Nuotakos ieškos ir Lietuvoje
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujienos/n920.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Škotas Calumas Elliotas 2006 metais tapo Europos futbolo vicečempionu. Todėl jau dabar jį galima vadinti Lietuvos futbolo čempionato žvaigžde. 24 metų puolėjas, pastaruosius keletą sezonų pirmiausia grūmęsis su jį kamuojančiomis traumomis, prisidėjo prie Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ komandos. Kol kas C.Elliotas, net ir duodamas interviu „15min“ savaitraščiui, klausia beveik taip pat dažnai, kaip atsako. Ar lietuviai kalba angliškai? Ar daug britų gyvena Vilniuje? Ar oro uostas toli nuo miesto? Ar tikrai „Kaunas“ negavo A lygos licencijos? Ir, aišku: ar tiesa, kad Lietuvoje būtinai reikia pamatyti krepšinį?
Calumai, kokie pirmieji įspūdžiai Lietuvoje?
Šalta. Atvykau čia iš Škotijos ir nesitikėjau, kad taip bus. Net šiltų rūbų neatsivežiau, todėl vaikštau vilkėdamas tai, ką klubas davė.
Ką galėtum pasakyti apie Vilnių? Gal jau radai mėgiamą restoraną ar klubą?
Kol kas žinau nedaug. Miesto centro dar nemačiau – per šalta. Apie Vilnių galiu spręsti tik pagal viešbutį, kuriame apsistojau. Ten visi mandagūs ir draugiški.
Klubo vadovus Mindaugą Nikoličių ir Vilmą Venslovaitienę, ko gero, atsimeni dar iš tų laikų, kai jie dirbo „Hearts“?
Aišku, pažįstu ir Mindaugą, ir Vilmą. Bet pasirinkimą lėmė ne pažintys. Kontraktas su „Žalgiriu“ man suteikia galimybę žaisti Europos turnyre ir atgauti jėgas po sunkios traumos. Mano tikslas – padėti komandai iškovoti titulų. Tam reikia susigrąžinti optimalią fizinę formą, kurios dabar ir siekiu.
„Hearts“ komandoje žaidei su daugeliu lietuvių – Sauliumi Mikoliūnu, Deividu Česnauskiu, Mariumi Žaliūku, Edgaru Jankausku. Ką galėtum pasakyti apie juos?
Buvo smagu su jais žaisti. Siekėme bendrų tikslų ir mums neblogai sekėsi.
„Hearts“ komandoje debiutavai laikais, kai klubo valdymą jau buvo perėmęs verslininkas iš Lietuvos Vladimiras Romanovas. Ką galėtum pasakyti apie jį?
Tik gerų dalykų. Man atrodo, jis yra geras vadovas. Be jo aš nebūčiau tas, kas esu.
Profesionalų kontraktą su „Hearts“ pasirašei būdamas labai jaunas. Mušei įvarčius, su Škotijos devyniolikmečių rinktine tapai Europos vicečempionu. Kokie prisiminimai iš tų laikų?
Jaunimo rinktinėje buvome vieninga komanda. Buvome stiprūs, bet finale pralaimėjome ispanams.
Vėliau prasidėjo karjeros atoslūgis. Traumos, nuomos sutartys. Kaip vertinai šiuos sandorius – kaip žingsnį atgal, nes buvai tremiamas į silpnesnes komandas, ar kaip galimybę nuolat žaisti, o ne trinti atsarginių suolą?
Kaip galimybę žaisti. Škotijoje nėra „Premier“ lygos dublerių čempionato, o išlaikyti formą gali tik nuolat būdamas aikštėje.
Ar Lietuva – tramplinas, nuo kurio atsispyręs bandysi grįžti į buvusį lygį?
Esu ambicingas kaip ir daugelis sportininkų. Bet kol kas tikslas – likti sveikam, susigrąžinti gerą sportinę formą, pasitikėjimą savimi ir padėti „Žalgiriui“ laimėti medalių.
Į Lietuvą atvykai atsisakęs pasiūlymo persikelti į JAV. Kas lėmė tokį apsisprendimą?
Galvojau apie savo karjeros perspektyvas. Dabar noriu garantijų, kad žaisiu, o Vilniuje jų yra daugiau. Be to, su „Žalgiriu“ pasirodysiu Europos lygoje, o tai man irgi yra svarbu.
„Žalgiryje“ sužaidei kelerias kontrolines rungtynes. Ar pastebėjai škotiško ir lietuviško futbolo mentaliteto skirtumų?
Man pasirodė, kad futbolas čia techniškesnis nei Škotijoje. Fizinė jėga Lietuvos komandose lemia mažiau. Man tokia situacija paranki. Mėgstu žaisti komandose, kurios vertina tikslų perdavimą.
Futbolas – svarbiausia gyvenimo aistra?
Futbolas ir merginos.
Jei taip, gerai pasirinkai darbo vietą. Dauguma vyrų, aplankančių Lietuvą, tvirtina, kad merginos čia – labai gražios.
Jau spėjau pastebėti. Draugės neturiu, todėl kalbėdamas su tėvais juokauju, kad nuotaką galbūt rasiu čia.