G. Vičius: „Kur žaisiu, paaiškės artimiausiu metu“
2016-02-12
http://futbolo.tv/straipsniai/2015-meta ... ausiu-metu" onclick="window.open(this.href);return false;
30-metis futbolininkas Gediminas Vičius pastaruoju metu buvo dingęs iš šalies futbolo gerbėjų radarų. Tiesa, saugas neseniai pastebėtas Vilniaus „Taip“ rungtynėse. Ten lietuvis palaiko sportinę formą ir laukia klubų pasiūlymų. Futbolininko teigimu, naujoji karjeros stotelė paaiškės netrukus.
– Gediminai, pastaruoju metu Lietuvos futbolo gerbėjai apie tave girdėjo labai mažai. Papasakok, koks dabartinis karjeros ir gyvenimo etapas.
– Esu Lietuvoje. Gydausi traumą – įplyšusį kelio meniską. Tačiau, tikiuosi, greitai vėl galėsiu treniruotis ir žaisti.
– Draugiškose rungtynėse atstovavai Vilniaus „Taip“. Ar tai – tik trumpalaikė stotelė, skirta palaikyti sportinę formą?
– Pastaruoju metu turėjau mažai žaidybinės praktikos. „Taip“ treneriai Algimantas Liubinskas ir Egidijus Juška pasiūlė sužaisti, pasitreniruoti, palaikyti sportinę formą.
Nesu dar šimtu procentų nusprendęs, kur bus kita mano karjeros stotelė. Iš pradžių noriu išsigydyti traumą.
– 2010 metais pradėjai legionieriaus karjerą ir išvykai į Kazachstaną, kur ypatingai ilgai atstovavai Karagandos „Šachtior“. Ar tai – kol kas geriausias tavo etapas? Juk likote tik per žingsnį nuo UEFA Čempionų lygos grupių turnyro.
– Pirmasis sezonas buvo gana sėkmingas. Įsitvirtinau startinėje sudėtyje, įmušiau įvarčių...
2011-aisiais atvyko naujas treneris. Miesto ir klubo valdžios iškėlė aukštus uždavinius – patekti tarp prizininkų ir nukeliauti iki taurės varžybų finalo. Lūkesčius viršijome – dvejus metus iš eilės tapome čempionais, laimėjome taurę, supertaurę.
Liko tikrai puikūs prisiminimai. Manau, Kazachstane praleisti metai buvo vieni geriausių mano karjeroje. Ypač, kai nedaug trūko iki Čempionų lygos grupių etapo. Visada smagu matyti pilnus stadionus, sulaukti didžiulio šalies susidomėjimo. Nė vienai Kazachstano komandai nebuvo pavykę nukeliauti taip toli – likti per žingsnį nuo Čempionų lygos ir žaisti Europos taurės grupių etape.
– Praėjusiais metais persikėlei į „Zhetysu“ klubą. Kodėl tu ir „Šachtior“ pasukote skirtingais keliais? Koks buvo išsiskyrimas? Draugiškas ir korektiškas? O gal liko kažkokios nuoskaudos, skolos?
– Tiesiog toks futbolininko gyvenimas. Šachtior“ turėjo šiokių tokių problemų, vėliau pasikeitė treneris, komandą paliko daug žaidėjų. „Zhetysu“ strategas iškart pakvietė mane į savo komandą. Kadangi nenorėjau laukti, kol išspręs „Šachtior“ problemos, sutikau su „Zhetysu“ pasiūlymu.
Kaip ten bebūtų, su „Šachtior“ išsiskyrėme taikiai. Nėra nei skolų, nei jokių nuoskaudų ar pykčių. Klubas visada buvo sąžiningas. Ten – puikus kolektyvas, personalas. Apie „Šachtior“ galėčiau pasakyti tik gerus žodžius.
– Papasakok apie laiką „Zhetysu“ klube: patį atėjimą, sąlygas, įspūdžius ir išsiskyrimą.
– Į „Zhetysu“ atėjau, kai tik prasidėjo pasiruošimas naujam sezonui. Nežaidžiau dvejų pirmųjų oficialių rungtynių – dėl nedidelių administracijos nesklandumų laiku negavau vizos. Vėliau rungtyniavau keliuose mačuose ir plyšo blauzdos raumuo. Nemažai laiko gydžiausi. Komandai nesisekė. Mūsų užduotis buvo patekti tarp šešių geriausiųjų. Išsigydęs traumą, sužaidžiau kelerias rungtynes. Buvo sunku patekti į šešetuką, tad antrojoje sezono pusėje prasidėjo perversmai: pasikeitė treneris, asistentai, klubo direktorius... Atvykus naujam vadovui, nuspręsta leisti daugiau žaisti jaunimui, o visus pagrindinės sudėties legionierius išregistruoti iš čempionato. Tai buvo padaryta likus dviem dienom iki žaidėjų perėjimo laikotarpio pabaigos. Taigi daugelis futbolininkų nespėjo susirasti kitų komandų. Tarp jų ir aš. Likome ekipoje, bet rungtyniauti nebegalėjome. Taip ir išėjo, kad, likus mėnesiui iki sezono pabaigos, grįžau į Lietuvą.
– Šiuo metu esi Lietuvoje ir be klubo. Kokia tikimybė, jog artėjančiame sezone rungtyniausi vienoje mūsų šalies komandų? Ar jauti susidomėjimą?
– Turiu pasiūlymų ir iš Lietuvos, ir iš užsienio. Tačiau kitų šalių kvietimai – ne itin viliojantys. Manau, artimiausiu metu paaiškės, kur žaisiu. O dabar svarbiausia – baigti gydytis traumą, toliau treniruotis, žaisti. Kaip viskas susiklostys – matysime.