Lietuvos futbolo forumas

Atvažiavo totorius į Lietuvą ir pajuto Europą- stebuklas įvyko Mes nuvažiavę į Sibirą irgi pajustume, kad ten ne Europa

oba, į delfi papuoliau

Iš 15min konferencijos su Zuoku
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/ko ... 168-147799" onclick="window.open(this.href);return false;

– Ar turite mėgstamiausią futbolo komandą? (Augustinas)
– Sergu už atsikūrusį „Žalgirį“, gaila kad su Šiauliais sužaidė lygiosiomis ir atsilieka nuo lyderių. Tikiu, kad jie atsigaus.
Iš užsienio – olandus, „Arsenalą“, italus, ispanai patinka, tik iš jų labiau mėgstu „Barselona“.
– Kokia Jūsų pozicija dėl nacionalinio stadiono Šeškinėje? Ką ketinate daryti su juo? (Gediminas Stankevičius)
– Rytoj susitinku su „Žalgirio“ futbolo stadiono savininkais. Jei rasime susitarimą, ir šis stadionas būtų savivaldybės rankose, už 70–80 mln. Lt galėtume turėti 15 tūkst. vietų puikų futbolo stadioną. Vietoje dabar esančio „Žalgirio“ stadiono. Aplink būtų galima statyti kitus pastatus, kurie yra numatyti – butai, kontoros ir pan.
Dėl Šeškinės stadiono – nesu didelis optimistas. Suprantu, kad kelis šimtus milijonų skirti vienam objektui Vyriausybė neturi galimybių.
– Vilniaus miesto savivaldybė yra Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ dalininkė. Ar bus skiriama daugiau dėmesio reprezentacinei miesto futbolo komandai? (Deimantas)
– Manau, taip. Visos klubinės komandos, kurios gali žaisti turnyruose, o tuo pačiu prisidėti prie miesto reklamos, galėtų turėti didesnį finansavimą. Mes turime turėti tokias komandas, kuriomis galėtume didžiuotis.

Dėl Žalgirio stadiono labai įdomu pasidarė, kalbos jau lyg ir nutilusios buvo. o pasirodo, kad yra dar galimybių perpirkti anąjį ir turėti legendinį stadioną, duok dieve kad pavyktu susitart.

Labai jau daug optimistų, tik iš jų optimizmo nėra jokios apčiuopiamos naudos...

Dėl Žalgirio stadiono labai įdomu pasidarė, kalbos jau lyg ir nutilusios buvo. o pasirodo, kad yra dar galimybių perpirkti anąjį ir turėti legendinį stadioną, duok dieve kad pavyktu susitart.

V.Romanovas netveria džiaugsmu: turės reikalą ne su Zuoko kareiviais, o su pačiu Zuoku Ir dar pinigo matyt gresia daugiau gauti negu sumokėjo kadaise už stadioną

"Aplink būtų galima statyti kitus pastatus, kurie yra numatyti – butai, kontoros ir pan." na jeigu toks požiūris, tai gali ir susitarti du generolai

paprastai generolai ne tariasi, o kariauja

Nuo „Durniaus“ iki patarimų komandos kapitonui
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujienos/n447.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Egidijaus Vaitkūno dienoraštis iš kelionės į Lenkiją, kur vilniečiai žaidė draugiškas rungtynes su aukščiausioje Lenkijos lygoje rungtyniaujančia Kelcų „Koronos“ komanda.

Ketvirtadienis

7 val. turėjome pajudėti nuo „Sportimos“ maniežo, todėl teko keltis dar neprašvitus. Atsigėrus arbatos ir pavalgius pavyko šiek tiek išblaškyti miegą. Tėtis nuvežė mane, Algį Jankauską, Marių Rapalį ir Mario Jokičių iki maniežo. Palaukėme, kol visi susirinko, susidėjome daiktus į autobusą ir išvykome į kaimynę Lenkiją, kur laukė rungtynės su Kelcų „Koronos“ ekipa. Komandos draugai buvo nekalbūs, apsnūdę – visi norėjo miego. Ir aš pats pirmas tris kelionės valandas malšinau poilsio trūkumą. Pirmoji stotelė – Druskininkai. Užkandę ir pasistiprinę riedėjome toliau. Dvylikos valandų kelionė buvo išties sunki. Stojome ne kartą, žaidėjams reikėjo prasivaikščioti. Bijojome, kad kelionė atsilieps rungtynėms. Kad kelias neprailgtų, tradiciškai žaidėme kortomis. Kiekvienos išvykos metu susėdame gale ir lošiame „Durnių“, visada daug emocijų būna. Kad būtų įdomiau, žaidžiame iš užduočių. Šį kartą pralaimėjusysis turėjo stoti tie vartų linija, atsukti sėdynę ir atsilaikyti prieš komandos draugų smūgius kamuoliu iš 11 metrų. Ačiū Dievui, man neteko to daryti. Stojo Georgas Freidgeimas ir Deividas Matulevičius. Keliaudami dažnai žiūrime filmus, kuriuos dažniausiai atsineša Pavelas Zubovas. Atsiranda ir knygų skaitytojų.

Nuvykę į Lenkiją ir viešbutyje pasidėję daiktus, iš karto važiavome į treniruotę. Stadionas ten – idealus. Galėtų Lietuvoje tokių būti. Treniruotė vyko šalia stadiono esančioje aikštėje. Ji nedidelė, bet buvo labai malonu užlipti ant žolės. Po treniruotės komandos nuotaikos buvo puikios, visi įgavo pasitikėjimo savimi, dingo įtampa, išsijudinome. Viešbutyje laukė susirinkimas, treneris papasakojo apie varžovus, liepė pasiruošti, stengėsi užvesti. Nemanau, kad to labai reikėjo – visi ir taip buvome nusiteikę kovai, žinojome, kad laukia mūšis ne su paprasta komandėle. Po susirinkimo dar pakalbėjome su A. Jankausku. Esame iš vieno kiemo kilę, todėl prisiminėme vaikystę. Taip pat pasėdėjome prie kompiuterių. Komandos draugai, žinoma, pasitikrino feisbuką: ar kas parašė, gal pakomentavo ar nuotrauką užlaikino... Nesu ten užsiregistravęs. Nors komandos draugai siūlė sukurti anketą, nereikalinga ji man. Užtenka ir skaipo! Susirašiau su tėvais, seserimi, draugais, pažaidžiau pokerį. Vėliau nuėjome miegoti. Tiesa, ne savo lovoje užmigti lengva nebuvo. Kambariuose gyvenome po du. Mano kambario draugas buvo kapitonas A. Jankauskas. Gerai sugyvenome. Esu daugiau patyręs, todėl kapitonas prašė patarimų, pagalbos. Pakonsultavau jį šiek tiek, paauklėjau truputį, kad geresnis būtų. Jis įdėmiai klausė pamokymų, sutiko su pastabomis...

Penktadienis

Rungtynių dieną kėlėmės 8.15. Po 15 min. laukė pusryčiai. Iki rungtynių dar buvo likę nemažai laiko, todėl išėjome pasivaikščioti po miestą. Kelcų centras panašus į Vilniaus Gedimino prospektą. Tokia pat ilga gatvė, panašus senamiestis. Miestas man pasirodė gražus ir tvarkingas. Tiesa, sulaukėme daug vietos žmonių dėmesio – gal todėl, kad mūsų striukės panašios į „Koronos“ žaidėjų, gal manė, kad mes – Kelcų futbolininkai. Komandos kapitonas paragavo fotografo duonos – fotografavo komandos draugus, o aš visą laiką klausiausi muzikos, tiksliau, sukau vis tą pačią dainą – Rihannos „Who’s That Chick“. Grįžome linksmi, pailsėjome, gal kas ir numigti spėjo. Vėliau susirinkome į pasitarimą, treneris paskelbė komandos sudėtį, pakalbėjome apie netrukus vyksiančias rungtynes. Šiek tiek atsipūtėme ir likus keletui valandų iki rungtynių su policijos palyda išvažiavome į stadioną. Autobuse tvyrojo rimtis, visi kaupėsi rungtynėms. Prasidėjo pasirengimas. Treneris vis užvedinėjo, vienas kitą labai palaikėme. Žinoma, kirbėjo šiek tiek jaudulio, bet jis būna prieš kiekvienas rungtynes.

18.30 prasidėjo rungtynės. Aikštėje jaučiausi labai gerai, tačiau vėliau, žaidimo metu, šiek tiek išlindo kelioninis nuovargis. Nors rungtynės buvo sunkios, mes niekuo nenusileidome varžovams. Kovojome, stengėmės, laikėme kamuolį, sukūrėme progų, – gaila, kad nepavyko jų realizuoti, bet svarbiausia, kad apsigynėme! Tiesa, antro kėlinio pradžioje kurį laiką buvo sunku, pradėjome jausti varžovų spaudimą, bet vėliau atsirado tarsi antrasis kvėpavimas ir rungtynės baigėsi gerai. Žiūrovų nesusirinko daug, bet vis tiek buvo labai malonu žaisti tokiame stadione. Šios rungtynės suteikė pasitikėjimo savimi. Džiaugėmės, kad pavyko išlaikyti tokį rezultatą žaidžiant su aukščiausio lygio Lenkijos komanda.

Po rungtynių vietos žurnalistų dėmesio sulaukė Raimondas Vilėniškis. Jis yra žaidęs Lenkijoje, moka jų kalbą, todėl galėjo lenkiškai pakalbėti. Toje šalyje susidomėjimas futbolu daug didesnis nei Lietuvoje. Į viešbutį grįžome linksmi, tačiau be jėgų. Kiekvienas aikštėje atidavė visą save, visas jėgas, komanda buvo kaip kumštis. Skubėjome vakarieniauti, kad spėtume pažiūrėti Lietuvos ir Lenkijos rinktinių mačą. Susirinkę vestibiulyje stebėjome dvikovą Kaune. Nors transliacijos kokybė buvo prasta, nepraradome geros nuotaikos ir komentavome kolegų žaidimą. Žinoma, labai tikėjomės, kad Nerijų Astrauską išleis į aikštę bent pusvalandžiui – jis tikrai nėra prastesnis už kitus, net ir užsienyje žaidžiančius futbolininkus. Po rungtynių grįžome į savo kambarius, aptarėme dieną ir nuėjome ilsėtis. Ryte laukė ilga kelionė namo.

Šeštadienis

Kėlėmės 8.30. Blogai išsimiegoję (kolegos lenkai už sienos šventė) ir nepailsėję iš viešbučio pajudėjome 9 valandą. Kelionė buvo žudanti, ypač nugarai ir kojoms. Kitą dieną treniruotėje jautėmės tarsi surišti, sunkiai pajudėjome. Kelyje vėl lošėme kortomis... Ir vėl nepasisekė Georgui. Jis tampa mūsų etatiniu pralaimėtoju! Nors šį kartą ir aš buvau ties riba, tačiau jis man labai apmaudžiai pralošė ir turėjo vykdyti užduotį. Parsiradome apie 20 valandą. Buvau toks pavargęs, kad grįžęs iš karto nuėjau miegoti.

Prieš sezoną, vasarį, Lenkijoje buvome treniruočių stovykloje ir žaidėme trejas draugiškas rungtynes su jų pirmosios lygos komandomis. Dabar galiu pasakyti, kad aukščiausia ir pirmoji lyga nelabai skiriasi. Aukščiausioje lygoje – labai geros komandos, tačiau pirmosios lygos ekipos daugiau kovoja, turbūt labiau nori laimėti, taigi su jomis itin sunku žaisti. Vasarį Lenkijoje man nelabai patiko sąlygos: žaidėme ant dirbtinės užšalusios dangos, be to, dar turėjau traumą – Achilo sausgyslės uždegimą, keletą dienų negalėjau treniruotis ir žaisti. Šį kartą viskas labai patiko: aikštės danga – natūrali, oras – geras, stadionas – idealus. Kad Vilniuje toks būtų...

Vilniaus „Žalgiris“ atsisveikino su G.Jerkovičiumi
http://sportas.delfi.lt/abroad/vilniaus ... d=44874847" onclick="window.open(this.href);return false;

Vilniaus „Žalgirio“ puolėjas iš Prancūzijos Goranas Jerkovičius šį sezoną žalgiriečių aprangos nebevilkės. G. Jerkovičius ir „Žalgiris“ kontraktą nutraukė abipusiu susitarimu. Futbolininkas sostinės klubui su pertrauka atstovavo nuo 2010 metų kovo mėnesio. VMFD „Žalgiris“ dėkoja G. Jerkovičiui už pastangas ginant klubo garbę ir linki sėkmės tolimesnėje karjeroje.

Vilniaus „Žalgiris“ atsisveikino su G.Jerkovičiumi
http://sportas.delfi.lt/abroad/vilniaus ... d=44874847" onclick="window.open(this.href);return false;

Vilniaus „Žalgirio“ puolėjas iš Prancūzijos Goranas Jerkovičius šį sezoną žalgiriečių aprangos nebevilkės. G. Jerkovičius ir „Žalgiris“ kontraktą nutraukė abipusiu susitarimu. Futbolininkas sostinės klubui su pertrauka atstovavo nuo 2010 metų kovo mėnesio. VMFD „Žalgiris“ dėkoja G. Jerkovičiui už pastangas ginant klubo garbę ir linki sėkmės tolimesnėje karjeroje.

issipilde storo norai

Nei ten dideli norai, nei ten ką. Šiaip, kaip žmogus jis man patiko, bet kaip žaidėjas...

kiek ilgai dar Žalgiris Sportimoj loš? laikas jau būtų lauką keltis

Šiandien paskutinės rungtynės Vilniuje buvo kiek žinau, toliau žais išvykose( kur? dar atrodo niekas nežino) iki liepos pabaigos kai pabaigs remontuoti Vėtros stadiką

Na, mano žiniomis, su Atlantu žaisime ir toliau Sportimoje. Norėtųsi į lauką, bet kur? Namų rungtynes žaist kitam mieste – pasityčiojimas iš savęs ir iš savo žiūrovų, žaist vien išvykose irgi didelis smūgis ir taip smarkiai krentančiam lankomumui...