„Tauro“ dubleriai greit prabils apie save“
http://www.kurjeris.lt/Aktualijos/Sport ... -apie-save" onclick="window.open(this.href);return false;
Karolina STAŽYTĖ |
[email protected]
2012-05-04 15:16
Netikėtai FK „Tauras“ palikusį ukrainietį trenerį Anatolij Korobočka pakeitė Lietuvoje gero žaidėjo vardą užsitarnavęs 41 m. kauniškis Darius Gvildys. Sutapimas ar ne, tačiau tik šiam strategui papildžius trenerių štabą „Tauro“ pagrindinė bei dublerių komandos šventė pergales. Ramaus būdo strategas greitai įvedė tvarką Tauragės komandos pamainos treniruotėse: kaip teigė ne vienas auklėtinis, jis griežtas, tačiau teisingas, atvirai bendraujantis, nebijantis tarti pamokantį žodį.
Futbolininko karjerą pradėjęs 1990 m. Vilkaviškio „Širvintos“ komandoje, vėliau gynėjo pozicijoje rungtyniavęs D.Gvildys persikėlė į Kauną, kur žaidė 8 metus. Laikinojoje sostinėje atstovavo „Vilijampolės“, „Bangos“ bei FBK „Kauno“ ekipoms. 1996 m. futbolininkas buvo pakviestas į Lietuvos nacionalinę rinktinę, kurios garbę gynė vienuolikoje varžybų ir pelnė du įvarčius. 1999 m. D.Gvildys nusprendė paragauti legionieriaus duonos Rusijoje: žaidė Nižnij Novgorod „Lokomotyvo“ ir „Arsenal-Tula“ klubuose. 2001 m. grįžęs į Lietuvą, į FBK „Kaunas“, ilgai neužsibuvo, 2004 m. išvyko į Latviją, į Liepojos „Metalurgs“ vienuolikę, o savo futbolininko karjerą baigė 2006 m. Marijampolės „Sūduvoje“, kaip pats teigė, vis dar turėdamas sveikatos ir noro. D.Gvildžio pasiteiravau, kaip jam sekasi dirbti naujajame – trenerio – amplua, kaip jis jaučiasi atvykęs į Tauragę.
– Kokie pirmieji įspūdžiai apie Tauragės ekipą?
– Nustebino vaikinų entuziazmas, noras žaisti. Su tokiu noru ir klubo administracijos palaikymu galima nuversti kalnus. Su kiekvienomis rungtynėmis, manau, bus tik geriau.
– Kas jus pakvietė į Tauragę? Kodėl sutikote imtis šio darbo?
– Į Tauragę pakvietė Jaunutis Šetkus (vienas pagrindinių „Tauro“ dalininkų – aut. past.), kuris teigė gavęs geras rekomendacijas apie mane. Kaip žinote, „Kauno“ klubas iširo, tad treniruoti jūsų ekipą man – naujas iššūkis. Daug negalvojau, sutikau. Be to, žinojau, kad Tauragė – futbolo miestas, o „Tauras“ – vienintelis klubas Lietuvoje, turintis nuosavą dirbtinės dangos futbolo aikštę. Sąlygos darbui geros. Atvykęs buvau nustebintas žmonių nuoširdumo.
– Kokias užduotis, tikslus jums iškėlė klubo vadovybė?
– Klubas jokių tikslų neiškėlė, tačiau aš pats sau ir savo auklėtiniams keliu pačius didžiausius reikalavimus. Jokių nuolaidų nedarysiu nė vienam žaidėjui. Dublerių ekipoje vyrauja tokio amžiaus futbolininkai, kuriems tiesiog ateina persilaužimo laikotarpis – pateks jie į pagrindinę sudėtį ar sieks mokslo aukštumų. Aš visuomet kalbu savo auklėtiniams, kad reikia mokytis, kad geras futbolininkas privalo būti protingas. Tauragės dublerių komandoje daug šaunių vaikinų, su kuriais malonu dirbti. Perspektyva tikrai jaučiama: po 2–3 metų ne vienas, manau, papildys pagrindinę komandos sudėtį. Galime prisiminti dramatiškas rungtynes su REO dubleriais, kai pralaimėdami 1:3, tauragiškiai išplėšė pergalę 4:3. Kalbėdamas su jaunuoliais supratau, kad po praėjusio sezono jie jaučia įtampą, nepasitiki savimi. O juk vienas pagrindinių dalykų šiuolaikiniame futbole yra psichologinis nusiteikimas ir tikėjimas savo galimybėmis. Tos rungtynės parodė, kad žemaičiai turi charakterį, kad „Tauro“ jauniai gabūs ir gali laimėti prieš bet kurį varžovą net ir esant sudėtingai situacijai aikštėje. Manau, ne kartą jus nudžiuginsime pergalėmis.
– Ar jau pastebėjote kokių „aukso grynuolių“ dublerių ar pagrindinės komandos gretose?
– Apie tai norėčiau kalbėti tik sezono pabaigoje. Dublerių atstovams iki „grynuolių“ – dar ilgas kelias. „Tauro“ pamainos gretose atradau tikrai įdomių žaidėjų, kuriuos reikia saugoti bei vertinti. „Grynuoliai“, manau, patys greitai prabils apie save: savo darbu, savo užsidegimu. Aš laikausi tos nuostatos, kad niekuomet nereikia per daug girti žaidėjų: treneriai labiau juos turi peikti – lai giria aplinkiniai.
– Kokia Jūsų nuomonė apie tai, kad Kaunas, ilgai tituluotas futbolo sostine, liko be aukšto lygio komandos?
– Man tikrai dėl to skauda širdį. Pats praleidau savo geriausius karjeros metus Kaune. Teko dirbti ten ir treneriu. Manau, ir pačiam miestui tai tikra antireklama, tragedija – nesuvokiama, kaip didmiestis gali neturėti stiprios komandos aukščiausioje lygoje.
– Kaip atsisveikinote su futbolininko karjera?
– Būdamas 36 metų supratau, kad laikas trauktis. Nors sveikata vis dar leido rungtyniauti, noro irgi netrūko, tačiau tada įgijau UEFA B lygio trenerio kategoriją, ir FBK „Kauno“ vadovybė pasiūlė treniruoti paralelinę komandą – FK „Šilutė“. Nesu turėjęs jokių rimtų traumų, operacijų, tad viską gerai apgalvojęs nusprendžiau, kad sveikam baigti karjerą bus tik privalumas.
– Kaip toliau klostėsi jūsų, kaip trenerio, karjera?
– Įgijau labai įdomios patirties. Per vienerius karjeros metus FBK „Kaune“ kaip trenerio asistentas dirbau net su šešiais įvairios tautybės vyr. treneriais: olandu, baltarusiu, rusu, bulgaru ir kt. Iš jų pasisėmiau daug žinių. Labai džiaugiuosi, kad teko padirbėti su FBK „Kauno“ dubleriais. Futbolo pasaulyje turiu ir keletą autoritetų, kurių visuomet klausiu patarimo – tai mano buvęs treneris Šenderis Giršovičius. Geriausiu žodžiu miniu ir fizinio pasirengimo žinovą – profesorių Aleksą Stanislovaitį. Aišku, be įvairialypės patirties, be darbo bet kokia teorija nieko verta. Tikiuosi visas savo žinias perduoti jauniesiems „Tauro“ žaidėjams.
– Aukščiausia jūsų, kaip žaidėjo ir trenerio, karjeros kartelė?
– Daug gerų prisiminimų: keturis kartus esu tapęs Lietuvos čempionu, įsiminė Lietuvos rinktinės varžybos su brazilais. Tai buvo lyg svajonės išsipildymas.
– Kadangi įsiliejote į Tauragės komandos gretas, negaliu nepaklausti, ar prisimenate 1987-uosius, kai „Tauras“ tapo Lietuvos čempionu?
– Mane slegia labai nemalonūs prisiminimai (juokiasi). Kai „Tauras“ tapo Lietuvos čempionais, mano karjera prasidėjo Vilkaviškio „Širvintoje“. Atvažiavome į Tauragę su mintimis pasipriešinti, tačiau nepavyko. Galutinis varžybų rezultatas buvo tiesiog nepadorus – 4:0 „Tauro“ naudai. Išėjome iš aikštės nuleidę galvas.