http://vz.lt/premium/financial-times/20 ... -blatteris" onclick="window.open(this.href);return false;
Priešpiečiai su FT: Seppas Blatteris
Autorius: MALCOLMAS MOORE
Seppas Blatteris mėgsta pradėti dieną kelios minutės iki šeštos. Jis nevalgo pusryčių, tačiau išgeria puodelį kavos ir sutrypia trumpą šokį formai palaikyti. „Ritmas, gyvenimo ritmas yra labai svarbus. Ne tik futbole, bet ir visur“, – sako jis.
Tačiau gegužės 27-ąją, praėjus 15 min. nuo tos akimirkos, kai jis prabudo, rytmečio rutiną sutrikdė telefono skambutis. Šveicarijos policija, vykdydama JAV teisingumo ministerijos ekstradicijos prašymus, surengė reidą Ciuricho „Baur-au-Lac“ viešbutyje ir areštavo Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) septynis aukštus pareigūnus, įtariamus drauge paėmus daugiau negu 100 mln. USD kyšių.
Areštai, po kurių sekė reidas FIFA būstinėje, stūksančioje ant kalvos virš Ciuricho, įvyko kaip tik tuo metu, kai Šveicarijoje į naujojo FIFA prezidento rinkimus susirinko šimtai futbolo pareigūnų. „Pasijutau kaip boksininkas, prasidedant 12-ajam raundui, ir pasakiau „aš laimėsiu“. O tada staiga BAM!“, – pasakoja 79-erių Seppas Blatteris, vaizduodamas parbloškiantį smūgį.
Šis įvykis turėjo seisminį poveikį: nors balsavimas įvyko po dviejų dienų ir p. Blatteris buvo perrinktas penktajai kadencijai, po savaitės jis pasitraukė, teisindamasis būtinybe „apginti FIFA“. Tačiau to neužteko. Šveicarų prokurorai pradėjo tyrimą, ir spalio 8-ąją p. Blatteris buvo laikinai nušalintas nuo visos su futbolu susijusios veiklos bei iškeldintas iš kabineto FIFA būstinėje. Fiziškai pašalinti p. Blatterį iš FIFA būstinės įmanoma, tačiau gana keblu atskirti nuo organizacijos žmogų, kuris pastaruosius 40 m. kūrė ją pagal save: iš pradžių organizavo futbolo programas Afrikoje, paskui tapo generaliniu sekretoriumi ir galiausiai – prezidentu.
Mes susitinkame „Sonnenberg“ restorane. Savo reklamoje jis prisistato kaip „FIFA klubas“, kuris veikia „globojamas Josepho S. Blatterio“ ir yra vieta, „kurioje futbolo gerbėjai iš Šveicarijos verslo, politikos ir sporto pasaulių susitinka su svečiais verslo pietų, prašmatniai pavakarieniauti ir megzti pažintis“. Atvažiuoju anksti, bet p. Blatteris jau laukia, šnekučiuodamasis su restorano vyriausiuoju virėju, ant kurio balto švarko išsiuvinėtas mėlynas FIFA logotipas. Mus palydi į privatų kambarį su puikiais vaizdais į vynuogynus ir miestą iki pat Ciuricho ežero.
Durys užsidaro, ir stoja nejauki tyla. Vyras, kuris daugelį metų kaip žaibolaidis atlaikė daugybę kaltinimų korupcija ir užkulisiniais susitarimais, staiga pasirodo labai silpnas. Jis perdėlioja įrankius, pasitrina rankas. Atrodo, jis turi daug ką nusimesti nuo širdies, be to, jis rengiasi numesti kelias granatas jo pareigų perėmėjo paieškos trapiame procese, tačiau sunku nuspręsti, nuo ko pradėti.
Susidaužiame taurėmis šveicariškojo „Sauvignon blanc“. Klausiu, kaip jis jaučiasi dabar, kai pabaiga nebetoli. Po 2016-ųjų vasarį įvyksiančių naujų prezidento rinkimų jis visam laikui pasitrauks iš FIFA. Kai kas jau niūriai užsiminė, kad p. Blatteris susidurs su egzistencine krize ir kažin, ar ją išgyvens. Pats jis prisipažįsta esąs monomaniakas, kuris negali liautis galvojęs apie FIFA ir nesiliaus.
Jis gyvena vienas bute Ciuriche ir dirba „mažyčiame“ darbo kambaryje su rašomuoju stalu, kompiuteriu, futbolo kamuoliu ir Materhorno nuotrauka ant sienos. „Apgailestauju, kad negaliu grįžti į savo kabinetą FIFA būstinėje: jis reiškė daugiau, negu paprastą kabinetą; tai buvo „salonas“, kuriame gyvenome“, – pasakoja jis laužyta anglų kalba (buvusiam prezidentui patogiausia kalbėti vokiškai arba prancūziškai, dar jis moka italų bei ispanų).
Seppas Blatteris vis dar pabunda anksti ir per žinias laukia naujienų apie FIFA. „Atsakau į asmeninius laiškus, jų gaunu daug. Labai atidžiai seku, kas dedasi FIFA biure ir aplink jį. Kol kas neturėjau jokios galimybės pasakyti: „Išvažiuosiu kelioms dienoms atostogų“. Viską seku. Negaliu imti ir pasakyti, kad atsijungiu, nes nebedirbu biure. Mano biuras – mano atmintis“, – pabeldžia jis pirštu į kaktą.
. . .
Padavėjas atneša vaišes nuo vyriausiojo virėjo: lėkštes su lašiša, agurkais ir ikrais. Ponas Blatteris pasako esąs alergiškas jūros gėrybėms ir pamoja nešti patiekalą lauk. „Jie tai žino. Nesuprantu, kodėl vis tiek patiekia.“ Jis užsako vytintos jautienos ir valgo ją rankomis, užsidėjęs ant duonos.
Mudu pradedame kalbėtis, ir jis greitai prisimena akimirką, kada prasidėjo FIFA bėdos ir jo paties nuopuolis. „Tai susiję su dabar jau pagarsėjusia data – 2010 m. gruodžio 2-ąja“, – užsimena jis apie dieną, kada sprendžiant, kur vyks 2022 m. pasaulio čempionatas, jis ištraukė iš voko Kataro pavadinimą.
„Jeigu tada matėte mano veidą, aš nebuvau labai laimingas, galėdamas pranešti, kad tai Kataras. Tikrai ne.“ Tokiais burtų rezultatais pasipiktino netgi tie, kurie neseka futbolo. „Niekas nesuprato, kodėl Pasaulio taurės čempionatas vyks vienoje mažiausių pasaulio valstybių“, – aiškina jis.
Tada p. Blatteris numeta bombą: tiesa, jis mėgino suklastoti balsavimo rezultatus, bet kad būtų išrinkta JAV, o ne Kataras. Pasak jo, FIFA vadovai buvo neoficialiai susitarę, jog 2018 ir 2022-aisiais čempionatai vyks „dviejose supervalstybėse“ – Rusijoje ir JAV. „Tai buvo padaryta užkulisiuose – diplomatiškai suderinta, kad vyks ten“, – kalba jis.
Jeigu rinkimų inžinerija būtų pavykusi, anot p. Blatterio, jis tebeeitų prezidento pareigas: „Būčiau išvykęs atostogų į kurią nors salą!“ Tačiau paskutinę minutę susitarimas buvo atšauktas dėl „pono Sarkozy vyriausybės įsikišimo“, kuris, kaip tvirtina p. Blatteris, paragino Michelį Platini balsuoti už Katarą. „Likus vos savaitei iki rinkimų, sulaukiau M. Platini skambučio, jis pranešė: „Manęs nebeskaičiuokite, nes valstybės galva man pasakė, kad turėtumėte atsižvelgti į padėtį Prancūzijoje.“ Tada jis dar pasakė, kad tai turės įtakos daugiau negu vienam balsui, nes jis turi visą grupę balsuojančiųjų.“
Ponas Blatteris motyvų nesiaiškina. Jis teigia po balsavimo kalbėjęs su Nicola Sarkozy tik kartą ir neiškėlęs to klausimo. Vis dėlto jis pripažįsta, kad FIFA vykdomajam komitetui slaptu balsavimu renkant šalį – planetos pirmenybių rengėją, „sąmokslų“ visada buvo: „Rinkimuose tai neišvengiama, neįmanoma... kai rinkėjų grupėje jūsų vos keletas.“
Praėjus mėnesiui po to, kai 22 narius turintis FIFA vykdomasis komitetas slaptu balsavimu 14 prieš 8 nubalsavo Kataro naudai, arabų valstybė paskelbė pradėjusi vykdyti prancūzų „Dassault Rafale“ reaktyvinių naikintuvų ir konkurentų orlaivių bandymus – šalis nori modernizuoti savo flotilę. 2015 m. balandį Kataras už 7 mlrd. USD įsigijo 24 naikintuvus su galimybe pirkti dar 12.
. . .
Padavėjas atneša „FIFA salotas“ iš sultenių, skrebučių, spirgučių ir kubeliais supjaustyto virto kiaušinio. „Mamos Blatter salotos, – linksmai apibūdina buvęs FIFA prezidentas. – Jas ruošdavome su žalumynais, kokių tuo metu būdavo; dar reikia pridėti skrebučių ir truputį šoninės.“
Seppas Blatteris kilęs iš nedidelio Alpių miestelio Vispo (7.500 gyventojų), pasiekti jį traukiniu iš Ciuricho trunka apie dvi valandas. Kadangi yra katalikas, ketina grįžti ten Vėlinių savaitgalį. Jo tėvas dirbo chemijos pramonės gamykloje. Vienintelė dukra Corinne ir dabar ten gyvena, dėsto anglų kalbą. Ponas Blatteris turi 14 metų anūkę Seleną. Jis prisipažįsta, kad jo rūpesčiai anūkę smarkiai prislėgė. „Manau, ji kenčia labiau negu aš“, – sako jis, leisdamas suprasti, kad nuo jo kritika nubėga kaip vanduo nuo žąsies vanduo, o Selena viską priima asmeniškai.
Kai paklausiu p. Blatterio, ką jis galvoja apie Michelį Platini, jis atsilošia krėsle ir atsako diplomatiškai, tačiau su juntama įtampa: „Platini buvo išskirtinai geras žaidėjas. Jis geras žmogus. Taip, galėtų būtų geras prezidentas. Kadaise buvo planuojama, kad jis mane pakeis.“
M. Platini tebesivaržo dėl FIFA prezidento posto, nors kai buvo nušalintas tuo pačiu metu kaip p. Blatteris, paaiškėjus, jog 2011 m. iš FIFA į jo banko sąskaitą buvo pervesti 2 mln. Šveicarijos frankų, jo kampanija tiesiog nuriedėjo nuo bėgių.
„Pagal Šveicarijos įstatymus [...] nebūtina turėti rašytinę sutartį, – aiškina p. Blatteris apie pervedimą M. Platini ir priduria, kad net liudininkai nebūtini. – Rankos paspaudimu patvirtinti žodiniai susitarimai yra teisėti. Anglosaksų sistema yra kitokia negu čionykštė, vidurio Europos sistema.“
<>
Jis teisus – Šveicarijos įstatymuose išties numatytos žodinės sutartys, tačiau aš pastebiu, kad stambios bendrovės taip nedaro. „Bet mes juk esame klubas“, – atkerta jis. Kai primenu, kad mokėjimas nebuvo apskaitytas, jis nutraukia pokalbį.
Nors p. Blatteris pritaria FIFA reformos idėjai, teigdamas, kad „reikia daugiau nei keleto pokyčių“, jis ir toliau įžūliai palaiko savo skatintą rankos paspaudimų, paslaugų ir slaptų susitarimų kultūrą.
„Pati sistema nėra neteisinga“, – sako jis ir priduria, kad jeigu jam būtų buvę leista likti prezidentu, „eitume teisingu keliu“. Jo manymu, užimsiantis jo vietą asmuo neturėtų stengtis pakeisti to, ką sukūrė pirmtakas.
Pasiteirauju p. Blatterio apie pinigus, įtarimus dėl kyšininkavimo ir korupcijos, kurie persekiojo jį daugelį metų. Ar jis arba jo vardu veikę asmenys kada nors atsilygino grynaisiais pinigais FIFA nariams už paramą?
Neigdamas kaltinimus, pašnekovas prisimena tėvus. „Mūsų šeimoje laikomasi principų. Svarbiausia – imti pinigus tik tada, jeigu juos uždirbai. Antra, neduoti pinigų niekam, kad pelnytum pranašumą. O trečia, jeigu pasiskolinai pinigų, turi grąžinti skolas. Šių principų laikausi nuo 12 metų. Štai todėl tvirtinu, kad mano sąžinė, kalbant apie pinigus, yra visiškai tyra ir švari.“
Ar jis turtingas? Ne, uždirbąs tik tiek, kiek jam moka FIFA, tačiau sumos neatskleidžia, nes FIFA užmokestį vadovams skelbia kaip bendrą sumą. 2014 m. asociacija išmokėjo „pagrindiniams vadovaujantiems darbuotojams“ 39,7 mln. JAV dolerių.
„Kur leidžiu savo pinigus? Dukra turi butą. Aš pats turiu butą, vieną čia, kitą ten. Tai ir viskas. Nesišvaistau pinigais vien tam, kad parodyčiau, jog jų turiu. Jeigu peržvelgsite turtingiausių Šveicarijos žmonių sąrašą, aš nepatenku tarp 3.000 turtingiausiųjų, nes jų turtas siekia 25 mln. USD.“
<>
Grįžta padavėjas su pagrindiniais patiekalais. Man – stebėtinai didelis veršienos muštinis; Seppui Blatteriui – lėkštė virtos jautienos ir šiaudeliais smulkintų daržovių. Jis pamažėle knebinėja maistą: „Turiu pasakyti, kad tiek daug nevalgau, nes negalima valgyti daugiau, negu sudegini“.
Po pauzės bendrais bruožais p. Blatteris pasakoja apie, jo manymu, du didžiausius laimėjimus FIFA: „Goal“ projektas, pagal kurį nuo 1998 m. skiriami milijonai dolerių skurdžiausioms pasaulio šalims ir teigiama, kad yra pastatyta per 700 futbolo aikštelių, ir sprendimas rengti Pasaulio taurės čempionatą vis kitame žemyne. Čia jis pamini 2010 m. čempionatą Pietų Afrikos Respublikoje.
Pašnekovas atmuša mano užuominą, kad plėtrai skirti pinigai buvo tik dar vienas būdas skirstyti paslaugas ir pasipelnijimo šaltinis korumpuotiems pareigūnams: „Galbūt yra keli procentai, kokie du ar trys, projektų, kurie nepavyko.“
Jo sėkmė geležiniu kumščiu valdant FIFA iš dalies priklauso nuo Afrikos valstybių palaikymo, kurio jis atkakliai siekė. Tose šalyse dar sklando kolonializmo šešėlis, o Afrikos futbolo pareigūnai dažnai jaučia, kad europiečiai elgiasi su jais tartum su antrarūšiais. Seppas Blatteris, priešingai, aiškiai palaikė Afrikos futbolą ir nepailsdamas dirbo, kad Pasaulio taurės čempionatas vyktų Afrikoje. Jis taip pat užtikrino komercinę sėkmę: per ketverius metus iki 2014-ųjų planetos pirmenybių Brazilijoje FIFA gavo 5,72 mlrd. USD pajamų.
Pašnekovo įsitikinimu, jis sukūrė stebuklingą ratą: FIFA padeda besivystančių šalių vaikams, įrengdama jiems futbolo aikšteles, ir gauna naudos, kai jie grįžta namo ir per televizorių stebi didžiąsias varžybas. Šio darbo, anot jo, neįmanoma sunaikinti: „Mano reputacija sutepta, nes mane smarkiai puolė kaip už viską atsakingą asmenį. Tačiau mano palikimui tai nepakenks.“ Atsigręždamas į praeitį, jis svarsto, gal jam būtų buvę geriau nebedalyvauti rinkimuose po 2014 m. Brazilijoje vykusio Pasaulio čempionato.
Kai paklausiu apie ISL bylą, kurioje buvo atskleista, jog 2008 m. Horsto Dasslero iš „Adidas“ įkurta sporto agentūra sumokėjo 138 mln. Šveicarijos frankų kyšių aukštiems FIFA pareigūnams, p. Blatteris atsisako apie tai kalbėti. Anot jo, nebuvo pripažinta, jog jis kaip nors pažeidė įstatymą, byla baigta, ir jis juokauja dėl dvigubo žalos atlyginimo: „Pagal Amerikos teisę negali būti nuteistas du kartus!“
Primenu apie bylą JAV 2008-aisiais, kai FIFA sumokėjo 90 mln. USD bendrovei „MasterCard“ už sulaužytą sutartį, kad galėtų pasirašyti pelningesnę rėmimo sutartį su „Visa“. „Pasielgėme nelabai gudriai, – pripažįsta p. Blatteris. – Tai buvo neteisingas sprendimas. Tačiau kartais, smarkiai dirbdamas, padarai klaidų. Juk negali dabar imti ir ką nors už tai pakarti.“
Kalbamės dygiomis temomis – apie jo turtą, FIFA korupciją ir paslaptis, bet pašnekovas ramus. Jis įsitikinęs, kad jam padaryta daugiau bloga, nei padarė jis, ir kartoja negalintis kontroliuoti FIFA vykdomojo komiteto narių elgesio, mat, juos paskyrė ne jis, o šešios žemynų futbolo federacijos.
„Ar gailiuosi? Nesigailiu, – sako jis. – Apgailestauju tik dėl to, kad savo gyvenime, kuris susijęs su futbolu, buvau labai dosnus ir galvojau, kad žmonės yra geri. Paskiau suvokiau, kad dažniausiai kiti, sakykime, mane įviliodavo į spąstus. Tu pasitiki kuo nors 100%, o vėliau pamatai, kad viskas buvo daroma tik siekiant naudos. Patyriau tai ne vieną kartą. Daugiau negu vieną kartą. Turiu tai pakęsti ir pakelti.“
O dabar jis vainoja Šveicariją, kad jo neapgynė. „Esu Šveicarijos pilietis. Netgi buvau kareivis! Vadovavau 3.500 žmonių pulkui. Tarnavau savo šaliai!“ – iškilmingai pareiškia jis ir prisimena, kaip septintąjį dešimtmetį, per Šaltąjį karą, tarnavo pulkininku armijos aprūpinimo ištekliais dalinyje.
Pastaruoju metu liko vos keli jo sąjungininkai. Seppas Blatteris sako ant vienos rankos pirštų suskaičiavęs draugus, į kuriuos galėtų kreiptis patarimo spręsdamas, ar trauktis po tiekos futbolo viršūnėje praleistų metų. Jis pripažįsta, kad jo reputacija sugriauta, tačiau sustoti negali. Jis ir toliau didžiuojasi savo viso gyvenimo darbu. „Ar galėjo tai padaryti kas nors kitas? Jeigu būtų buvęs toks kvailas ir gyvenęs tik dėl futbolo, tada taip. Tačiau sunku rasti žmonių, kurie dalyvavo žaidime ne tik savo kūnu, protu ar širdimi, bet ir siela. O aš ten buvau. Ir jeigu paklausite, ką veiksiu vėliau, aš vis tiek būsiu ten.“
Deserto neužsisakome, tik po puodelį espreso ir keletą futbolo kamuolio formos sausainėlių. Seppas Blatteris laukia vakaro, kai jo aplankyti atskris draugė Linda Barras. Moteriai 51 metai, ji turi du vaikus ir gyvena Ženevoje, tačiau jį tokia padėtis tenkina.
„Atstumas netrukdo gerai suprasti vienas kitą, – sako jis. – Vyrui, kuris paskyrė gyvenimą futbolui, taip gal net geriau. Kai esi 100% paniręs į darbą ir juo tiki, tada aišku, kad su tavimi gyvenantis žmogus tam tikru metu negalės būti laimingas, kad ir koks būtum dosnus.“
Tada jis atsistoja, staiga vėl toks mažas ir netvirtas, pasirašo restorano vadybininkui ant futbolo kamuolio ir pranyksta juodame „Mercedes“.
Ar klystu? 
Tavo metų būdamas irgi buvau visažinis. 