Respublik
Pranešimai: 9067
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2022 Lap 02 20:05

Vaida Česnauskienė: apie vaikų auklėjimą, santykių su vyru paslaptis ir kodėl ėmė žaisti futbolą
https://www.zmones.lt/naujiena/vaida-ce ... WBlvKK7Vwb

Respublik
Pranešimai: 9067
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2023 Rgs 24 15:17

38 metus dirbantis futbolo treneris – apie išugdytas žvaigždes ir savo darbų receptus
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-2114470
Indrė Baltrušaitytė

Įsimylėjęs ir atsidavęs futbolui – taip būtų galima apibūdinti ilgametį futbolo trenerį Gintą Buzą, išauginusį ne vieną Lietuvos futbolo žvaigždę. Per 38 metų karjerą futbolo specialistas patirtį kaupė treniruodamas vaikus, vyrų klubus, jaunių rinktines ir nacionalinę rinktinę, prie kurios prisijungti jį pakvietė vienas sėkmingiausių visų laikų Lietuvos futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius.

Beveik keturis dešimtmečius futbolo treneriu dirbantis G.Buzas džiaugiasi savo paties treniruotais ir išaugintais auklėtiniais, žinomais Lietuvos futbolininkais, tokiais kaip Andrius Skerla, Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas, Žydrūnas Karčemarskas ar Justas Lasickas. Tai – tik keletas garsių vardų, kuriems iškilti į lietuviškojo futbolo aukštumas padėjo treneris iš Alytaus.

Profesionalų futbolą G. Buzas žaidė ir pats – karjerą pradėjo gimtojo Alytaus „Dainavos“ klube, į kurį prisijungė būdamas 16 metų. Vėliau karjerą tęsė Kauno „Atlete“ ir Vilniaus ekipose, o penkiolika metų trukusį futbolininko kelią baigė sostinės klube „Panerys“.

Dabar 60-metis G.Buzas dirba futbolo mokykloje „Geležinis vilkas“. Paklaustas, kas jį motyvuoja šitiek metų skirti futbolo treniravimui, jis atviravo: „Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams.“

Pokalbyje su 15min treneris pasakojo apie savo futbolininko karjerą ir tuometines peripetijas, apie darbą vyrų rinktinėje ir ryšį su savo „futbolo sūnumis“ bei dalijosi istorijomis apie juos – pavyzdžiui, kodėl J.Lasickas buvo pramintas futbolo „Mocartu“, o E.Jankauskas – federacijos gelbėtoju, kaip Ž.Karčemarskas perėjo į Vilniaus „Žalgirį“, o A.Skerla vos netapo kulinaru. Visa tai ir dar daugiau – interviu su G.Buzu.

Futbolo tais laikais karjera nepavadinsi

„Karjera... Tais laikais to karjera nepavadinsi, – apie savo atsiradimą futbolo aikštėje kalbėjo G. Buzas. – Futbolą tuo metu žaidė visi – ir maži, ir dideli. Žaisdavome vaikai gatvėje visą dieną – dieną išeini, o grįžti tik vakare. O palankiai susiklosčius aplinkybėms, Algimanto Liubinsko dėka, šešiolikmetis pakliuvau į suaugusiųjų futbolą.“

Futbolo specialistas pasakojo, jog tuo metu A Liubinskas, kuris buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneris, dirbo sporto komitete ir įvedė eksperimentą – aukščiausioje vyrų lygoje turėjo žaisti du iki 18 metų ir trys iki 24 metų futbolininkai. Anuomet žaisdavo daug vyresnių žaidėjų, tad šitokiu būdu norėta komandas atjauninti. Anot G.Buzo, toks eksperimentas ilgainiui davė vaisių ir pasiteisino.

„Taip ir susiklostė, kad šešiolikmetis prisijungiau prie „Dainavos“ klubo, žaidžiau kraštinio gynėjo ir krašto saugo pozicijose. O pirmi susitikimai žaidžiant su vyrais buvo nelengvi – kildavo minčių mesti futbolą, bet vyresniems žaidėjams padedant, pamokant ir palaikant, išgyvenau tą etapą ir dar labiau pamilau šį žaidimą“, – viena pirmųjų profesionalaus futbolo patirčių dalijosi treneris.

Baigęs mokyklą Alytuje, G. Buzas išvyko mokytis į Kauną, kur žaidė už „Atleto“ komandą.

„Iš „Dainavos“ į Kauno „Atletą“ atvažiavau kaip krašto gynėjas. „Atletą“ tuo metu treniravo Stasys Stankus, jis priėmė mane į komandą ir iš gynėjo padarė puolėją. Daug kas tuo labai stebėjosi. Dar studijuojant Kaune gimė dukra, žmona vilnietė, tad persikėliau į Vilnių. Gal dešimt metų Vilniaus kolegų buvau laikomas kauniečiu“, – prisiminė buvęs futbolininkas.

Vilniuje G.Buzas atstovavo tokius futbolo klubus kaip „Pažanga“, „SRT“ ir „Panerys“, futbolo aikštėje užėmė vidurio ir krašto saugo pozicijas, o karjerą užbaigė žaisdamas puolėju.

„Panery“ mes žaisdavome su Stasiu Danisevičiumi. Nemažai mačiau futbolo partnerių, bet tokio – nesu regėjęs. Taip, kaip jis žaisdavo – liko pamokos ir atminimas visam gyvenimui. Žmogus-kompiuteris. Žaisdavome, jausdavome, labai gerai suprasdavome vienas kitą. Jis pasižiūri, jau žino, kur spirs – tik pajudėk ir gausi perdavimą ant kurios kojos nori, – apie įspūdį palikusį legendinį Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės saugą kalbėjo ilgametis treneris.

„Panerio“ klube G.Buzas ir užbaigė savo penkiolika metų trukusią profesionalaus futbolininko karjerą. Vis tik dar pora sezonų futbolą žaidė gimtojo Alytaus klubuose „Snaigė“ ir „Poringė“.

Sprendimas tapti treneriu ir pagalba žaidėjams

„Suprantate, kai artėji prie trisdešimties, pradedi galvoti, ar vis dar verta žaisti, ar jau nebe, –sprendimą tapti futbolo treneriu prisiminė G.Buzas. – Dar pats žaisdamas, pradėjau dirbti Vilniaus olimpinio rezervo „Žalgirio“ sporto mokykloje. Tuo metu turėjau neblogus vaikus, čia iš tos 1977-ųjų kartos, kur buvo Andrius Skerla, Vidas Kaušpadas, Nerijus Vasiliauskas, vartininkas Lenkutis Vytukas, taip pat labai talentingas puolėjas Nerijus Čiulada – kito tokio per savo kaip trenerio karjerą aš nesutikau. Mūsų geri santykiai su žaidėjais yra viso ko pagrindas, gražūs prisiminimai, ir aš visą laiką vertinau juos, vertinau užmegztą ryšį. Sporto mokyklos vadovai pamatė, kaip aš bendrauju su vaikais, ir jiems tai patiko. Tad, pagalvojau, užtenka man žaidimo, reikia užsiimti rimtesniais dalykais ir daugiau dėmesio skirti vaikams.“

Per ilgą trenerio karjerą G.Buzas turėjo galimybę pamatyti daug įvairių kartų futbolininkų. Vienus žaidėjus nuo mažens jis treniruodavo pats, kitus sutikdavo jaunių rinktinėse ir jiems pagelbėdavo patarimais. Dar kitus jis stebėdavo nuošalyje, bendraudamas ir dalindamasis savo įžvalgomis su kolegomis. Taip, kartais visai netikėtai, treneris prisidėdavo prie futbolininkų karjeros pokyčių. Pavyzdžiui, viena iš tokių istorijų – ilgamečio Lietuvos rinktinės vartininko Ž.Karčemarsko, kuris dukart buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, perėjimas į Vilniaus „Žalgirį“.

„Žydrūno Karčemarsko treneris kažkada Alytuje buvo mano treneris – Petras Simanavičius. Jis atėjo pas mane prašyti pagalbos dėl žaidėjo perėjimo į „Žalgirį“. Aš pakalbėjau su klubo prezidentu, Žydrūną priėmė. O po to „Žalgirio“ prezidentas man sako: „Gintai, ką čia tu atvežei man?“ Pasirodo, vartininkas atvažiavo traumuotas. Matyt, iš vakaro vakarėlyje santykius aiškinosi ar panašiai, – nusijuokė G. Buzas. – Atsakiau prezidentui – palaikykite jį, pažiūrėkite dar. Ir ką – po pusės metų Karčemarskas išvažiavo į Maskvos „Dinamo“. Mano manymu, Žydrūnas – geriausias vartininkas Lietuvos futbolo istorijoje.“

Treneris prisiminė ir pirmąją pažintį su Arvydu Novikovu – puolėju, patirtį kaupusiu Škotijos, Vokietijos, Lenkijos, Turkijos ir Izraelio klubuose. Šį rugpjūtį nacionalinės rinktinės žaidėjas po penkiolikos metų grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Vilniaus „Žalgirio“ ekipos.

„Atvažiavau į stadioną pažiūrėti varžybų, kaip tik vienoje iš komandų žaidė Arvydas. Po to jo komandos treneris manęs klausia – tai kuris žaidėjas tau patiko labiausiai? Sakau, tas, kurį išleidai penkioms minutėms. Jis galvojo, kad šaipausi iš jo. Bet Novikovas išėjo – pora prisilietimų ir jau matėsi, kad jis bus žaidėjas. Tuos mažiukus aš visada žiūriu – jie žaidėjai, jie visada išlenda“, – kalbėjo G.Buzas.

Darbas nacionalinėje rinktinėje ir „futbolo sūnūs“

„Dabar galvoju, kad gyvenime treniravau visas rinktines – buvo U-16, U-18, U-21 ir, aišku, nacionalinė rinktinė“, – atviravo buvęs futbolininkas.

Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje G.Buzas patirtį kaupė dirbdamas kartu su B.Zelkevičiumi, kuris tuo metu užėmė vyriausiojo trenerio pareigas.

„Džiugu, kad gyvenime labai gražiai susidūrėme su Benjaminu Zelkevičiumi. Kai dirbau nacionalinėje rinktinėje, manęs vienas žurnalistas paklausė: „Kaip jūs čia nacionalinės rinktinės treneriu patapote?“ Aš jam sakau – o tu ar iškart tapai žurnalistu? Ne, mokeisi. Taip ir aš – atsivedžiau savo kartą, savo vaikus, kurie augo su manimi, kurie žaidė jaunių rinktinėse, todėl atėjo laikas ir man. Vaikai mane iškėlė į tą poziciją, o treneris Zelkevičius manimi patikėjo ir pakvietė treniruoti nacionalinę rinktinę. Jis buvo mano mokytojas ir draugas. Esu jam dėkingas už suteiktą galimybę ir gyvenimo pamokas, kurių tikrai netrūko. Mano akyse jis – geriausias Lietuvos treneris. Juo buvo, yra ir liks“, – patirtį nacionalinėje rinktinėje prisiminė G.Buzas.

B.Zelkevičius Lietuvos futbolo istorijoje minimas kaip vienas sėkmingiausių visų laikų trenerių. Vienas žymiausių jo pasiekimų – triumfas 1987 metų pasaulinėje universiadoje Zagrebe treniruojant Vilniaus „Žalgirį“. Kartu su vilniečių komanda B.Zelkevičius dukart laimėjo Baltijos lygą, tapo Lietuvos čempionais, triskart iškovojo Lietuvos taurę.

„Kai aikštėje pasirodydavo Skerla, Ražanauskas, Jankauskas ir Šemberas, Zelkevičius sakydavo – „Tavo futbolo sūnūs“, – šypsodamasis pasakojo treneris.

Iš nacionalinės rinktinės G.Buzas pasitraukė kartu su B.Zelkevičiumi: „Buvome sutarę, kad aš su juo ateinu ir su juo išeinu.“

Pasak ilgamečio trenerio, po to Lietuvos nacionalinėje rinktinėje įvyko skaudi permaina, kurios padariniai jaučiami iki šiol.

„Rinktinė vienu laikotarpiu atsisveikino su dauguma patyrusių žaidėjų – Karčemarsku, Danilevičiumi, broliais Česnauskiais, Šemberu, Klimavičiumi. Neliko rinktinės stuburo. Liko jauni žaidėjai, jie mokėsi iš savo pačių klaidų. Viskas sugriuvo, todėl dabar toks ir rezultatas. Užauginti žaidėjus reikia laiko. Viską sugriauti lengva, o pastatyti?“ – svarstė G.Buzas.

Treneris savo buvusį auklėtinį E.Jankauską, vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, kuris žaisdamas „Porto“ klube laimėjo UEFA Čempionų lygą, laiko Lietuvos futbolo federacijos gelbėtoju.

„Paimti komandą, rinktinę tokiu laiku... Mes kalbėjome, sakau, Edgarai, ar tu supranti, kad tu savižudis? – pasakojo G. Buzas apie E.Jankauską, kuris šiemet, po penkerių metų pertraukos, sugrįžo į nesėkmių kamuotos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio postą. „Kai šiais metais Edgaras atėjo į rinktinę, jį visi pradėjo atakuoti. Aš jį palaikiau su savo argumentais – niekas man neprieštaravo, bet visi galvojo, kad aš eisiu į nacionalinę rinktinę su juo, – atviravo buvęs E.Jankausko treneris. – Sakau: žmonės, yra jaunesnių už mane. Aš treniruoju vaikučius, džiaugiuosi tuo. Man rinktinė jau praeitas etapas.“

„Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“

„Jis vaikas tylus, ramus buvo, – apie Andrių Skerlą kalbėjo G.Buzas. – Į futbolą vėlokai atėjo, su draugu. Aš jo prašydavau, kad vis atsivestų draugą, nes jis mane labiau domino nei Skerla. O po to žiūrėjau, kaip pats Andrius stengėsi – buvo žingeidus ir atkaklus vaikas.“

„Unikalus atvejis apie jį, kur futbolas būtų baigęsis. Susitariau su kolega Rimu Kochanausku, kad Skerlą paimtų į vyresniųjų rinktinę. Grįžta jis iš jos, sako: „Treneri, aš į kulinarijos technikumą nunešiau dokumentus.“ Klausiu jo, gal mokykloje kas jį taip spaudė pasielgti? Jis man atsako:„Ne, tai su draugu nutarėme, draugas sakė, jog ten panelių daug“. Sakau: „Greitai tik dokumentus atsiimk.“ Jis gynėsi, kad į savo mokyklą negrįš, o aš pažadėjau jį įtaisyti į kitą. Ir ką, važiuoju aš į Ozo gimnaziją, ateinu pas direktorių, sakau: „Gal mokinys ir nekoks, bet priimkite, gali būti futbolininkas geras.“ Patikėjo manimi tada.

Kartą žiūriu, šaukia mane gimnazijos direktorius, galvoju, na, jau kažką prisidirbo Skerla. Prieinu, o direktorius sako: „Duokit mums daugiau tokių futbolininkų, iš kur jūs jų tokių gaunate?“, – A.Skerlos bandymą „pabėgti“ iš futbolo prisiminė treneris.

G.Buzo dėka į futbolą „sugrįžusio“ A.Skerlos karjera vingiavo per Lietuvos, Nyderlandų, Škotijos, Rusijos ir Lenkijos klubus. Vienas sėkmingiausių karjeros etapų – su „Eindhoven PSV“ laimėta Nyderlandų aukščiausia futbolo lyga. Lietuvos rinktinei A.Skerla atstovavo penkiolika metų ir buvo vienas pagrindinių komandos gynėjų.

„O po to Andrius kaip ėjo, taip ir nuėjo, – apie auklėtinio karjerą tęsė G.Buzas. – Pasimatydavome, atvažiuodavo, bendraudavome, rinktinėse jį susitikdavau. Zelkevičius sakydavo: „Tai leisime tavo vaiką?“ Atsakydavau, kad visus mano vaikus leidžiame. Juokaudavome taip. Kartą spaudos konferencijoje vienas žurnalistas Zelkevičiaus klausė: „Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“ (pradžioje treneris ilgai neleido A.Skerlos į aikštę.) O Zelkevičius jam atsakė: „Na, išleisiu, jau man jo treneris nusibodo. Jau leidžiu, viskas, nebeuždavinėkite klausimų.“ Juokaudamas kolega tokį pusiau šou padarė.“

G.Buzas džiaugėsi ir savo „futbolo sūnaus“ sėkminga trenerio karjera – nuo 2021 metų A. Skerla treniruoja Kauno rajono klubą „Hegelmann“. „Jis kruopštus žmogus, geras, protingai siekiantis tikslo, pasveriantis visus variantus už ir prieš. Atrodo ramus, bet jis viduje dega. Bet kai sugeba to neparodyti ir žaidėjai neperima to, jis visada pasiekia teigiamą rezultatą. Aš visada jam sakydavau – geriau išlaikyti blogas emocijas, nerimą, kad niekas nesuprastų, o tada viskas bus gerai. Nerimas nieko gero neatneša, tai persiduoda žaidėjams, nuo to atmosfera kinta tiek rūbinėje, tiek aikštėje. Čia ta negatyvi, negraži futbolo pusė, apie kurią niekas nenori kalbėti ir kurios niekas nenori prisiminti“, – pažymėjo ilgametis futbolo treneris.

Idealus atakų kūrėjas – futbolo „Mocartas“ Justas Lasickas

„Elitinėje jaunių lygoje mane gyvenimas suvedė su Justu Lasicku. Jis man padėdavo lygoje, o aš jam padėdavau patarimais, jis man atlygindavo rezultatais. Vaikas patikėjo ir mums pavyko“, – apie pažintį su dabartiniu Liublianos klubo „Olimpija“ ir Lietuvos rinktinės žaidėju kalbėjo G.Buzas.

„Tuo metu jis žaidė ir elitinėje lygoje, ir 1-ojoje už „Žalgirį“. Jis žaisdavo kaip iš natų, gerai valdė komandą, labai gerai kūrė atakas. Jaunimo žaidynėse kaip tik žaidėme pusfinalį. Justas taip sudirigavo, kad per penkiolika minučių 3:0 buvome priekyje. Tuomet priešininkų komandos vartininkas nusiėmė pirštines ir dar nepasibaigus varžyboms išėjo, – pasakodamas šyptelėjo treneris. – Tose varžybose Justukas taip susuko, dėl to ir „Mocartu“ pradėjau vadinti. Jis – unikalus. Anksčiau jis karščiuodavosi, į dvikovas lįsdavo. Dabar jis jau pasikeitė, truputį kitaip žiūri. Jis – labai protingas žmogus. Tik gal kiek per švelnus futbolui.“

Paklaustas apie tolesnę J.Lasicko karjerą, treneris atviravo: „Tikiuosi, bus gera. Jis gyvenime daro viską teisingai. Jam tik norisi sėkmės palinkėti, kad nebūtų traumų ir būtų sveikatos. Tiesa, mane truputį nuliūdino – jis gi anksčiau vidurio saugu žaidė, atakų organizatorius buvo. O dabar jis į kraštą, prie tos linijos perėjo...“

„Tarp kitko, Deividas Šemberas irgi buvo vidurio saugas, – prisiminė G.Buzas. – Aš jį pasikviečiau į U-16 rinktinę, prie vyresnių, ir žaisdavo jis tai atraminiu, tai atakuojančiu vidurio saugu. O po to žiūriu CSKA – gynėju, gynėju, gynėju... Bet ten žmogus subrendo, nusiramino, jautėsi komfortiškai. Laimėjo Europos taurę ir dešimt metų CSKA praleido – jis gal ir vienintelis legionierius tiek metų pražaidęs. Taip ir su Justu – tikiuosi, kad jam viskas bus gerai. Žmogus renkasi, kur širdis linksta, įvertina savo galimybes. Bet man Justas – idealus kūrėjas.“

Darbo vaikų treneriu pagrindas – meilė vaikams

„Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams. Reikia mylėti vaikus. Jeigu treneris nenusileis iki vaiko lygio ir neįsigilins, jis nesupras, jam nerūpės vaikas“, – sakė 38 metus futbolo treneriu dirbantis G.Buzas.

Kalbėdamas apie trenerio algą, G.Buzas atviravo: „Suprantate, kas myli vaikus, tas nelabai žiūri, rūpi vaikai. Užsidirbti šiais laikais tikrai galima. Yra vaikų, yra darželiai, kuriuos gali įtraukti į savo darbą. Mūsų laikais tai tikrai nebuvo gerų atlyginimų, jie buvo maži. Bet dabar reikia tik teigiamo požiūrio kampo.“

G.Buzui per beveik keturis dešimtmečius trunkančią karjerą teko treniruoti kelių kartų vaikus.

„Vaikai yra vaikai, visi jie panašūs, – paklaustas, ar įžvelgia skirtumų tarp kartų, sakė treneris. – Tik aplinkybės, supančios juos, keičiasi. Anksčiau treniruoti buvo lengviau – nebuvo tiek pagundų ir technologijų, kurios tolintų vaikus nuo futbolo ir bendrai aktyvaus laisvalaikio. Dvidešimt pirmame amžiuje atsirado tokia sąvoka „motyvacijos ištvermė“ – ją pradėjo vartoti Arsene'as Wengeras. O po to visi kartojo – motyvacija, motyvacija... Tad pagrindinis skirtumas tarp kartų – sąlygos pagerėjo, bet dabar vaikus reikia motyvuoti žaisti futbolą.“

Anot G.Buzo, kai kuriems treneriams pritrūksta paprasčiausio supratingumo ir atsidavimo darbui su vaikais.

„Kai treneriai sako, jog jiems visi vaikai yra vienodi, tai... Žmogau, tu nieko nenusimanai. Tu prastas psichologas, nes visi jie unikalūs, visi skirtingi. Jie negali būti vienodi ir nebus vienodi. Tu ir komandą sulipdai juk taip – gera komanda, tai ne geriausi žaidėjai, o žaidėjai, kurie tinka vienas kitam, kurie geriausiai pritampa. O kiek analogų, pasižiūrėkite – PSG klube Messi, Neymaras, Mbappe. Kas iš jų buvo? Nieko nebuvo, ten pragaras nutiko“, – griežtesniu tonu akcentavo G.Buzas.

Treneris pabrėžė, kad net ir blogiausiose situacijose reikia įžvelgti teigiamus dalykus.

„Jauniems treneriams sakau – net po pačių prasčiausių rungtynių suraskite gerų dalykų. Duokite viltį nosis nukabinusiems žaidėjams. Smulkmeną pakelkite – ir tai jau mažas žingsnelis link pergalės. Nes atsiminkite: be pralaimėjimų pergalių nebūna. Čia senos tiesos, viskas labai paprasta. Tik žmonės tai pamiršta“, – kalbėdamas šyptelėjo ilgametis treneris.

Dabar G.Buzas dirba futbolo akademijoje „Geležinis vilkas“ ir, kaip pats sako, treniruoja vaikus, kuriems vis dažniau reikia įkvėpti pasitikėjimo savimi.

„Kartą buvo atvejis (dar dirbau „Ateities“ mokykloje) – atvedė pas mane Deivido Česnauskio sūnų Deividą, labai nedrąsus jis buvo. Sakė, ankstesnėje akademijoje treneriai tėtį prikaišiojo, su juo lygindavo. O po pusės metų, kai tėvai pamatė jį pas mane treniruotėse, negalėjo patikėti savo akimis. Vaiko mama rašė: „Ačiū, kad užauginote vaikui sparnus“. Bet daug juk nereikia – tik pasitikėjimo savimi“, – prisiminė G.Buzas.

Treneris pasakojo, jog šiais laikais jį nuvilia tėvų žavėjimasis vaikų treneriais iš užsienio.

„Tėvai nesupranta, kad pagrindinis trenerio įrankis tiems vaikučiams yra žodis. Ką tu pasakysi, jie aikštėje bandys daryti. Juk vaikučiai nesupranta užsienio kalbos, nors kai kurie net geriau šiais laikais supranta negu tas italas ar ispanas. Aš mačiau juos. Čia mados reikalas, mados klyksmas, – piktinosi treneris. – Jau geriau atiduoti komandą jaunam mūsų treneriui, kuris myli vaikus. Pas mus su UEFA Pro licencija yra virš 60 trenerių Lietuvoje. Kiek lietuvių treniruoja A lygoje? Kiek kitur? Jie neturi darbo. Ir aš visą laiką sakau: licencija netreniruoja, treniruoja asmenybės.“

Lietuvos futbolas juda į priekį, bet mes – ne Brazilija

„Negalime žiūrėti tik iš blogosios pusės, – apie Lietuvos futbolą kalbėjo G.Buzas. – Kartos keičiasi, jaunimas treniruojasi, futbolas greitėja. Ne tik greitis auga, bet ir sprendimų priėmimo laikas trumpėja. Viskas juda. Bet mes ne Brazilija. Visi pamiršta – esame maža šalelė, kur nėra viskas taip blogai. Viskas čia gerai, viskam reikia laiko, reikia tik mažiau kritikuoti, o geriau patarimu padėti, prisidėti kiekvienam po truputį, tada mes tą kelią sutrumpinsim link laimės žiburio. Visi kartu, o ne kritikuodami, ne pašiepdami. Šaipytis lengviausia.“

Kalbėdamas apie legionierius aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje, futbolo specialistas pripažino: „Visi rinktinių treneriai nori, kad žaistų kuo daugiau lietuvių. Bet mes Europos sąjungos šalis, mes įstatyti į tokius rėmus. Nors, aišku, išimčių reikia ieškoti.“


Treneris atviravo tikintis, jog Lietuvos futbolo laukia kur kas šviesesnė ateitis. „Aš tikiu, kad ir pas mus ateis laikas, atsiras gerų žaidėjų. Tam, kad atsirastų žaidėjai, reikalingi treneriai, jie paruoš kitus trenerius, visi pradės dirbti ir darbas duos rezultatų. Ir viskas turi kilti palaipsniui. Aišku, bus ir visokių trukdžių, kritimų, nuopuolių. Kiekviename darbe to neišvengi, čia gyvenimas. Tas pats ir čia. Bet aš tikiu šviesia ateitimi, tikiu jaunimu“, – viltimi dalijosi G.Buzas.

Į klausimą, ko reikia, kad Lietuvos rinktinės pasirodymai ir rezultatai gerėtų, treneris atsakė atvirai – reikia labai daug ko. „Reikia laiko, reikia sėkmės, reikia asmenybių, – dėstė G.Buzas. – Asmenybės neužauga per vieną dieną. Dabar, matyti, yra pagrindai, yra ir žaidėjų. Reikia, kad jie dar derėtų vienas prie kito. Treneris, komanda – kad viskas liptų, sueitų į vieną. Sėkmė yra labai permaininga, reikia, kad ji būtų. Bet daug sėkmės priklauso ir nuo pačių žaidėjų.“

Ryšys su buvusiais auklėtiniais ir idėja parašyti knygą

Beveik keturių dešimtmečių patirtį sukaupęs treneris džiaugėsi, kad su savo buvusiais auklėtiniais, su treniruotais žaidėjais vis dar palaiko ryšį – susiskambina, susitinka, pasikalba. Kai kurie futbolininkai su treneriu ir pasikonsultuoja – dėl kontraktų, klubų pasiūlymų.

„Malonu, kai padedi, kai tavimi tiki, tavęs klauso“, – sakė G.Buzas.

Pokalbio pabaigoje treneris kukliai prasitarė apie idėją parašyti knygą ir papasakoti daugiau istorijų, kurių per savo ilgametę patirtį sukaupė tikrai nemažai.

„Galvoju kažkada parašyti knygą, bet jeigu rašysi visą tiesą, tik supriešinsi visus, – šyptelėjo treneris. – Tai reikia labai gerai pagalvoti apie tai. Čia papasakojau tik kelis niuansus, kurie įstrigo atmintyje, kuriuos prisiminiau. Prašau atleisti žaidėjų, apie kuriuos neužsiminiau – tikiuosi paminėti juos savo knygoje.“

Respublik
Pranešimai: 9067
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2023 Lap 21 07:22

Do you remember how a football union was created in Belarus after the elections? Here's what's going on with the project and the author of the idea
https://by.tribuna.com/blogs/editors/30 ... utbolnyj-/

Alexander Sverchinsky talks about decent clubs, the worst for Shakhtar and what is wrong with white football.

In September 2020, the ex-defender of a number of Belarusian clubs, Alexander Sverchinsky, attempted to create the Belarusian Association of Football Players (BAF) - essentially a football union, which about 100 people joined in a few months. BAF helped players protect their rights, including through the courts. Sverchinsky tried to officially register the organization, but was twice refused by Lukashenko’s Ministry of Justice.

In an interview with the telegram channel "Oh, sport! You are the world!" the former football player, who was forced and not without incident out of Belarus in mid-2021, spoke about what stage the association is at, how he played his game with Verheichik, what interesting things he heard while communicating with Lukashenko’s official, and what he is doing now.

– I can immediately say that today the project is frozen. Those guys who are with me and still consider it their duty to help football players continue to do this out of necessity, if a request arises. But in a global sense, the project is not functioning.

- For example?
– Development of a more secure contract model. Now 90 percent of players have a non-guaranteed salary that they see in their contract. Let’s say a player sees a salary figure of 3,300 rubles, where 300 rubles is the salary, and three thousand is listed as a bonus. The trick is that the club is not obliged to pay the bonus part, and usually the player finds out about this when he contacts us [with a request to help get money].

That is, the guaranteed salary is several times, and sometimes tens of times, less than the non-guaranteed part. This is a trend that started three or four years ago, and it cannot be stopped without the participation of the ABFF. The second trick is that this only works with Belarusian football players, because foreign players can apply to FIFA, who do not recognize the labor legislation of Belarus, and guide by the total amount specified in the contract.

– When did it finally become clear that the project would be frozen?
- After the start of the war. Having been refused in Belarus, I suggested that FIFPro would unite us with the colleagues from Lithuania based in the office in Vilnius. FIFPro liked this idea, because Belarus is a fairly attractive country for the Association, we have more than a thousand registered professional football players - the same number as in Greece. We were already preparing the documents, but the war began. At that moment, the trend for cooperation with Belarusians ended simply because we represent a co-aggressor country. We became outcasts, and then it became clear that the project would not exist. Despite the fact that the Lithuanian Association and their President Arunas Klimavičius were ready to continue the merger, FIFPro refused to cooperate with us at the last moment, avoiding reputational risks.

– Then it finally became clear that your project needs to be frozen?
– From a legal point of view, yes.

– What requests and problems do football players come to you with now?
- Debts. One of the biggest cases is Sputnik. The club collapsed in 2021, and ten players immediately turned to us for help. We translated the contracts into English, completed applications and sent a request to the FIFPro fund, established specifically for cases when a club is liquidated, but there remains a debt to the players. It should be noted that FIFPro paid off the debts of Sputnik to all Belarusians. It is important to note that FIFPro paid the money free of charge, simply to help players who found themselves in a similar situation. This is one of our successful collective cases - we defended the rights of an entire Belarusian team at once.
tai gegužę posėdiavo, 2023 m. sezono pasiekimuose minusavo taškus, atgaline data? Kai bulbašų futbolas absuliučiai neįdomus ir nuobodus, tai gilintis į tenykštes peripertijas jokio malonumo.
– Как расцениваете ситуацию, в которой сейчас оказался «Шахтер»?
– Недооценка соперника. И я сейчас не о баталиях на поле. Чемпионство «Динамо» было личным поручением сверху для Ковальчука, и помешать ему – значит, навлечь на себя его личную обиду. Помешать, при этом используя неспортивные методы, – значит, навлечь на себя личную месть. Это понятно мне, тебе и остальным, кто живет в Беларуси. Люди пришли делать бизнес на государственных деньгах и проигнорировали очевидную угрозу.

– What do you think about the current state of Belarusian football?
– What scares me most is not the hopeless state of our football at the moment, but the lack of a future. Remember, in the 2010s, the average salary of a Naftan and Slavia player was 7-8 thousand dollars, and the bonuses for signing a contract reached 20-30 thousand dollars. In those golden times, club leaders had to invest in the infrastructure of academies and in children's coaches who would prepare worthy replacements, in stadiums that would be comfortable for fans, in media content that would attract a new generation to the stands.

All this would now allow clubs to generate independent income from transfers, tickets and commercial contracts. But most importantly, this would allow us to become attractive to our IT companies, which would easily invest five million dollars a year from their billion-dollar turnover - which would remove our clubs from the state needle and allow them to be independent and apolitical structures. And we would see a completely different picture in Belarusian football.

Instead, we have a “point” at the Atlant stadium, the major league plays on fields that are surrounded by fences, zero club media, empty stands and the absence of young football players who could at least be sold to Russia. And do you know who is to blame for this? Club leaders. They didn’t care that they would leave a scorched earth behind. A contract and state money - they needed to extract the maximum.

The two main problems of Belarusian football are leaders and state money. The first problem prevents us from developing, and the second deprives us of motivation to do so.

Makenzis
Pranešimai: 7352
Užsiregistravo: 2010 Kov 20 16:14

Re: Interviu

2023 Lap 21 15:57

Batiuška su maybachu po kolūkį važinėjasi, o milijonus klapčiukai įsisavina.... Niekaip iš kolhoznyko neišmuši minties, kad vogti negražu, nuodėmė. viso mato, visi žino, ale reikia gi iš mužiko patapti oligarchu... :roll: Tingisi gilintis, bet mintis, kad aukščiausiu lygmeniu viskas pasukta?

Rapolas255
Pranešimai: 80
Užsiregistravo: 2018 Spa 22 21:52
Palaikoma komanda: Polonia Varšuva
Miestas: Varšuva

Re: Interviu

2024 Sau 16 16:21


Respublik
Pranešimai: 9067
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2024 Sau 26 01:49

Sprintas, fleita, karinis rengimas – kelio vingiai, vedę į futbolo aikštę
https://siaure.lt/sprintas-fleita-karin ... lo-aikste/

Respublik
Pranešimai: 9067
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2024 Vas 25 15:39

Jonas iš Tauragės – apie auksines vestuves, nuostabią žmoną, pažintį stadione: „Gyvenimas kaip diena praėjo“
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena ... 40-2196974
Jurgita Lieponė

Tauragės futbolo stadionas greičiausiai to dar ne nematė – vasario pradžioje čia paminėtos tauragiškių Jono ir Loretos Stažių auksinės vestuvės. Tokį siurprizą tėvams surengė jų vaikai Karolina ir Darius, pasirūpinę viskuo – jaudinančiu pasimatymu stadione, į komiksą sudėta tėvų meilės istorija, pažinties pradžią simbolizuojančiu tortu, muzika ir jaukiu šokiu.

Tauragės stadionas Jono ir Loretos gyvenime yra labai svarbus, nes būtent čia jiedu ir susipažino. Žavus futbolo treneris Jonas rungtynių metu suvaidino traumą, kad prie jo pribėgtų per rungtynes budinti medicinos seselė – Loreta.

Savo tėvų meilės istoriją yra užrašiusi jų dukra Karolina. Joje nestinga nei romantiškų, nei komiškų detalių. Pavyzdžiui, po suvaidintos traumos Jonas paprašė, kad kitoms rungtynėms Loreta jam atneštų vaistų nuo slogos.

Loretai į akį Jonas irgi buvo kritęs, net jau anksčiau – kai pirmą kartą jį, atvykusi į Tauragę, pamatė stadione. Tąsyk su drauge apkalbėjo, kad neblogas vaikinas – naujas, nematytas. Giminių šiame mieste Jonas neturėjo, tad buvo apgyvendintas sporto mokyklos trenerių kambaryje ant sulankstomos lovos.

Kai Jonas Loretą pakvietė į pirmą pasimatymą kine – pats pavėlavo. Antrasis susitikimas įvyko gatvėje ir tuomet Jonas paprašė, kad Loreta... palenktų jam neseniai įsigyto kostiumo kelnes. Ji sutiko, o kai būsimas mylimasis atėjo pasiimti kelnių – sulaukė pakvietimo į šokius. Tačiau ir į šokius Jonas pavėlavo. Tą vakarą jiedviem pašokti taip ir nepavyko. Loretą šokiams pakvietė kitas vaikinas, o Jonas šoko su jos drauge.

„Grįžusi draugė tikino, kad fainas vaikinas, lygios teisės, eisiu aš pati jį pakviesti. Tačiau Loreta atšovusi, kad ši nė negalvotų: „Jis mano“.

Nuėję į vos kelis pasimatymus jiedu susižadėjo ir apsigyveno kartu Loretos tėvų namuose. Čia gyvena iki šiol. Apie savo gyvenimą, vestuves, pažintį, požiūrį į šeimą ir kaip nugyventi tiek metų kartu – 15min pokalbis su žinomu Lietuvos futbolo treneriu Jonu Stažiu.

– Kalbamės jau po jūsų auksinių vestuvių jubiliejaus. Kaip praėjo pati šventė?
– Labai puikiai. Mūsų dukra yra siurprizų mėgėja ir ta proga padarė jų nemažai. Pradėjome švęsti futbolo stadione – ten, kur ir susipažinome. Vėliau – vakarienė, muzika, jaukus šokis kartu, rožės. Džiaugiamės, kad vaikai neužmiršo ir padarė tokį siurprizą. Čia, stadione, su Loreta susipažinome 1973 metais. Čia sutikome ir auksinių vestuvių jubiliejų.

– Prisimenate, kokia buvo toji lemtinga pažintis?
– Taip, viskas per futbolą. Loreta buvo baigusi medicinos mokyklą, medikė. Mums reikėjo, kad per futbolo varžybas būtinai būtų medicinos sesutė. Pats buvau gavęs paskyrimą į Tauragę, esu kilęs iš Kelmės rajono. Baigiau Kauno valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Atvažiavau į Tauragę ir trylika metų žaidžiau už „Taurą“, vėliau jį treniravau.

Pirmą kartą Loretą pamačiau, kai kartu su savo draugu, taip pat treneriu Broniumi, Tauragės rajono vaikų sporto mokyklos futbolo skyriui ieškojome medicinos sesutės. Be medicinos sesutės juk negalėjo vykti varžybos. Tada pirmą kartą su Broniumi ir atėjome į jos namus. Kai pamačiau ją, išeinančią iš vasarnamio, pagalvojau: kokia puiki ir graži mergina. O Bronius man sako: būk ramus, čia mano būsima mergina.

– Kodėl, jau vėliau, suvaidinote traumą?
– Nes buvo graži sesutė. Ne taip smarkiai skaudėjo, kaip rodžiausi. Užkalbinau tada: gal, sakau, susitinkame?

– O kaip nutiko, kad į pirmuosius pasimatymus pavėlavote?
– Pavėlavau, velnias. Bėgau po treniruotės, užkliuvau už tvoros, gerai kad nieko nesusilaužiau. Kai atbėgau – jau kinas buvo prasidėjęs. Pavėlavau ir į šokius. Norėjau išvesti šokti ją, bet Loreta jau šoko su kitu. Išvedžiau šokti jos draugę. Vos nesusipyko jos dėl to. Pasakysiu paprastai – mes su Loreta susižadėjome draugavę kelias savaites. Jos mama davė leidimą tuoktis. Vieną kartą nuėjome į kiną, vieną kartą – šokius. Tada – pas Loretos mamą vakarienės ir... aš paprašiau jos rankos. Loretos mama – labai puiki, reta tokių pasaulyje. Ji juokavo: gal jau norit miegoti kartu, gal gandras gali ką nors atnešti?

Taip išėjo, kad visų pirmą mes susituokėme bažnyčioje – kaip sakoma, paėmėme šliūbą. O jau paskui – civilinės metrikacijos skyriuje. Retai taip būdavo. Buvo sausio 5-oji ir Telšiuose mus sutuokė vyskupas Antanas Vaičius. Nuostabus žmogus, iš prigimties kunigas, kuris kiekvieną žmogų gali atvesti į tikėjimą. Jį pažinojo Loretos mama, tad mus suvedė. Kaip šiandien atsimenu Vaičio pasakytus žodžius: vaikai, kai aš jus surišiu, tai niekas neatriš.

Po šliūbo jau laukėme eilės vestuvėms – jos įvyko vasario 8 dieną. Snigo tądien. Beje, kalbant juokais, prieš pat vestuves smarkiai susirgau gripu. Reikia ženytis, o aš dieną prieš guliu lovoje su 40 laipsnių temperatūra. Loreta man leisdavo vaistus, turėjau kaip savo sesutę. Gal man Dievas taip norėjo pasakyti, kad apsigalvočiau? (juokiasi).

Iš vestuvių – į futbolo varžybas

– Įspūdinga buvo ir jūsų vestuvių šventė. Smagiai šventėt?
– O Dieve, kaip ošėm, buvo apie šimtas žmonių. Vestuvės labai iškilmingos, Tauragėje gal iškilmingiausios. Mano vardas Jonas, o vestuvės vyko įžymioje Tauragės keramikos gamykloje, kurioje buvo didelė, erdvi kavinė „Kviečia Jonas“. Loreta gavo vieną populiariausių vyrų Lietuvoje. Paskelbtas 50 populiariausių vardų Lietuvoje nuo 1900 m. sąrašas. Jonas – pirmoje vietoje. Iš viso 126 386 Jonai.

Mūsų vestuvėse buvo du piršliai – pirmą kartą tokį dalyką mačiau.

– Kodėl du?
– Iš mano pusės buvo švietimo skyriaus vedėjas, iš Loretos – vidaus ligų skyriaus vedėjas. Ir jie poromis apsikeitė. Gražu – vieni pavadovauja, paskui kiti. Seniau juk vestuvės tęsdavosi tris dienas – prasidėdavo penktadienį, o sekmadienį būdavo užbaigiamos. Kaip tik vestuvių šeštadienį mano treniruojama komanda turėjo žaisti futbolo rungtynes. Bandžiau jas perkelti į kitą dieną, bet nepavyko.

Sakau: nepyk, Lorečiukai, aš turėsiu pabėgti. Tik pusantros valandos, niekas per daug nepasiges, jau visi linksmi. Tyliai išėjau, sulošėme varžybas ir tada grįžau. Beje, laimėjome rungtynes prieš Klaipėdą. Kai grįžau – niekas tikrai nepastebėjo, kad jaunikis buvo dingęs.

– Kaip jums atrodo, kodėl taip nutinka – tokia trumpa draugystė, greita santuoka ir – jokių skyrybų, daug metų kartu.
– Man atrodo, kad čia kažkokia chemija. Turi būti chemija. Ir po tiek metų galiu pasakyti: puikesnės žmonos neturi niekas. Man pasisekė su žmona. Pats buvau visokių velnių priėdęs, bet žmonelę turiu auksinę. Manau, kad mus labai vienijo futbolas, per jį viskas ir įvyko. Loretos šeimoje irgi yra futbolininkų.

Turiu pasakyti, kad nuo 1973 metų iki kol baigiau karjerą – Loreta visą laiką su manimi važiuodavo į futbolo varžybas. Suraskit tokią žmoną, kuri beveik 50 metų su vyru kartu važiuotų į varžybas? Aš ir vaikus treniravau, ir Tauragės „Taurą“, be to, trylika metų pats žaidžiau už šią komandą. Su Loreta mes visą laiką buvome kartu.

– Užauginote du vaikus – Karoliną ir Darių.
– Dabar, jei atsuktume laiką atgal – turėtume penkis vaikus. Gal ne penkis, bet keturis tai tikrai. Jūs galit paklausti, kodėl penkto nenoriu?

– Kodėl?
– Nes pagal statistiką penktas vaikas gimta kinietis (kvatoja). Taip, Darius gimė 1975 metais ir dar po dešimt metų – Karolina. Ilgai galvojome, ar norime antro vaiko, dukters. Abiem vaikais aš didžiuojuosi. Sūnus baigė Lietuvos sporto universitetą, jis treneris. Buvo toks unikalus dalykas: mes net dirbome kartu, treniravome vieną komandą suaugusiųjų ir jaunių. To dar nėra buvę Lietuvos futbolo istorijoje, nėra tokio pavyzdžio. Yra, kai tėvas treniravo, o paskui tęsė sūnus, tačiau kad kartu – ne.

– Bet meilę futbolui paveldėjo ir dukra?
– Taip. Karolina iš viso... Ji žinojo, o ir žino, visus pasaulio futbolininkus, net kurių aš nepažįstu. Ji domėjosi viskuo – čempionatais, kada jie vyko, rinko ir nuotraukas. Žinojo futbolo taisykles, jau vaikystėje žinojo, kas yra nuošalė. Tokia ji.

Abu mūsų vaikai užaugo, galiu pasakyti, stadione. Po darželio – iškart į stadioną, kur treniruotės. Karolina padavinėdavo kamuolius, kartu autobusu vykdavo į komandų išvykas. Visą laiką taip.

– Sunku buvo vaikus auginti?
– Man labiau patiko jų darymas, ne auginimas (juokiasi). Loreta auklėjimu rūpinosi, nors, kai gimė dukra, paliko mane su ja mažyte dviem savaitėms – žmonai įtarė sepsį. Kartu su svainiu dvi savaites dukrą ir auginome.

– Kaip nugyvenote tas penkias dešimtis metų? Šeimoje, matyt, visko būna?
– Žinoma, kad visko būna, bet kalčiausias būdavau aš. Loretos nėra dėl ko kaltinti. Svarbiausia – visada žmonai reikia leisti vadovauti. Jei neleisi – gyvenimo nebus. Turi moteris vadovauti, o vyras dirbti savo darbus. Aišku, mes jauni apsiženijome, man buvo 22, jai – 20. Labai jauni. Visą laiką galvodavau: kaip bus, kai ta senatvė ateis? O dabar jau eina 73-eti metai. Prabėgo kaip viena diena. Kelių dalykų man gyvenime gaila. Pirmasis – prabėgusios jaunystės, o antras – kad galėjau su jaunesne ženytis, 18-mete (kvatojasi).

Žinot, kaip sakoma? Sakoma, kad žmonos yra jaunos ir gražios. Dabar tik gražios. Nors Loreta jau pensijoje, bet mano pensininkė dar dirba, turi savo nuosavą optiką. Jei kada reikės akinukų – kreipkitės. O aš jau baigiau karjerą, dabar esu namų sargas.

Gal taip yra, kai visad esi užimtas darbu? Loretos darbas irgi sunkus buvo, budėjimai naktiniai. Man – varžybos, taip pat ir savaitgaliais. Gal taip ir greičiau viskas prabėgo, nesėdėjome namuose, nebuvo kada pyktis.

– Yra koks nors sėkmingos santuokos receptas?
– Aš galvoju, kad iš pat pirmo karto turi nudurti širdį – turi taip patikti. Jei tokio nudūrimo nėra... Kaip ir sakiau, chemija turi būti, kitaip nieko gero nesigauna. Pagyvena porą metų ir skiriasi.

O mano gyvenimo credo paprastas. Nors esu vadinamas nusipelniusiu treneriu, gavęs apdovanojimų, nors daug dirbau, man sekėsi, bet svarbiausia gyvenime yra nesusireikšminti, būti tokiu, koks esi. Kartais gali kuo pasididžiuoti, pasikabinti ant krūtinės medalį, bet tai niekis. Jis tik parodo, kad tu gerai dirbai. Baisiausia, kai žmogus susireikšmina ir ypač dėl mažų dalykų. Ir, aišku, dar gyvenime svarbu dirbti savo mėgstamą darbą. Ko reikia šeimoj? Mylimo darbo ir mylimo žmogaus, daugiau nieko. Ne piniguose laimė. Fanatiškai reikia mylėti, fanatiškai ir dirbti. Po truputį neišeina.

Svarbu išmokyti žmoną žvejoti

– O kaip apibūdintumėte jausmą po 50 kartu nugyventų metų? Meilė?
– Aš ir dabar Loretos dar paklausiu, ar mane myli. Jau sunkiau, bet galva linkteli.

– Tiesa, kad mus traukia priešingybės?
– Tas ir yra – vienintelis aš galiu gyventi su Loreta, kiti negali. Ji – Skorpionas, o aš Dvynys. Dvynukai geriausiai sugyvena su Skorpionais, kiti ženklai nesugyvena. Pasisekė man Skorpioną pagauti, tiesa, kartais šiek tiek įkasdavo.

– Kartą girdėjau posakį, kurį pasakė viena aktorė apie savo vyrą: užmušti jį norėjau daug kartų, bet skirtis – niekada. Jums taip nebuvo?
– Loreta, girdėjai? Ar taip buvo? Ne, sako Loreta, užmušti manęs ji nenorėjo, bet per sprandą suduoti – taip.

– Kaip šeimoje išgyventi konfliktus, emocijas suvaldyti?
– Su Loreta daug nesiginčiju. Arba sakau, kad baik, arba tyliu iš viso. Mes vienas ant kito ilgai nepykstame, nors būna situacijų, kai ant manęs papykti reiktų ilgiau. Dar žinot kas? Santuokos pradžioje svarbu žmoną išmokyti žvejoti, o paskui – nupirkti meškerę. Aš taip ir padariau, o dabar Loreta yra viena geriausių žvejų Tauragės apskrityje. Tokias lydekas traukia, kad man seilė varva. Gali būti prūdas, kuriame nėra žuvies, bet ji kad ir mažą žuvelę vis tiek pagaus. Suranda žuvį bet kur.

Žvejybą mėgstame mes abu. Už Tauragės apie 40 kilometrų, Šilalės rajone, yra tokia Upyna – ten važiuodavome žvejoti. Nusipirkome didelę valtį ir keliaudavome po darbo. Grįžtame, būdavo, apie pirmą–antrą valandą nakties, o Loretai darbas juk nuo aštuntos ryto. Man – vėliau, tad galėdavau pamiegoti. Metus laiko kone kasdien važiuodavome. Traukdavome lynus ir abu valgydavome.

– Kas dabar jums pilnatvė, džiaugsmas?
Maždaug prieš penkerius ar šešerius metus aš jau, galima sakyti, buvau miręs – plyšo pilvo aorta. Tai taip išeitų, kad Loreta jau penkeri metai kaip našlė? Esu kaip iš pomirtinio gyvenimo. Galvoju, kad gal Dievas specialiai taip padarė? Žiūrėjo, kokia mano žmona? Nesitikėjau tokio pagerbimo, kad taip lankytų mane – kiekvieną dieną iš Tauragės važiuodavo į Klaipėdos ligoninę. Buvau komoje, 12 parų nekalbėjau. Jos abi su dukra būdavo prie manęs. Gerbiu ir myliu dar labiau.

– Turbūt pilnatvė ir yra užauginti vaikai, buvimas kartu?
– Tai aišku. Gal dar kokį didesnį karpį pagauti.

Rapolas255
Pranešimai: 80
Užsiregistravo: 2018 Spa 22 21:52
Palaikoma komanda: Polonia Varšuva
Miestas: Varšuva

Re: Interviu

2024 Kov 06 15:23

Interviu su Ernestu Pilypu po karjeros baigimo.

https://baltyckifutbol.pl/lt/ernestas-p ... -medaliai/

Respublik
Pranešimai: 9067
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2024 Geg 06 12:11

Futbolo vadovas svarmenis kilojo net per jubiliejų
https://kauno.diena.lt/naujienos/sporta ... ju-1172447

„Kiekvieną rytą ten užeinu – norite tikėkite, norite ne“, - žvaliai moja ranka Romanas Levinskas. Kostiumuotas, pasitempęs vyras vedasi svečius į savo namuose įrengtą svarmenų salę. Nė iš tolo nepasakysi, kad buvęs Kauno futbolo vadovas prieš keletą dienų atšventė savo 90-metį!

Keletą pastarųjų dienų Levinskų šeimos namų durys jaukiame Kauno pakraštyje varstėsi kur kas dažniau nei įprastai. Svečių iš įvairių Lietuvos miestų būreliai vis užsukdavo pasveikinti jubiliatą su 90-ąja sukaktimi. Tiesa, ne visiems lankytojams buvo lengva „pagauti“ poną Romaną bei jo žmoną Diletą namuose, nes jiedu vis dar neapleidžia savo įmonių verslo reikalų. Vis dėlto Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ir Kauno apskrities futbolo federacijos (KAFF) delegacija buvusį kolegą sveikino jo „tvirtovėje“. LFF generalinė sekretorė Rita Bagdonienė, KAFF prezidentas Dainius Šumauskas, buvęs KAFF vadovas bei R. Levinsko bendražygis Romas Pikčilingis įteikė dovanas bei drauge su solinezantu prisiminė jo nueitus gyvenimo žingsnius bei nuveiktus darbus.

O prisiminti R. Levinskui tikrai yra ką. Daugiau nei tris dešimtmečius Kauno futbolo federacijai vadovavęs diplomuotas ekonomistas ne tik prisidėjo, bet ir inicijavo beveik visus svarbiausius šios sporto šakos Kaune projektus. Pradedant Neries krantinėje dar sovietmečiu duris atvėrusia Kauno futbolo mokykla, kurios auklėtiniai sudarė šlovingiausių Vilniaus „Žalgirio“ laikų komandos pagrindą. Baigiant jau Nepriklausomos Lietuvos futbolo pasiekimais – pirmuoju uždaru futbolo maniežu bei dirbtinės dangos aikštynu, kuriame iki šiol rungtyniauja tūkstančiai žaidėjų – nuo pačių mažiausiųjų darželinukų iki šalies elitinio diviziono komandų.

„Niekuomet nebuvau profesionalus futbolininkas, bet kamuolį dažnai pagainiodavau. Kažin, ar būčiau susiejęs savo gyvenimą su futbolu. Bet tuometinis miesto vadovas Jonas Razumas ieškojo veiklaus žmogaus, o aš jiems pasirodžiau tinkamiausias kandidatas“, - savo pirmus žingsnius futbole prisiminė R. Levinskas.

- Kauno futbolo federacijos prezidentu tapote 1984-aisiais. Kokį ūkį tada radote?
- Gerokai apleistą, bet niekuomet nebuvau panikierius. Profesinėje veikloje, versle vadovavau tūkstantiniam kolektyvui, todėl ir futbolo ūkis manęs negąsdino. Apsiėmiau šios veiklos visuomeniniais pagrindais, savo laisvalaikio sąskaita. Už tai jokių pinigų negaudavau, bet užsidegiau noru padaryti Kauną Lietuvos futbolo centru. Juo labiau, kad gerų specialistų, futbolo talentų čia niekada netrūko. Tik nebuvo tinkamų modernių sąlygų juos ugdyti.

Pirmas mano darbas buvo įsteigti normalią futbolo mokyklą. Iki to laiko ji glaudėsi Aušros gatvėje, mažytėse patalpėlėse. Teko įrodinėti, kad miestui reikalinga tikra mokykla su stadionu, treniruočių aikštynais. Užsitikrinęs miesto valdžios palaikymą užsiėmiau mokyklos statybomis, stadiono įrengimu ir t.t. O tais laikais tai buvo didžiulis iššūkis, nes trūko ne tik statybinių medžiagų, technikos, bet net ir sportinių aprangų bei ekipiruotės. Nepaisant visų iššūkių, netrukus mokykla atvėrė duris Neries krantinėje. Iš jos išaugo Stasys Baranauskas, Igoris Pankratjevas, Robertas Fridrikas ir daugelis kitų garsių žaidėjų.

- Dar vienas didžiulis jūsų projektas – Nacionalinės futbolo akademijos namų statybos. Ar po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbai stūmėsi jau lengviau?
- Nieko panašaus. Su šiuo projektu buvo dar sunkiau, nes sklypas, kuriame dabar įrengtos dirbtinės aikštės bei stovi uždaras maniežas, priklausė paveldo zonai. Ten vyko pirmoji Lietuvoje dainų šventė ir toje istorinėje teritorijoje buvo griežtai draudžiama bet ką statyti. Juo labiau tokio masto statinius bei aikštynus, kokių reikėjo mūsų miesto futbolo bendruomenei.

Vėl teko ieškoti ryšių, ir geruoju, ir piktuoju, bet leidimą gavome. Nuėjome kryžiaus kelius, bet tikrai vertėjo. Supratome, kad visoje Lietuvoje neturint nė vieno uždaro maniežo, neturint padorios bazės ir aukšto lygio akademijos, jokios futbolo ateities neužsiauginsime. Ir dabar, praėjus daugybei metų, važiuojant pro tą vietą, kur stovi aikštynai, man paglosto širdį matant būrius besitreniruojančių vaikų. Žinau, kad tie mano darbai pasitarnaus dar ne vienai ateities kartai.

- Kaune rekonstravus Dariaus ir Girėno stadioną jau nebegėda priimti ir tituluočiausias rinktines bei klubus. Tačiau Nacionalinio stadiono sostinėje Lietuva iki šiol neturi…
- Man keista matyti, kaip nesugebama įgyvendinti tokio svarbaus visam sportui projekto. Panašu, kad sostinės vadovams trūksta ne sugebėjimų, bet noro. O jei į savo veiklą neįdedi širdies, kalnų nenuversi – nesvarbu, ar sporte, ar versle, ar gyvenime.

- Kokiomis mintimis pasitikote savo gražų jubiliejų?
- Optimistinėmis. O ko čia liūdėti? Sveikata nesiskundžiu, metų naštos pernelyg nejaučiu. Man patinka ir šis mano gyvenimo etapas, kai galiu jau ramiai apibendrinti savo nuveiktus darbus ir mėgautis bendravimo su artimaisiais šiluma.

Respublik
Pranešimai: 9067
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2024 Rgs 30 11:03

D.Šernas: norime rezultatų, bet nieko nedarome
https://lsveikata.lt/razinka/dsernas-no ... rome-17088

Darvydą Šerną pažįsta tiek prisiekę futbolo sirgaliai, tiek mažamečių tėvai. Keliasdešimt rungtynių nacionalinėje futbolo rinktinėje sužaidęs vienas geriausių Lietuvos futbolininkų rūpinasi vaikų užimtumu: prieš keletą metų Vilniuje įkūręs vaikų futbolo akademiją, šiandien alytiškis investuoja į vaikų ir jaunimo sportui pritaikytą infrastruktūrą.

- Darvydai, Lietuvoje viena po kitos steigiasi vaikų futbolo akademijos, vaikų stadionai pilni, susidomėjimas futbolu itin didelis... Futbolas atgimsta?
- Ne veltui futbolas yra populiariausia sporto šaka pasaulyje. Tai – paprastas žaidimas. Jį galima žaisti namuose, kieme, vienas prieš vieną, du prieš du. Motyvuoja ir čempionatų transliacijos: vaikai turi savo žvaigždes, domisi, išmėgina futbolo treniruotes.

Sporto šakos populiarumui ne ką mažiau svarbi infrastruktūra. Pastaraisiais metais Vilniuje savivaldybė padarė nemažą darbą atnaujindama mokyklų aikšteles. Daugiabučių kiemuose daug renovuotų aikščių. Taigi vaikai iki dešimties metų amžiaus dabar turi kur kas geresnes sąlygas sportuoti, o tai didina futbolo populiarumą.

Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje išpopuliarėjo mergaičių futbolas. Lietuvoje mes, aišku, vėluojame. Bet ir čia mergaitės ėmė juo labiau domėtis. Pamažu nyksta tie mitai, kad jeigu žais futbolą, kojos bus kreivos. Futbolas – atletiškas sportas. Vaikai bėgioja, šokinėja, tolygiai dirba visas kūnas.

- Lietuvoje populiarumu futbolas sparčiai vejasi krepšinį. O investicijomis?
- Lietuva yra vienintelė šalis pasaulyje, kur krepšinis svarbesnis už futbolą. Pavyzdžiui, Madrido „Real“ – kosminio lygio futbolą – stebėti susirenka 90 tūkstančių žiūrovų. Ispanų krepšinio lygis taip pat aukštas, bet jį žiūri daugiausiai 15 tūkstančių sirgalių. Futbolo klubai išlaiko krepšinį. O pas mus atvirkščiai. Bet tikiuosi, kad vieną dieną viskas pasikeis. Kalbant apie profesionalų lygį, mes labai stipriai atsiliekame: reikalingos geros aikštės, kvalifikuoti treneriai, mokymai, stažuotės… Bet absoliučiai niekas neprisideda: nei valstybė, nei verslas. Šiandien futbolą ant pečių neša tėvai: moka už aikštes, už keliones. Kol mes visi nenorėsime, kad futbolas pasiektų profesionalų lygmenį, nieko nebus, nes be investicijų tą padaryti sunku.

- Lietuvos futbolo dabartis. Vieni juokiasi, kiti verkia, treti pyksta. Kaip jūs reaguojate?
- Paprastai. Iš nieko niekas nepasidaro. Prieš juokiantis ar verkiant, reikėtų paklausti: o ką padarėme, kad futbolas šalyje būtų geras? Norime rezultatų, bet nieko nedarome. Nebus taip, kad laimėsime Europos čempionatą, o tada pastatysime stadionus ar vaikams aikšteles. Atvirkščiai, pirmiausia turime padaryti, o tuomet jau galime tikėtis rezultatų.

Puikus pavyzdys yra Lenkija su beveik 40 milijonų gyventojų. Iki 2010 metų nepatekdavo į jokius čempionatus. Tuomet pastatė dešimt stadionų didžiausiuose miestuose, įrengė bazes, kur ruošiasi visos komandos, atidarė daug aikštynų treniruotis vaikams. Nuo to laiko situacija ėmė keistis. Dabar Lenkija visą laiką žaidžia Europos čempionatuose, patenka į pasaulio čempionatus.

- Pats investuojate į sporto infrastruktūrą. Vilniuje atidarytas naujas „Hanner-VFA“ stadionas. Kas motyvuoja?
- Aš myliu futbolą, čia yra mano gyvenimo esmė. Noriu suteikti vaikams geras sąlygas: kad jie kokybiškai treniruotųsi, išvažiuotų į užsienį, pamatytų tikrąjį futbolą ir pajustų, ką reiškia žaisti prieš dešimtis tūkstančių žiūrovų, kaip kadaise tai pavyko man.

- Kokį save prisimenate treniruotėse?
- Nebuvau super talentas – man visko reikėjo siekti sunkiu darbu. Nebuvo lengva. Bet turėjau daug užsispyrimo, noro konkuruoti, lenktyniauti ir laimėti. Tos savybės sporte svarbios: turi keltis ir bėgti toliau. Šiuolaikinė karta tokiomis savybėmis nepasižymi. Vaikai viską gauna pernelyg lengvai. Vieną žaidimą žaidė, pralošė, įsijungė naują. Bet džiaugiuosi, kad atsiranda ir užsispyrusių, talentingų vaikų. Stengiamės jiems sudaryti kuo geresnę aplinką augti ir tobulėti.

- Kada supratote, kad tapsite profesionaliu futbolininku?
- Būdamas 16 ar 17 metų suvokiau, kad žaidimai baigėsi, reikės pereiti į vyrų futbolą. Tas etapas yra be galo sunkus. Baigiau mokyklą, nuvažiavau į peržiūras keliose vyrų komandose ir kai mane priėmė, nebeturėjau kur trauktis. Supratau, kad dabar turiu „varyti“ maksimaliai. Ir „variau“. (Šypsosi.)

- Kokius prisiminimus iš profesionalo karjeros branginate labiausiai?
- Kiekvienas pakvietimas atstovauti Lietuvai man būdavo šventė – didžiausias įvertinimas ir malonumas. Prisimenu pirmąjį išvažiavimą su rinktine 2009 metais. Nuvažiavome į Prancūziją, „Stade de France“ stadioną. Aš, dar visai jaunuolis, stoviu tunelyje su pasaulinio lygio žaidėjais, kuriuos prieš savaitę mačiau per televizorių žaidžiant Čempionų lygoje. Dabar jie spaudžia man ranką. Tada išeinu į areną, kurioje aidi beveik 90 tūkstančių žiūrovų. Jausmas yra neapsakomas. Tokie momentai išlieka visam gyvenimui, jų neįmanoma pamiršti.

- Pats turite du sūnus. Ar ir jie seka jūsų pėdomis?
- Abu žaidė futbolą metus dvejus ir nustojo. Padariau klaidą, kurią dažnai daro tėvai – iš to didelio noro perspaudžiau. Dabar ir kitus tėvus mokau: tėtis ir mama turi būti tėvais – ne mokytojais, ne treneriais. Pastebiu, kad visi šiuolaikiniai tėvai perspaudžia, kišasi į trenerių darbą, į akademijos procesus nieko nesuprasdami. Aš ugdytinio tėčiui advokatui neaiškinu, kaip jam elgtis ir ką sakyti teisme. O tėvai sau leidžia ateiti ir paaiškinti treneriui, kaip dirbti, nes naktį per televizorių pažiūrėjo futbolą ir galvoja, kad viską supranta. Bendraujame su kitų Europos šalių akademijomis – visi stebi tą pačią tendenciją. Kai kur tėvų visai neįleidžia į stadionus per vaikų treniruotes. Vaikus reikia palaikyti, kai sunku, paskatinti, pasidžiaugti su jais. Toks turėtų būti tėvų darbas. Turime gražiai sutarti ir visi siekti geriausio vaikams.

Grįžti į