Laukiam Europos lygos: Sūduva – Daugava
Pirmiausiai – turiu jūsų nuolankiai atsiprašyt – darbai „už pinigus“ taip beviltiškai užlaužė rankas, kad darbams „po darbo už pinigus“ nelieka nei laiko nei jėgų. Tad nebus šį kartą išsamaus kaip įprasta tokiais atvejais žvilgsnio į latvių futbolą apskritai ir į garbingą Sūduvos varžovą konkrečiai.
Nors… Kai pagalvoji, tai nelabai ką čia ir reikia rašyt. Latvių futbolą ir jo padėtį dauguma mūsų neblogai įsivaizduoja. Lygis labai panašus, bet yra jausmas, kad tie kaimynai artojus lietuvius futbolo srityje mažumą lenkia. Lenkia ir lygiu, lenkia ir pasiekimais – mūsų klubams bei rinktinei kol kas dar toloka iki to, ką yra pasiekę kaimynai latviai (be abejo, turiu omeny Latvijos rinktinės prasibrovimą į 2004 metų Europos čempionato ir Ventspils klubą, kuris 2009-10 prasimušė į Europos lygos grupių etapą). Nori nenori, prisimeni ir gėdingą Lietuvos rinktinės pralaimėjimą latviams šiais metais, nors, permetus akimis Latvijos rinktinės sąrašą Wikipedijoje, jame rasime žymiai daugiau vietinės lygos atstovų, nei mes turime Lietuvoje.
Tą patį galima pasakyti ir apie rusų (tpfu, latvių – nors ar gali kitaip pavadint klubą, kurio svetainės pagrindinė kalba yra rusų) komandą, kuri ir vėl atvažiuoja į Marijampolę. Spėju, kai kas iš jūsų matėte Daugavą, kai šis klubas lošė su mūsiškiais draugiškas rungtynes. Aišku, draugiškos varžybos lieka draugiškomis varžybomis, tačiau mačiusieji šią komandą Marijampolėje ko gero galėtų papasakoti daugiau, nei galima rasti internete. Juolab, kad ir tame pačiame gugle suvedus FC Daugava vardą, labai greitai pamatysime, kad pastaraisiais metais šis klubas gan dažnai lošdavo draugiškas su lietuviais.
FC Daugava – vėjuota klubo istorija. Šio klubo istorija trumpa, nors istorinės ambicijos žymiai įspūdingesnės. Klubas įkurtas 2001 metais ir tais laikais vadinosi FC Ditton bei savo ženkle turėjo kažkokį bebrą ar žiurkėną. Šio vardo latviška įmonė egzistuoja ir dabar, tačiau ji gamina grandines – na tokias, kokios dviračiams naudojamos. Jos kukliame tinklapyje sakoma, kad tai yra vienas seniausių tokių daiktų gamintojų Europoje. Nors ką bendro tai turi su bebrais ar žiurkėnais aš nežinau. Tiesiog neatsispyriau smalsumui šitą vardą paguglint, nes tikėjausi rasti kokį nutrijų augintoją. Tačiau tai tik juokas, palyginus su tolesne spalvinga klubo istorija.
Per tris metus FC Ditton nusikapstė iki Latvijos aukščiausios lygos, paskui vėl iškrito ir dukart pakeitė savininkus. Dabartinis jos savininkas yra rusų verslininkas ir valdo klubą nuo 2006 metų. Tais metais jis ir pavirto į FC Daugava. 2009 metais, susidūrus su finansinėmis problemomis, FC Daugava susijungė su kitu Daugpilio klubu – Dinaburg ir toliau lošė būtent šiuo pavadinimu. Tačiau lošė neilgai. Tais pačiais metais Dinaburg buvo išmestas iš aukščiausios lygos dėl įtarimų apie sutartas rungtynes. Tada reikaliukai tapo dar įdomesni.
Buvo nuspręsta vėl įkurti naują komandą FC Daugava pavadinimu, o Dinaburg, kaip klubas su nešvariu vardu, buvo uždarytas. Tuomet latvių futbolo federacija nusprendė, kad šios šalies aukščiausioji lyga nėra gera be komandos iš Daugpilio ir pasiūlė kitais metais FC Daugavai tiesiog persikelt į aukščiausią lygą. Pasiūlymas, be abejo, buvo priimtas ir štai – pernai Daugava jau laimėjo bronzos medalius. Štai tokia linksma šio klubo istorija – bent jau taip ją pasakoja Wikipedija.
Beje, 2008 metais buvo pastatytas klubui ir naujas, gan keistos išvaizdos stadionas, talpinantis tris su puse tūkstančio žiūrovų.
O va kokios yra istorinės šio klubo ambicijos rodo prašmatnus logotipas. Taip, tas ženklas labai jau primena Dinamo vardą sovietiniais laikais naudojusių tos šalies klubu logotipus, tačiau esmė yra ta, kad FC Daugava naujo ženklo nekūrė. Jie tiesiog naudoja Rygos Daugavos ženklą, su kuriuo toji šiandien jau nebeegzistuojanti komanda lošė sovietiniuose čempionatuose.
Su sovietinės Daugavos palikimu yra ir daugiau maklių. 1995 metais klubas, kuris tiesiogiai tęsė senosios Daugavos tradiciją subankrutavo, nes subankrutavo jos pagrindinis rėmėjas. 1996 metais atsirado Daugava Riga, tačiau šis klubas gimė iš Rygos Torpedo. Gyvavo jis ketverius metus ir 2000 taip pat subankrutavo. O šiais metais latvių aukščiausioje lygoje atsirado dar viena Daugava – FK Daugava iš Rygos. Pats klubas egzistavo nuo 2003 metų, tačiau iki šių metų jis vadinosi FK Jurmala. Ten ir lošė. O va šiemet persikėlė į Rygą ir pakeitė pavadinimą.
Štai tokia istorija, mažumą primenanti ir lietuviškas „diskusijas“ dėl Žalgirio vardo. Tik Latvijoje, matosi, skrupulų mažiau – ten nieks per daug dėl vardų ir jų nuosavybių nesiparina.
Beje, FC Daugava pernai pirmą kartą dalyvavo Europos lygoje ir iškrito po pirmo etapo bendru 1:7 rezultatu pralošusi norvegų Tromso.
Sūduva prieš FC Daugava – šio sezono padėtys. Esmė čia paprasta. Sūduvai su latviais nelabai kaip iki šiol sekėsi lošti. Turiu omeny Baltijos lygos varžybas, kuriose su latviais Sūduva dažniau pralošdavo nei laimėdavo. Aišku, prieš pora metų Marijampolėje tam pačiam Ventspilsui pralaimėtas Baltijos lygos finalas ko gero įeis į istoriją, kaip vienos įspūdingiausių, spalvingiausių naujosios Sūduvos rungtynių. Bet… nepaisant įspūdžių, tos rungtynės taip pat buvo pralaimėtos. Kaip ir dauguma (jei ne visi) žaidimai su kitu latvių galiūnu – Rygo Skonto.
Šiais metais Daugavos padėtis latvių čempionate geresnė nei Sūduvos. Jei Sūduva toliau niekaip nesugeba priartėti prie Ekrano ir Žalgirio, tai Daugava eina koja kojon su Skonto ir Ventspilsu. Šią akimirką Daugava yra pirmoje vietoje – nuo Skonto ir Ventspilso ją skiria keli taškai, tačiau mūsų varžovas ir rungtynių yra sužaidęs vienomis daugiau nei aniedu klubai. Daugavos nurašyt nėra jokios priežasties – na ir kas kad to jauno ir banguotos istorijos klubo koeficientas menkesnis nei Sūduvos, o Europos lygoje jie žaidžia tik antrą kartą. Šį kartą aikštėn bėgs ir loš ne koeficientai, o realūs komandų šiandieniniai pajėgumai.
Sūduva – svajonės ir realybė. Jau sakiau, kad nusprendžiau keist požiūrį į Sūduvos padėtį bei galimybes šiame sezone. Tai štai imsiu tai ir juoko vardan padarysiu.
Svajones galim atidėt į šalį. Svajonės visada vienodos – kai įkvėpimo pagautas galvoji apie savo mylimą komandą, labai lengva pasvajoti, kad ji gali įveikt bet kokį varžovą Žemės planetoje. Ir taip būna visada – net jei Sūduvai tektų žaist su Ispanijos rinktine, kažkur toli širdies gilumoje vis viena svajotum apie tai, kad nutiks stebuklas ir tavo komanda nugalės. Taip ir šį kartą – to nepagrįsto tikėjimo Sūduvos pergale kiekvienose rungtynėse visada yra.
Tačiau jei bent akimirkai taptume realistais, tuomet tektų pripažinti, kad Sūduva laimėt neturi jokių šansų. Neturi jokių argumentų, kurie galėtų racionaliai pagrįsti tikėjimą, jog ši komanda šiuo metu yra pajegi įveikti Latvijos čempionato lyderį.
Taip, apie latvius ar estus mes niekada negalvojame kaip apie mūsų vertus varžovus. Mes visada lyg nejučiom save laikom stipresniais ir galingesniais. Nes… juk taip sunku pripažinti, kad kaimynai, apie kuriuos anekdotus pasakoji, gali kaip nors rimčiau tau pasipriešint.
Tačiau yra priešingai. Ir latviai, ir netgi estai kažkaip savo futbole tvarkosi geriau nei mes. Todėl tikėtis, kad Sūduva, kuri nesugeba įveikti Ekrano be pusės pagrindinių žaidėjų, nesugeba laimėti prieš Kruoją ir kurios žaidimui reikia ne kosmetinio, o fundamentalaus remonto, galėtų ką nors priešpastatyti latviškai futbolo versijai. Juk pagal savo žaidimo statusą, šiuo metu Sūduva yra tik Lietuvos čempionato vidutiniokė – ne Tauras, ne Dainava, tačiau ir ne galingesnė komanda už Kruoja ar Šiaulius.
Sūduvos žaidimo kreivė aiškiai rodo, kad laimėti prie Daugavą (net pernelyg nesigilinant į tai, kokį žaidimą šiandien rodo latviai) mūsų komanda neturi jokių realių šansų. Juk dar reikia nepamiršt, kad latviai į mus žiūri lygiai taip pat su panieka – gauti į skudurus nuo norvegų yra nieko baisaus, bet pralaimėti lietuviams būtų didžiausia gėda. Todėl galim būt tikri, kad Latvijos rusų klubas į Marijampolę atvarys nusiteikęs nagais ir ragais kabintis į pergalę. Manau, ir jie plojo katučių ištraukę Sūduvą, nes garantuotai galvoja, kad likimas jiems davė puikų šansų pirmą kartą klubo istorijoje peršokt į antrą etapą.
Ką daryt? Amžinas klausimas. Bet atsakymą pamėginsiu duot ta pačia gaida – maksimaliai realistiškai ir be kvailo skrajojimo padebesiais. Taigi, pirmiausia įvertinkime Sūduvos būklę.
Nustatykime simptomus ir duokime šiam ligoniui diagnozę.
Sūduvos žaidimas šiais metais yra akivaizdžiai ligotas. Rezultatai pasiekiami labai sunkiai, o sudėtingiausių iššūkių atvejais tas rezultatas visuomet yra neigiamas. Kur yra to priežastys? Praktinės priežastys, o ne tos filosofinės, kurios sukasi apie atsidavimą, įkvėpimą, norą laimėti ir kitus mistinius dalykus.
Ar sekasi šiemet Sūduvai mušti įvarčius? Kitaip tariant, ar sekasi Sūduvai atakuoti? Atsakymas teigiamas – taip. Nepaisant to, kad nuolat dejuojam dėl pasyvių puolėjų, dėl neišnaudojamų progų ir dėl bedančio saugų žaidimo organizuojant atakas. Skųstis skundžiamės, tačiau Sūduva šiuo metu yra daugiausiai įvarčių A lygoje įmušęs klubas.
Sūduvos didžiausia bėda yra tame, kad ji baisiai daug praleidžia. Kitaip tariant, Sūduvos veiksmai puolime rezultatą duoda, o veiksmai gynyboje – rezultato neduoda. Ir aš čia nenoriu kalbėti apie atskirus žmones – įvarčius muša ne tik puolėjai, ginasi taip pat ne tik gynėjai ir vartininkas. Visa tai atlieka visa komanda – todėl ir konstatuoju, kad komandos žaidimas puolime yra geras, o gynyboje – ne.
Išvada? Paprasta. Reikia tvarkyti gynybą. Apie tam tikras lengvas korekcijas gynybos grandyje kalbama kone nuo čempionato pradžios – nes per daug Sūduva praleidžia nuo pat pirmų turų. Tačiau labai greitai ir mes, ir treneriai išmokome dėl šio reikaliuko kaltint A lygai netinkamus vartininkus. Deja. Kuo daugiau kartų žiūri Sūduvos rungtynių santraukas, tuo labiau ima matytis, kad kokie du trečdaliai įvarčių buvo praleisti dėl netinkamų veiksmų gynyboje. Apie tai kalbam mes, kalba treneris, dabar kalbėti pradėjo net žaidėjai. Tačiau to paties stiliaus klaidos kaip daromos, tai daromos.
Vadinasi, prieš rungtynes su latviais tikrai nepadės rimtas pokalbis su žaidėjais, o rimtesnėms klasikinės Sūduvos sudėties elgesio korekcijoms tiesiog nebėra treniruočių laiko. Vadinasi, reikia kirsti iš peties ir keisti tiek pačią sudėtį, tiek komandos žaidimo stilių.
Todėl ir teigiu – jei Sūduva nori laimėti prieš latvius ir galbūt netgi prieš serbus, Sūduva privalo pamiršti tą futbolą, kurio mokėsi iki šiol ir imtis griežtai gynybinio, kieto, taip sakant, „graikiško“ stiliaus žaidimo. Man asmeniškai nebereikia gražaus Sūduvos žaidimo – aš paprasčiausiai noriu rezultato. O šią akimirką nematau jokios kitos galimybės tą rezultatą garantuoti be fundamentalaus posūkio į disciplinuotą gynybinio pobūdžio futbolą, papuoštą kontratakomis.
Pabandysiu nubraižyt mano įsivaizduojamos komandos schemą (tik nesijuokit, futbolo taktikos žinovai).
Prieš vartininką aš statyčiau keturis gynėjus – kaip ir dabar. Tik kraštuose aš statyčiau Borovskį ir Thomsoną, o centre – Urbą ir Loginovą. Prieš juos aš pastumčiau Radžių. Radžius šiuo metu akivaizdžiai bando aikštėje atlikti daugiau, nei jam leidžia amžius. Jis dirba ir gynybos centre, ir atraminio saugo pozicijoje. Tačiau visur efektyviai sulakstyt jau nebespėja ir dėl to labiausiai kenčia gynybos centras. Tad tegul ten plėšosi jaunikliai – Urba ir Loginovas, o Radžius lai jiems vadovauja bei padeda tuomet, kai kuriame nors taške aplink baudos aikštelę kyla gaisras. Krašte škotą statau vietoje Slavicko dėl dviejų priežasčių. Škotas ginasi patikimiau – lošia kiečiau, atkakliau, o priekyje jam sekasi gan vidutiniškai (išskyrus tuos atvejus, kai laisvas gauna kamuolį ir gali ramiai pakelt jį į baudos aikštelę). Tuo tarpu Slavickas vis viena labiau lenda į priekį, o ir sekasi jam ten geriau. Tai geriau jau jis tegul stovi gintis mokančio krašto saugo pozicijoje.
Prieš Radžių mano vizijoje stovi Leimonas arba Šoblinskas. Jų vieta netoli centrinio rutulio, bet dar savo aikštės pusėje. Leimonas gal ir geriau čia tiktų, bet su viena sąlyga – jei labiau galvoja apie priešininko atakų griovimą ir neįsivaizduoja esąs didelis atakos meistras. Kitame šone pas mane stovi Chvedukas. Jis krašte nėra statomas, tačiau Chvedukas apskritai yra „plaukiojantis“ po visą aikštę žaidėjas. Bėda tik ta, kad kai jis atsiduria vidury kartu su Leimonu, Povilas savo įnirtingu noru atakuoti lyg netyčia Chveduką vis nustumia į atraminio saugo poziciją, kurioje žaisti tas nelabai tinkamas. Juk yra laibas, lengvas ir neaukštas. Tai tegu jis malasi krašte – spirt kamuolį moką, greitai lakstyt – taip pat, gintis taip pat vengia mažiau, nei, pavyzdžiui, Urbšys.
Toliau. Prieš Leimoną aš nuo pat pradžios leisčiau Ledesmą, o priekyje – Eliošių. Ir būtent Ledesmai, o ne Leimonui suteikčiau teisę spręsti kontratakos kryptį – link Eliošiaus ar link Chveduko su Slavicku. Eliošius biš tinginys ir pasisaugot mėgsta, tačiau jis bent jau bėga greičiau nei Lukšys su Beniušiu ir smūgį geresnį turi.
Štai tokia teorija, kurios tikslas – pirmiausia nepraleisti, o jei pasitaikys proga – įmušti vieną įvartį ir taip visą laiką laimėti.
Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam. Štai toks keistas raštas gavosi. Norit – priimkit jį už gryną pinigą, norit – žiūrėkit į jį kaip į pokštą. Netgi pasišaipyti iš mano „taktinių“ schemų galite. Man belieka sukryžiuoti pirštus ir tikėtis, kad „darbas už pinigus“ nesutrukdys ketvirtadienio vakarą į Marijampolę užsukti. O jums dar rekomenduoju paskaityt trumpą, bet puikų straipsniuką apie Europos lygą iš nuostabau blogo “Soccer Issue”, kuriame svarstomi kiek kitoke šios lygos (kurią teksto autorius vadina “Pralaimėtojų lyga”) aspektai.
__________________________________
http://suduva.wordpress.com/2012/07/04/ ... a-daugava/