Reikėjo trejų metų ir ne vieno labai skaudaus pralaimėjimo, kad Vilniaus „Žalgiris“ susigrąžintų Lietuvos futbolo A lygos čempionų taurę. Lapkričio 14 d. daug aistrų sukėlusiose paskutinėse sezono rungtynėse vilniečiai 3:0 įveikė pastarųjų trejų metų čempionę Marijampolės „Sūduvą“ ir sugrąžino taurę į Lietuvos sostinę. „Žalgirio“ vadovė Vilma Venslovaitienė interviu portalui LRT.lt ne kartą sakė, kad 2020 m. buvo patys sunkiausi, per juos teko priimti ne vieną skaudų ir širdį draskantį sprendimą, bet A lygos auksas rodo – buvo verta.Su ašaromis akyse „Žalgirio“ auksą šventusi Venslovaitienė – apie širdį vėrusius sprendimus, palengvėjimą laimėjus ir klubo ateitį
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... ubo-ateiti
Tą čempionišką šeštadienį po pergalės 3:0 prieš principinius varžovus iš Marijampolės žalgiriečiai žaidėjai šventė ne tik kartu, bet ir prie LFF stadiono tvorų. Už jų komandą palaikė kelios dešimtys sirgalių, ištikimai buvusių su komanda net tada, kai stadionų vartai užsivėrė dėl pandemijos.
Tuo tarpu „Žalgirio“ vadovė V. Venslovaitienė stipriai apkabindavo kiekvieną prie atsarginių žaidėjų suolelio, šalia kurio kiti darbuotojai ruošė pergalingą šampaną, atėjusį „Žalgirio“ futbolininką. Žiūrint į šventę iš aukščiau esančių žurnalistų vietų buvo aiškiai matyti, kad „geležine“ ar net „bejausme“ moterimi kartais futbolo pasaulyje pavadinamos V. Venslovaitienės akyse spindėjo ašaros.
„Net dabar atsidūstu, atsiminusi tą dieną. Palengvėjimas atėjo, nes – šie metai, ko gero, vieni sunkiausių metų mano gyvenime“, – LRT.lt sako V. Venslovaitienė.
Sprendimų 2020 m. buvo tikrai labai sunkių. Sezono pradžioje vilniečiai buvo sutarę, kad komandą treniruos ispanas Juanas Ferrando, tačiau smarkiai pablogėjus vos 39-erių trenerio sveikatai teko ieškoti kito. Galiausiai juo tapo metais jaunesnis baltarusis Aliaksejus Baga, sietas ir su Marijampolės „Sūduva“.
Sezono pradžioje daug kritikos sulaukė sporto direktoriaus Deivido Česnauskio atleidimas, o gegužę nemažiau kritikuotas ir atsisveikinimas su Deividu Šemberu. Vis dėlto pats sezonas pradėtas skambiai. Į komandą priviliotas net „Liverpool“ žaidęs Davidas N`Gogas, Supertaurės finale įveikta „Sūduva“, A lygos starte 4:0 sutriuškintas „Panevėžys“. O tada atėjo pirmasis karantinas.
V. Venslovaitienė pasakoja, kad jo metu teko priimti labai sunkių sprendimų ir neišleisti legionierių iš Lietuvos, kur jų laukė šeimos. Vis dėlto didelių gaisrų komandoje nebuvo, žaidimas vis gerėjo ir galiausiai sezono pabaigoje, paskutiniame auksiniame mače, pavyko iškovoti auksą. Bet ir šis laimėjimas nepraėjo be dviprasmiškų sprendimų: teko į rinktinę neišleisti vienų jos lyderių, rungtynių su koronaviruso išguldyta „Sūduva“ data buvo neaiški, o ir paskutinį mačą temdė teisėjo iš Latvijos prieštaringi sprendimai.
Apie visa tai – LRT.lt pokalbis su V. Venslovaitiene.
– Galime drąsiai teigti, kad 2020 m. buvo keisčiausi ir turbūt sunkiausi daug kam, įskaitant ir futbolą. Jūsų klubui jie baigiasi po 3 metų pertraukos susigrąžintu titulu. Kaip jautėtės nuaidėjus finaliniam teisėjo švilpukui šeštadienį?
– (atsidūsta) Net dabar atsidūstu, atsiminus tą dieną. Palengvėjimas atėjo, nes – šie metai, ko gero, vieni sunkiausių metų mano gyvenime. Matyt, ne tik man, daugeliui žmonių. Jie yra nesuprantami, nesuvokiame, tokioje situacijoje mūsų amžiaus žmonės nesame buvę. Kokią įtaką šis virusas turi verslams, veiklai, nieko negali spręsti, viskas neprognozuojama, turi taikytis prie tvarkų, potvarkių. Buvo labai sunku. Finalinis švilpukas tiesiog išliejo visą susikaupusį stresą, įtampą. Buvo geras jausmas. Aš sakiau, kad pavargau pralaimėti. Taip džiaugiuosi šia pergale... Skiriu ją visiems „Žalgiri“ gerbėjams, rėmėjams, Vilniaus savivaldybės atstovams. Už tai, kad buvo su mumis, kad tikėjo.
– Šis sezonas ir ypač jo pabaiga tikrai bus atsimenami. „Sūduva“ susirgo koronavirusu, dėl ko teko nukelti lemiamas čempionato rungtynes. Gandų ir svarstymų yra visokių, bet kodėl A lyga, grįžtant po pertraukos, neapsibrėžė vadinamojo covid protokolo, nebuvo surašyta, kas bus daroma tokiais ar panašiais atvejais?
– Aš kėliau šitą klausimą ne kartą, bet kadangi esu viena iš A lygos valdybos narių, prisiimu atsakomybę ir sau, kad klausimo neinicijavau iki tokio lygmens, kad jis virstų realybe. Šį klausimą inicijavau kelis kartus, buvo ruošiama tvarka, buvo susitarta, kad bus darbo grupė, kuri rengia tvarką, kurią turi pateikti ministerijai. Ji jau yra pateikta. Nėra lengva tas tvarkas ruošti taip greitai. Čia buvo mūsų visų problema, galbūt buvome per daug optimistiški, gal atsipalaidavome vasarą. Taip jau įvyko.
– Ar aš teisus, kad „Žalgiris“ ir esmės galėjo visiškai nesutikti nukelti rungtynių ir „Sūduva“ būtų gavusi techninį pralaimėjimą?
– Negaliu dabar nieko teigti, bet remiantis kitų šalių praktika, kiek teko domėtis – Rusijos pirmoje lygoje, Kroatijoje – yra 14 dienų. Dešimt dienų skirta ligai, o papildomos keturios – treniruotėms. Taip, priklauso nuo to, kokiu stiprumu sergama, bet dauguma atvejų jauni žaidėjai serga lengva forma, kiti net besimptome. FIFA taisyklės labai paprastos – turi 14 žaidėjų ir privalai žaisti. UEFA daro tą patį. Yra B komanda, turi žaisti. Mes negalime atidėti rungtynių mėnesiais.
Rusijos pirmoje lygoje niekas nieko nelaukia – techninis pralaimėjimas ir einame toliau. Tai žiauri taisyklė. Mūsų pozicija buvo tokia, kad mes norėjome žaisti. Vienoje diskusijoje buvo mano toks pasiūlymas – žaisti su B komanda. Nes buvo pasiūlymas atidėti be datos, bet mes nesutikome, mes sveiki.
– „Sūduvos“ gretose virusas išpjovė visą komandą, „Žalgiris“ turėjo labai mažai atvejų. Galima skųstis, kažką kaltinti, bet akivaizdu, kad marijampoliečiai kažką darė ne taip. Ką jūs darėte teisingai, kad sugebėjote išvengti susidūrimo su koronavirusu?
– Atvejų turėjome, bet taisyklės buvo klube labai griežtos. Jei turi bent kokių įtarimų – neturi teisės ateiti į treniruotę. Buvome susitarę labai griežtai. Visiems buvo nupirkti termometrai, karantino metu žaidėjai kiekvieną rytą raportavo savo temperatūrą.
Buvo paskelbtas karantinas, bet žaidėjai nebuvo paleisti namo, dauguma yra legionieriai. Paskui juos į ligoninę nenuvažiuosi, nes niekas tavęs neįleis. Jie atskirti nuo šeimų. Tai buvo labai sunkus psichologinis krūvis, nenormalus... Bet jie turėjo treniruotes, namie dirbo ir kasdien mus informavo, kas su jais vyksta. Sėdėti namie, nevaikščioti, kviestis į namus „Barborą“. Turėjome susitarimus, kad turime aukštesnį tikslą, sėkmingai užbaigti sezoną, o tada grįžti į namus atostogauti. Tai yra darbas.
Prasidėjus treniruočių procesui buvo tikrinama temperatūra, o protokolas, jeigu blogai jautiesi – neik į treniruotę. Nieko daugiau neprigalvosi. Ir testavome. Prieš pirmąją kontaktinę treniruotę po karantino arėme masinį testavimą. Po to, kai federacija organizavo, darėme testavimą. Prieš Europos turnyrus jau darėme pagal protokolus. Kai nematai požymių, visi sveiki – nėra reikalo juos daryti. Bet tik atsiradus minimaliai rizikai, darėme testus. Kraujo testus darėme, kad matytume, ar sirgo. Turime atvejį, kai kraujo testas parodė, kad žaidėjas prasirgo, nors treniravosi kartu, bet kadangi gryname ore ir be rūbinių – niekas neužsikrėtė.
– Treneris Aliaksejus Baga po mačo sakė kad būtų „Žalgiris“ laimėjęs ir po savaitės, aikštėje tikrai atrodėte kur kas geresnė komanda. Ar nėra apmaudu, kad mačą vis dėlto aptemdė ne visai kompetentingas teisėjas, ar tikrai jo reikėjo, neturime pakankamo meistriškumo teisėjų Lietuvoje?
– Kiek suprantu, tai tampa tradicija, kad paskutinėms rungtynėms kviečiamas teisėjas iš užsienio. Pernai mums sušvilpė nuošalę gražiam Kišo įvarčiui – ir ką? Užpernai irgi buvo klaidų. Tai tiesiog yra žmogiškasis faktorius.
Šie metai yra kitokie, mūsų rungtynės vyko rinktinių pertraukos metu, daugumą gerų teisėjų buvo išvykę. Manau, kad buvo pasirinktas greitas variantas – teisėjas iš šalies, iš kurios galima įvažiuoti be karantinavimosi. Klausimas labiau skirtas žmonėms, kurie priiminėja sprendimus. Bet klaidos yra žmogiškasis faktorius, Čempionų lygoje teisėjai irgi daro klaidas.
– Po rungtynių Saulius Širmelis atskleidė, kad „Sūduva“ svarstė negrįžti į aikštę po pertraukos, jie tikrai užtruko rūbinėse. Kaip būtumėte reagavusi į tokį akibrokštą? Ar Vidmantas Murauskas pasveikino su titulu?
– Taip, mane asmeniškai pasveikino. Reikia turbūt būti jų vietoje, bet išėjo, sužaidė, nežinau, ar svarstė, tai liko tik kalbos.
– Pagal statistiką „Žalgiris“ šį sezoną buvo geresnis visose kategorijose: įmušė daugiausiai ir praleido mažiausiai įvarčių, žaidė drausmingiausiai, sausus vartus išsaugojo daugiausiai kartų, įvarčių santykis yra dvigubai geresnis nei „Sūduvos“ (+28 prieš +14). Kodėl galiausiai vis dėlto reikėjo lemiamo mačo ir nepavyko titulo užsitikrinti anksčiau? Pavyzdžiui „Riteriai“ net 4 savo taškus iš 12 surinko prieš jus. Ar tai nusiteikimo klausimas?
– Tikrai ne – jokiu būdu. Jeigu grįžtume į sezono pradžią, mes praėjome du pasirengimus sezonui. FIFA ne šiaip sau sugalvojo leisti po penkis keitimus. Visi svarstė, kas bus, kai žaidėjai grįš į aikštę po dviejų mėnesių sėdėjimo namuose. Po karantininio pasirengimo praradome tris žaidėjus, dėl to buvome ne kartą priversti žaisti su jaunimu – žaidė Gustas Jarusevičius, žaidė Motiejus Burba, žaidė Matas Vareika.
Negalėjimas turėti stabilią sudėtį darė įtaką mūsų rezultatams. Buvo traumų, kortelių. Tik antroje sezono dalyje pradėjome žaisti pastovia sudėtimi. Tai kortelė, tai trauma, tai nosį sulaužė, tai dar kažkas, tai dar kažkas. „Sūduva“ išėjo į atnaujintą sezoną po lengvų treniruočių, nes jie buvo išleisti į namus, mes jų laukėme, kad pradėtume sezoną, kad jie spėtų pasitreniruoti. Natūralu, kad komanda, kuri ruošiasi, sezono pradžioje krenta į duobę, gauna traumas, o po to turi superkompensaciją. Pas juos įvyko atvirkštinis procesas.
– „Žalgirio“ sezonas išsiskyrė ir tuo, kad pagaliau treneris, pradėjęs sezoną, jį ir baigė, nebuvo pasikeitimo. Ar A. Baga liks treneriu ir toliau? Ar norėtumėte su juo pratęsti sutartį?
– Tos visos kalbos man yra labai keistos – treneris turi sutartį dar metams. Klubas negavo jokio oficialaus pasiūlymo, kiek vakar (lapkričio 18 d. – LRT) kalbėjau su pačiu Aliaksejumi, jis sakė, kad į jį irgi niekas tiesiogiai nesikreipė, kad jis girdi tuos pačius gandus. Pajuokavome, bet jeigu objektyviai, mes kalbėjome su Aliaksejumi. Jis jaunas, perspektyvus ir turi savo svajones, aš suprantu, kad po šio sezono jis gaus pasiūlymų ir tik džiaugsiuosi dėl to. Susitarėme, kad jis turi teisę rinktis iki gruodžio vidurio – po to mes uždarome šį klausimą ir einame ruoštis naujam sezonui. Mano požiūriu tai yra teisinga visų šalių atžvilgiu.
– Sezonas pačiam treneriui turėjo būti kitoks dar ir dėl įvykių Baltarusijoje po rinkimų. Giminaičių jis Baltarusijoje turbūt turi nemažai, ar kalbėjotės su A. Baga apie tai? Ar tai darė įtaką jo darbui?
– Kalbėjomės, bet kaip čia pasakyti – nemėgstu lįsti ten, kur peržengia mano įtakos sferą. Mano paklausimas tik buvo „ar norite atsivežti kažką į Lietuvą, ar reikia ties tuo pagalbos“, ar tai nedaro įtakos darbui, ar nereikia kažkokios pertraukos. Jis sakė, kad jo šeima yra su juo. Baltarusijoje yra tėvai ir brolis, su jais viskas gerai, o žmona tėvelių nebeturi. Taip šią temą ir uždarėme, o politikos klausimais mes nediskutuojame.
– Ar galite išvardyti žaidėjus, kurie tikrai lieka kitam sezonui, nes turi sutartį?
– Sutartį turi Hugo Videmontas, Francis Kyeremeh`as, Tomislavas Kišas, Ivanas Tatomirovičius, Nemanja Ljubisavljevičius, Marko Karamarko, Edvinas Gertmonas, Saulius Mikoliūnas, Mantas Kuklys, jaunimas turi sutartis.
Tariamasi su Andrija Kaludžerovičiumi, kalbėta su Modestu Vorobjovu ir Domantu Šimkumi. Su kitais susitarta, kad prie klausimo dar sugrįšime. Yra šeimos, kiti tikslai ir planai. Kol kas yra atostogos, bet branduolį turime.
– Komandoje turite tokių senbuvių, kaip Saulius Mikoliūnas ar Mantas Kuklys. Bet labai ilgą laiką „Žalgiryje“ žaidžia čia pritapęs Donovanas Slijngardas. Kuo jis ir Žalgiris taip tiko vienas kitam? Kuo šis žaidėjas ypatingas, kad būdamas legionierius, tiek ilgai žaidžia Vilniuje?
– Matomai vienas kitą surado, taip sakoma, kad tiek žaidėjas, tiek klubas turi surasti, kad tiktų vieni kitiems. Donovanas supranta lietuviškai, kalba lietuviškai. Ar jis čia liks – priklauso nuo šeimos. Jam buvo labai sunku šį sezoną, jis matė savo šeimą vieną kartą. Legionieriai, kurie buvo be šeimų, norėjo išvažiuoti.
Aš ir dabar atsimenu tą dieną, kai spaudoje perskaičiau, jog Murauskas išleidžia legionierius namo. Man pasidarė bloga, pradėjo suktis galva. Nesupratau, kodėl jis tai daro, nes supratau, ką tai reikš visiems kitiems. Visi to norės, jie negalės grįžti, reikės karantinuotis. Vienerios rungtynės sužaistos, kaip tu gali taip rizikuoti visu sezonu. Man teko labai didelis psichologinis krūvis prisiimant atsakomybę ir žaidėjų neišleisti.
Barnių didelių nebuvo, nepasitenkinimo, žinoma, buvo. Kai tik atsirado galimybė, išleidome Donovaną pas šeimą keturioms dienoms gegužę ar birželį, tiksliai nepamenu. Bet ką tai reiškia – kai šeimą pamatai kartą per sezoną...
– Jo šeima čia niekada negyveno?
– Pernai ar užpernai gyveno, bet žmona įsidarbino, vaikai pradėjo eiti į mokyklą ir teko sugrįžti.
– Sezono pabaigoje pirmojo numerio vietą vartuose išsikovojo Edvinas Gertmonas. Ar jis matomas kaip pirmasis numeris ir kitam sezonui?
– Tikrai taip, matau, manau ir treneriai mato. Jis kantriai laukė ir sulaukė, manau, yra pasirengęs. Po pusfinalio Martinas Berkovecas gavo peties traumą, įvyko natūrali rotacija. E. Gertmonas sezone žaidė penkeriose rungtynėse, jam neblogai sekėsi. Mūsų noras visada buvo, kad vartininko pozicija priklausytų lietuviui.
– Modesto Vorobjovo ir Domanto Šimkaus duetas tapo kertiniu ne tik Žalgiryje, bet ir labai sėkmingą periodą šiemet žaidusioje Lietuvos rinktinėje. Ar labai sunku bus juos išlaikyti?
– Tikrai taip, mes apie tai ne kartą kalbėjome. Labai džiaugiuosi, kad jų duetas parodė, ko yra verti. Aš jais labai tikėjau, gal truputį buvo pradžioje dvejonių, bet sulig kiekviena diena matėsi, kad jie susikalba, juk beveik vienmečiai. Jie randa bendrą kalbą, puikiai jaučia vienas kitą ir papildo.
„Žalgirio“ požiūris visada buvo, kad čia yra namai lietuviams, kurie auga, gali parodyti save ir vėliau užsidirbti gyvenimui. Lietuvoje užsidirbti galimybės yra ribotos. Kita vertus, jų tobulėjimui ir ateičiai, jeigu tik yra galimybė, jie privalo išvažiuoti. Bet jie žino, jeigu nepasiseks surasti, ko jie nori – pas mus yra laukiami.
– Rungtynės su Kazachstanu parodė, kiek jie svarbūs Lietuvos rinktinei. Liks tas klausimas, o kas būtų, jeigu jie būtų žaidę ir su Baltarusija? Jums nėra apmaudu, kad jie negalėjo žaisti rinktinėje?
– Tai buvo labai sunkus sprendimas, po to A lygos susirinkimo buvo labai sunki diena. Aš labai džiaugiuosi, kad vyrai tai priėmė kaip didžiulį iššūkį ir atsakomybę. Džiaugiuosi, kad jie tiek šeštadienį, tiek Kazachstane parodė aikštėje, ką gali. Dėkoju federacijai, kad jie priėmė tokį sprendimą. Taip, rezultatas Baltarusijoje nukentėjo, bet mes tokia teise naudojomės dėl COVID situacijos, FIFA yra įvedusi tokią taisyklę.
– Tai buvo klubo sprendimas, jūs nedavėte žaidėjams rinktis?
– Ne, su žaidėjais nekalbėjome, sprendėsi viskas pokalbiuose su rinktine ir A lygos susirinkime. Buvo kelios opcijos – žaisti 8 dieną, 12 dieną, 14 diena arba 22 dieną. Buvo priimtas sprendimas žaisti 14 d.
– Ar pasibaigus sezonui galėtumėte plačiau ir atviriau papasakoti Davido N`Gogo istoriją? Kodėl jis čia atvyko ir vos po dviejų mačų baigė karjerą?
– Tai labai talentingas ir geras žaidėjas. Manau, kad jis tiesiog nebegali žaisti ir tiesiog baigė karjerą. Kalbėti, kad negali žaisti – nėra lengva. Sprendimas buvo labai sąžiningas ir garbingas, mums nekainavo nieko. Jis mums grąžino visus pinigus, kuriuos uždirbo, ir nutraukė karjerą. Kaip matote, nežaidžia ir po šiai dienai.
– Tai galima vadinti žaidėjo pasitikrinimu, ar jis dar gali žaisti?
– Mes apie tai nekalbėjome, jis tiesiog priėmė tokį sprendimą. Kiek girdėjau iš komandos narių, jis su ašaromis akyse sakė, kad jaučia, jog daugiau žaisti nebegali, o taip žaisti nenori. Su manimi jis nedaugžodžiavo, jo ir kalba anglų nebuvo labai gera, o kitas dalykas – kartais nereikia lįsti žmogui į dūšią. Veiksmai kalba už jį – jis grąžino viską, ką gavo, pasirašė sutartį, kad baigia karjerą, o jeigu atnaujins, sumokės klubui už dvejus metus.
– Pirma vieta reiškia ne tik garbę ir čempionų taurę bei medalius, bet ir kelialapį į Čempionų lygos atranką, kas lems kur kas solidesnę išmoką iš UEFA. Kiek tai padės „Žalgiriui“ tvirčiau stovėti ant kojų?
– Padės tikrai, po trejų metų be čempionų titulo, ypač po praėjusių, kai Europos lygoje neįveikėme nė vieno etapo. Klubui buvo labai sunkus metas. Dabar yra lyg nauja pradžia, reikia pailsėti, mobilizuotis ir padaryti daug darbų.
– LFF Vykdomajame komitete patvirtintas pagalbos klubams planas. Kitą sezoną planuojama, kad 10 klubų išdalins 200 tūkst. eurų. Kiek ši pagalba bus svari „Žalgiriui“? Ar atpirks, ką praradote dėl viruso?
– Galiu tik padėkoti federacijai už šias intencijas, bet kokia parama klubams dabar yra svarbi. Krepšinyje, futbole, rankinyje, bet kur. Einame į 2008 metus, kai įmonės žiūri ir galvoja apie savo darbuotojus, o ne apie reklamą ir rėmimą. Dar nesuprantame visos problemos gylio, sausis ir vasaris visa tai parodys. Bet kokia parama yra gėris. Kad tai nekompensuos yra faktas, neturėjau laiko dar normaliai prisėsti ir susidėlioti, kur esame po šių metų sezono. Valstybės pagalba buvo labai rimta ir laiku, tai labai padėjo. Euras prie euro ir susidaro dešimt. Šiemet nukarpėme viską, kas buvo įmanoma, palikdami tik būtiniausius dalykus, bet sveikata yra svarbiausia, nes tai leidžia žaisti.
– Planuojama, kad A lygoje turėtų būti 10 komandų, šiame sezone turėjome tik 6. Jūs tai matote kaip gerą žingsnį į priekį?
– Tikrai taip. Aš labai džiaugiausi Gargždų „Bangos“ sugrįžimu. Manau, kad plėtra įneš dar daugiau spalvų. Šis čempionatas, ko gero, buvo vienas įdomesnių, nors buvome šešiese. Sakiau prieš sezoną, kad bus įdomu, bus įtempta. Visos komandos kovėsi, buvo įdomu žiūrėti, sezonas buvo nenuspėjamas, o ko reikia žiūrovui – intrigos. Yra įtakos ir tame, kad renginių buvo mažai, bet mums tai į gerą, yra žmonių, kurie iš naujo atrado futbolą.