bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Interviu

2019 Kov 19 23:14


bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Interviu

2019 Kov 24 21:34

Gustas Jarusevičius: „DFK „Dainava“ ir jos sirgaliai amžinai išliks mano širdyje“
2019-03-21
http://dfkdainava.com/2019/03/21/gustas ... o-sirdyje/

Penkiolikmetis Gustas Jarusevičius šiais metais žengė dar vieną milžinišką žingsnį futbolo pasaulyje, kai pasirašė sutartį su garsiausia gimtosios šalies komanda Vilniaus „Žalgiriu“.

Lietuvos futbolo namuose Alytuje gimęs ir užaugęs devintokas buvo priverstas palikti gimtuosius namus tada, kai jo bendraamžiai dar tik pradeda ieškotis vietos po saule bei mėgaujasi nerūpestinga vaikyste.

Tačiau Gustas yra kitoks, jis nuo penkerių metų amžiaus lanko futbolo treniruotes ir jau antrą dešimtmetį siekia savo gyvenimo svajonės – leisti dienas su kamuoliu ir įsitvirtinti profesionalų futbole.

Sunku suprasti, kas nutiko

Vienas perspektyviausių Lietuvos futbolininkų su pagrindine Vilniaus „Žalgirio“ komanda sportuoja jau dvi savaites, bei pamažu pripranta prie gyvenimo didžiausiame šalies mieste.

„Vis dar sunku suprasti, kas nutiko. Sprendimas palikti gimtuosius namus tikrai nebuvo lengvas, tačiau „Žalgiris“ pasiūlė labai geras sąlygas. Dar nespėjau suvokti, kad būdamas penkiolikos jau spėjau ilgam palikti gimtuosius namus.

Laikas praleistas Vilniuje kol kas primena kelių savaičių stovyklą su komanda, kokių savo gyvenime esu turėjęs jau ne vieną. Tačiau šįkart viskas bus kitaip ir praėjus kelioms savaitėms aš negrįšiu į Alytų pas tėvus“,– apie naują gyvenimo patirtį sakė futbolininkas.

Anot G. Jarusevičiaus derybos su „Žalgiriu“ truko pakankamai ilgai, nes jam ir devintoko tėvams norėjosi tinkamai sudėlioti visus taškus ant „i“.

Jaunasis sportininkas taip pat prisipažino, kad sulaukė nemažai dėmesio ir iš užsienio klubų, tačiau pasirinko „Žalgirį“, nes vilniečiai sugebėjo pasiūlyti ne tik profesionalo kontraktą, tačiau ir puikias gyvenimo sąlygas Lietuvos sostinėje.

Nauji iššūkiai motyvuoja

Jauniausias žalgiriečių šio sezono žaidėjas sportuoja kartu su pagrindine komanda, bei tikisi sulaukti savojo šanso debiutuoti A lygoje.

„Prisipažinsiu, treniruotės „Žalgiryje“ yra sunkiausios, kokias man yra tekę matyti savo gyvenime. Pradžioje, būdavo sunkoka net per apšilimą, tačiau dabar jaučiuosi kur kas geriau ir tikiuosi greitu metu įgauti optimalią formą. Treniruotis su žalgiriečiais man yra labai didelė garbė. Žaidimo greitis ir tempas čia yra visiškai kitoks, palyginus su tuo, ką esu anksčiau patyręs savo gyvenime. Visus iššūkius priimu, kaip papildomą motyvaciją tobulėti. Šalia savęs turiu daug ko pamačius vaikinus, man yra svarbi kiekviena jų pamoka. Asmeniškai man atmosfera „Žalgiryje“ atrodo labai gera. Nuo pat pirmų dienų visi noriai dalijasi patarimais, stengiasi, kad kuo greičiau apsiprasčiau naujame klube. Man tai yra labai svarbu“,– apie treniruotes sostinės ekipoje kalbėjo Gustas.

Penkiolikmetis šiame sezone veikiausiai daugiau rungtynių sužais Lietuvos futbolo I lygoje, kur atstovaus Vilniaus „Žalgirio“ dublerių komandą. Tačiau pats vaikinas kalba apie aukštesnius tikslus – jis jau šiame sezone tikisi debiutuoti A lygoje vilkėdamas pagrindinės „Žalgirio“ ekipos marškinėlius.

Negali pamiršti sirgalių

Ir tokie aukšti penkiolikmečio tikslai neturėtų stebinti, nes G. Jarusevičius nuo mažų dienų yra įpratęs varžytis su vyresniais ir beprotišku greičiu kilti karjeros laiptais.

Lietuvos futbolo I lygoje alytiškis debiutavo būdamas vos 14–os metų, kai apsivilko gimtojo miesto DFK „Dainavos“ klubo marškinėlius. Šios komandos treniruotėse jis dalyvavo būdamas dar tik 13–os metų!

Praėjusiame I lygos sezone dešiniojo krašto saugo pozicijoje rungtyniaujantis futbolininkas spėjo pelnyti tris įvarčius, nors aikštelėje pasirodė tik septyniose rungtynėse, kadangi alytiškį pristabdė sveikatos problemos.

„Būnant keturiolikos metų debiutuoti Lietuvos futbolo I lygoje atstovaujant savo gimtojo miesto komandą – tai lyg svajonės išsipildymas. Jeigu atvirai, niekada nesitikėjau, kad mano debiutas vyrų varžybose bus toks ankstyvas. Dėl to visada būsiu dėkingas buvusiam „Dainavos“ treneriui D. Gvildžiui. DFK „Dainava“ klubas amžinai išliks mano širdyje, ypač šios komandos sirgaliai, kitaip dar vadinami „Dzūkų tankai“. Manau, kad jie yra patys geriausi futbolo gerbėjai Lietuvoje. Asmeniškai man palikti DFK „Dainavą“ labiausiai liūdna buvo dėl to, kad teko atsisveikinti su šiais nuostabiais sirgaliais. Pelnęs įvartį visada norėdavau atsidurti jų glėbyje. Manau, kad „Dzūkų tankai“ yra geriausia, ką turi Alytaus miesto futbolo komanda. Niekada nepamiršiu, kai pasibaigus praėjusiam sezonui, DFK „Dainavos“ fanai mums surengė išskirtinį apdovanojimų vakarą. Buvo kažkas tokio!“,– „Dzūkų tankus“ liaupsino futbolo vunderkindas.

Gustas nuo mažų dienų buvo Alytaus miesto futbolo pergalių garantas. 2003–iais metais gimęs vaikinas ne kartą skynė pergales atstovaudamas ir vyresniųjų berniukų komandas, nes varžydamasis su bendraamžiais praktiškai neturėjo sau lygių.

Smėlio dėžė ir futbolas

Atstovaudamas Alytaus sporto ir rekreacijos centro komandą, 2016–ais m. jis tapo vaikinų aukščiausios lygos rezultatyviausiu žaidėju, kai per 18 rungtynių įmušė 32 įvarčius. Sekančiais metais G. Jarusevičius tęsė savo įvarčių fiestą ir buvo pripažintas naudingiausiu Elitinės lygos saugu.

Penkiolikmetis per savo karjerą jau ne kartą atstovavo ir Lietuvos jaunučių komandas, bei tikisi dar ne kartą patraukti rinktinės trenerių dėmesį. Būtent įspūdingi rezultatai pasiekti tarp bendraamžių gretai įtikino tuometinį DFK „Dainavos“ strategą D. Gvildžių išbandyti Gusto talentą suaugusiųjų futbole.

Paklaustas, kokia yra tokio fenomeno priežastis, penkiolikmetis išlieka kuklus, bei mena vaikystę, kuri sunkiai primena jo bendraamžių kasdienybę.

„Man dar reikia labai daug ko išmokti, bet tikiu, kad nuoseklus darbas duos vaisių. Svarbiausia – sveikata. Jei nekankins traumos, viskas įmanoma. Net pats nežinau, kokia yra pagrindinė mano sėkmės paslaptis. Visą jaunystę daugiausiai laiko praleisdavau kieme su vyresniais berniukais, galbūt tai padėjo. Skirtingai nei daugelis mano bendraamžių, aš dar suspėjau pajausti kokią vaizduotės galią turi žaidimai smėlio dėžėje, niekada nepraleisdavau progos pažaisti ir „slėpynių“, bet labiausiai už viską dievinau futbolą. Mūsų kieme jį žaidė beveik visi vaikai, kiekvieną vakarą leisdavome su kamuoliu, buvo ypatingi laikai. Tikiuosi su vaikystės draugais palaikysime ryšį amžinai“,– sakė G. Jarusevičius.

Futbolo vunderkindas atviras – per savo gyvenimą taip ir nesuspėjo „pamilti“ kompiuterinių žaidimų, dėl kurių daugelis vaikino bendraamžių yra pametę galvas.

„Pamenu, ne kartą buvo – įsirašydavau naują žaidimą į kompiuterį dėl kurio visi klasiokai būdavo pamišę. Sužaisdavau porą kartų, „neužsikabindavau“ ir eidavau į lauką pažaisti tikrų žaidimų. Taip ir praėjo mano vaikystė, esu laimingas, kad suspėjau pasidžiaugti tokiu gyvenimu, o ne visą savo laiką paskyriau technologijoms“,– su šypsena veide pasakojo G. Jarusevičius.

Užsispyręs ir žinantis, ko nori

Nuo penkerių metų Alytaus sporto ir rekreacijos centre (ASRC) futbolo pamokas krimtęs Gustas treniruotes pradėjo lankyti pas trenerį Povilą Baliukonį. Po trijų metų alytiškio komanda atiteko kitam ASRC vaikų treneriui Šarūnui Klimavičiui. Būtent šis futbolo specialistas ne tik dalijo vertingus patarimus, tačiau ir iš arti stebėjo, kaip Dzūkijos sostinėje auga naujas perlas.

„Gustas visada buvo labai užsispyręs ir žinantis ko nori vaikas, nuosekliai siekiantis užsibrėžtų tikslų. Jau nuo mažų dienų matėsi, kad iš jo kažkas gali išeiti. Bet labiausiai mane džiugino jo atsidavimas sportui – nepamenu, kad Gustas būtų kada nors praleidęs treniruotę, nebent dėl traumos ar ligos“,– pasakojo ilgametis futbolininko treneris Š. Klimavičius.

Anot specialisto, G. Jarusevičius futbole gali pasiekti labai daug, jeigu pavyks išvengti rimtų traumų ir greitai įsitvirtinti vyrų futbole.

„Labai džiaugiuosi dėl jo sėkmės. Penkiolikos metų patekti į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio“ komandą yra kažkas įspūdingo. Žinoma, yra ir kita medalio pusė. „Žalgiris“ toks klubas, kuris visada siekia maksimumo, todėl vardan rezultatų kartais gali paaukoti jaunimo minutes aikštelėje. Tačiau labai tikiuosi, kad Gustui pavyks greitai surasti savo vietą naujame klube ir jis gaus laiko pasireikšti A lygoje, bei parodyti iš kokio molio yra drėbtas“,– konstatavo Š. Klimavičius.

Tuo metu G. Jarusevičius kantriai pluša treniruotėse, bei tęsia savo gyvenimo kelionę su futbolo kamuoliu. Jam dar viskas prieš akis, tačiau šie metai neabejotinai bus išskirtiniai. Ne kiekvienas devintokas ryžtųsi palikti gimtuosius namus ir pakelti sparnus į vieną iš Europos sostinių, kur verda dar nematytas gyvenimas ir diktuojamos kitokios taisyklės. Tačiau Gustas ramus – jis užaugo futbolo mieste Alytuje, kur sukaupė patirties, kokios Vilniuje nerasi nė su žiburiu.

Lauro Baranausko, tv3.lt informacija.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2019 Kov 28 12:13

Ilgas pokalbis su Rafaeliu Ledesma. Anglų kalba :)

JustIn Lithuania: Ep.3 – Rafael Ledesma || Justinas Jankevičius
https://youtu.be/9rP2E0zI9mc


Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Interviu

2019 Kov 28 13:59

pasirodo išsiskyrė, įdomu kur mažieji Ledesmos auga. Maltoje ar Lietuvoje ir ar bus rinktinej žaidėjų :D

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2019 Bal 02 18:22

„Žalgirio“ klube debiutavęs G.Mikulėno sūnus Meinardas: „Nustebo net tėtis“
Visą straipsnį galite rasti https://www.futbolas.lt/naujiena/405537 ... -net-tetis

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2019 Geg 14 23:23

Rim­vy­das Ko­cha­naus­kas: nuo pa­gran­du­ko iki men­to­riaus
https://www.alytausnaujienos.lt/rim-vy- ... -men-riaus

Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sį tre­ne­rį jau ku­rį lai­ką ma­to­me Vil­niaus „Spor­ti­mos“ fut­bo­lo ma­nie­že. Jo tie­sio­gi­nis dar­bas – su res­pub­li­ki­nės olim­pi­nio re­zer­vo spe­cia­li­zuo­tos vai­kų ir jau­nių spor­to mo­kyk­los jau­nai­siais fut­bo­li­nin­kais. Rim­vy­das Ko­cha­naus­kas dir­ba nau­ju am­plua – jis men­to­rius, at­sa­kin­gas už jau­nų tre­ne­rių kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mą. Be to, nuo­sek­liems fut­bo­lo aist­ruo­liams ge­ra nau­jie­na – ne­se­niai Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­ja (LFF) ap­do­va­no­jo Rim­vy­dą pa­gy­ri­mo raš­tu.

Star­tas – prieš 60 me­tų
„Nuo vie­ne­rių me­tų aš, pa­gran­du­kas, spar­džiau ir stik­lo šu­kes, ir sku­du­ri­nį ka­muo­lį, žo­džiu, vis­ką, kas po ko­jom pa­kliū­da­vo. Man tai bu­vo švie­sūs ir auk­si­niai lai­kai. Tik ne­pa­me­nu ge­rai, ar mu­šė tė­vai per už­pa­ka­liu­ką. Kad le­pi­no, vai­ši­no le­dais – pa­me­nu la­bai ge­rai. Lai­ko ne­tu­rė­da­mas, už­si­kė­lęs ma­ne ant pe­čių ir ant ran­kų, tė­tis po mies­tą ne­šio­da­vo. Vi­sa­da sta­bi­liai tre­ni­ra­vau­si, ir tai at­si­ti­ko ly­giai prieš 60 me­tų. Pri­si­me­nu „olim­pi­nį“ Ky­bar­tų sta­dio­ną. Ten at­ra­dau tik­ras fut­bo­lo žvaigž­des. Kaip žai­dė „Le­chia“ iš Len­ki­jos! Aš sė­dė­jau ant at­sar­gi­nio žai­dė­jo ke­lių. Sta­dio­nas stau­gė. Mie­lie­ji, ko­kios tai bu­vo rung­ty­nės! Nors aš bu­vau tik­ras si­ne­fi­las, mė­gau re­ži­sie­riaus Ze­no­no Štei­nio vai­kiš­kus fil­mu­kus. O čia, aikš­tė­je, ža­vė­jo fut­bo­li­nin­kų ap­ran­ga iš Aust­ra­li­jos, mar­gas­pal­vės tri­bū­nos, sir­ga­lių dau­gia­bal­sis kle­ge­sys, žo­džiu, nie­kas iš ma­no au­sų ir akių ne­pa­spru­ko. Jau­čiau­si tar­si sap­ne“, – taip apie nuo­sta­bius tė­vus, ne­pa­mirš­ta­mas aki­mir­kas links­mai, su nos­tal­gi­ja min­ti­mis da­li­jo­si žy­mus fut­bo­lo stra­te­gas.

Pra­ga­ro vai­kis
Ašt­rūs fut­bo­lo gri­fai traiš­kė ir dau­žė jam ke­lių są­na­rius. Bu­vo lū­žęs ir blauz­di­kau­lis. Pri­mi­nus skaus­min­gus kar­je­ros vin­gius, tre­ne­ris šyp­so­si: „Kam tų su­iru­čių, ki­taip jau ne­bus. Aš pa­pras­tai klau­sy­da­vau­si žai­dė­jų, o jie pa­tar­da­vo: „Tu tik lošk, vai­ki!“ Tie­sa, va­ry­ti ka­muo­lį kaip Sa­kart­ve­lo (Gru­zi­jos) žvaigž­dės Mes­chis ir Met­re­ve­lis, kaip le­gen­di­niai an­glai Met­jū­zas ir Čarl­to­nas, Lo ir Be­stas iš­mo­kau gat­vė­se, o ten rei­ka­la­vi­mai bu­vo vie­no­di: „Neš­din­ki­tės iš čia!“ Darėmės, kur ta fut­bo­lo vie­ta, jei ne­ga­ty­viu „jaut­ru­mu“ pa­si­žy­mė­jo sto­gai, kie­mai ir po­il­sio par­kas, nuo­sta­bi pran­cū­ziš­kos ar­chi­tek­tū­ros ge­le­žin­ke­lio sto­tis ir ne pa­slap­tis da­bar – tu­ris­tams pri­ei­na­mas po­že­mi­nis mies­tas. Tie­sa, pa­si­tai­ky­da­vo ir ku­rio­zų. Kar­tą, pa­si­tel­kę kan­try­bę, su Vy­tau­tu Tut­liu (da­bar­ti­nis Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas) ap­ti­ko­me vie­te­lę, pa­čią ra­miau­sią pla­ne­to­je, žmo­nių va­di­na­mą ka­pais. Mū­sų lai­mei, tik­ri ka­ta­li­kai mums ra­gus ap­lau­žė, nes vie­na mo­čiu­tė tė­tį pa­ži­no­jo. Tė­tis ne­skriau­dė, ta­čiau bu­vo įpy­kęs: „Pra­ga­ro vai­ki – tai šven­ta vie­ta!“ Pri­si­pa­žin­siu, ma­ne trau­kė fut­bo­las, jis bu­vo ma­no krau­jy­je.“

„3 ban­gi­nių te­ori­ja“
At­sto­va­vau Kau­no „At­le­tui“, su ku­riuo ta­pau Lie­tu­vos fut­bo­lo čem­pio­nu. Pas­kui – Vil­niaus „Žal­gi­rio“ meist­rų dub­le­rių ko­man­dai. „Žai­džiau už to­kias ko­man­das kaip Ky­bar­tų „Svei­ka­ta“ ir Aly­taus „Dai­na­va“. Ma­ne daž­nai ka­muo­da­vo trau­mos. Ta­čiau kaž­ku­ria pras­me man pa­si­se­kė, aš su­ti­kau pui­kų spe­cia­lis­tą, pe­da­go­gą, spor­to is­to­ri­ką, nu­si­pel­niu­sį Lie­tu­vos tre­ne­rį Al­gi­man­tą Klim­ke­vi­čių. Jis žen­kliai stum­te­lė­jo ma­ne į prie­kį“, – aiš­ki­no R.Ko­cha­naus­kas fut­bo­lo spe­cia­lis­to vi­zi­ją, dar­bo ypa­tu­mus ir pa­ga­liau gar­si­ą­ją sa­vo „3 ban­gi­nių te­ori­ją“. Pir­ma – tai be­ga­li­nis darbš­tu­mas; an­tra – dis­cip­li­na; tre­čia – nie­kad ne­iš­da­vi­nė­ti sa­vo prin­ci­pų.

„Kal­bai pa­kry­pus apie A.Klim­ke­vi­čiaus at­ras­tą Lie­tu­vos fut­bo­lui is­to­ri­nį fak­tą – Ko­cha­naus­kų šei­mą, ke­tu­rias fut­bo­li­nin­kų kar­tas, pri­mi­niau, kad de­vin­to­kas Rim­vy­das bu­vo sta­dio­ne, už Lie­tu­vos sie­nos, ku­ria­me žai­dė vo­kie­čių ko­man­dos XIX ir XX a. san­dū­ro­je. Pri­mi­niau, kad abu Vy­tau­tai – Rim­vy­do se­ne­lis ir tė­tis, ne­pai­sy­da­mi vo­kie­čių sar­gy­bi­nių, sku­bė­da­vo į Eit­kū­nų sta­dio­ną.

„Pa­na­šu, jie my­lė­jo fut­bo­lą, žmo­nes. Jie gal ne­bu­vo to­kie pra­mušt­gal­viai kaip aš“, – šyp­so­jo­si žy­mu­sis tre­ne­ris.

Cir­kas ir did­vy­riai
1978 me­tais, pa­sak R.Ko­cha­naus­ko, jo tre­ni­ruo­ja­mi ber­niu­kai kož­nai ko­man­dai ga­lė­jo „pri­bom­bar­duot“ po tu­zi­ną įvar­čių. Ko­dėl to ne­da­rė? At­sa­ky­mas – „gry­nuo­liai“ (ber­niu­kų kla­sės pa­va­di­ni­mas, ku­rio­je mo­kė­sė fut­bo­li­nin­kai) aikš­tė­je de­monst­ruo­da­vo šou ele­men­tus, staig­me­nas, įvai­riau­sius triu­kus. Tei­sė­jų nuo­mo­ne, tai lyg cir­kas: žai­dė­jai bu­vo pa­na­šūs į klou­nus. Pa­sak R.Ko­cha­naus­ko, tiks­las bu­vo at­lik­ti spe­cia­lią tre­ni­ruo­tę var­žy­bų įkarš­ty­je.

Di­džiu­lė mei­lė Aly­taus spor­to sir­ga­liams, var­gi­nan­tis dar­bas, ne­stan­dar­ti­nis po­žiū­ris, griež­ti rei­ka­la­vi­mai fut­bo­li­nin­kus grū­di­no, ska­ti­no. Re­zul­ta­tas – 1982 me­tais Aly­taus „Po­rin­gės“ an­tra vie­ta „Odi­nio ka­muo­lio“ tur­ny­re Sverd­lov­ske, ku­ria­me žai­dė stip­riau­sios SSRS vai­kų ko­man­dos.

Žai­dė­jai, pa­mir­šę vis­ką pa­sau­ly­je, jį – R.Ko­cha­naus­ką – sa­vo tė­vu va­di­no. O jis min­ty­se len­kė pirš­tus, var­di­jo Lie­tu­vos did­vy­rius. Štai jie: Ze­me­nas Al­man­tas, Ma­tei­ka Ra­mū­nas, Bur­bu­le­vi­čius Do­na­tas, Rau­ga­la Vir­gi­ni­jus, Venc­kū­nas Min­dau­gas, Pet­raus­kas Vai­das, Ba­liu­ky­nas Re­na­tas, Pla­to­chi­nas Ser­ge­jus, Rad­lins­kas Arū­nas, Sar­taus­kas Al­vy­das, Ka­li­naus­kas Nau­ris, Dob­ra­vols­kis Aud­rius, Oles­ke­vi­čius Vy­tas, Mik­ne­vi­čius Ar­tū­ras.

Stau­čės fe­no­me­nas
R.Ko­cha­naus­kas nuo 1982 iki 1988 me­tų ug­dė po pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­to Ru­si­jo­je (2018) pa­gar­sė­ju­sį var­ti­nin­kų ruo­ši­mo spe­cia­lis­tą, Ru­si­jos rink­ti­nės fut­bo­lo tre­ne­rį Gin­ta­rą Stau­čę.

„Vi­sų pir­ma, tai įdo­mus, ori­gi­na­lus, aukš­to ly­gio spe­cia­lis­tas. Sa­ky­čiau, kad net pats ge­riau­sias Lie­tu­vo­je. Įsi­mi­nė tai, jog su­ge­bė­da­vo ke­liais žo­džiais per­teik­ti tai, ką rei­kė­jo. Jis ži­no­jo, kaip dirb­ti. Pir­me­ny­bę vi­sa­da tei­kė pro­tin­giems, mąs­tan­tiems, tech­niš­kiems žai­dė­jams. Ma­nau, jis kaip tre­ne­ris man daug da­vė, – apie sa­vo pir­mą­jį tre­ne­rį R.Ko­cha­naus­ką kal­bė­jo G.Stau­čė. – Tre­ne­ris daug dė­me­sio sky­rė tak­ti­kai, ypač ak­cen­tuo­da­vo žai­di­mo tech­ni­kos ele­men­tus. R.Ko­cha­naus­ko dė­ka aš pats la­bai su­stip­rė­jau kaip var­ti­nin­kas, net fi­ziš­kai. Ki­ti tre­ne­riai man Lie­tu­vo­je tiek nau­dos ne­da­vė. Ačiū tre­ne­riui už įdieg­tą rim­tą po­žiū­rį į fut­bo­lą, taip pat draus­mę ir darbš­tu­mą. Tre­ne­rio auk­lė­ti­niai, žai­dę aukš­čiau­siu ly­giu, pa­si­žy­mė­jo pro­tu ir tech­ni­ka.

Aš pats per tre­ni­ruo­tes da­bar­ti­niams var­ti­nin­kams kai ką nau­do­ju iš R.Ko­cha­naus­ko tre­ni­ruo­čių ar­se­na­lo: ša­lia tak­ti­kos, tech­ni­kos ir fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo, daug dė­me­sio šiuo me­tu ski­riu psi­cho­lo­gi­niams da­ly­kams. No­riu, kad var­ti­nin­kai mąs­ty­tų var­žy­bų me­tu dviem pus­ru­tu­liais, taip, kaip ašt­riai mąs­to ma­no tre­ne­ris R.Ko­cha­naus­kas“.

Įžy­my­bės ga­lė­jo ir ne­bū­ti
Pa­sau­lio fut­bo­lo spe­cia­lis­tai ver­ti­na G.Stau­čę, ste­bi­si, kad Ru­si­jos rink­ti­nė tu­ri ta­len­tin­gą an­trą tre­ne­rį... Be abe­jo, jei ne­bū­tų R.Ko­cha­naus­ko – ne­bū­tų G.Stau­čės. O ga­lė­jo bū­ti toks va­rian­tas, nes R.Ko­cha­naus­kas ku­rį lai­ką pa­dė­jo tė­vui tre­ni­ruo­ti Ky­bar­tų „Svei­ka­tą“. Ke­lin­tais me­tais, tiks­liai pa­me­nu – 1978“, – at­sa­kė tre­ne­ris, pa­ban­džius iš­si­aiš­kin­ti, ka­da at­va­žia­vo į Dzū­ki­ją. Ko­dėl Aly­tus, gal mei­lė?

„Ne! Bu­vau že­no­tas. Šią is­to­ri­ją ge­rai pa­me­nu. Vie­ną die­ną man pa­skam­bi­no. Aly­tus, kaip pu­šų mies­tas, at­ro­dė man pa­trauk­lus. Ne­no­rė­jau pa­lik­ti ir Ky­bar­tų: čia šei­ma, čia le­gen­di­nis klu­bas, tu­rin­tis gar­bin­gas tra­di­ci­jas, čia dir­bau fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­ju. „Dai­na­vos“ sto­vyk­lo­je pa­ma­čiau ne­blo­gą vaiz­dą. Nors at­va­žia­vęs ti­kė­jau­si, kad bus dar ge­riau. Ky­bar­tuo­se, vaiz­džiai kal­bant, pa­si­ju­tau nu­si­pir­kęs ka­ka­vos pu­pe­lių – to­kios kar­čios ir ne­tin­ka­mos. To­dėl pa­ly­gi­nau: Aly­tus at­ro­dė rim­čiau. Pa­si­rin­kau ir iš­vy­kau. Džiau­giuo­si. Dzū­ki­jos sos­ti­nė – tai Gin­ta­ras­ Stau­čė, tai di­džiu­lis bū­rys ma­no iš­ug­dy­tų ta­len­tin­gų žai­dė­jų. Jie – drau­gai, jie – ko­le­gos, jie, kaip aš, be­pro­tiš­kai my­li fut­bo­lą“, – at­vi­ra­vo R.Ko­cha­naus­kas.

Nie­kad ne­rū­di­jan­ti drau­gys­tė
„Da­bar, jei ma­no auk­lė­ti­niai kvie­čia ves­ti tre­ni­ruo­tę Vo­kie­ti­jo­je, aš lai­kau­si iš­ban­dy­tos prak­ti­kos – imu ir skren­du“, – da­li­jo­si min­ti­mis fut­bo­lo spe­cia­lis­tas, ku­riam ko­vo 17-ąją su­ka­ko 65-eri. Pa­na­šiai ir prieš me­tus at­si­ti­ko. Rim­vy­das su Gin­ta­ru drau­gai vi­są am­ži­ny­bę. Pa­skir­tas į aukš­tas Ru­si­jos rink­ti­nės pa­rei­gas, as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo G.Stau­čė ne­tu­ri, pla­nų ne­ku­ria, na, o ben­drau­ti in­ter­ne­tu jis fi­ziš­kai kar­tais ne­ga­li. Ne­ma­ty­da­mas jo­kios al­ter­na­ty­vos, tre­ne­ris R.Ko­cha­naus­kas iš­sku­bė­jo į 2018 me­tų pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­to ko­vas Ru­si­jo­je, kad bū­tų, kaip jis sa­ko, gre­ta Gin­ta­ro.

Štai ką te­ko iš­girs­ti iš R.Ko­cha­naus­ko lū­pų: „Ar džiau­giuo­si? Jūs juo­kau­ja­te... Juk nė­ra nie­ko bran­ges­nio tre­ne­riui, kaip jo auk­lė­ti­nio sėk­min­ga kar­je­ra. Ypač to­kia pa­sau­li­nė! Nors aš vi­są lai­ką ti­kė­jau, kad Gin­ta­ras bus įver­tin­tas. Bet to­mis nak­ti­mis, kai jo tre­ni­ruo­ja­ma rink­ti­nė žais­da­vo, be­veik ne­mie­go­da­vau. Be­je, ne­ap­si­ri­kau, pa­sau­lio čem­pio­na­tas Ru­si­jo­je pa­ro­dė, kad Gin­ta­ras ne­ei­li­nis reiš­ki­nys. Jis dir­ba juo­dai, kaip jau­tis. Gal dėl to da­bar apie jį tiek daug kal­ba­ma, jį ži­no, pra­šo jo au­to­gra­fo. Ži­no­ma, aš nuo­šir­džiai sa­kau, di­džiuo­juo­si, kad jis at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą ir lie­tu­viš­kai kal­ba.“

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2019 Geg 24 11:42

Ilgametis Sekmadienio lygos architektas Malžinskas: mėgėjų futbolas dažnai įdomesnis nei A lyga
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... nei-a-lyga

2005 metais žinomiems TV veidams Vytarui Radzevičiui bei Martynui Starkui kartu su Pauliumi Malžinsku kilo idėja, kad Vilniui reikia savo mėgėjų futbolo lygos. Taip gimė SFL – Sekmadienio futbolo lyga. Ilgametis jos vadovas, buvęs teisėjas, FIFA komisaras ir dabartinis Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) prezidentas Paulius Malžinskas po 15 metų darbo pasitraukė iš SFL vadovo pareigų. Su juo LRT.lt kalbasi apie SFL sėkmės priežastis, pradžią ir mėgėjų futbolo žavesį.

„Esu įsitikinęs, kad mėgėjų lygos rungtynes dažnai įdomiau žiūrėti, nei A lygą ar Pirmą lygą. Kartais liūdna, kai žaidėjai profesionalai, uždirbantys pinigus neturi aistros. Mėgėjų lygoje technikos lygis, žaidimo lygis, aišku žemesnis, tačiau ten tiek aistros“, – apie mėgėjų futbolo žavesį kalba P. Malžinskas.

47-erų P. Malžinskas naujuoju VRFS prezidentu išrinktas 2017 metų gruodį ir po metų darbo nusprendė, kad sėdėjimas ant dviejų susijusių organizacijų vadovo kėdžių kertasi su skaidrumo standartais. Dėl to ir tikslo išlaikyti SFL nepriklausomybę P. Malžinskas nusprendė SFL vadovo postą palikti.

Anot Pauliaus, per 15 metų SFL nuėjo ilgą kelią ir padarė labai daug. Kelių žmonių idėja labai greitai išaugo iki didelės lygos su daugybe Vilniaus mėgėjiškų komandų. Kai kurios gyvuoja visus 15 metų, turi dublerių ekipas ir net deda žingsnius link vaikų komandų kūrimo.

Šiuo metu SFL per metus įvyksta apie 1500 rungtynių – įskaičiuojant visus lygos organizuojamus čempionatus, taures ir kitus projektus. Sudėjus visas SFL komandas skaičius irgi solidus – 80. Iš jų 44 komandos žaidžia normalų lauko futbolą 11 prieš 11.

– Kaip ir kam kilo SFL sumanymas prieš 15 metų?
– Tai buvo Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus iš „Prelegentų“ klubo idėja. Mes su jais nuo seno žaidėme sekmadieniais, aš tuo metu buvau teisėjas, turėjau laiko ir man pasiūlė įkurti lygą ir jai vadovauti. Tuo metu buvo labai daug neorganizuotumo, mėgėjų lygos tokios apskritai nebuvo. Tai buvo naujiena Lietuvos sporte – privati lyga.

Per 2-3 metus labai išaugome, nes informacijos sklaidai iškart panaudojome internetą, kuris 2005 metais dar buvo naujiena. Mašina užsikūrė greitai. Po dviejų metų panašiu keliu nuėjo ir krepšinis, Sostinės krepšinio lyga, kitos. Vėliau prasidėjo dar daug įvairių projektų, iš mūsų daug kas išsiplėtojo.

– Kokie tuomet buvo didžiausi iššūkiai?
– Aikščių trūkumas buvo katastrofiškas, teisėjų trūkumas irgi didelis. Įtempti santykiai su tuomet veikusia Vilniaus apskrities futbolo federacija. Mes buvome visiškai nepriklausoma lyga, privatus projektas, buvo konkurencija – komandos rinkosi pačios, kur nori žaisti. Jos pasirinko geresnę organizaciją, struktūrą ir iš miesto pirmenybių perėjo į SFL. Mes nukonkuravome federacijos rengiamą sistemą.

– Ką jūs tuo metu darėte geriau, kad nukonkuravote kitus?
– Viską. Tą pačią dieną buvo suvedami visi rungtynių rezultatai – Augustinas Pakulis iš eurofootball.lt daug įdėjo darbo, noriu dar kartą geru žodžiu paminėti. Rezultatai, statistika, įvarčiai tą pačią dieną atsirasdavo internete – tai Lietuvoje buvo nelabai matyta, net A lygoje.

Paskui jau atsirado nuosavas puslapis. Informacijos patikimumas, greitis, komandų sudėtys, žaidėjų profiliai, rungtynių aprašymai, vėliau – ir divizionų aprašymai. Nuolat keitėme komandų skaičius divizionuose, ieškojome geriausių variantų.

– Kokias darbais SFL per tuos 15 metų labiausiai didžiuojatės?
– Kad pasiekėme, jog futbolas turi būti valdomas kitaip, informacija pateikiama kitaip. Iškėlėme tokius standartus, kurias paskui vadovavosi visi. Gal nuskambės įžūliai, bet mėgėjų lygoje išsikėlėme A lygos standartus.

Elektroninė žaidėjų registracija į LFF ir kitas struktūras atėjo tik vėliau, anksčiau žmonės veždavo popierius į federaciją, o mes viską darėme novatoriškai. Parodėme, kad galime dirbti greitai, efektyviai ir paprastai, kad reikia išnaudoti šiuolaikines priemones.

– Ar teko įdėti savų pinigų?
– Buvo įdėta nemažai, 2009 m. dalyvavome ES projekte, kuriant internetinę savo svetainę. Visas projektas kainavo apie 180 tūkst. litų, apie 20 proc. buvo investuota mūsų pinigų. Investavome į Jamonto parko projektą, teikėme Savivaldybei siūlymus, kaip pritaikyti tą vietą sporto reikmėms. Po 10-ies metų lyg ir kažkas pajudėjo, gal ten kažkas atsiras.

– Kaip pasikeitė klubų situacija SFL gyvavimo metu?
– Klubai labai sustiprėjo, atsiminkime mūsų istorinį novatorišką sprendimą, kad klubai turi būti juridiniai vienetai. Paskui priimtos mokesčių pataisos, kai buvo galima skirti 2 proc. viešosioms įstaigoms. Klubai užsiregistravo, kaip viešosios įstaigos ir dabar klubo narių parama pačiam klubui tais 2 procentais yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Niekas tada neįsivaizdavo, kad tokiame visiškai mėgėjiškame lygyje galima klubus kurti, kaip juridinius vienetus.

Dabar klubai stiprėja, turi antras komandas, keli turi vizijų kurti vaikų grupes. Viskas auga. Yra klubų, kuriems jau 15 metų, įsivaizduokite, kiek juose pasikeitė žaidėjų, vadovų, o jie toliau gyvuoja, tiesiog žaidžia futbolą.

– O situacija infrastruktūroje?
– Faktas, atsirado trys naujo aikštės – Fabijoniškės. Senvagė, LFF stadionas. Aišku, pagerėjo. Anksčiau Grigiškių, Bukiškio stadionai buvo nudėvėti, ten vykdavo daugybę rungtynių. Dabar jau retos, renkasi žmonės patogesnę aplinką, geresnę aikštę, kur nėra dulkių, kur yra dušai, persirengimo kambariai. Situacija pagerėjo, bet tikrai nepakankamai.

Nors Vilniuje atsirado kelios aikštės, tačiau jų nepakanka tokiam miestui. Nebūtinai futbolui, bet ir lengvajai atletikai, kitoms sporto šakoms.

– Kiek aikščių norėtumėte turėti Vilniuje?
– Aš jūsų paklausiu, ar įsivaizduojate, kiek kas savaitgalį rungtynių vyksta Vilniuje? Atsakau – gal apie šimtą. Vaikų varžybos elitinės, moterys, mėgėjai – per savaitgalį Vilniuje sužaidžiama iki 150-ies rungtynių. Šeštadienį nuo ryto žaidžiama, sekmadienio vakarais laikų neužtenka.

Dar bent 3-4 pilnų matmenų aikštės turi būti, būtinai reikia dar vieno dengto maniežo. Padėtis „Sportimoje“ katastrofiška, žmonės netelpa, moka per vasarą už nuomą vien tam, kad išlaikytų savo turima laiką žiemos metui. Norinčių eilė didžiulė, situacija nėra gera.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Interviu

2019 Lie 30 11:48

Karjeros etapo Lietuvoje pradžią prisiminęs Švrljuga: buvo keista

https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... EBZnAKMfCw

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2019 Gru 22 13:37

Povandeninį laivą įsigijęs V. Romanovas: gavau 130 eurų pensiją
https://www.lrytas.lt/sportas/startai/2 ... -12996010/

– Kalmanovičių jūs pažinojote nuo vaikystės?
– Jis jaunesnis. Paviršutiniškai pažinojau.

– Jis jus kažkur apgavo – jei tikėti ankstesniais interviu?
– Na… Apgavo. Su futbolo klubu „Kaunas“. Aš buvau Londone, žmonės sako: „Šabtajus apgaudinėja, nederamai elgiasi“. Atsakiau – na ir tegul apgaudinėja!

– „Kaunas“ jums priklausė abiem po lygiai?
– Taip, po 50 procentų. O Šabtajus patylomis padarė taip, kad jam atiteko visi 100 procentų. Iškart atėmė autobusą ir ėmė išpardavinėti žaidėjus. Man treneriai skundžiasi, aš purtausi: „Man nusibodo. Tegul daro, ką nori“.

Žmonės iš klubo patys ėmė ir jį išmetė. Tada Šabtajus dar ėmė pretenzijas kelti. Na, nesvarbu. Velionis. Ką apie jį kalbėti? Norėjo futbolininką Trakį iš manęs nušvilpti, paskutiniu momentu perėmiau. Paskui pardaviau Aliošinui į „Torpedo“ (Vladimiras Aliošinas – šio Maskvos klubo savininkas – Red.).

– Kai kas derybas su Aliošinu prisiminė kaip pragarą.
– Mes greitai susitarėme. Tas Trakys panašus į Jankauską. Tik norint tapoti Jankausku jam reikėjo penkerius metus dirbti. Prisikankinau su juo! Sakau: „Jeigu tave kur nors parduos – viskas, karjera baigta. Dabar atiduosiu tave Aliošinui už gerus pinigus. Jei nesumokės – nežaisi“.

– Sumokėjo?
– Ateinu pas Aliošiną į priimamąjį. Galvoju – ko čia ta sekretorė laksto pirmyn atgal? O ji akimis rodo: „Štai papūga. Jei tris kartus suskambus nespėji pakelti telefono, rėkia ant viso Lužnikų stadiono: „Ko, kar-r-r-ve, ragelio nekeli?!“ Kas išmokė?“

– Aliošinas kuo nors nustebino?
– Užeinu, Trakys šalia: „Štai žaidėjas. Tokia ir tokia suma“. Aliošinas ištraukė keletą pakelių pinigų ir tylėdamas padėjo prieš mane. Štai ir visos derybos. Trakiui sakau atsisveikindamas: „Tai tavo šansas, reiki arti!“ – „E, e…“

– Kalmanovčius turėjo savo versiją – neva jūs susilažinote, ar jis padarys „Kauną“ čempionu. Tas ėmė ir padarė – per metus.
– (Ilgai juokiasi) Visai kaip Byšovecas (Anatolijus Byšovecas – iš Ukrainos kilęs žinomas futbolo treneris – Red.).

– O ką Byšovecas?
– Vaikščiojo man iš paskos Škotijoje ir tik pritarinėjo: „Oooo…“, „Aaaa…“ Paskui matau – vieną mano futbolininką permetė į „Tom“ (futbolo klubas Rusijoje – Red.). Iš ten man skambina: „Kaip tau Byšovecas?“ Atsakau: „Oooo…“

– Kaip su juo išsiskyrėte?
– Sakau: „Tu buvai geras futbolininkas. Žvaigždė! Bet kaip treneris – tuščia vietą. Toks man nereikalingas“. Jis užvirė, tiesiog prie žmonių: „Aš tau tuoj snukį išmalsiu“. O aš tęsiu: „Tu išvis nieko nesupranti. Nežinau, kaip tave išvis laikė treneriu…“ Pamenate, buvo toks Andrejus Červičenka? (verslininkas, buvęs Maskvos „Spartak“ klubo prezidentas – Red.)

– Kas gi jo nepamena.
– Tai jis man pasakė: „Į kurią vietą futbolininką bebučiuotum – visur užpakalis“. Gryna teisybė! Jei treneris su tavimi, šeimininku, neranda bendros kalbos – nieko neišeis. Aš įsitikinau. Tau žaidėjas brangesnis nei savo vaikas. O jis jį brūkšt – ir išmetė… Tu matai visą mozaiką, žiūri jaunimą – o jam įdomi tik ši diena. Kas ten buvo „Chelsea“ klube įžymus – Mourinho? Aš Romai (Romanui Abramovičiui, „Chelsea“ savininkui – Red.) pasakiau: „Vyk tu jį!“.

– Kodėl?
– Tas Mourinho dirbo sau. Ne komandai. Aš specialiai atvažiavau pas Abramovičių kalbėtis dėl agentų – siūliau sukurti sistemą, kai agentai būtu klube. Bus sukurtas specialus agentų biuras. Kai jie iš šalies, gali sugriauti viską! Tikslas vienas – perparduoti futbolininką, uždirbti. Žaidėjui smegenis pudruoja.

O klube viskas turi būti vieninga. Pas mane „Hearts“ biudžetas buvo dešimt kartų mažesnis už „Celtic“ ir „Rangers“. O aš juos mušiau! „Rangers“ klubą net su „Kaunu“ aplošiau. O Škotijoje ne futbolas – karas!

– O ką Abramovičius?
– Mus supažindino Deripaska (Olegas Deripaska, Rusijos oligarchas, – Red.). Sakau jam: „Kol agentai neatsidurs tavo rankose – trankysiesi kaip musė į stiklą. Jokios prasmės kišti pinigus į klubą. Vis tiek valdys šita gauja – o iš tavęs juoksis. Reikia klube surinkti 5-10 agentų, kad žaidėjams niekas nekabintų makaronų“ – „Tai neteisėta!“.

Na, gerai. Dabar viskas likę taip pat?

– Dabar netgi sunkiau.
– Tai futbolo žlugimas. Viskas vista šou verslu. Aš pirmas pasakiau anglams: „Jūs 40 metų nebuvote čempionais ir dar 40 nebūsite“. Dabar bijojau, kad pateks į finalą. Nepateko, ačiū Dievui.

– Agentų jūs neapkęsdavote. Bent vieną išvarėte iš kabineto?
– Išmesdavau! Tai padugnės! Kuris pradėdavo išsukinėti rankas – pas tą žaidėjo iš principo neimdavau.

– Jūs dar turėjote „Kauno“ futbolo klubą.
– „Kaunas“ žaidė su „Liverpool“, jie buvo ką tik paėmę Peterį Crouchą už 8 milijonus. Mes puikiai pasirengę, o jie įsitempę. Vatinėmis kojomis. Tampome juos visą mačą. Jų šeimininkas Davidas Mooresas graudžiai žiūri: „Kaip su tokia komanda grįžti namo?“ Nusijuokiu: „Tai parduok“.

– Sklido gandai – jūs vos nenusipirkote „Liverpool“
– Tai tiesa!

– Tada laukiu detalių.
– „Liverpool“ šeimininkas įdėmiai į man pažiūrėjo: „Duosi 200 milijonų – aš net su klubu į Angliją negrįšiu“. Pas mane netgi liko preliminari sutartis. Sakau tada: „Kam pardavinėti komandą, jei galima atiduoti Romai Abramovičiui Gerrardą? Viskas atsipirks! Jis paims jį už 120 milijonų!“

– Iš tiesų.
– Mooresas paplojo man per petį: „Tai tu, užsienietis, gali parduoti. Savo ‚Hearts“ darai ką nori. O mane fanai užmuš“.

– Kodėl nenusipirkote?
– Iškart paskambinau Deripaskai: „Olegai, bijau ten lįsti vienas. 200 milijonų – taip būna tik kartą gyvenime! Imam?“ Ne, atsako. „Romanas išsidirbinėja, o dar aš lįsiu. Man su savo skauduliais susitvarkyti…“

O pačiam įdėti 200 milijonų buvo baisu. Nors svarsčiau. Pavakarieniavau su Mooresu, sėdim pas mane kabinete. Pradedu zonduoti – kiek žemės? Kas priklauso klubui? Skambinu į Angliją, paaiškėja – ten nekilnojamojo turto už 200 milijonų! Žemė, pastatai! Plius futbolininkai. Klausimas pakibo mėnesiui.

– Ieškojote partnerio?
– Taip. Neradau. Ir staiga – už 600 milijonų „Liverpool“ nupirko amerikiečiai.

Kalinauskas
Pranešimai: 3261
Užsiregistravo: 2014 Sau 25 23:44

Re: Interviu

2019 Gru 23 13:42

Liverpoolio gerbėjai myžtelėjo į kelnes beskaitydami

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2019 Gru 23 16:45

Liverpoolio gerbėjai myžtelėjo į kelnes beskaitydami
Romanovas tą patį jau yra pasakojęs per krizę.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2019 Gru 23 20:25

Išskirtinę futbolo talentų ugdymo sistemą pristatęs Babravičius: norime įkvėpti trenerius labiau stengtis dėl vaikų
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... -del-vaiku

Buvusio Lietuvos futbolo rinktinės trenerio Edgaro Jankausko štabe dirbęs analitikas Marius Babravičius prieš kelias savaites vykusioje Pirmojoje futbolo konferencijoje Vilniuje pristatė išskirtinę talentų vystymo programą, skambiai pavadintą „Ypatingu dėmesiu“. Portalui LRT.lt jis daugiau papasakojo apie savo programą, kurios esmė – su vienu žaidėju dirba net kelių įvairaus plauko futbolo specialistų komanda.

Kaip LRT.lt pasakojo M. Babravičius, jis dirba su kelių žmonių komanda – du atsakingi už techninį žaidėjo parengimą (Robertas Šuškevičius ir Tomas Staniūnas), o kiti treneriai atitinkamai rūpinasi fiziniu parengimu (Vilniaus „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris Marius Čeliauskas) ir individualia taktika (pats M. Babravičius). Komandoje yra du žmonės – dietologė (pašnekovo žmona Gertruda) ir psichologas (Sikstas Radzevičius), kurie jaunuoliams suteikia žinių, paprastai negaunamų jokiose futbolo akademijose.

„Remiamės Vakarų praktika, bet ją pritaikėme prie Lietuvos aplinkos. Ką padarėme kiek kitaip? Labai individualiai pažiūrėjome į planavimą ir įrankius, su kuriais kontroliuojame procesą. Tiek daug dėmesio žaidėjams gali sau leisti tik elitiniai klubai ir tikrai ne jaunimui. Paprastai komandose būna 4–5 treneriai, jie turi 20–25 žaidėjus ir dalijasi tuo dėmesiu. Kad vienas žaidėjas gautų 4 ar 5 trenerių dėmesį – taip nebūna. Bent jau aš jaunimo futbole nesu susidūręs su tuo. Nieko stebuklingo neišradome, tiesiog labai daug tarpusavyje bendraujame, diskutuojame, dalinamės informacija, nes būna, kad suplanuoji vienaip, bet situacija pasikeičia ir reikia viską perplanuoti. Todėl aš ir vadinu taip ypatingu dėmesiu, nes viskas vyksta kone realiu laiku“, – pasakoja M. Babravičius.

Jis negali atskleisti tikslių duomenų apie jaunuolius, su kuriais dirba pastarąjį pusmetį, tačiau vienas jaunasis futbolininkas ir „Žalgiriečio“ futbolo akademijos netrukus švęs 17-ąjį gimtadienį, kitas – 15-metis.

„Kai buvau kiek nutolęs nuo futbolo, į mane kreipėsi vieno iš vaikų tėvas, norėjo pakalbėti, kaip būtų galima padėti tiek jo sūnui, tiek komandai. Aš pasiūliau eiti tokiu keliu, pasiūliau tokį kaip paketą, kaip jis galėtų atrodyti. Dirbame jau pusę metų, tai buvo minimalus mūsų susitarimas. Reikia dirbti metus, kad galėtume tikrai matyti ir įvertinti rezultatus. Mums labai įdomu, ką ir kiek galime pasiekti per tokį laiką“, – pasakoja M. Babravičius.

„Tai nebuvo tie žmonės, kurie yra absoliutūs savo komandų lyderiai. Su savo mini problemomis, vienam jų buvo didelis brendimo šuolis – per metus išaugo 20 centimetrų. Tai yra „kosmosas“... Tu išaugi, o natūralu, kad raumuo neišsitempia, prasideda sausgyslių, sąnarių skausmai. Jei tu vienodai su visais treniruosiesi – bus nuolatinė trauma. Pusę metų prabuvęs tokioje būsenoje toks vaikas atsiliks nuo bendraamžių, negaus rungtynių laiko, o jei jam dar nebus paaiškinta, kas atsitiko, greičiausiai jis būdamas 15 labai stipriai pagalvos, ar iš viso dar nori žaisti futbolą. O tai tikrai nereiškia, kad jis neturi potencialo.

Ši praktika atėjo iš Danijos, kur aš dirbau. Ten kiekvienas žaidėjas prieš treniruotę turi atskiras užduotis savo problemoms spręsti. Yra praktika, kuri rodo, kas paprastai būna 13-mečiams, 15-mečiams ar 16-mečiams, tad skiriamos užduotys dar prieš atsirandant problemoms, kad bėdų pavyktų išvengti. Kiek mes Lietuvoje apie tai susimąstome? Treneriai sako, kad nėra iš ko rinktis. Visų pirma patys labai daug nurašome ir nekreipdami dėmesio atmetame. Žmonės atkrenta, nes mes tiesiog nežinome, ką su jais daryti“, – teigė M. Babravičius.

Jis prisipažįsta, kad pirmiausia norėjosi įrodyti sau pačiam, kad tokios treniruotės duos naudos. Žinoma, nauda buvo milžiniška ir pagal visus parametrus treniruoti žaidėjai padarė didelį kokybinį šuolį. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad šie treniruoti vaikinai tikrai taps profesionaliais futbolininkais.

„Jeigu jis ir netaps futbolininku, šiandien tas žaidėjas jau supranta daugiau, su visa pagarba, nei kai kurie treneriai. Vien iš technikos ir taktikos pusės. Jo supratimas apsivertė – ką reiškia erdvės suvokimas, pozicijos pasirinkimas ir t. t. Žaidėjas jau moko savo kolegas aikštėje, padeda jiems, atsiranda lyderio savybių. Jei jis ir netaps futbolininku, suvokimas jau bus kitoks, galbūt jis galės siekti kitokios karjeros – analitiko, fizinio rengimo trenerio, sporto vadybininko. Jis jau daug daugiau žino negu bendraamžiai“, – savo programos pliusus vardija M. Babravičius.

„Mano pagrindinis tikslas – įkvėpti trenerius, akademijų vadovus, kad jie pamatytų, kiek iš tikro reikia dėmesio, kiek įdėti darbo, kad išspaustum žaidėjo potencialą. Ir svarbiausia – jis turi būti skirtingas. Negali dviejų skirtingų asmenybių, skirtingo amžiaus vaikų treniruoti vienodai. Vieną tada gadini, kitam – nepadedi.“

Anot M. Babravičiaus, futbolo akademijos Lietuvoje turi ieškoti resursų, kad komandose būtų ne vienas ir ne du treneriai. Idealiu atveju reikia, kad kiekviena komanda turėtų vyr. trenerį, asistentą, fizinio rengimo trenerį ir analitiką. Tai turėtų būti daroma nuo tada, kai futbolas pradedamas žaisti 11 prieš 11, tai yra 12 metų.

„Iki 12 metų viskas visada yra gerai, yra masė vaikų, o nuo 12-os prasideda byrėjimas. Pasikeičia socializacija, brendimas, psichologiniai dalykai, traumos – viskas susideda. Lietuvoje specialistai nesugeba išlaikyti vaikų nuo 12 metų – nubyrėjimas yra labai didelis. Antras nubyrėjimas – kai reikia pereiti į suaugusiųjų futbolą.

Iki 12 metų yra svarbus ypatingas dėmesys kiekiui, kad vienas treneris būtų atsakingas už maksimaliai 8–10 vaikų. Jeigu yra daugiau, tu tą dieną koncentruojiesi tik į tuos, kuriems sekasi, bet potencialas galbūt yra kitur. Treneriai turi keisti savo požiūrį. Turi išmokti atpažinti potencialą, jį pastebėti. Jeigu aštuonmetis yra greitesnis už kitus ir visus apsivaro – tai dar nereiškia, kad jis bus futbolininkas. Mes tada nepamatome kitų dalykų, gal kažkuris vaikas dar kamuolio nelabai paspiria, bet visiškai kitaip mąsto aikštėje.

Dar viena problema, kuri irgi po truputį keičiasi, – trenerio augimas kartu su grupe. Treneris gauna šešerių metų vaikų grupę ir su jais auga iki pat 18-os. Tai yra pati didžiausia bėda. Tu negali būti specialistas visur. Šešiametį tu mokai vikrumo, koordinacijos, bazinių dalykų, o vėliau, 12-os, 14-os ir t. t., prasideda visiškai kiti procesai. Fiziniai, taktiniai, techniniai, psichologiniai – kiekvienoje amžiaus grupėje yra kone atskiras mokslas. Treneriai turi specializuotis į amžiaus grupes. Negali treniruoti dešimtmečių ir su jais kilti į paauglystę. Augdamas su grupe viską darai tik paviršutiniškai“, – vaikų ir jaunimo treniravimo problemas vardija M. Babravičius.

Tačiau visada išlieka klausimas, ką daryti su tais vaikais, kurie tikrai nepretenduoja tapti profesionalais, tačiau futbolą žaidžia savo malonumui. Kaip, pradėjus į treniruotes žiūrėti itin rimtai jau nuo 12 metų, neatimti tiesiog džiaugsmo žaisti, sportuoti ir gerai leisti laiką.

„Čia reikia rasti balansą – tai labai svarbu. Džiaugsmas žaisti futbolą turi tęstis visą gyvenimą. Jeigu suaugę vyrai treniruotėje elgiasi kaip vaikai, reiškia, kad treniruočių aplinka yra gera. Reiškia, kad džiaugsmas žaisti niekur nedingęs. Aš ir pats kartais pastebiu, kad, susitikęs su draugais pažaisti, elgiuosi kaip vaikas.

Iki 15 metų žaidėjų net nereikia skirstyti į pozicijas, reikia pažaisti visose. Galbūt vienose daugiau ar mažiau, bet reikia žaisti visur ir su užduotimis. Kai visą gyvenimą esi gynėjas, kitą kartą net nesuvoki, ką veikia puolėjas. Jeigu tu to nebūni pabandęs, labai sunku suprasti komandos draugą. Kita vertus, futbolas eina į tokią pusę, kad visos pozicijos rotuojasi. Elite treneriai vadovaujasi tuo, kad, atsidūręs bet kokioje pozicijoje, tu turi žinoti, ką toje pozicijoje reikia daryti. Tau tai neturi būti šokas, reikia žinoti, kokias užduotis turi atlikti, kai atsiduri toje pozicijoje“, – teigia M. Babravičius.

Anot jo, vaikai treniruotėse turi būti skirstomi ir į lygius: A ir B, jei yra didelis kiekis, gali būti ir C lygis. Tada iš žemesnių sugebėjimų vaikų nebus atimtas džiaugsmas tiesiog tobulėti, o didesnių gabumų vaikai, treniruodamiesi ir žaisdami su sau lygiais, greičiau tobulės.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2019 Gru 30 17:31

Kesminas, Dambrauskas ir Skarbalius Delfio TV laidoje "Sportinė forma" pakalbėjo apie Lietuvos futbolo metus ir opius klausimus

Ekspertai – apie Lietuvos futbolo „progresą“: mes – žingsnį į priekį, konkurentai – penkis
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/sportas/futbolas/e ... d=82990455

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2020 Sau 01 12:38

Įfomus interviu, verta paskaityti

Futbolo agentas V. Mižigurskis: „Nepavydžiu Lietuvos rinktinės treneriams“
Visą straipsnį galite rasti https://www.futbolas.lt/naujiena/407394 ... treneriams
Paskutinį kartą redagavo 1 Anbo. Iš viso redaguota 2020 kartus.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2020 Geg 26 13:47

Įdomus Andriaus Skerlos interviu :)

A.Skerla: apie PSV virtuvę, džentelmeną Robsoną ir trenerio karjerą
https://youtu.be/qecADk0CDLE


Grįžti į