Iš balandžio 3 d. Vencevičiaus intervo:

- Kada aikštėje pasirodys legionierius iš Ugandos Andrew Eugene Sseppuya?
- Dar tvarkomi jo dokumentai. Ugandietis pradės žaisti, kai bus sutvarkyti visi formalumai. Kol kas to nepadaryta.

Sandro Grande: „Mano tikslas – su komanda laimėtas čempionatas“
Algis Vaškevičius
http://www.fksuduva.lt/index.php/naujie ... empionatas

Paklaikęs dėl futbolo – taip trumpai galima būtų pavadinti šį sezoną „Sūduvoje“ žaidžiantį italų kilmės kanadietį Sandro Grande. Ilgo ir išsamaus pokalbio metu žaidėjas mandagiai ir nuoširdžiai atsakinėjo į visus, kartais ir ne itin malonius klausimus, bet jo akys iš karto užsidegdavo, kai kalba pasukdavo link futbolo aikštelės ir kamuolio.

„Mano tėvai buvo jauni žmonės, kai iš Italijos emigravo į Kanadą, Monrealio miestą. Tai, kad esame italų kilmės, matyt ir lėmė pomėgį futbolui. Buvau vos ketverių metų, kai jau žaidžiau pirmojoje komandoje – kiti žaidėjai ten buvo šešerių metų amžiaus. Futbolą žaidė ir mano brolis, ir sesuo. Kiek save atsimenu, visada varinėjau kamuolį“, -- šypsosi 32 metų kanadietis.
Baigęs pirmuosius mokslus, Sandro planavo išvažiuoti mokytis į kokį nors universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose, norėjo studijuoti kompiuterių mokslus, bet, sulaukęs aštuoniolikos, išvyko žaisti futbolo į Italiją, kur žaidė ketvirtosios lygos komandoje. Žaidėjas buvo pastebimas aikštelėje, turėjo nemažai fanų, jam netrūko žiniasklaidos dėmesio.

Jis buvo pastebėtas patyrusių futbolo specialistų ir 1999 metais atsidūrė Italijos elitinės lygos komandoje „Brescia“, kur tuo metu žaidė tokios žvaigždės kaip Roberto Baggio, Andrea Pirlo, Josep Guardiola ir kiti. Tiesa, pagrindinėje komandos sudėtyje žaidėjas pasirodė neilgai, netrukus buvo iškeistas į dabar antrojoje Italijos lygoje žaidžiančią „Frosinone“ komandą, vėliau pateko į dar žemesnės lygos komandas. Sandro kantriai laukė, kada galės grįžti į „Brescia“, kuriai priklausė.

„Ruošiausi grįžti 2001 metais į pagrindinę „Brescia“ sudėtį, bet tuo metu keitėsi pinigai – Italijos lyros pavirto eurais, komandų biudžetai labai sumažėjo, atsirado finansinių problemų ir mano kontraktas buvo nutrauktas. Likau be klubo, buvau labai įpykęs ir nusivylęs, nes man buvo tik 22-eji metai ir degiau noru žaisti. Nieko kito nebeliko, kaip vėl grįžti į gimtąjį Monrealį“, -- pasakojo kanadietis.

Po septynerių metų pertraukos sugrįžęs į Kanadą, vaikinas tais metais jis pradėjo žaisti aukščiausioje Kanados futbolo lygoje, jo komandai 2004-aisiais pavyko laimėti šalies čempionatą, kuriame žaidė 15 vienuolikių.

Sandro buvo pakviestas ir į nacionalinę Kanados futbolo rinktinę, kurioje iki šiol sužaidė 12 rungtynių. Labiausiai įsiminė draugiškas susitikimas su Ispanijos komanda, kai jam pavyko įmušti įvartį. „Turiu tų varžybų vaizdo įrašą, kartais pasižiūriu, malonu prisiminti tas akimirkas“, -- prisipažino žaidėjas.

2005 metų sezoną Sandro praleido Norvegijoje, kuri, kaip sakė, yra labai graži, bet labai brangi šalis. Žaidė Stavangerio „Viking“ klube, vėliau – nedidelio Molde miesto komandoje, kur 2006-aisiais pasirodė aštuoniolikoje iš 26 varžybų. Kanadiečiui teko žaisti ir UEFA taurės varžybose, bet jo karjerą nutraukė abiejų kojų raiščių operacija 2007 metų antrojoje pusėje, kai teko praleisti beveik metus ant atsarginių suolelio. Po gydymosi jis į aikštelę Norvegijoje negrįžo – vėl parvyko į namus, kur Monrealio priemiestyje turi nuosavą namą. Jame dabar gyvena jo žmona, fizinio lavinimo mokytoja Tania ir dvejų metų duktė.

„Žaisti vėl norėjau, tad Monrealio „Impact“ komandoje, su kuria pasirašiau trejų metų kontraktą, jaučiausi gerai, teko daug laiko praleisti aikšetėje. Žaidėme savo šalies čempionų lygoje, karjera klostėsi puikiai, kol nenutiko tas nelemtas incidentas“, -- pasakojo Sandro.

Apie netikėtą jo išvykimo iš Kanados priežastį jau buvo rašyta Lietuvos spaudoje – „Impact“ klubą žaidėjui teko palikti dėl to, kad rungtynių metu užpuolė komandos draugą Mauro Biello ir jį smaugė.

„Šimtus kartų po to įvykio vėl ir vėl tarsi kino juostą prisimindavau tą epizodą. Tuo metu komandai prastai sekėsi, mes pralaimėdavome daug silpnesnėms komandoms. Visų nervai buvo įtempti, o tų nelemtų rungtynių metu už nugaros prabėgdamas žaidėjas pasakė mano adresu įžeidžiančią frazę. Sureagavau spontaniškai – sugriebiau jį už gerklės, bet tai truko vos sekundę, ir to momento niekas net nepastebėjo, teisėjai nesustabdė rungtynių, buvo žaidžiama toliau. Tačiau tą akimirksnį spėjo užfiksuoti šalia buvęs fotografas, ir kai rytojaus dieną nuotrauka pasirodė spaudoje, kilo didžiulis skandalas“, -- pasakojo Sandro.

Klubo vadovai nutraukė kontraktą, nesumokėjo žaidėjui pinigų ir pašalino jį iš komandos, nors fanai, kurių varžybose susirinkdavo apie 15 tūkstančių, kaip pasakojo Sandro, labai jį palaikė, per rungtynes, kai Sandro jau nebuvo aikšelėje, skandavo jo vardą. Teisininkai jam patarė bylinėtis ir aiškino, kad FIFA komisijoje tikrai laimėtų, bet Kanadoje FIFA sprendimų priimti negali, todėl neliko nieko kito, kaip nuleisti rankas.

„Buvau labai skaudu ir pikta. Nors esu italų kilmės, bet tikrai ne karštakošis, ne tokio audringo temperamento, kaip įsivaizduojami italai. Futbolo aikštelėje iki šiol vos vieną kartą esu gavęs raudoną kortelę. Gyvenime dar kartą nepasisekė, bet noras žaisti futbolą niekada nedingo. Buvo aišku, kad darbo Kanadoje negausiu, nes visi man primindavo tą incidentą, tad teko vėl dairytis į kitas šalis“, -- sakė žaidėjas.

Paklaustas, ar jis bandė susisiekti su fotografu, kuris padarė minėtą nuotrauką, Sandro sakė, kad pasiuntė jam elektroninį laišką, kuriame paaiškino, kad dėl tos nuotraukos neteko darbo, šeima liko be pragyvenimo šaltinio, o jam neliko veitos Kanadoje. Fotografas paaiškino, kad tik dirbo savo darbą ir atsiuntė Sandro visas to atsitikimo nuotraukas.

„Pernai vėl pradėjau žvalgytis, kur galėčiau žaisti. Buvau Kinijoje, bet supratau, kad tai ne man, per daug jau skirtingas mentalitetas. Šiaurės Amerikoje bent 4-5 komandos taip pat nepriėmė manęs dėl jau minėto incidento. Agentas iš Latvijos pasiūlė pasidairyti Rusijoje, bet ten pageidaujama kiek jaunesnių žaidėjų, kuriems dar nėra trisdešimties. Po to žvilgsnis nukrypo į Baltijos šalis, ir taip vasario mėnesį išgirdau apie galimybę žaisti Lietuvoje, o dabar štai esu Marijampolėje“, -- teigė kanadietis.

Marijampolėje jis dar tik trys savaitės, tad dar nedaug gali pasakyti apie Lietuvą ir Sūduvos sostinę. Tiesa, jis jau spėjo atkreipti dėmesį į geras žaidimo ir treniruočių sąlygas, jau išmoko keletą lietuviškų žodžių ir frazių. Jis sakė žinąs, kad lietuviai neblogai žaidžia futbolą, žiūrėjo mūsų nacionalinės rinktinės kovas su italais, anksčiau yra su „Molde“ komanda rungtyniavęs Rygoje su „Skonto“, žino Baltijos šalių atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos istoriją.

Sandro pažįsta dar vieną kanadietį, žaidžiantį Lietuvoje – „Ekrano“ futbolininką Stepheną Ademolu, su kuriuo kelis kartus yra kartu rungtyniavęs Kanados nacionalinėje rinktinėje. Marijampolė po 3 milijonus gyventojų turinčio Monrealio žaidėjui atrodo mažas ir ramus miestas, tad laisvalaikį Sandro leidžia prie kompiuterio, susirašinėja su šeima ir draugais, taip pat dažnai apsilanko parduotuvėje, kur perka maistą. Jis prisipažino, kad mėgsta itališką maistą, kurį pats dažnai pasigamina namuose.

„Man patinka komandos vyriausiasis treneris, kuris yra tikras profesionalas, jau susidraugavome ir su kai kuriais žaidėjais. Manau, kad viskas bus gerai, o sau keliu pagrindinį uždavinį – žaisti „Sūduvoje“ kuo geriau, nes ši komanda, manau, gali pakovoti dėl pačių aukščiausių apdovanojimų. Tiesa, dar tik sezono pradžia, dar pasitaiko daug neišnaudotų progų, bet ateityje, manau, žaidimas tik įsibėgės“, -- įsitikinęs saugas.

Susitarėme su Sandro vėl pasikalbėti sezono pabaigoje ir aptarti, ar pavyko įgyvendinti tai, kas planuota, ar iki šiol jam visiškai nežinoma Marijampolė tapo kiek artimesnė ir ar jam pavyko padėti „Sūduvai“ įgyvendinti slaptas svajones.

Aštuoneri metai kopimo aukštyn
http://www.fksuduva.lt/index.php/naujie ... imo-auktyn
Nerijus Kesminas

Nuo tada, kai tuomet kuklus Marijampolės „Sūduvos“ futbolo klubas nustebino Lietuvą UEFA taurės turnyre sumušdamas Bergeno „Brann“ iš Norvegijos, o sporto mėgėjus savo įvarčių serijomis sužavėjo kylanti komandos žvaigždė Tomas Radzinevičius, praėjo aštuoneri metai. Per tą laiką „Sūduva“ nuėjo ilgą kelią: nuo išsišokėlės iš antrojo Lietuvos futbolo diviziono iki vienos stipriausių šalies komandų.
2002-aisiais Marijampolės komanda buvo A lygos debiutantė, prasimušusi kelią iki Lietuvos taurės turnyro finalo ir taip iškovojusi teisę atstovauti šaliai Europos turnyre. Nors lemiamoje dvikovoje dėl taurės „Sūduvą“ Alytuje palaužė tuometis Lietuvos čempionas „Kaunas“, o Europoje po skambios pergalės prieš „Brann“ skaudžią futbolo pamoką davė Glazgo „Celtic“, namuose sumušęs marijampoliečius net 8:1, sirgaliai įsiminė T. Radzinevičiaus ir kitų komandos lyderių – Giedriaus Slavicko, Vido Adomaičio – pavardes.

2009-aisiais „Sūduvai“ atstovavo kiti žaidėjai, o jos galimybės vertintos irgi visai kitaip. Kone visuotinė nuomonė prieš praėjusį sezoną buvo tokia – Marijampolės komanda yra reali pretendentė tapti šalies čempione. Sezonas prasidėjo sėkmingai – „Sūduva“ laimėjo šalies taurę ir supertaurę, ilgai pirmavo nacionalinėse pirmenybėse. Tačiau pabaiga buvo ne tokia kaip tikėtasi. Marijampoliečiai ne tik pralaimėjo lenktynes aukso link titulą gynusiam Panevėžio „Ekranui“, bet praleido į priekį ir finansinių problemų kamuotą Vilniaus „Vėtrą“. Iškovota bronza – ne tas rezultatas, kuris galėjo nudžiuginti „Sūduvos“ vadovus bei gerbėjus.

Šį sezoną marijampoliečiai pradėjo su nauju treneriu Donatu Vencevičiumi. Prognozių pasaulyje sklando pernykštė nuostata: „Sūduva“ – reali pretendentė tapti čempione. Iki tol, kol Marijampolės klubas išsikovojo tokį statusą, aikštėse yra buvę visko – ir pakilimų, ir nuopuolių.

Debiutas A lygoje 2002-aisiais nebuvo pernelyg nesėkmingas – šeštoji vieta tarp devynių komandų. Tačiau 2003-iaisiais atlikti kokybinio šuolio nepavyko – vėl šeštoji pozicija. 2004-ieji buvo dar sunkesni – aplenkę tik „Vilnių“, Marijampolės futbolininkai liko priešpaskutiniai, septinti.

Atrodė, kad lūžio metais gali tapti 2005-ieji ir 2006-ieji. 2005 metų rudenį „Sūduva“ aplenkė Vilniaus „Vėtrą“ ir pelnė šalies pirmenybių bronzą, o kitą pavasarį pirmą kartą iškovojo LFF taurę, finale įveikusi Panevėžio „Ekraną“. Bet tais pačiais 2006-aisiais Lietuvos čempionato turnyro lentelėje komanda liko penkta.

Vėliau – tarsi sūpuoklėse. 2007 metais – šalies pirmenybių sidabras, geriausias „Sūduvos“ rezultatas A lygoje. 2008-aisiais – „Vėtrai“ pralaimėta įnirtinga kova dėl bronzos. Ir prieštaringai vertintas praėjęs sezonas.

Sritis, kurioje klubas ėjo į priekį neklupinėdamas – infrastruktūros kūrimas ir darbas su jaunimu. Kol Vilniuje ir Kaune be galo svaičiojama apie naujų stadionų statybas ir senųjų rekonstrukcijas, Marijampolėje kyla futbolo objektai. Kol kai kuriuose miestuose futbolo klubams tenka kariauti su savivaldybėmis, Marijampolės miestas kartu su „Sūduvos“ klubu darniai dirba.

Pastaraisiais metais Suvalkijos sostinėje iškilo ir stadionas, kuriame šalies rinktinė jau iškovojo pergales prieš austrus bei serbus, ir maniežas, kuriame žiemojo, tiksliau - rengėsi sezonui ne vienas Lietuvos ir aplinkinių šalių klubas. Sukurtos sąlygos leidžia produktyviai dirbti Marijampolės klubo jaunimui. Praėjusiais metais „Sūduvos“ dubleriai laimėjo ir šalies čempionatą, ir taurę.

Geros darbo sąlygos – koziris ir pačiai „Sūduvai“. Komandoje nebėra ryškų pėdsaką Marijampolės futbolo istorijoje pastaraisiais metais palikusių Dariaus Maciulevičiaus, Ottavio Bragos, Ramūno Radavičiaus, Tomo Mikuckio, Ričardo Beniušio. Tačiau D. Vencevičius disponuoja gerai subalansuota sudėtimi: patyrusiu Nerijumi Radžiumi ir sparčiai tobulėjančiais Vaidu Slavicku bei Tadu Kijansku gynybos grandyje, pajėgiais legionieriais Sandro Grande ir Liu Chao bei jaunu ir talentingu Karoliu Chveduku – aikštės viduryje, iš Lenkijos grįžusiu snaiperiu Povilu Lukšiu – atakų smaigalyje. Visa tai leidžia manyti, kad „Sūduva“ šį sezoną pretenduos į titulus kone visose varžybose, kuriose dalyvaus.

Ar su Sepuya juda reikalai ar taip jau visas ir sustojo?

V.Slavickas: „Įvarčių sausra neužsitęs“
http://www.fksuduva.lt/index.php/naujie ... ra-neusits
Valdas Kasperavičius

Ar Marijampolės „Sūduva“ žais LFF taurės turnyro finale? Atsakymą į šį klausimą žinosime jau rytoj vakare, po mūsų komandos atsakomųjų pusfinalio rungtynių su Vilniaus „Vėtra“. Pirmoji dvikova, prieš dvi savaites vykusi sostinėje, baigėsi taikiai 1:1. Tad marijampoliečiams namuose pakaktų sužaisti be įvarčių. Vis dėlto ir patys „Sūduvos“ futbolininkai, ir jų gerbėjai tikisi ne tik patekimo į finalą, bet ir įvarčio ar net kelių į varžovų vartus.
Mačo išvakarėse fksuduva.lt pakalbino „Sūduvos“ gynėją Vaidą Slavicką ir labiausiai patyrusį „Vėtros“ futbolininką, žaidimo organizatorių Tomą Ražanauską.

- Rytoj namuose žaisite LFF taurės pusfinalio atsakomąsias rungtynes su „Vėtra“. Svečiuose sužaidėte 1:1, tad savo aikštėje užtektų ir nulinių lygiųjų. Tačiau toks rezultatas ko gero jau pradėjo nervinti, nes taip sužaidėte tris kartus iš eilės... - užkalbinome V.SLAVICKĄ.
- Taip, „Sūduvai“ užtenka nulinių lygiųjų, ir mes finale. Tačiau norisi nutraukti nerezultatyvių rungtynių seriją, pradėti mušti įvarčius. Visi žaidėjai supranta, kad ilgai taip tęstis negali. Būtina įmušti.

- Ar nelaimėtų rungtynių serija neatėmė iš komandos pasitikėjimo savo jėgomis?
- Žinoma, futbolininkų nuotaikos nėra tokios geros kaip po laimėtų rungtynių. Bet nesame nusiminę, niekas nenukabino nosies. Išlaikome ramybę, dirbame savo darbą. Suprantame, kad ne visai sėkmingas ruožas turi pasibaigti, nes komanda sukuria progų įvarčiui pasiekti, tik jomis nepasinaudoja. Jei mes nieko nesukurtume, tada būtų kita kalba.

- Žaisite Marijampolės manieže, prie kurio esate įpratę, „Sūduvą“ palaikys žiūrovai. Ar šie veiksniai turi didelės įtakos?
- Žinoma, turi. Žaisti bus kur kas geriau nei Vilniuje. Prie „Sportimos“ maniežo dangos mūsų komanda neįpratusi, todėl sostinėje buvo sunkios rungtynės. Savo manieže žaisti geriau, bet ir jis jau atsibodo, nes jame treniruojamės beveik keturis mėnesius. Labai norime išbėgti ant žaliosios vejos. Gerai, kad manieže tai bus paskutinis mačas.

- Kokią nuomonę susidarei apie dabartinę „Vėtrą“? Kuo ji stipri, kokias įžvelgi vilniečių silpnąsias puses?
- Labai svarbu uždengti varžovų žaidimo organizatorių Tomą Ražanauską. Tai padarę, viską išspręstume. T.Ražanauskas - „Vėtros“ komandos variklis. Ir mūsų treneris tą akcentuoja. Tomas tikrai yra geras ir patyręs futbolininkas. Puolimo grandyje dar pavojingas Artūras Rimkevičius. Šiuos žaidėjus išskirčiau.

- Ar po nulinių lygiųjų serijos komandos susirinkime aiškinotės, kodėl nepavyksta įmušti įvarčių?
- Ne, tragedijos kolektyvas dėl to nedaro. Manome, kad įvarčių sausra neužsitęs. Jokios panikos nėra. Tikime, kad pradėsime mušti įvarčius, todėl galvų nenuleidžiame.

- Drįstum prognozuoti, kad po trečiadienio rungtynių aikštę paliksite ne nuleistomis, o pakeltomis galvomis?
- Stengsimės padaryti viską, kad pasiektume pergalę. Jau pats laikas pelnyti įvartį ir mes tai padarysime. Visada trokštame laimėti. Daug bėgiosime, prakaituosime, sieksime pergalės. Kol kas įvarčių nei praleidžiame, nei įmušame. Stengsimės, kad nulis būtų tik ties nepraleistų įvarčių grafa.

- Atsakomąjį mačą su „Sūduva“ žaisite Marijampolės manieže, kurio danga skiriasi nuo jums įprasto Vilniaus „Sportimos“ maniežo. Tai gali turėti įtakos rungtynių baigčiai? - pasiteiravome T.RAŽANAUSKO.
- Nemanau, kad maniežo danga turės didelės įtakos. Kad ir kokia aikštė būtų, vis tiek reikia žaisti. Marijampolės maniežo danga gera, mes atvyksime nusiteikę siekti pergalės.

- Norint patekti į LFF taurės finalą, jums būtina įmušti įvartį. Ar labai sunki užduotis įmušti komandai, kuri tris mačus iš eilės nepraleidžia nė vieno įvarčio?
- O kam lengva įmušti? Dabar bet kurios komandos vartininką nuginkluoti nėra lengva. Tačiau mes neturime kitos išeities.

- Praėjusiame A lygos ture „Vėtra“ pralaimėjo Vilniaus „Žalgiriui“. Ar nesėkmė atsiliepė komandos nuotaikai?
- Nepasakyčiau, kad nesėkmė kažkaip paveikė. „Vėtros“ futbolininkai yra geros nuotaikos. A lygos rungtynės su „Žalgiriu“ nebuvo tokios svarbios, kaip rytdienos mačas su „Sūduva“. Su žalgiriečiais daugiau buvo principinės rungtynės, o su marijampoliečiais lemia patekimą į finalą.

- „Vėtrai“ iškelta užduotis iškopti į finalą? Ar tai neakcentuojama?
- Iškelta. Visi nori iškopti į finalą. Jei to nepadarysime, negalėsime žaisti Europos varžybose. Todėl puikiai suprantame, kokia svarbi užduotis mūsų laukia.

- Su „Sūduva“ šiemet jau žaidėte. Kokį įspūdį padarė Suvalkijos ekipa?
- Dar sunku spręsti, juo labiau kad rungtyniavome manieže, ne ant žaliosios vejos. Manieže komanda atrodo vienaip, stadione - kitaip. Kad ir kaip būtų, apie „Sūduvą“ susidariau neblogą įspūdį, joje netrūksta gero lygio futbolininkų.

- „Sūduvos“ gynėjas Vaidas Slavickas teigia, kad marijampoliečiams svarbiausia uždengti jus - žaidimo organizatorių. Anot V.Slavicko, jei tai pavyks, viskas bus išspręsta. Ar sutinkate su tokia nuomone?
- Nelabai. Vienas futbole nieko nepadarysi. Aikštėje yra daug žaidėjų, ne vienas jų gali organizuoti žaidimą, įmušti įvartį. Tad varžovams teks dengti visus „Vėtros“ futbolininkus.

Gal galit numesti linka kur ziureti rungtynes internetu (jei eina) arba bent jau kur butu geri live komentarai?

Žiūrėti? Ar iš dangaus nukritai?

O komentarai čia:
http://www.fksuduva.lt/index.php/sezonas/transliacija
arba:
http://twitter.com/ltfutbolas

„Sūduvos“ marškinėlius vilkėjo margaspalvis legionierių būrys
http://www.fksuduva.lt/index.php/naujie ... nieri-brys
Valdas Kasperavičius

Nuo 2002 metų, kai Marijampolės „Sūduva“ pradėjo rungtyniauti Lietuvos futbolo A lygos čempionate, mūsų komanda įregistravo net 29 legionierius iš 13 šalių. fksuduva.lt padės juos prisiminti.
Vienus užsieniečius Marijampolės futbolo aistruoliai tikriausiai iki šiol mini su nostalgija, kai kuriuos galėtų įvardyti kaip nevykusius pirkinius, o dalies svetimšalių paveikslas visai išnyko iš atminties, nes jie nebuvo išskirtiniai. Apie legionierius pateiksime faktus, o jų vertinimus paliksime jums, mūsų svetainės lankytojai.
Pirmasis užsienietis - V.Afanasenka

„Sūduvos“ marškinėlius buvo panorę užsivilkti aštuoni brazilai (Italijos pilietybę turintis Ottavio Braga, Jose Cordeiro, Jose Negreirosas, Willeris Oliveira, Maikelis Feldmannas, Pedro, Thiago Caetano, Guilherme Alcantara), penki baltarusiai (Viktoras Afanasenka, Aleksandras Osipovičius, Aleksandras Sobolis, Vitalijus Šuganovas, Andrejus Milevskis), trys ukrainiečiai (Nikolajus Bestolanyjus, Sergejus Koziuberda, Sergejus Potapovas), trys Latvijos piliečiai (Aleksandras Abramenka, Ivanas Lukjanovas, Jevgenijus Kazura), du gruzinai (broliai Davidas ir Besikas Čigladzės), senegalietis Christianas Sagna, makedonas Bobis Božinovskis, italas Valerio Sposato, čilietis, turintis Italijos pilietybę, Enzo Ferari, ispanas Esau, kinas Liu Chao, kanadietis Sandro Grande ir ugandietis Andrew Eugene Sseppuya.
Marijampolės ekipa be užsieniečių išsivertė tik 2002-aisiais, kai debiutavo A lygoje. Kitą sezoną „Sūduvoje“ pasirodė pirmasis legionierius - saugas iš Baltarusijos Viktoras Afanasenka. Daugiau svetimšalių tais metais mūsų komandai neatstovavo.
V.Afanasenkai Lietuvoje patiko - jis „Sūduvos“ garbę gynė ir 2004 bei 2005 metais, vėliau vilkėjo „Šiaulių“, Visagino „Intero“ marškinėlius. Baltarusis yra vedęs lietuvę ir dabar gyvena Marijampolėje. Mūsų tautietę vedė ir dabar Uzbekistane rungtyniaujantis gruzinas D.Čigladzė.

Žaidė ir milžinas

2004 m. „Sūduvoje“ rungtyniavo keturi užsieniečiai, 2005 m. - aštuoni, 2006 -aisiais - septyni.
Legionierių rekordas pasiektas 2007 m. sezoną, kai Suvalkijos ekipoje ilgiau ar trumpiau buvo net devyni futbolininkai iš kitų šalių: gynėjai A.Milevskis, A.Sobolis, saugai W.Oliveira, S.Koziuberda, S.Potapovas, puolėjai J.Negreirosas, O.Braga, M.Feldmanas ir V.Šuganovas.
Pastarasis įsiminė ne dėl meistriškumo, jo baltarusiui tikrai trūko. Tačiau futbolo aistruoliai turėjo įsidėmėti gerokai aukštesnį už kitus puolėją - V.Šuganovo ūgis siekė net 205 cm ir jis labiau priminė krepšininką nei futbolininką.
Teko bendrauti su Vitalijumi. Paklaustas, kodėl nepasirinko krepšinio, vaikinas atsakė: „Futbolo treniruotes pradėjau lankyti anksti, dar besimokydamas pirmoje klasėje. Ši sporto šaka man iš karto labai patiko, todėl iki šiol žaidžiu futbolą. Krepšiniu niekada nesižavėjau, jis man paprasčiausiai nepatinka“.
Tačiau V.Šuganovo žaidimas nesužavėjo „Sūduvos“ trenerių, todėl vienas aukščiausių pasaulio futbolininkų Marijampolėje neužsibuvo.
O.Braga Marijampolės komandos marškinėlius vilkėjo tris sezonus - 2005, 2006, 2007 m. Ottavio Lietuvos nepaliko, dabar jis studijuoja Kauno Medicinos Universitete.

Legionierių įvarčiai

Iš viso „Sūduvos“ legionieriai A lygos čempionate įmušė 87 įvarčius. Daugiausia kartų - 15 - vartininkus nuginklavo O.Braga (2005 m. - 8, 2006 m. - 4, 2007 m. - 3). Po 13 įvarčių pelnė W.Oliveira (2007 m. - 12, 2008 m. - 1) ir J.Negreirosas (visus 2007 m.), devynis - Ch.Sagna (2004 m. - 6, 2006 m.- 3 ), po šešis - S.Koziuberda (2007 m.- 5, 2008 m.- 1) ir Esau (2009 m. - 3, 2010 m.- 3), po penkis - V.Afanasenka (2003 m. - 1, 2004 m. - 2, 2005 m.- 2), D.Čigladzė (2004 m. - 1, 2005 m. -1, 2006 m. - 3), A.Abramenka (visus 2006 m.) ir I.Lukjanovas (visus 2008 m.).
Du įvarčiai B.Božinovskio sąskaitoje (2008 m.), po vieną pelnė A.Sobolis (2007 m.), Pedro (2008 m.) ir L.Chao (2010 m.).

„Sūduvos“ kanadietis S.Grande grįžta į rikiuotę
Įrašo autorius - Futbolas.lt, 2010-4-22
http://www.futbolas.lt/2010/04/22/%E2%8 ... -rikiuote/

Marijampolės „Sūduvos“ legionierius iš Kanados Sandro Grande baigė gydytis patemptą šlaunies raumenį. Šį sekmadienį saugas jau turėtų pasirodyti Tauragės „Vytauto“ stadiono aikštėje, kurioje „Sūduvos“ ir „Tauro“ vienuolikės žais Lietuvos futbolo A lygos šeštojo turo rungtynes. Tauragėje Lietuvos bronzinei komandai greičiausiai jau padės ir ukrainietis Sergejus Koziuberda, praleidęs LFF taurės pusfinalio atsakomąsias rungtynes su Vilniaus „Vėtra“ ir A lygos mačą su Kauno „Atletu“.

Jei „Tauras“ savo stadione rungtyniauja jau nuo antro A lygos turo, tai „Sūduvai“ tai bus pirmas mačas ant natūralios vejos šį sezoną.

„Kraustantis iš maniežo į stadiona, reikalinga adaptacija, nes žaidžiant ant natūralios vejos dirba visai kitos raumenų grupės. Todėl jau tris dienas komanda treniruojasi ne manieže, o lauke. Visi nori kuo greičiau pradėti rungtyniauti ant natūralios vejos. Vis dėlto dirbtinė danga, kokia gera ji bebūtų, yra dirbtinė“, – Futbolas.lt sakė Marijampolės „Sūduvos“ klubo atstovas spaudai Arūnas Reinikis.

A lygos penktojo turo rungtynės Marijampolės ir Tauragės komandoms susiklostė skirtingai. „Sūduva“ 5:0 nušlavė „Atletą“, tuo metu „Tauras“ lygiosiomis 0:0 sužaidė su „Šiauliais“.

„Sūduva“ (11 tšk.) turnyrinėje lentelėje žengia antra, o vienomis rungtynėmis mažiau sužaidęs „Tauras“ (8 tšk.) yra ketvirtas.

G.Jarmalavičius: „Puikiai žinau „Sūduvos“ futbolininkų galimybes“
http://www.fksuduva.lt/index.php/naujie ... -galimybes
Valdas Kasperavičius

Pernai prie Marijampolės „Sūduvos“ vairo stovėjęs Gedeminas Jarmalavičius sekmadienį per A lygos rungtynes su Tauragės „Tauru“ stovės priešingoje barikadų pusėje. Buvęs mūsų komandos treneris interviu fksuduva.lt svetainei teigė, kad artėjanti dvikova jam bus labai įdomi ir sukels prisiminimų. G.Jarmalavičius pripažino, kad „Taurą“ tenkintų ir lygiosios.

- Sekmadienį „Tauras“ savo aikštėje žais su „Sūduva“ - komanda, kurią treniravote truputį daugiau nei metus. Turbūt jausitės šiek tiek neįprastai, gal ir tam tikrų jausmų neišvengsite. Be visa to, tikriausiai kažką norėtumėt įrodyti buvusiam klubui? - pradėjome pokalbį su G.JARMALAVIČIUMI.
- Esame profesionalai, dirbame savo darbą. Taip, dabar jau su kita komanda. Supa kita aplinka, tačiau visur turi gerai atlikti tai, ką privalai padaryti. Žinoma, tam tikrų jausmų išliko. „Sūduvoje“ praleidau nemažai laiko, buvo ir pergalių, ir pralaimėjimų. Negali to ištrinti iš atminties. Tačiau dabar esu „Tauro“ treneris. Man bus įdomu išbandyti jėgas su „Sūduva“. Ji stipri, gerai sukomplektuota, neslepia ambicijų tapti Lietuvos čempione. Visiems įdomu susikauti su pajėgiu varžovu.

- „Sūduvos“ žaidimą esate perpratęs kur kas geriau nei kitų komandų. Tai jums privalumas?
- Be abejo. Nors Marijampolės ekipos sudėtis gerokai pasikeitė, tačiau liko nemažai futbolininkų, rungtyniavusių ir praėjusį sezoną. Puikiai žinau jų galimybes, jų privalumus, trūkumus. Aš per komandos susirinkimą tai akcentuosiu. Nežinau kai kurių naujokų, tarkime kanadiečio Sandro Grande tikrojo pajėgumo, tačiau labai gerai žinau, ką gali Tadas Kijanskas.

- Kaip manote, ar jums atsisveikinus su Marijampolės komanda, pasikeitė jos žaidimo braižas?
- Sunku pasakyti, aš mačiau tik porą jos rungtynių. Vis dėlto manau, kad Donatas Vencevičius į žaidimą įdiegė kažką savo. Man reiktų daugiau pamatyti, tada galėčiau pakalbėti plačiau. „Tauras“ su „Sūduva“ žaidė parengiamajame periode, bet tada abi ekipos eksperimentavo ir viena kitos nenustebino.

- „Sūduva“ ir „Tauras“ - turnyro lentelės kaimynai, abi ekipos A lygoje dar nepralaimėjo. Būtumėte patenkintas, jei po sekmadienio mačo abi komandos išliktų nepralaimėję? Ar jums tokia užduotis atrodo per kukli?
- Provokuojate? Būsiu sąžiningas ir pasakysiu, kad būčiau patenkintas, jei po šių rungtynių prie abiejų komandų pralaimėjimų grafos išliktų nuliai. Žinoma, mums nelengva, nes neturime ilgo atsarginių suolelio, mūsų komandoje į vieną vietą nepretenduoja po du ar tris žaidėjus, todėl negalime dažnai kaitalioti sudėties.

- Kuo stipri „Sūduva“, kur įžvelgiate savo ekipos privalumus?
- Mūsų privalumas tas, kad žaisime namie, mus palaikys žiūrovai. Tad tam tikras stimulas bus. Noriu pabrėžti, kad didelę įtaką turės sėkmė. Be jos sporte sunku daug pasiekti. „Sūduva“ pirmiausia stipri kaip komanda. Ji sugeba greitai pereiti iš gynybos į puolimą, turi gerą standartinių padėčių atlikėją kiną Liu Chao, iš toli baudos smūgius pavojingai spiria gynėjas Tadas Kijanskas. Marijampoliečių gynybą A lygoje pavadinčiau stipriausia. Žinoma, geri „Sūduvos“ „kraštai“, pajėgus puolėjas Povilas Lukšys. Jis bet kada gali „iššauti“.

- Marijampolėje buvote įpratęs prie gerų darbo sąlygų. Tauragėje jos gerokai kuklesnės. Tai turbūt ir rezultatų siekti sunkiau?
- Yra taip, kaip yra. Stengiuosi prisitaikyti prie sąlygų ir išspausti maksimumą. „Sūduva“ turi idealias treniruočių sąlygas, keletą puikių aikščių. Tačiau mažesnio miestelio komandos gal turi daugiau entuziazmo, sportinio pykčio, ambicijų.
Manau, po metų ir „Tauras“ turės geras sąlygas, nes prasideda stadiono rekonstrukcija, bus ir dirbtinė aikštė.

A.Gabrys: „Profesionalios komandos nebetreniruosiu“
http://penalty.lt/a-gabrys-%E2%80%9Epro ... %E2%80%9C/
Valdas KASPERAVIČIUS



Marijampolės futbolo simbolis Algimantas Gabrys, kuriam prieš ketverius metus už nuopelnus miesto futbolui suteiktas „Nusipelniusio marijampoliečio“ vardas, tvirtina, kad prie profesionalios komandos vairo stoti nebenorėtų. 2008 metų balandžio pabaigoje su „Sūduva“ atsisveikinęs treneris dabar Suvalkijos sostinėje treniruoja 14 ir 16 metų vaikinus. A.Gabrys teigia, kad šis darbas jam įdomus, o laikas, kai treniravo profesionalus, negrįžtamai nugrimzdo į praeitį.

Patinka treniruoti berniukus

- Jau dveji metai, kai netreniruojate „Sūduvos“. Ką dabar veikiate? – penalty.lt paklausė A.Gabrio.
- Atsisveikinęs su „Sūduva“, pradėjau dirbti su vaikais „Sūduvos“ futbolo klubo akademijoje. Treniruoju dvi berniukų grupes – keturiolikmečių ir šešiolikmečių. Mes dalyvaujame Lietuvos aukščiausiosios lygos klubinių komandų pirmenybėse.

- Ar pasiilgote darbo su profesionalia komanda? Sulaukęs kvietimo, jį priimtumėte?
- Ne, nepriimčiau. Aš savo jau atidirbau. Visur yra pradžia ir pabaiga. Pats sau pasakiau, kad su profesionaliu futbolu jau baigta. Dabar treniruoju jaunuosius futbolininkus ir esu patenkintas, nes darbas įdomus. Turiu, ką veikti. Lietuvoje dirbti su profesionaliu klubu nematau didelės perspektyvos. Paprasčiausiai atėjo laikas, kai buvusios veiklos tęsti nebesinori. Juk sveikata svarbiau už viską, kitoks gyvenimas taip pat įdomus. Kita vertus, nuo futbolo aš neatitrūkęs.

- Vis dar atidžiai sekate naujienas, susijusias su „Sūduva“?
- Be abejo. Aš gyvenu „Sūduvos“ nuotaikomis, nes su šia komanda praėjo visas mano gyvenimas. Su „Sūduva“ tai dirbau, tai ne, tai vėl dirbau, tačiau visada buvau su ja.

Garsios pavardės – dar ne komanda

- Jei palygintumėte praėjusio sezono „Sūduvą“ su dabartine, kuriai teiktumėte pirmenybę?
- Pagal Lietuvos standartus komanda buvo pajėgi ir pernai, ir dabar. Praėjusiais metais aš nuo pat pradžių maniau, kad Suvalkijos ekipa taps šalies čempione, nes sezono pradžioje ji rungtyniavo sėkmingai. Vis dėlto „Sūduvai“ kažko pritrūko, nebuvo padaryta viskas, kas įmanoma. Tad komanda atsidūrė tokioje vietoje, kurioje neturėjo būti. Apmaudu, nes „Sūduva“ buvo sukomplektuota gerai. Gal žaidėjams pritrūko patyrimo, tvirtesnio kolektyvo. Aš tuo metu tikriausiai galėjau patarti, pasakyti, ko komandai trūksta. Tačiau manęs niekas neklausė. Gaila, kad „Sūduva“ neiškovojo tokios spalvos medalių, kokiais turėjo pasidabinti. Šiemet sezonas dar tik prasidėjo, marijampoliečiai tokio žaidimo, kokį gali, dar nedemonstruoja. Tikiuosi, ant žaliosios vejos Donato Vencevičiaus auklėtiniai rungtyniaus brandžiau, nes ekipa gerai sukomplektuota. Gal trūksta galingesnių puolėjų, nes be įvarčių pergalių nepasieksime. Tai parodė ir A lygos čempionato rungtynės su Vilniaus „Žalgiriu“. Pamatėme, kad puolimas truputį „šlubuoja“.

- Kuo skiriasi dabartinės „Sūduvos“ žaidimo braižas nuo to, kai prie ekipos vairo stovėjote jūs?
- Kai aš buvau treneris, mes žaidėme futbolą. Dabar futbolininkai spiria ir bėga. Tuo ir skiriasi. Tada turėjome žaidėjų, kurie sugebėdavo įvykdyti mano sumanytų rungtynių planą. Komanda turėjo savo braižą. Kiekviena ekipa privalo turėti savo veidą. Šiuo metu to nėra. Dabar kasmet keičiami žaidėjai. Jei po sezono pasikeičia aštuoni ar dešimt futbolininkų, sunku tą braižą išlaikyti, nes kiekvienas atėjęs turi kažką savo. Todėl treneriams sudėtinga pasiekti rezultatų. Kas netreniruoja, mano, kad viską galima greitai padaryti. Tačiau toks mąstymas klaidingas. Kad komanda iškovotų aukso medalius, reikia įdėti nemažai darbo. Neužtenka surinkti garsias pavardes turinčius futbolininkus. Pažiūrėkime, kaip dirba Panevėžio „Ekrano“ klubas. Panevėžiečiai kantriai po truputį lipdė komandą, kopė aukštyn ir galų gale tapo Lietuvos čempionais. Gyvenimas rodo, kad treneriams nelengva iš karto sulipdyti gerą kolektyvą iš skirtingose ekipose ar net šalyse rungtyniavusių žaidėjų. Nederėtų jau po mėnesio iš trenerio reikalauti rezultatų. Dabartinis „Sūduvos“ strategas D.Vencevičius jaunas, bet turintis žaidimo patirties, suprantantis futbolą, todėl jo auklėtiniai ateityje turėtų „pagauti“ žaidimo ritmą.

Klubai prastai rengia pamainą

- Kurių metų Marijampolės komanda, jūsų nuomone, buvo stipriausia?
- Turbūt 2007-aisiais, kai pasidabinome A lygos sidabro medaliais. Geras kolektyvas buvo ir 2005 metais.

- Galite įvardyti tris geriausius pastarųjų penkerių metų „Sūduvos“ futbolininkus lietuvius?
- Pirmiausia paminėčiau saugą Darių Maciulevičių. Jis buvo ir komandos žaidėjas, ir dvasia, ir trenerio pagalbininkas. Jis man labai padėjo siekti rezultatų, sukoncentruoti žaidimą. Toliau paminėčiau Tomą Radzinevičių ir Andrių Larčenką.

- Šiemet A lygos čempionatas prasidėjo labai anksti. Nemažai rungtynių vyko Marijampolės manieže. Kurių komandų žaidimą matėte ir kuri padarė geriausią įspūdį?
- Tikrai mačiau nemažai rungtynių. Man patiko LFF taurės pusfinalio mačas tarp FBK „Kauno“ ir „Ekrano“. Šias rungtynes pavadinčiau aukštesnio lygio. Ekipos pademonstravo ir meistriškumą, ir kovingumą, ir greitį. A lygos susitikimas tarp „Sūduvos“ ir „Žalgirio“ taip pat išsiskyrė meistriškumu. Kitos dvikovos buvo mažiau įdomios ir patrauklios, nes žemesnio lygio.

- Dabar A lygoje žaidžia net 11 ekipų. Ar ne per daug? Juk Lietuva negali pasigirti turinti daug aukšto lygio futbolininkų, o klubai legionierių šiemet turi nedaug…
- Komandų gali būti ir 12, ir 15. Svarbiausia, kad būtų reikiamas meistriškumas. Lietuvos rinka tikrai maža. Mane liūdina tai, kad neatsiskleidžia jauni vaikinai. Vadinasi, klubai blogai rengia pamainą, jauniems vaikinams rodo per mažą dėmesį. Jau antri metai nepastebiu, kad kažkas iš jaunų žaidėjų „sublizgėtų“. Atsiskleidžia tik vienetai. Žiūrėkime į komandų meistriškumą. A lygos čempionatas tikrai nepasidarė pajėgesnis. Kaip bus toliau, sunku nuspėti.

Skaudina neteisybė

- Legendinis žalgirietis Sergejus Jovaiša yra sakęs, kad iš dešimt jo sapnų devyni yra apie krepšinį. O jūs ar dažnai sapnuojate futbolą?
- Šiuo metu jau ne. Anksčiau pasitaikydavo ilgų nemigo naktų, o dabar to nebėra. Dabar aš grožiuosi, džiaugiuosi futbolu, per kiekvienas rungtynes noriu pamatyti kažką naujo, išvysti įvarčių. Nematau įvarčių lietaus, lietuviškas futbolas pernelyg nuobodus, lėtas, neaukšto lygio.

- Kaip jausdavotės giriamas ir peikiamas?
- Esu suvalkietis, man geriau, kai girdžiu pagyras (juokiasi). Tačiau gyvenime teko išgirsti visko. Jei kritika teisinga, ji reikalinga. Pastabos verčia judėti į priekį. Vis dėlto kur kas maloniau išgirsti teigiamus žodžius.

- Kas trenerio darbe skaudžiausia?
- Neteisybė. Skaudžiausia tai, kad pasaulyje treneris yra kaip Dievas, o pas mus treneris kaip paprastas darbininkas, nešantis lentą. Su juo nesiskaitoma, jam nerodoma pagarbos. Trenerį bet kada gali išmesti, išvyti, neatsiskaityti su juo. Gal todėl ir mūsų futbolas toks.

- Kas jus, kaip trenerį, išvesdavo iš kantrybės?
- Aš labai jautriai reaguodavau į įvairias smulkmenas, neteisybę. Mane iš kantrybės išvesdavo ne komandos žaidimas ir net ne teisėjavimas, o neteisybė. Ypač, kai neturėdavai užnugario, kai būdavo ieškoma to, ko nėra.

- Futbole pasitaiko sutartų rungtynių, tik tai labai sunku įrodyti. Jums niekada nėra kilę įtarimų, kad auklėtiniai galėjo tyčia pralaimėti?
- Buvo atvejų, kai „Sūduvos“ fanai triukšmavo, kad pardavėme rungtynes „Kaunui“. Manęs niekas niekada to padaryti neprašė ir niekada į tokius dalykus nesu įsivėlęs. Tačiau su „Kauno“ klubu buvo žodinis susitarimas, kad mes per rungtynes su kauniečiais į aikštę neleisime jų skolintų žaidėjų. Tyčia niekam nepralaimėjome, žaidėme, kiek galėjome. Ankstesniais laikais teko girdėti tam tikrų istorijų, tačiau dabar, kai futbolas pažengęs, rungtynes filmuoja, pasigirstančios kalbos atrodo nesolidžiai.

D.Vencevičius: „Buvo juokinga, kai apie “Levadia“ kalbėjo neišmanėliai“
http://www.fksuduva.lt/index.php/naujie ... eimanliai-
Valdas Kasperavičius

Rytoj, 17 val. 30 min., Marijampolės „Sūduva“ Talino „A Le Coq Arena“ stadione žais TrioBet Baltijos lygos ketvirtfinalio atsakomąsias rungtynes su Estijos čempione Talino „Levadia“ komanda.
Pirmoji dvikova Marijampolėje baigėsi be įvarčių, tad mūsų komandai svečiuose užtektų rezultatyvių lygiųjų ir ji iškoptų į pusfinalį.

„Levadia“ klubas įkurtas 1998 metais. Per tą laiką jis net septynis kartus (1999, 2000, 2004, 2006, 2007, 2008, 2009 m.) tapo Estijos čempionu, penkis kartus (1999, 2000, 2004, 2005, 2007 m.) iškovojo Estijos taurę, tris kartus (1999, 2000, 2001 m.) tapo šalies supertaurės laimėtoju.

Rytdienos mūsų varžovai labai sėkmingai žaidžia ir šių metų Estijos čempionate. „Levadia“ futbolininkai dar nepatyrė pralaimėjimo kartėlio - iškovojo septynias pergales ir tris kartus sužaidė lygiosiomis. Praėjusį šeštadienį „Levadia“ savo aikštėje 2:0 (2:0) nugalėjo „Tammeka“ ekipą. Nugalėtojams įvarčius pelnė Tarmo Neemelo ir Andero Pebre. „Levadia“ kartu su Talino „Flora“ yra Estijos čempionato lyderės, abiejų ekipų sąskaitoje - po 24 taškus. „Sūduvos“ varžovų komandoje yra tik vienas legionierius - saugas iš Suomijos Tomi Saarelma.

„Sūduva“ išvyko pajėgiausios sudėties. Rungtynių išvakarėse fksuduva.lt pakalbino „Sūduvos“ vyriausiąjį trenerį Donatą Vencevičių.

- Kokios nuotaikos vykstate į Taliną, ar važiuojate pajėgiausios sudėties? - pasiteiravome D.VENCEVIČIAUS.
- Nuotaika normali, nėra priežasčių, kad ji turėtų būti bloga. Vykstame pajėgiausios sudėties, sunegalavusių futbolininkų nėra, todėl esame pakiliai nusiteikę.

- Lietuvos klubai didesnį dėmesį skiria A lygos čempionatui nei TrioBet Baltijos lygai. Tačiau „Sūduvai“ buvo iškelti aukšti tikslai ir LFF taurės turnyre, ir A lygoje, ir Baltijos lygoje. Komanda jau iškrito iš kovos dėl LFF taurės, tad gal jai keliate tikslą tapti Baltijos lygos nugalėtoja?
- Stengiamės laimėti visas rungtynes, tačiau ne visada pavyksta. Taip, dėl LFF taurės nebekovosime, tačiau negailėsime jėgų per mačą Taline su „Levadia“. Labai stengsimės iškopti į pusfinalį.

- Pirmąją ketvirtfinalio dvikovą su „Levadia“ namie sužaidėte be įvarčių. Kokią nuomonę susidarėte apie Estijos čempionus, kuri jų komandos grandis atrodo stipriausia?
- Rytdienos varžovai man padarė neblogą įspūdį. Daug kas kalbėjo, kad į Marijampolę buvo atvykę „Levadia“ dubleriai. Juokingai atrodo, kai kalba ir nuomonę garsiai reiškia nieko nežinantys žmonės. Per pirmąjį mačą Marijampolėje nebuvo tik dviejų varžovų ekipos pagrindinės sudėties žaidėjų.Tai, kad „Levadia“ stipri, įrodo jos pernykštis pasirodymas UEFA Čempionų lygos kvalifikacinėse varžybose. Tada Estijos klubas iš tolesnės kovos išstūmė Krokuvos „Wisla“ (Lenkija). Ekipoje yra ir Estijos rinktinės žaidėjų.

- Svečiuose „Sūduvai“ pakaktų rezultatyvių lygiųjų. Kokį tikslą vyrams keliate, kokią taktiką rinksitės?
- Kaip ir prieš kiekvienas rungtynes. Mums reikia įmušti įvartį, tad stengsimės tai padaryti.

- Ar žinote kokia yra „A Le Coq“ stadiono aikštės kokybė?
- Ne. Žinau tik tiek, kad žaisime ant žolės, o kokia ji - neįsivaizduoju. Kad ir kaip būtų, abiem komandom sąlygos žaisti bus vienodos.

- „Sūduva“ A lygoje žengia be pralaimėjimų, „Levadia“ dar nepatyrė nesėkmės savo šalies čempionate. Turite puikią galimybę įrodyti, kad Lietuvos pirmenybės stipresnės už Estijos...
- Apie tai tiesiog negalvoju. Jei „Sūduva“ ir pralaimės, negalima bus teigti, kad Estijos pirmenybės stipresnės. Lietuvoje juk yra ir Vilniaus „Vėtra“, ir Panevėžio „Ekranas“, ir Vilniaus „Žalgiris“. Tad po vieno mačo spręsti apie lygų pajėgumą būtų neobjektyvu.

Sūduvai nebestovi

http://soccerlens.com/wheres-willer-a-b ... ast/31921/

Where’s Willer? A Brazilian in the East
by: Nick Smith
15
Jul
2009
willersouzaoliveira

Summer in the east. After a short break in June which felt almost as long as the frozen abyss of winter, football across eastern Europe is underway once more on green fields and under blue skies, half a continent and a whole world away from the frenzied din of a Bernabéu unveiling. And yet something is missing.

Although the orchestra turned up – and even tuned up – on time, one part of the stage is still empty. If not quite the conductor, nor even the second violin, then perhaps the strange, slightly frazzled percussionist with the crazed hair and outsized cymbals. It just isn’t the same without Willer Souza Oliveira.

We looked for him. Last seen intermittently wearing a FC Smarhon jersey, bleached blond barnet bouncing about on top of a 5”7 frame which looks much shorter, heading in the direction of the Campeonato Brasileiro Série B. After seven years of one of the most fascinating and geographically diverse eastern European footballing careers in recent history, northwest Belarus turned out to be his final stop.

In 2001, the 21-year-old Brazilian midfielder left his hometown side Itapipoca Esporte Clube for a shot at the big time with Independiente in Buenos Aires. However, a year spent in the shadow of Esteban Cambiasso, Gabriel Milito and a young Uruguayan striker named Diego Forlán convinced Willer that his future lay elsewhere. Dramatically elsewhere.

Anybody looking up ’elsewhere’ in an atlas should not be surprised to find it located in southern Russia, to the east of Chechnya and bounded by the murky Caspian Sea. Although Dagestan managed to avoid full-scale involvement in both the first and second Chechen wars, despite a series of cross-border incursions, the republic has nevertheless been ravaged by general lawlessness and a low-level Islamic insurgency since the late 1990s. In an entirely understandable move, Glasgow Rangers successfully petitioned UEFA to move a European tie against Dagestan’s top side, Anzhi Makhachkala, to a neutral venue following the attacks of September 11th, 2001.

How Willer and Anzhi ever found one another the following year will probably always remain a mystery. Amidst the dust and anarchy of Makhachkala – 2002 was the year in which scores died when a Russian military parade in Kaspiysk, 20 kilometres south of the capital, was targeted by bombers – Willer unpacked his bags and, for the first of 36 occasions, pulled on the fabled green jersey.

The political situation in the Anzhi dressing room at the time seemingly took inspiration from that outside. Coach after coach had turned the job down, to the extent that the club had exhausted the supply of Russian managers and were forced to turn to a Ukrainian, Myron Markevych (nowadays overseeing the remarkable rise of Metalist Kharkiv). Against the advice of friend and previous Anzhi coach Leonid Tkachenko, Markevych accepted the post and arrived in Makhachkala to discover a thoroughly poisonous atmosphere.

Midfielder Ruslan Agalarov and striker Budun Budonov had been unable to settle a dispute over which would hold the Anzhi captaincy. The dispute became increasingly bitter, with the squad soon irreparably divided along lines of loyalty. Performances on the field began to suffer, and the non-Russian-speaking Willer found himself marginalised by both sides. Markevych gave up and left, leaving the way open for the return of Dagestani football’s prodigal son.

But even the legendary Gadzhi Gazzaev, who had quit as Anzhi boss in 2001 for the J.League and Sanfrecce Hiroshima, was unable to quell the infighting – or the rapid decline on the pitch. Russian Cup finalists the previous year, a stricken Anzhi were relegated from the top flight in late 2002. And despite goals against both CSKA Moscow and Zenit St. Petersburg, Gazzaev had made it clear that Willer – whom he considered an unrepentant individualist – was on the way out.

Yet Willer somehow remained at Anzhi in the First Division for nearly another two years – longer than Gazzaev ultimately lasted on his comeback. Increasingly sporadic appearances for the first team led to a near-permanent switch to the reserves, and still Willer could find no way out. One inevitably wonders how he filled his time – what does a bleached blond Brazilian do in Makhachkala once reserve team training has finished for the day?

Finally, blessedly, an escape from Anzhi presented itself. In mid-2004 Willer secured a transfer to fellow First Division side Dynamo Bryansk, in the western Russian borderlands which – with one notable exception – were to become home for the next half-decade. And amidst the compact confines of the newly-refitted Dynamo Stadium, Willer at last became a star.

Eighteen months in the Anzhi reserves fell away as he roamed the midfield potholes, turning somersaults after every goal, fans constantly chanting his name. Possibly still dizzy from a particularly vigorous post-goal celebration, he married a local girl.

Willer’s year in Bryansk remains the highlight of his career. Although never entirely consistent, his performances nevertheless drew attention across the division. And then in 2005 came the news that Dynamo had received an offer for Willer from Luch-Energiya Vladivostok – also playing in the First Division, if barely in Russia. Supporters were up in arms over the transfer of their favourite to the Far East, although once word got out that Willer would almost triple his salary, with his transfer fee simultaneously rescuing Dynamo from a particularly perilous financial hole, their attitude notably softened.

6,737 kilometres from Bryansk, 15,517 from Itapipoca, 130 from the North Korean border. Despite this, Luch’s Dinamo Stadium was not entirely unfamiliar for Willer – he had previously played there for Anzhi at the start of the previous season, in a summary of his Dagestan career. Benched until the 60th minute, he was brought on for 22 ineffective minutes before being hauled off again. Yet with success in Bryansk under his belt, Willer looked in a position to make a better impression second time around.

Unfortunately, Willer did more than travel to the ends of the earth – he fell off when he got there. Vladivostok, the capital of the Russian Far East and a relative melting pot of cultures and pleasures, must have seemed like Rio at carnival time compared to Makhachkala and Bryansk. Willer became a permanent fixture in the city’s clubs and bars, and was regularly spotted taking long Sunday afternoon walks along the harbour, a girl on each arm. Considering that Luch, maintaining serious ambitions of promotion to the top flight, had imposed a particularly strict disciplinary regime, more discretion would probably have been advisable.

Unsurpisingly, Willer again soon found himself out of favour, even following Luch’s ultimately successful shot at promotion. He flitted in and out of the side, although he did start Luch’s opening Premier League home fixture in 2006 against Lokomotiv Moscow. In a telling reminder of just how far he was from anywhere, the match was attended by precisely four Lokomotiv fans – including three girls from the relative proximity of Blagoveshchensk.

Willer’s growing frustration finally got the better of him in a Russian Cup sixth round match that year against FC Rostov when, foreshadowing the act which would later get Nery Castillo thrown out of Shakhtar Donetsk (at least until the club remembered how much they’d paid for him), he seized the ball from regular penalty-taker Vladimir Kazakov following the award of a first-half spot kick – and shot straight at the goalkeeper.

That was that for Willer and Luch. The club loaned him out to FC Oryol, near-neighbours to Dynamo Bryansk and destined for relegation from the First Division, for the rest of 2006. Back west and ensconced in an apartment in the city centre, Willer seemed to take stock and re-focus on his game, scoring seven goals during his 22 games with the club.

However, he considered himself to be isolated in his efforts, reserving some particularly choice words for manager Anatoly Shelest, whom he believed to be incapable of any tactical insight beyond waving his arms around in the technical area. Willer claimed, prophetically as it turned out, that Shelest would find his level in the Second Division.

Warming to his theme, Willer then alleged that the Oryol players went unpaid for six months due to a ruse in which one of the chairman’s stooges would arrive in the dressing room before a game, clutching a large paper bag supposedly containing the players’ wages in cash. Nobody would be allowed to look inside the bag, but were told that after the game payment would be forthcoming. Naturally, the gentleman in question, along with his paper bag, would disappear long before. Quite how the players allowed themselves to be fooled by this for half a year is, of course, another question.

In the light of the fact that Oryol never paid the fees due to Luch for his services, Willer’s tales of financial high-jinks sound plausible. The six points they were deducted as a result would, in any case, have been insufficient to keep them up. Oryol went down, and Willer, having burnt his bridges with both clubs, finally decided to move on from Russia.

Sellers of hair-bleaching products in the small Lithuanian city of Marijampolé rejoiced as Willer completed his move to FK Suduva in early 2007. Dyed-up and fired-up, a penalty-chipping Willer scored ten goals and was named as one of the players of the season as Suduva stormed to a second-place finish behind Lithuania’s Galactic Empire, FBK Kaunas. For the first time in his career Willer also played European football, creating a goal and then being sent off against Northern Ireland’s Dungannon Swifts in August 2007.

But the adventure was drawing to a close. Lithuanian football remains the place where careers come to die – Willer’s team-mate, fellow Brazilian Otavio Braga, saw a better future in studying medicine at Kaunas University than continuing to eke out his days at Suduva. One by one, players left the club – markedly decreasing the population of Marijampolé as they did so – and on July 22nd, 2008 Willer finally gave in. Next and final stop – Belarus.

The strange sound audible at FC Smarhon’s home games is that of the bottom of the barrel being scraped. Promoted to the Belarussian Premier League about fifty years too late, Smarhon play the kind of football which probably sprouts hair every full moon. Unbelievably, they managed to finish eighth in 2008, with Willer playing twelve league games. His role in the side was in keeping with his side’s loose interpretation of the concept of the game, appearing on the right and left wings, in the centre midfield and even, in an away match against FC Gomel, as an out-and-out striker.

However, come the 2009 season and, in a reasonable reflection of their true abilities, Smarhon went bottom of the table on the first day and appear to have lofty ambitions of remaining there for the rest of the campaign. Well on the way to being confirmed as one of the worst teams in Belarussian football history, Willer left the club on May 16th for his homeland and Fortaleza Esporte Clube. Any argument with the decision would have to be an imaginative one – as of mid-July, Smarhon have a single win and a mere five points from thirteen games.

So after seven years and countless adventures, Willer Souza Oliveira has returned to Brazil – and eastern European football somehow feels the poorer for it. Yes, this is the story of a fairly mediocre player who played sporadically for some fairly mediocre teams – but in extraordinary places. Willer’s travels took him over 42,421 kilometres, which is more than the circumference of the Earth. And as long as Brazilians can dye their hair in Dagestan, kick footballs in Vladivostok and turn cartwheels in Marijampolé, anything seems possible. Perhaps what we love most about football is its power to suggest and to surprise.

Read more: http://soccerlens.com/wheres-willer-a-b ... z0niQYxPNk