2017 Spa 19 13:40
[Redakcija]
Ne pats linksmiausias postas. Užbėgdami įvykiams už akių, pranešame, kad tai yra mūsų pastebėjimai, susieti su liudininkų pasakojimais bei nuogirdomis. Nerekomenduojame to naudoti kaip argumentacinės medžiagos, jei kiltų noras publikuoti ar atlikti žurnalistinį tyrimą. Tiesa, kadangi A lygos ir Pirmos lygos klubai bent formaliai privalo filmuoti visus savo mačus, medžiagos būtų.
Žinia, jog klubiniame Lietuvos futbole yra keletas didelių problemų (keliose kontorose vis dar užsilikę 90-ieji, be to, gausu bandymų pasidaryti papildomą štukę eurų ignoruojant tuos kelis žmones, kurie ateina ar ateitų į stadioną), tačiau didžiausia ir jau gerokai per ilgai siautėjanti bėda yra manipuliacijos sporto varžybų rezultatais, arba, paprasčiau pasakius, matchfixingas.
Pirmiausia dėl to, o ne dėl lygio, tikrai didelė potenciali auditorija (užtenka pažiūrėti Čempionų lygos reitingus per TV6) vietinį produktą ignoruoja ir apskritai žiūri į jį su panieka. Daug reputaciją sudeginusių istorijų nutiko per paskutinius keletą metų ir daug klubų dėl to buvo laikinai patraukti arba išvis ištrinti iš Lietuvos futbolo žemėlapio.
Du iš kokių trijų ar keturių miestų Lietuvoje, kur futbolas yra gerokai aukščiau už krepšinį, Gargždai bei Pakruojis, dėl to jau keletą metų neturi komandos aukščiausioje lygoje (galbūt greitai tai pasikeis), o kur dar „Šiauliai“, „Granitas“, „Kražantė“ ar „Šilas“. Per paskutinius keletą metų LFF su tiesiogiai jų prestižui kenkiančia problema bandė kažkiek kovoti – davė kelias demonstratyvias baudas (kai kurios teisingos ir gal net per mažos, o kai kurios tiesiog random sušiko poros „Kražantės“ jaunuolių karjeras), prastūmė pataisą dėl fixinimo įtraukimo į Baudžiamąjį kodeksą.
Tuo pačiu metu federantai supranta, kad dažnas šios temos eskalavimas Lietuvos futbolui gali tapt viena iš paskutinių vinių į karstą. Daug kalbėta apie A lygos apsivalymą perėjus prie 8 komandų formato ir išmetus keletą merdinčių organizacijų, tačiau ne paslaptis, kad per pastaruosius porą metų aukščiausioje lygoje visgi buvo keletas keistų mačų ir kontaktų iš SportRadarų, kurie nugulė į šiukšlių dėžę kaip administracinio nusižengimo protokolai narkomanui. Be abejo, atsižvelgiama ir į tai, jog schemos per Azijos kontoras pasikelti šaibų yra atidirbtos ir į konkrečius asmenis jas sunku suvesti, ypač kai pačios kontoros nėra linkusios bendradarbiauti. Todėl nieko neįrodysi, o veiksmus aikštėje prasikaltėliai gali aiškinti kaip nuovargį, traumų pasekmes ar išsiblaškymą.
Supranta temos opumą ir RP autoriai, dėl to postas brandintas ilgai, tačiau kantrybės taurė vakar buvo perpildyta. Jei A lyga bent iš dalies tikrai apsivalė (o „Šilo“ išmetimas prieš pat sezono pradžią bent jau rodo tokias intencijas), tai Pirmoje lygoje, už kurią keliuose pasaulio kampuose vis dar leidžia statyti, jau prasideda metastazės – sunku rasti komandą, kuri neturėtų su tuo susidūrusių žaidėjų, yra įtartinų ir šiemet.
Viena tokių komandų savo mačą žaidė vakar. Į Pirmos lygos „Žalgirio B“ ir „Šilutės“ mačą susirinko ne itin daug žmonių, rungtynės buvo neįdomios, bet po 90 minučių susirinkę kibicai ir futbolui neabejingi žmonės turėjo apie ką pakalbėti.
Nežinantiems galima pranešti, jog vakarykštį mačą „Žalgiris B“ laimėjo 7:0, nors galėjo tą padaryti ir, pavyzdžiui, rezultatu 11:1. Esant rezultatui 3:0, pirmo kėlinio viduryje, įvyko beprecedentis atvejis: „Šilutės“ kapitonas Edgaras Lukoševičius, neapsikentęs tuo, kaip kiti komandos draugai „fixina“, paliko aikštę ir paprašė keitimo. Netrukus po keitimo futbolininkas persirengė ir iškeliavo namo, savo sprendimą teisindamas nenorėjimu dalyvayuti tokiame cirke. Kuo tai galėjo kvepėti, nujautė ir mohikanas Ričardas Beniušis, nusprendęs nevykti į šias rungtynes.
Viename ankstesniame mūsų poste (po „Žalgirio“ pergalę prieš „Ludogorec“) buvo lyg tarp kitko užsiminta apie 1.45 koeficientą už overį 4,5 Pirmos lygos rungtynėse. Nuoroda buvo būtent į Šilutės klubą, kuris tada galiausiai sėkmingai susileido 6 įvarčius nuo „Džiugo“. Šis atvejis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis, sukėlęs įtarimų, o pajūrio klubas jau seniai buvo po ne vieno RP autoriaus padidinamuoju stiklu.
Kaip ir anksčiau, taip ir šių rungtynių metu buvo galima pasigrožėti koeficientų kritimais, o vėliau pamatyti, kaip sueina visi įmanomi over'iai ir foros. Trumpa santrauka to, ką pavyko pastebėti:
• Judėti kompanija pradėjo dar prieš mačą. Rungtynių favoritais pagal bukmekerius nuo pradžių buvo Žalgirio B futbolininkai (paskutinį kartą laimėję prieš lygiai du mėnesius), tačiau už Šilutės pergalę koeficientas greitai pašoko nuo 2.1-2.4 iki 4.5-4.7. (Taip pat 1.9 koef. už Žalgirio B -1.5 Asian Handicap'ą, t.y. pergalę bent 2 įvarčių skirtumu.) Mažiau susidūrusiems – koeficientai šokteli viršun, kai už priešingas baigtis pastatomos didelės sumos.
• Toliau viskas vyko pagal atidirbtą schemą: prasidėjus rungtynėms ir atsidarius pirmosioms live pasiūloms kontorose (2-4 rungtynių minutės) pradėjo plaukti pinigai už visas galimas Šilutės pralaimėjimo baigtis (nuo -1.5 AH iki -4.5 AH), bei už tai, jog rungtynėse bus pelnoma daugiau nei 3, 3.5, 4, 4.5 įvarčio.
• 4-ą rungynių minutę, kai nieko reikšmingo dar nebuvo įvykę, už Šilutės pergalę koeficientas pakilo iki 7.2-8.0, įvarčių total'o pasiūla pakilo iki over/under 4.5 su 1.90 koeficientu į abi puses. Tai nėra įprasti svyravimai.
• Ilgai laukti nereikėjo – 6-ą rungtynių minutę Žalgiris B išsiveržia į priekį. Viskas statoma gyvai, nes taip įmanoma statyti žymiai didesnes pinigų sumas bei sukelti mažiau įtarimų, nes live lažybose susekti pinigų srautus yra velniškai sunku.
Likęs rungtynių laikas skirtas tik sutvarkyti formalumams.
Tai nėra pirmosios Šilutės rungtynės, susilaukusios nenormalių lažybų market'o svyravimų. Beveik pusė Šilutės sezono rungtynių buvo su didesniais pinigų srautais nei įprasta. Beje, Federacija jau antrąkart (redakcijos šaltinio žiniomis) buvo sulaukusi oficialių perspėjimų dėl Šilutės rungtynių, tačiau jokių viešų pareiškimų iš LFF pusės nebuvo planuojama. Užsidėti rožinius akinius ir kartoti „Skaidrumas. Pagarba. Pasitikėjimas" daug lengviau, nei kišti rankas į purvą ir rauti problemą su šaknimis.
Apskritai pati „Šilutės“ klubo egzistencija paskutinius keletą metų yra mistika.
Pirmiausia, prirenkama susitepusių žaidėjų. Ryškiausias pavyzdys yra Rokas Borusas, legendinės „Dzūkų tankų“ skanduotės „Rokas Borusas #$!%&*@! yra, #$!%&*@! yra“ protagonistas, po metų priverstinio poilsio nuo futbolo greitai atgavęs prarastą formą. Apie kitus žaidėjus neturint kažkokių įrodymu ar precedentų kalbėti nesinori, bet nėra žmonės kvaili, akis turi ir mato, kas kuo užsiima. Netgi Gedas „Kepurė“ Jarmalavičius yra minėjęs, jog jei žmogus visą karjerą užsiėmė tokiais dalykais, jis nepasikeis (šiaip gerų minčių jis yra pasakęs, net gaila, kad ir pats yra iš tokios kompanijos), tad ko galima tikėtis komplektuojant komandą tokiu pagrindu, yra akivaizdu.
Antra, rezultatai šiam klubui akivaizdžiai ne pirmoje vietoje, ką įrodo ne tik žaidėjų komplektacija, bet ir paskutinių metų rezultatai, kai užtenka likti paskutiniais iš nemerdinčių komandų. Iš tiesų tai ko norėti iš komandos, kurios vartininkas, beje, tikrai nepersistengęs mače su „Žalgiriu B“ ir nuvylęs kapitoną, negali kristi ant vieno šono dėl operacijos. (Užtat tai nesutrukdė „Šilutei“ laimėti baudinių serijos prieš „Šilą“ anais metais. Oh wait.)
Gaila tų žmonių, kurie iš tiesų stengiasi. Pirmiausia, be abejo, E.Lukoševičiaus bei jaunimo, kurie nesugebėjo ar laiku nesusiprotėjo persikelti žaisti už „Palangą“, „Bangą“ ar „Koralą“ bei turi trintis komandoje su tokiais veikėjais. Senvagėje plėšėsi tik Julius Kasparavičius, kuris bene vienintelis kažką sakė apatiškiems komandos draugams, kad šie pasistengtų.
Norėtųsi pasveikinti „Žalgirio B“ vaikinus su įspūdinga pergale 7:0, bet turbūt ir jie patys suprato, kad ne dėl aukštesnio meistriškumo jiems vakar trys taškai įkrito į sąskaitą. Jaunam žaidėjui suvokti, jog muši įvarčius ne dėl gero žaidimo, o dėl to, kad kažkam užfiksuotum over'į, irgi turėtų būti nelinksma patirtis. Kartais norėtųsi, jog tokiais atvejais komanda tiesiog paliktų aikštę ir svarbiau būtų ne prarasti taškai ar galimos sankcijos, bet vertybės ir principai. Kita vertus, dėl to „Žalgirio B“ kaltinti neišeina, kadangi tikėtina, jog tokiu atveju nieko nepavyktų įrodyti ir komandą tiesiog apdalintų baudomis.
Neabejojame, jog „Šilutė“ sukūrė gerą reginį ir renginį tiems žiūrovams, kurie visą mačą kažką derino telefonais. Smagu, jog kažkam futbolas bent tokia forma teikia džiaugsmą, tačiau būtų dar smagiau, jei „Šilutė“ dar iki kito sezono pradžios atsidurtų vienoje eilėje su „Klaipėdos granitu“ arba „Kruoja“.