Futbolo komandos Kuršėnuose gali nelikti
2011 m. Spalio 27 d.
skarstas.lt http://www.skrastas.lt/?data=2011-10-27 ... F.facebook
Kuršėnų „Ventos“ futbolo komanda, šiemet debiutavusi šalies pirmosios lygos pirmenybėse, užėmė septintąją vietą. Pavasarį nedrąsiai pradėjusi rungtynių sezoną, komanda palaipsniui įsibėgėjo, ėmė skriausti ir į Kuršėnus žaisti atvykusius lygos lyderius.
Apie komandos debiutą pirmojoje lygoje, abejones, ar kitąmet ji čia bežais, kalbamės su vyriausiuoju treneriu Virgerdu KAVOLIU.
ABEJONĖS: Kuršėnų „Ventos“ treneris Virgerdas Kavolis abejoja, ar kitąmet betreniruos komandą.
Algimanto BRIKO nuotr.
Nepavyko gerai pasiruošti sezonui
— Treneri, kaip vertinate pirmąjį savo komandos sezoną pirmojoje lygoje?
— Vertinu teigiamai. Jeigu dar tas paskutines rungtynes būtume išlošę („Venta“ pralaimėjo Kėdainių “Lifosai“ rezultatu 2:3, — A. B.), tai vertinčiau labai gerai. O galėjome pasirodyti ir geriau. Nepavyko dėl įvairių priežasčių.
Neturėjome galimybių pasiruošti sezonui — pavasarį Kuršėnuose nėra kur treniruotis. Tuo labiau, kad šiemet žiema užsitęsė. Mes, kiek galėjome, tik ruošėmės fiziškai. Fiziniu pasirengimu beveik niekam nenusileidome, ypač pirmose rungtynėse. Žaidimo prasme sezono pradžioje atrodėme labai prastai.
Mes prieš sezoną tesužaidėme tik porą draugiškų rungtynių. Gerai, kad dar dalyvavome viename turnyre. Vis dėlto buvo naujų žaidėjų — reikėjo šiek tiek suburti komandą.
Daug lėmė ir psichologinės problemos. Juk antrojoje lygoje mes buvome pirmi, mažiausiai pralaimintys, mažiausiai praleidžiantys įvarčių. Atėję į pirmąją lygą dar galvojome, kad tokie ir esame. Bet čia pritrūko greičio, pasipylė ir kortelės, ir grubios klaidos. Anksčiau už tokias klaidas mums „dovanodavo“, o dabar — baudė, praleidome tokių įvarčių, kokių tiesiog negalima praleisti. Taip tęsėsi, kol žaidėjai suprato, kad čia žaidžiamas vis dėlto kitokio lygio futbolas. Čia aikštėje viskas vyko greičiau.
Be to, patogių momentų įvarčiui pasiekti mes susikurdavome, bet juos panaudoti reikėjo geriau.
Kai jau galėjome pasitreniruoti aikštėje, rezultatai iškart pagerėjo. Vis dėlto kaip bebūtų, bet mes iš visų komandų atėmėme taškų. Aplošėme ir lyderius. Nuo antrojo pirmenybių rato jau mūsų niekas taip skaudžiai nebebaudė.
Geriau žaisti su stipresniais
— Gal galite įvertinti, kuri linija — puolimo, saugų ar gynybos — greičiau priprato prie naujo žaidimo lygio?
— Gal silpniau sužaidė gynybinė linija, nes vis dėlto praleidome daug įvarčių. Tai gal šiek tiek ir pateisinama — vis dėlto mūsų gynybos linija amžiumi pati vyriausia. Todėl būdavo pavėluojama, to pasekmė — įvarčiai.
Ypač nuo antrojo pirmenybių rato esu patenkintas puolimu -- buvo įmušama žymiai daugiau įvarčių. Vis dėlto spragos gynyboje išryškėdavo. Mes tik vienose ar dvejose rungtynėse įvarčių nepraleidome. Tai nereiškia, jog kalti vien gynėjai — ginasi visa komanda.
Mūsų komanda tokia, kad geriau žaisti su stipresniais varžovais — mes tada kontratakuojame. O kai reikia žaisti su lygiaverčiais, reikia kurti, varžovus palošti, tada mums kažko pritrūksta. Ypač panaudojant geras progas.
— Komandos statistika labai buvo pagerinta rungtynėse su Kretingos „Minija“ — laimėta 8:0.
— Taip, bet jau visa antroji čempionato dalis buvo geresnė, jeigu kalbėti apie įmuštų ir praleistų įvarčių skirtumą.
Permainos išėjo į gerą
— Gal tas pagerėjimo metas sutampa su komandoje įvykusiomis permainomis?
— Taip. Mūsų žaidimo stiliui ypač tiko į komandą atėjęs Aivaras Bagočius. Kadangi mes jo negalime aprūpinti kamuoliais tiksliais perdavimais, jis individualiais veiksmais sugebėdavo įmušti įvarčių. Mūsų komandai šis žaidėjas labai tiko, bet jo vieta ne pirmojoje lygoje.
Jis turi žaisti A lygoje. Nežinau, ką veikia kai kurios komandos: kažkokių menkaverčių žaidėjų prisiperka, nors čia pat — geras vietinis.
— Ar tie keitimai komandoje atlikti įvertinus jos žaidimo minusus?
— Ne, — tiesiog taip susiklostė. Vaidui Viktoravičiui išėjus į A lygą — į „Mažeikių“ komandą, reikėjo puolėjo. Gerai, kad dar suspėjome pagauti Aivarą neišvykusį į užsienį. O gal jam ir gera padarėme. Jis buvo nusprendęs išvykti į Angliją ir mesti futbolą.
Labai gaila Kristijono Gedgaudo, kuris ir pernai pas mus žaidė, ir šiemet mums labai tiko. Jis Vilniuje mokosi — jį ir pakvietė žaisti Vilniaus REO. Ir materialinės, ir mokslo sąlygos dabar jam geresnės.
Stokojama dėmesio
— Kitąmet vėl žaisite pirmojoje lygoje?
— Tokiomis sąlygomis, kaip šiemet, mes pirmenybėse dalyvauti negalime.
Aš ir komandos vadovas Rolandas Tamošaitis — mokytojai (V. Kavolis — Kužių vidurinės mokyklos matematikos, R. Tamošaitis — Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos istorijos mokytojas, -- A. B.). Komandos rūpesčių našta tenka vieno ar dviejų žmonių pečiams. Daugiau dėmesio komandai turėtų skirti visas rajonas, Kuršėnų miestas.
Ačiū Dievui, Šiaulių rajono savivaldybė skyrė 50 tūkstančių litų ir dar truputį. Tai labai gerai, bet turi būti ir kitoks futbolo klubo valdymas. Juk kitose komandose yra ir treneris, ir vyriausiasis treneris, ir vadovai, ir prezidentai.
Mes kreipiamės į vieną ar kitą verslininką paramos — bet kas mes tokie? Į mus nekreipia dėmesio.
Vis dėlto tai yra Kuršėnų komanda, ji turi rūpėti ne tik mums.
Pradėjo gražėti stadionas. Vasarą į kiekvienas rungtynes susirinkdavo vidutiniškai po 300 žiūrovų. Vis dėlto tai yra aukštesnio lygio futbolas, bet iš Kuršėnų miesto seniūnijos — jokio dėmesio, jokios paramos.
Reikia spręsti ir Daugėlių stadiono problemą, nes jis kaip niekieno. Eilinei mokyklai (stadionas — Kuršėnų Daugėlių pagrindinės mokyklos, — A. B.) tokio stadiono tvarkymo užsitraukti nereikia, nes tai yra vargas. O naudojasi juo beveik visi, kas nori.
Problemų labai daug. Jeigu jas išspręstume iki Naujųjų metų, aišku, judėtume toliau į priekį. Žaidėjai žaisti nori. Gyvename šalia Šiaulių, yra galimybių komandą sustiprinti. Galime su „Šiaulių“ futbolo klubu bendradarbiauti abiems pusėms naudinga linkme. Bet turi kiti žmonės ateiti vadovauti.
Solidi komanda
— Tarp Kuršėniškių futbolo mėgėjų sklinda ir kalbos, kad abejojate, ar betreniruoti „Ventą“...
— Aš gi dirbu mokykloje. Jeigu, kaip šiemet, ir būti klubo prezidentu, ir rūpintis finansais, — tokiomis sąlygomis nebepatempsiu.
Vis dėlto antrojoje lygoje septynis sezonus iš devynių sugebėjome tapti prizininkais. Pagrindinai rėmėmės tik Kuršėnų ir Šiaulių rajono žaidėjais ir sugebėjome išeiti į pirmąją lygą. Čia dėl mūsų stebėjosi: „Kur tie Kuršėnai, kas tie Kuršėnai...“ Dabar jau mus vertina kaip solidžią komandą, kuri visose rungtynėse namuose turėjo parengusi programėles — niekur tokio dalyko nėra. Turbūt esame vieninteliai, kurie filmavo visas savoje aikštėje žaistas rungtynes.
Įdirbis, kad galėtume judėti toliau į priekį, yra.
Norėjosi pabandyti žaisti aukštesnėje lygoje. Pabandėme, matome, visi matome, kad galime žaisti ir žymiai geriau. O grįžti į antrąją lygą yra tas pats, kas futbolo naikinimas Kuršėnuose.
Kalbėjosi Algimantas BRIKAS
