Jeigu istorija bent truputį kitokia - to pakanka nacionaliniams ir kultūriniams skirtumams bei savimonei atsirasti. "Panašu" nėra "tas pats".
Tarkim mažalietuviai (lietuvninkai) niekad nesitapatino su didžiąją Lietuva ir nelabai norėjo būti bendroj valstybėj su didžialietuviais, kuriuos laikė "kitokiais" ir "nevalyvais barbarais", nežinančiais tvarkos ir civilizacijos. O juk kalba buvo ta pati, šaknys tos pačios

Bet istorija, savimonė ir kultūra skyrėsi.
Tai ir kad ta patys žemaičiai irgi nebuvo dideli draugai su tais pačiais lietuviais...

Čia gi kas be ko, bet žinant pvz. kad austrai yra tų pačių germanų genčių ir Austrija yra buvusi germanų žemė, žmonės kalba vokiškai, tai nematau kuo jie taip stipriai skiriasi nuo vokiečių

Toks pačios buv. SSRS žemės, kur kalba yra šiek tiek pasikeitusi (sakyčiau rusų "akcentai" Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachijoje ir t.t.), bet gi čia tie patys slavai, tik su savom "paniatkėm". Tie patys centro Ukrianos ukrainiečiai kiek neapykantos rusams turi, nors iš esmės nedaug nuo jų ir tesiskiria.
Kaip bebūtų, jau šiek tike nukrypta nuo Nevėžio temos, gal užteks
