti gerų rezultatų.
„Žinojau, kur važiuoju – komanda buvo priešpaskutinėje turnyrinės lentelės vietoje. Mano mentalitetas – nugalėtojo, Mažeikiuose matau perspektyvą ir vietą kūrybai, todėl bandysiu siekti maksimalių rezultatų“, – tvirtino futbolo specialistas.
KOVOS DĖL GARBĖS TAŠKŲ
Treneris supranta, kad šio sezono turnyrinėje lentelėje jau nepavyks pakilti bent laipteliu aukščiau, net jeigu laimėtume visus keturis likusius susitikimus, tačiau patikino, kad komanda grumsis dėl kiekvieno taško.
„Kalbėjomės su žaidėjais ir užsibrėžėme tikslą pasiekti maksimalų rezultatą. Nors šiemet jau nieko nepakeisi, tačiau šie taškai gali tapti geru akstinu ir pamatu ruošiantis kitam sezonui. To reikalausiu per kiekvienas likusias rungtynes“, – ryžtingai nusiteikęs R. Grigaliūnas.
Pasak trenerio, šiuo metu aukščiausioje Lietuvos A lygoje tarp trijų pirmųjų ir kitų likusių komandų yra didžiulis skirtumas. Tiek Panevėžio „Ekranas“, tiek Marijampolės „Sūduva“ visą laiką žengia į priekį, yra stiprinamos, todėl su tokiais priešininkais sunku kovoti ir lygiuotis.
„Ir Pakruojo „Kruoja“, ir Gargždų „Banga“ dar neseniai rungtyniavo pirmojoje lygoje, tačiau pamažu užsikabino aukščiausiame divizione ir nebenori kristi žemyn. Manau, kad Mažeikių klubui į jas ir reikia lygiuotis: žingsnis po žingsnio, ir nebegalima grįžti atgal. Tačiau reikia įdėti daug darbo: juk tarp antros ir A lygų didelis skirtumas, per kelerius metus jo neperšoksi, reikia laiko ir darbo, kad sugrįžtų turėtos pozicijos. Po pergalės prieš klaipėdiškius jaučiamas komandos pakilimas, ir mes su treneriu Nerijum Gudaičiu pasiryžę garbingai baigti pirmenybes ir kurti komandą ateičiai“, – sakė treneris.
Ta linkme eidami mažeikiškiai per pirmenybių pertrauką sužaidė draugiškas rungtynes su Liepojos „Metalurgs-2“. Jas mažeikiškiai laimėjo rezultatu 2:1, abu įvarčius po kampinių pelnė Paulius Vaikasas, o peržiūroje buvo po vieną žaidėją iš Azerbaidžano ir Latvijos.
„Pirmas kėlinys, kuriame rungtyniavo pagrindinė sudėtis, buvo malonus akiai, matėsi ekipos žaidimas, po porą realių progų pelnyti įvarčius turėjo Antanas Bulošas ir brazilas Diogo. Antrajame kėlinyje pakeičiau visus žaidėjus, daviau šansą pasirodyti dubleriams ir atvykusiems į peržiūrą žaidėjams. Visi paliko neblogą įspūdį. Azerbaidžanietis – septyniolikmetis, latvis – iš Ventspilio „Tranzits“, žaidęs savo šalies rinktinėje. Įspūdį jie paliko neblogą, tačiau dar neatitinka mūsų keliamų reikalavimų. Kitose rungtynėse žais ir alytiškis gynėjas Vaidas Rutkauskas, kuris savo ekipoje yra vienas pagrindinių gynybos ramsčių, bus dar keli vaikinai peržiūrai“, – apie komandos formavimą pasakojo treneris.
PERTRAUKA NĖRA NAUDINGA
„Mažeikiai“ spalio pradžioje sužaidė gražias rungtynes su klaipėdiškiais, iškovojo pergalę, nuotaikos pakilios. Bet dabar čempionate... 21 dienos pertrauka.
„Tokios pertraukos tvarkaraštyje yra gal ir neapgalvotos. Mes suprantame, kad žaidžia rinktinė, tačiau tie klubai, kurie žaidėjų į ją nedeleguoja, nukenčia. Pertrauka mums trukdo, sunku bus išlaikyti emocinį pakilimą. Paskutines rungtynes žaisime lapkričio keturioliktąją, tai taip pat sunku: teks varžytis sunkiomis sąlygomis, neatmetama galimybė, kad aikštės kokybė jau bus ne tokia, kokia būna vasarą, žaidėjai negali savęs realizuoti, parodyti viso meistriškumo, be to, ir aistruoliams tokios sąlygos – ne pačios maloniausios“, – dėl tvarkaraščio nesklandumų apgailestavo treneris.
Kalbant apie rinktinę, Ričardo manymu, į ją galima patekti ir iš provincijos: visur žaidėjai stebimi trenerių skautų, todėl tie žaidėjai, kurie nuo mažų dienų užsikrečia futbolu, nebegali be jo gyventi, – tikrai bus pastebėti.
„Tobulėti ribų nėra, bet tai yra ilgas, sunkus, kantrybės reikalaujantis darbas. Pažiūrėkite, kiek žaidėjų iš provincijos yra rinktinėje ir kiek jų išaugo gatvėse! Dviejų valandų kasdienės treniruotės sporto mokykloje suteikia tik įgūdžių, bet tai nėra daug. Žaidimo aktyvumas ir nevaržymas gatvėje duoda rezultatus tiek futbole, tiek krepšinyje, todėl norintiems ką nors pasiekti šiose sporto šakose būtina ir žaisti joje“, – tvirtino treneris.
FUTBOLAS ŽAVI NENUSPĖJAMUMU
R. Grigaliūnas pripažino, kad trenerio darbas – įdomus, bet ir sunkus.
„Štai ir dabar ruošiamės rungtynėms su Pakruoju – improvizuoju, mąstau apie taktines gudrybes, sprendžiu, kaip nuteikti save, žaidėjus. Viską planuoji dėl teigiamo rezultato, tačiau varžovas irgi nesnaudžia, ruošia tau užduotis. Tu gali stengtis, dirbti, tačiau varžovų pastangos nenuspėjamos, ir tavo savaitės darbų ciklas gali apvirsti aukštyn kojomis. Tačiau tuo nenuspėjamumu futbolas ir yra įdomus“, – įsitikinęs treneris.
Paklaustas, kaip atsipalaiduoja po rungtynių, Ričardas nusišypso: kartu su Alytaus komanda jis žaidžia Lietuvos senjorų futbolo čempionate, pernai buvo sidabro medalininkai, šiemet vėl pateko į finalą, kur kovos su Klaipėdos „Atlanto“ senjorais.
Tėvo pėdomis seka ir du sūnūs: šešiolikmetis jau žaidžia Alytaus „Alytyje“, baigė Kauno Nacionalinę futbolo akademiją, yra kandidatas į šalies septyniolikmečių rinktinę; kitas, aštuonerių metų, taip pat lanko futbolo treniruotes sporto mokykloje.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Pasak Ričardo Grigaliūno, vienas iš argumentų dirbti su „Mažeikiais“ buvo noras išbandyti save kaip trenerį aukštesnio lygio pirmenybėse.
Vidas Stankus, straipsnis iš "Santarvės" laikraščio
