Penkmetį Rusijos rinktinėje dirbantis Staučė: nesuprantu tų, kurie gali pamiršti gimtąją kalbą
https://www.delfi.lt/sportas/euro-2020/ ... d=87447117
Artėjant Europos futbolo čempionatui „Sport24“ portalas pakalbino pakankamai retai su žurnalistais bendraujantį Rusijos rinktinės vartininkų trenerį Gintarą Staučę.
Išsamiame pokalbyje daug dėmesio skirta rinktinės vartininkų pasirinkimui, jų psichologijai, klaidoms, paliestas buvusio rinktinės vartų sargo Igorio Akinfejevo sprendimas, taip pat ir – paties G. Staučės vaikystė.
Nuo 2016-ųjų Rusijos rinktinėje dirbantis lietuvis šiame Europos čempionate bus tiesiogiai atsakingas už rinktinės vartininkų Antono Šunino, Jurijaus Diupino ir Matvejaus Safonovo žaidimą.
Pokalbio metu G. Staučė atskleidė, jog žavisi Vokietijos vartininkų treniravimo sistema bei bendrauja su „Bundeslygos“ strategais. Anot jo, vokiečiai pasižymi preciziška disciplina, savo arsenale turi rungtynes imituojančių pratimų, kuriuos penktus metus Rusijos rinktinėje dirbantis specialistas pritaiko nacionalinės komandos treniruotėse.
– Jūsų manymu, kokiomis svarbiausiomis savybėmis turi pasižymėti vartų sargas?, – paklausė žurnalistas Aleksandras Muižnekas.
– Sprendimų priėmimas yra pagrindinis vartininko bruožas, vėliau įvardinčiau pozicijos pasirinkimą ir lyderystę gynyboje.
– Kaip analizuojate vartininkų žaidimą, kokias naudojate technologijas sekdami jų statistiką?
– Stebiu vartininkų veiksmus jų aikštelėse, tada analizuoju, kur ir kaip buvo mušami kamuoliai, kaip vartininkai užsiima pozicijas ir smūgių, ir standartinių situacijų metu. Vartininkai gauna vaizdo įrašą su jų žaidimo epizodais, kartu jį analizuojame, aptariame, jog kitą kartą jie dar labiau pasitikėtų savimi.
Apskritai, jei treniruotėse nespręsime situacijų, panašių į rungtynių akimirkas, greitai atsiras problemos žaidžiant. Jei vartų sargas susidurs su situacijomis, kurias jis jau pažįsta, kaip sakoma, kompiuteris veiks teisingai ir jis galės priimti teisingą sprendimą. Visko numatyti neįmanoma, tačiau vartininkas privalo turėti trafaretą.
– Grįžkime į 2007-uosius: kaip rinkote duomenis prieš 14 metų, kai S. Čerčesovo kvietimu atvykote dirbti į „Spartak“?
– Operatorius rungtynes iš kameros įrašydavo į kompaktinį diską. Nebuvo jokios statistikos, jokių skaičių. Pirmą kartą kai prisėdau analizuoti varžovų žaidimą, praleidau penkias su puse valandos, kad pateikčiau bent kelias išvadas tik apie vieną kėlinį. Gerai, kad dabar yra „InStant“ ir „WyScout“.
– Ar gaunate duomenis iš Rusijos „Premier“ klubų, bendraujate su jų vartininkų treneriais?
– Turime grupę vartininkų, kurie yra kandidatai į rinktinę, aš juos atidžiau stebiu. Analizuoju kiekvieną jų mačą, padarau jų rungtynių vaizdo apžvalgą, pirmą rinktinės stovyklos dieną analizuojame teorinę informaciją, vėliau ir praktiškai sprendžiame užduotis.
– Ar darote tarptautinius tyrimus, sekate pasaulines tendencijas? Ar jums svarbu, kaip keičiasi Rusijos lygos vartininkų žaidimas?
– Neatliekame globalaus pobūdžio tyrimų. Jei kalbame apie asmeninį tobulėjimą, bendrauju su kolegomis, daug skaitau. Neseniai skaičiau apie Jurgeną Kloppą, Christophą Daumą, dar viena gera knyga yra apie trenerį, dirbantį su „Schalke“ jaunimu, domiuosi psichologija, smegenų veikla, kognityviniais įgūdžiais. Per metus perskaitau daugiau nei 20 knygų, visos vokiečių kalba.
Tam yra pakankamai laiko, karantino metu kiekvieną kartą po rinktinės stovyklos grįždavau į Lietuvą. Taip pat aš palaikau ryšius su vokiečių treneriais. Du dirba „Leipzig“ klube (vienas atsakingas už visą klubo sistemą), taip pat bendrauju su „Hoffenheim“ ir „Bochum“ specialistais.
– Kuo jums patrauklus vokiečių požiūris į vartininkų treniravimą?
– Savo kruopštumu. Dabar jų treniruotėse daug rungtynių imitacijos, kuo daugiau pratimų, kuriuose vartininkas turi užsiimti poziciją, judėti, keisti savo padėtį, tuo greičiau jis tobulėja.
Kaip buvo anksčiau? Dirbome visai be jokių vartininkų trenerių. Ateidavo trenerio asistentas, prasmūgiuodavo į rankas, pakeldavo kamuolius į baudos aikštelę, kad pakovotume dėl jų, ir viskas. Dabar, pirmiausia, vykdomas darbas ugdant kamuolio valdymo techniką, atliekant konkrečias užduotis treniruotėse, atsižvelgiama į jos pobūdį. Dažniausiai pasitaiko ne technikos, o taktinių klaidų: pozicijos pasirinkimas, laikysena, pirmas žingsnis, rankų padėtis.
– Ar yra galimybė vartininkui prasibrauti į rinktinę, jei jo atstovaujama komanda nepasiekia įspūdingų rezultatų?
– Kai stebiu vartininko žaidimą, svarbu, kad jis išlaikytų stabilumą ir savo lygį. Mes atsižvelgiame į tai, kaip jis reaguoja į savo klaidas ir kaip atrodo gerose rungtynėse. Pasikartosiu, vartininko pozicijoje stabilumas yra labai svarbus. Galite pakeisti aikštės žaidėją, bet jei pradėsite keisti vartininkus, turėsite didelę bėdą. Komandoms, kurios tai daro, retai pavyksta pasiekti norimų rezultatų. Jei vartų sargas pradeda dažnai klysti, reikia nustatyti priežastį.
Vartininkai yra komanda komandoje. Beveik visur jie yra ekipos lyderiai: kažkas kapitonas, kažkas vicekapitonas. Vartininkas turi turėti savo ego ir padėti vienas kitam tobulėti. O būti nepatenkintam tuo, kad kažkas kitas žaidžia rinktinės pagrinde, yra kelias į niekur. Stebime, kaip vartininkai bendrauja tarpusavyje, taip kuriama komanda. Jei tarp vartininkų nėra pasitikėjimo, jei jie vienas kito nemėgsta, nieko gero nebus. Jei tai įvesite į visą kolektyvą, jis subyrės.
– M. Safonovas yra vienas svarbiausių Rusijos futbolo personų kalbant apie vartininkus, jis stabiliai žaidė Čempionų lygoje, o tą jūs vertinate. Kodėl jo rinktinėje nebuvo anksčiau?
– M. Safonovas su jaunimo rinktine kovojo dėl patekimo į finalinį Europos čempionato etapą. Kiek metų rinktinė nepateko į Europos čempionatą? Jam reikėjo praktikos. Paimti tokį žaidėją į rinktinę ir pasodinti jį ant suolo tam, kad jis CV turėtų įrašą apie rinktinę? Kam tai naudinga?
– Prioritetas, įskaitant ir klubinę sistemą, yra pirmoji komanda. Kuo greičiau žaidėjai pateks į pagrindinę komandą, tuo geriau, ar ne?
– Aš galiu pateikti vieną pavyzdį. Po vienų „Bayern“ rungtynių žurnalistas priėjo prie klubo vadovo Uli Hoenesso: „Toni Kroosas sužaidė savo pirmąsias rungtynes ir atliko rezultatyvų perdavimą. Žvaigždė“. U. Hoenessas atsako: „Ei, ar stebėjai rungtynes? Šiandien geriausias buvo gynėjas Lucio (legionierius iš Brazilijos, žaidęs „Bayern“ 2004-2009). Jis neutralizavo varžovų puolėją, sėkmingai griovė varžovų atakas, nutraukdavo jų perdavimus, nepadarė nė vienos klaidos. Suteikite Kroosui galimybę tobulėti“. Kai jie pradeda jus girti, sakyti, kad esate geriausias, dažnai futbolininkai nustoja tobulėti.
– Ar kritika naudingesnė už pagyras?
– Visko turėtų būti su saiku. Negalite tik girti. Net ir geras žaidimas turi trūkumų. Jei buvo kokia klaida, neteisingas sprendimas, turite pasakyti apie tai, tada bus progresas. Būna ir taip, kad paimate žaidėją iš dublerių į pagrindinę komandą, o tada grąžinate atgal, bet jis nebenori ten eiti, jam ten tampa nebeįdomu treniruotis su antrąja komanda. Turite paaiškinti, pateikti argumentus, kodėl priimtas toks sprendimas.
– Koks komandoje trečio vartininko vaidmuo?
– Iš esmės rinktinėje nėra padalijimo į pirmą, antrą ar trečią vartininką. Jau anksčiau kalbėjau apie vartininkų kolektyvo specifiką. Jei iš šalies įvesite nepriimtiną personą, viskas gali subyrėti. Pasaulio čempionate geriausias variantas buvo Akinfejevo, Lunevo ir Gabulovo trijulė. Visi vienas kitam padėjo treniruotėse, prisidėjo prie abipusio tobulėjimo.
– Pamenate 1993/94 metų taurės finalą? Atrėmėte du CSKA baudinius.
– Taip, du iš eilės. Tuomet puolėjai nebuvo tiriami, analizuojami. Žiūrėjai į žaidėjo judesius, mušančią koją.
– Kaip atremti baudinį? Atskleiskite keliais sakiniais.
– Beveik neįmanoma sureaguoti. Nebent tuo atveju, kai smūgis nestiprus ir kamuolys skrieja kažkur šalia. Svarbu stebėti koją, kuria smūgiuojamas kamuolys, bėgimo kampas ir tai, ar žaidėjas prieš pat smūgį sustoja.
– Teigėte, kad pasaulio čempionato baudinių serija su Kroatija jums asmeniškai buvo didelis nusivylimas, kodėl?
– Kroatija baudinių serijoje viską atliko taip, kaip mes ir prognozavome, tačiau rezultatą nulėmė smulkmenos. Po Luka Modričiaus smūgio kamuolys nuo Igorio Akinfejevo rankos pataikė į virpstą ir nuo jo skriejo į vartus, kroatas Marcelo Brozovičius šovė šiek tiek aukščiau nei paprastai. Labai apmaudu. Žaidėme gerai, buvo likęs vos vienas žingsnis iki finalo, tačiau sėkmė nusisuko nuo Rusijos rinktinės. Ji mus lydėjo mače su ispanais, tačiau su kroatais priešingai.
– Kaip tiksliai Igoriui pranešėte, kur kas smūgiuos?
– Kai tik žinojome savo oponentus, paėmėme visą varžovų sudėtį, studijavome kiekvieno žaidėjo smūgiavimą, turėjome visą statistiką. Rungtynių išvakarėse atidžiai su Igoriu analizavome, kas, kur, kaip realizuoja baudinius. Viską surašėme ant popieriaus lapo, žaidėjo vardą ir jo smūgiavimo tendenciją. Prieš baudinių seriją klausiau Igorio, ar jis su savimi paims tuos užrašus. Jis atsakė, jog parodyčiau ranka.
– Kuo ypatingas jums Igoris Akinfejevas?
– Tuo, kad tiek metų iš eilės žaidė Rusijos rinktinėje. Nepaisant traumų, jis sugebėjo išlaikyti savo aukštą lygį, kai kurie karjeras būtų baigę anksčiau. Igoris mylėjo savo darbą, norėjo likti futbole, nenuleido rankų. Sunkiausia tada, kai sunku, o ne tada, kada viskas gerai. Kiek turite išlieti prakaito, investuoti į save, kad grįžtumėte į tas pačias aukštumas! Tai duota ne visiems. Reikalingas geležinis charakteris. Igoris kaip tik tai ir turi.
– Ko reikia, kad Igoris grįžtų į rinktinę?
– Jis jau priėmė sprendimą, kurį mes gerbiame. Tai nuo mūsų nepriklauso.
– Ar buvo prašymų pakeisti nuomonę iš jūsų pusės?
– Kodėl to klausiate?
– Minėjote apie I. Akinfejevo lygį ir stabilumą, ir jis vis dar geriausias šalyje.
– Igoris visiems viską paaiškino (gegužės 9 d. S. Čerčesovas paskambino I. Akinfejevui ir išgirdo, kad futbolininkas nebeatstovaus komandai).
– Trys geriausi pasaulio vartininkai?
– Dabar jų nevardinsiu. Kai žaidžiau savo laiku, man patiko italas Walteris Zenga – dėl technikos, belgas Michelis Preud'homme – dėl ramybės ir danas Peteris Schmeichelis. Žaidžiau prieš jį su „Galatasaray“ ir Lietuvos rinktine.
– Anksčiau minėjote, jog jus ir dar dvi seseris augino mama. Kodėl viena?
– Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo penkeri. Vėliau mes mažai bendravome su tėvu. Mama man kartą prisipažino: „Tu man buvai svarbiausias tikslas“. Mama dirbo 24 valandas per parą, kad mus užaugintų. Matėme, kaip ji stengėsi, stengėmės ir mes. Ir dabar jai padedame. Negalėjau skųstis vaikystėje, nejutau, kad kažko trūktų. Mama išmokė nepasiduoti ir neatskleisti savo silpnybių. Tik neseniai ji man prisipažino: „Galvojau, kai tu užaugsi, bus man lengviau“.
Iš esmės ji man davė daug. Kai man buvo treji metukai, mano motinai siūlė dirbti Padaugės kaime, kur mes ir gyvenome. Tačiau ji dėl vaikų persikėlė į Alytų. Penkerius metus ji turėjo dirbti, kad galėtų stoti į eilę dėl buto. Jei būčiau likęs kaime, vargu, ar būčiau tapęs futbolininku.
– Apie jūsų tvarkingumą sklinda legendos.
– Nuo mažens taip mane mama augino. Tvarka namuose – tvarka ir galvoje. Treneris Lietuvoje taip pat buvo pavyzdys: negalėjai ateiti į treniruotę nešvariais batais. Jis įskiepijo atsakomybę.
– Kada gavote pirmą gerą atlyginimą?
– Turkijoje. Padėjau mamai atlikti remontą. Niekada nesureikšminau pinigų, jų niekada nebuvo per daug, buvau patenkintas tuo, kiek jų turėjau.
– Būdamas 18-os iš Vilniaus patekote į „Spartak“. Kas buvo sunkiausia pakeitus aplinką?
– Nieko aplink nežinojau, rusiškai nemokėjau. Iš bazės kojos nekeldavau. Padėdavo kvietimai į nacionalinę rinktinę. Dvi savaitės su Lietuvos rinktine, tada atgal į Rusiją. Į Lietuvą grįždavau tik žiemos atostogoms. Dabar yra „Skype“, o tuo metu bazėje buvo vienas telefonas, stodavome į eilę, kad galėtume pasikalbėti su artimaisiais. Tų sunkumų pradžioje netrūko.
– Minėjote, kad galvojate lietuviškai. Vis dar?
– Tai mano gimtoji kalba. Nesuprantu, kaip žmogus gali pamiršti gimtąją kalbą arba ja kalbėti su akcentu. Patikėkite, daug sutikau tokių, matyt, taip nori išsiskirti iš aplinkos.
– Iš „Spartak“ persikėlėte į „Galatasaray“, vėl kitas pasaulis?
– Taip, ir kalba nauja. Pradėjau po truputį bendrauti, kalbėti, taip išmokau turkiškai. Sirgaliai skiriasi. Čempionų lygoje laimėjome prieš „Barceloną“, einu namo, po minutės girdžiu kaip už kelių gatvių aidi kažkoks mitingas, gal demonstracija, gal muštynės, galvojau. Pasirodo, kažkaip sirgaliai sužinojo, kur gyvenu, prie namų susirinko 200 fanų, pradėjo skanduoti mano vardą, dainuoti. Bet jei pralaimėsi, galėjo užmėtyti ir akmenimis, kartais mus saugojo policija. Taip pat Stambule buvo užpuolę kitų komandų gerbėjai.