Futbolo agentai
Parašytas: 2013 Lie 24 10:42
Agentai tampa neatsiejama futbolo dalimi
http://penalty.lt/agentai-tampa-neatsie ... lo-dalimi/" onclick="window.open(this.href);return false;
Anksčiau agento profesija futbolo pasaulyje atrodė retenybė. Futbolininkai neretai patys, arba per neaiškius tarpininkus tvarkydavo savo karjeros reikalus. Tačiau laikui bėgant, tokios “mados” pasikeitė.
Lietuvoje yra keletas kvalifikuotų futbolo agentų. Vienas tokių – buvęs žinomas futbolininkas Valerijus Mižigurskis. Su juo Penalty.lt kalbėjosi apie agento darbo specifiką.
- Futbolo agento profesija mūsų šalyje dar nauja ir dažnai vertinama nevienareikšmiškai. Ar galima agentu pasitikėti?
- Futbole viskas taip pat kaip ir paprastame gyvenime – yra gerų ir blogų žmonių. Vieni nori pirmiausiai padėti žaidėjui ir uždirbti vėliau. Kiti nori tik kuo greičiau gauti pinigų. Tačiau dabar Europoje net penkiolikos metų vaikai ar jų tėvai jau pasirašo su agentais sutartis. Net ir tie, kurie treniruojasi garsių klubų akademijose, turi kas juos atstovauja.
- Ar Lietuvoje vykstančiame Europos jaunimo U-19 čempionate futbolininkus stebės daug agentų?
- Šiame turnyre žaidėjus stebi tiek agentai, tiek įvairių klubų atstovai. Savo klientus jau turintiems agentams čia taip pat reiks padirbėti. Potencialiems pirkėjams jie turi pristatyti stipriąsias čempionate rungtyniaujančio jų atstovaujamo futbolininko puses, supažindinti su juo. Nors “katės maiše” šiais laikais jau neįkiši, bet lygiaverčiams žaidėjams pretenduojant į tą patį klubą, agento pažintys ir mokėjimas bendrauti gali nulemti daug.
Be to, jei gerai pasirodys čempionate, net ir nebloguose užsienio klubuose rungtyniaujantys žaidėjai gali patekti į dar stipresnius. Todėl gal net ir gerai, kad lietuviai pateko į stiprią grupę – puikiai sužaidus su grėsmingais varžovais, atsivertų geresnės karjeros galimybės.
- Ar jaunieji lietuviai yra paklausi prekė Europos futbolo rinkoje?
- Lietuviai dabar yra tikrai neblogai vertinami Europoje. Aš pats turiu ryšių Anglijoje, Italijoje ir galiu pasakyti, kad šių šalių klubams lietuviai yra įdomūs. Mūsiškius vertina, nes jie stiprūs fiziškai, gerai sudėti. Atsižvelgiant į tai, paklausiausi yra vidurio gynėjai ir vartininkai. Be to, lietuviai nėra ir labai brangūs.
Šiemet paklausiausi šešiolikmečiai, nes per porą metų stipresniame klube jie gali patobulėtų taktiškai ir techniškai. Dažnai bandoma išsinuomoti futbolininką metams ir žiūrėti kaip jis pritampa, ar yra imlus, greitai tobulėja. Štai vienu mūsų futbolininku rimtai domisi “Catania”. Kito tėvai nepanoro išleisti į “Napoli”, nors klubas buvo labai suinteresuotas žaidėjo atvykimu.
- Kai kurių jaunuolių tėvai neišleidžia norėdami, kad sūnus baigtų mokyklą Lietuvoje. Ar verta mesti mokslus čia ir važiuoti ieškoti laimės?
- Juk užsienyje sportininkai taip pat lanko mokyklą. Jie turi kur gyventi, gauną maitinimą. Pavyzdžiui Italijos klubai patys nori, kad atvykėliai greičiau adaptuotųsi, gyventų pilnavertį gyvenimą ir stengiasi sudaryti tam geras sąlygas. Be to, tie jaunuoliai gauna ir atlyginimus, kurių tikrai užtenka būtiniausioms išlaidoms. Tačiau daug svarbiau už pinigus yra geresnės karjeros perspektyvos.
Nuoširdžiai patarčiau važiuoti ir per daug negalvoti. Aš pats tai išbandžiau savo kailiu. Būdamas labai jaunas išvažiavau į Maskvą, kai Rusijoje tada nebuvo rami politinė padėtis. Turėjau galimybių išvykti į Italiją, Angliją, bet pasirinkau “Spartak”, nes visą gyvenimą sirgau už šią komandą. Pamačiau pasaulį, atsirado naujų pažinčių, net ir draugų. Teko žaisti su dabartiniu Maskvos “Lokomotiv” sporto direktoriumi ar net Rusijos rinktinės puolėju Pavelu Pogrebniaku. Be to, ten visai kitas futbolo lygis ir kita mokykla. Skirtingi dalykai, kokias sąlygas mes turėjome tada Vilniuje ir ką aš pamačiau Maskvoje. Čia “Marakanoje” net nebuvo karšto vandens, ką ir kalbėti apie dirbtinės dangos aikštes. Konkurencija ten buvo didesnė, bet man sekėsi ir daug ko išmokau.
Skirdavosi ir pačios treniruotės. Nors pas mus irgi yra puikių specialistų, bet neretai Rusijoje treniruotės būdavo kokybiškesnės nei aukščiausios Lietuvos futbolo A lygos klubuose.
- Kaip pavyko patekti į tokį garsų ir stiprų klubą?
- Būdami šešiolikmečiai žaidėme su bendraamžių iš Rusijos rinktine, o po gerai sužaistų rungtynių “Spartak” atstovai mane pakvietė atvykti. Aš tada pasakiau, kad vienas nenoriu likti Maskvoje ir po savaitės atvažiavo Darius Miceika. Jis peržiūroje dalyvavo kelias savaites ir pasiliko. Abu pusantrų metų praleidome klubo mokykloje, laimėjome Rusijos ir Maskvos čempionatus, o pastarajame aš net tapau rezultatyviausiu. Pats likau “Spartak” klube, bet D.Miceika perėjo į Sankt Peterburgo “Zenit”.
- Tuo metu agento neturėjote?
- Neturėjau ir tai buvo tikrai blogai. Be to, futbolo agentų tada dar ir nebuvo. Jei tuo metu būtų šalia koks protingesnis bei išmintingesnis agentas, nebūčiau padaręs tokių vaikiškų klaidų, nulėmusių mano karjerą. Jis būtų liepęs likti Maskvoje, dirbti ir įrodinėti savo vertę, o ne bėgti ten kur geras gyvenimas.
“Spartak” klube mano reputacija buvo gera ir nieko nereikėjo keisti. Tačiau mane į Vilniaus “Žalgirį” kvietė tuometis prezidentas Janušas Loputis ir susigundžiau. Norėjosi grįžti namo. Maskvoje gyvendavome bendrabutyje, o Vilniuje turėjau viską. Buvo ir butas, automobilis, mergina. Tada atrodė, kad čia buvo viskas, ko tik norėjau.
- Gal neviliojo gyvenimas Rusijoje?
- Mano močiutė iš Saratovo, todėl man net siūlė rusišką pasą. Nepaisant to, likau lietuviu, nes norėjau žaisti už rinktinę. Rusijoje man nebuvo blogai, tačiau dabartiniam jaunimui geriau vykti į Europos šalis. Lietuviškas pasas čia atveria kitas galimybes.
- Dabar futbolininkus dideliais atlyginimais vilioja tokios šalys kaip Kazachstanas ar Azerbaidžanas. Ar verta vykti ten?
- Patarčiau bandyti laimę, jei žaidėjui yra kokie 28 metai. Perspektyvesniam bei jaunesniam tikrai geriau važiuoti į Europos Sąjungos valstybes. Futbolininkas gali rinktis tarp atstovavimo kokiam Lenkijos klubui ir kelis kartus didesnio atlyginimo pavyzdžiui Azerbaidžane. Manau, kad verta būtų pasirinkti Lenkiją, čia tobulėti, o pinigai vėliau vis tiek ateis. Europoje kontraktai sudaromi ilgesniam laikotarpiui, o minėtose valstybėse dažniausiai tik metams. Ten įprasta, kad po sezono paprasčiausiai pasikeičia beveik visi legionieriai. Jei nepasiseks pratęsti sutarties, grįžus iš šių kraštų gerą klubą greitai susirasti gali būti sunku. Nors verta pripažinti, kad futbolo lygis ten ganėtinai aukštas.
http://penalty.lt/agentai-tampa-neatsie ... lo-dalimi/" onclick="window.open(this.href);return false;
Anksčiau agento profesija futbolo pasaulyje atrodė retenybė. Futbolininkai neretai patys, arba per neaiškius tarpininkus tvarkydavo savo karjeros reikalus. Tačiau laikui bėgant, tokios “mados” pasikeitė.
Lietuvoje yra keletas kvalifikuotų futbolo agentų. Vienas tokių – buvęs žinomas futbolininkas Valerijus Mižigurskis. Su juo Penalty.lt kalbėjosi apie agento darbo specifiką.
- Futbolo agento profesija mūsų šalyje dar nauja ir dažnai vertinama nevienareikšmiškai. Ar galima agentu pasitikėti?
- Futbole viskas taip pat kaip ir paprastame gyvenime – yra gerų ir blogų žmonių. Vieni nori pirmiausiai padėti žaidėjui ir uždirbti vėliau. Kiti nori tik kuo greičiau gauti pinigų. Tačiau dabar Europoje net penkiolikos metų vaikai ar jų tėvai jau pasirašo su agentais sutartis. Net ir tie, kurie treniruojasi garsių klubų akademijose, turi kas juos atstovauja.
- Ar Lietuvoje vykstančiame Europos jaunimo U-19 čempionate futbolininkus stebės daug agentų?
- Šiame turnyre žaidėjus stebi tiek agentai, tiek įvairių klubų atstovai. Savo klientus jau turintiems agentams čia taip pat reiks padirbėti. Potencialiems pirkėjams jie turi pristatyti stipriąsias čempionate rungtyniaujančio jų atstovaujamo futbolininko puses, supažindinti su juo. Nors “katės maiše” šiais laikais jau neįkiši, bet lygiaverčiams žaidėjams pretenduojant į tą patį klubą, agento pažintys ir mokėjimas bendrauti gali nulemti daug.
Be to, jei gerai pasirodys čempionate, net ir nebloguose užsienio klubuose rungtyniaujantys žaidėjai gali patekti į dar stipresnius. Todėl gal net ir gerai, kad lietuviai pateko į stiprią grupę – puikiai sužaidus su grėsmingais varžovais, atsivertų geresnės karjeros galimybės.
- Ar jaunieji lietuviai yra paklausi prekė Europos futbolo rinkoje?
- Lietuviai dabar yra tikrai neblogai vertinami Europoje. Aš pats turiu ryšių Anglijoje, Italijoje ir galiu pasakyti, kad šių šalių klubams lietuviai yra įdomūs. Mūsiškius vertina, nes jie stiprūs fiziškai, gerai sudėti. Atsižvelgiant į tai, paklausiausi yra vidurio gynėjai ir vartininkai. Be to, lietuviai nėra ir labai brangūs.
Šiemet paklausiausi šešiolikmečiai, nes per porą metų stipresniame klube jie gali patobulėtų taktiškai ir techniškai. Dažnai bandoma išsinuomoti futbolininką metams ir žiūrėti kaip jis pritampa, ar yra imlus, greitai tobulėja. Štai vienu mūsų futbolininku rimtai domisi “Catania”. Kito tėvai nepanoro išleisti į “Napoli”, nors klubas buvo labai suinteresuotas žaidėjo atvykimu.
- Kai kurių jaunuolių tėvai neišleidžia norėdami, kad sūnus baigtų mokyklą Lietuvoje. Ar verta mesti mokslus čia ir važiuoti ieškoti laimės?
- Juk užsienyje sportininkai taip pat lanko mokyklą. Jie turi kur gyventi, gauną maitinimą. Pavyzdžiui Italijos klubai patys nori, kad atvykėliai greičiau adaptuotųsi, gyventų pilnavertį gyvenimą ir stengiasi sudaryti tam geras sąlygas. Be to, tie jaunuoliai gauna ir atlyginimus, kurių tikrai užtenka būtiniausioms išlaidoms. Tačiau daug svarbiau už pinigus yra geresnės karjeros perspektyvos.
Nuoširdžiai patarčiau važiuoti ir per daug negalvoti. Aš pats tai išbandžiau savo kailiu. Būdamas labai jaunas išvažiavau į Maskvą, kai Rusijoje tada nebuvo rami politinė padėtis. Turėjau galimybių išvykti į Italiją, Angliją, bet pasirinkau “Spartak”, nes visą gyvenimą sirgau už šią komandą. Pamačiau pasaulį, atsirado naujų pažinčių, net ir draugų. Teko žaisti su dabartiniu Maskvos “Lokomotiv” sporto direktoriumi ar net Rusijos rinktinės puolėju Pavelu Pogrebniaku. Be to, ten visai kitas futbolo lygis ir kita mokykla. Skirtingi dalykai, kokias sąlygas mes turėjome tada Vilniuje ir ką aš pamačiau Maskvoje. Čia “Marakanoje” net nebuvo karšto vandens, ką ir kalbėti apie dirbtinės dangos aikštes. Konkurencija ten buvo didesnė, bet man sekėsi ir daug ko išmokau.
Skirdavosi ir pačios treniruotės. Nors pas mus irgi yra puikių specialistų, bet neretai Rusijoje treniruotės būdavo kokybiškesnės nei aukščiausios Lietuvos futbolo A lygos klubuose.
- Kaip pavyko patekti į tokį garsų ir stiprų klubą?
- Būdami šešiolikmečiai žaidėme su bendraamžių iš Rusijos rinktine, o po gerai sužaistų rungtynių “Spartak” atstovai mane pakvietė atvykti. Aš tada pasakiau, kad vienas nenoriu likti Maskvoje ir po savaitės atvažiavo Darius Miceika. Jis peržiūroje dalyvavo kelias savaites ir pasiliko. Abu pusantrų metų praleidome klubo mokykloje, laimėjome Rusijos ir Maskvos čempionatus, o pastarajame aš net tapau rezultatyviausiu. Pats likau “Spartak” klube, bet D.Miceika perėjo į Sankt Peterburgo “Zenit”.
- Tuo metu agento neturėjote?
- Neturėjau ir tai buvo tikrai blogai. Be to, futbolo agentų tada dar ir nebuvo. Jei tuo metu būtų šalia koks protingesnis bei išmintingesnis agentas, nebūčiau padaręs tokių vaikiškų klaidų, nulėmusių mano karjerą. Jis būtų liepęs likti Maskvoje, dirbti ir įrodinėti savo vertę, o ne bėgti ten kur geras gyvenimas.
“Spartak” klube mano reputacija buvo gera ir nieko nereikėjo keisti. Tačiau mane į Vilniaus “Žalgirį” kvietė tuometis prezidentas Janušas Loputis ir susigundžiau. Norėjosi grįžti namo. Maskvoje gyvendavome bendrabutyje, o Vilniuje turėjau viską. Buvo ir butas, automobilis, mergina. Tada atrodė, kad čia buvo viskas, ko tik norėjau.
- Gal neviliojo gyvenimas Rusijoje?
- Mano močiutė iš Saratovo, todėl man net siūlė rusišką pasą. Nepaisant to, likau lietuviu, nes norėjau žaisti už rinktinę. Rusijoje man nebuvo blogai, tačiau dabartiniam jaunimui geriau vykti į Europos šalis. Lietuviškas pasas čia atveria kitas galimybes.
- Dabar futbolininkus dideliais atlyginimais vilioja tokios šalys kaip Kazachstanas ar Azerbaidžanas. Ar verta vykti ten?
- Patarčiau bandyti laimę, jei žaidėjui yra kokie 28 metai. Perspektyvesniam bei jaunesniam tikrai geriau važiuoti į Europos Sąjungos valstybes. Futbolininkas gali rinktis tarp atstovavimo kokiam Lenkijos klubui ir kelis kartus didesnio atlyginimo pavyzdžiui Azerbaidžane. Manau, kad verta būtų pasirinkti Lenkiją, čia tobulėti, o pinigai vėliau vis tiek ateis. Europoje kontraktai sudaromi ilgesniam laikotarpiui, o minėtose valstybėse dažniausiai tik metams. Ten įprasta, kad po sezono paprasčiausiai pasikeičia beveik visi legionieriai. Jei nepasiseks pratęsti sutarties, grįžus iš šių kraštų gerą klubą greitai susirasti gali būti sunku. Nors verta pripažinti, kad futbolo lygis ten ganėtinai aukštas.