Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2020 Gru 27 17:28

Laidoje "nematoma pusė" Tomas Lagvinis kalbino Saulių Mikoliūną :)

https://play.tv3.lt/nematoma-puse-11245682

karys
Pranešimai: 9142
Užsiregistravo: 2010 Vas 24 08:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2021 Sau 21 16:18

https://www.sportas.lt/naujiena/427288/ ... es-tikslus

neblogas interviu su Vežu, dedu čia, nes apie Bangą praktiškai nekalbama...

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Interviu

2021 Sau 21 16:52

seniai tokio gero neskaičiau.

JonasPetraitis
Pranešimai: 271
Užsiregistravo: 2018 Lap 04 21:23
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2021 Sau 21 17:23

Aha, man irgi patiko.

Nostalgija pagavo prisiminus tuos laikus, kai Vėževičius su Šernu "Vėtroje" bėgiojo - tokie jaunučiai, fainučiai, abu perspektyvūs. Ir tas vykimas į rungtynes vyrams sėdint gale su alum (ačiū supratingoms vairuotojoms žmonoms).

JonasPetraitis
Pranešimai: 271
Užsiregistravo: 2018 Lap 04 21:23
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2021 Sau 25 17:12

Mums, futbolininkams, jos nelabai patinka, nes ten daug teorijos, analizių, mažai futbolo. Treniruotėse daug vaikščiojimo.
Truputį pavėluota reakcija, bet... aš visiškai kitaip įsivaizduodavau Čeburino treniruotes. Galvojau, kad tokiu ar panašiu principu vyksta tarkim pas kokį newskool Dambrauską ar gal Garastą, bet tik ne pas oldskool Čeburiną. Nustebino.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2021 Sau 27 19:39

į tą pačią temą - jaunas Vėževičius duoda interviu :D

Robertas Vėževičius po rungtynių su "Klaipėda"

https://youtu.be/eW03cHWd-Ps


Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2021 Vas 07 10:58

šviežias interviu su Rafaeliu Ledesma :)

Lietuviškai kalbantis garsiausias visų laikų A lygos legionierius: apie Romanovo asmenybę, patirtį Lietuvoje ir ateities planus
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... ies-planus

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Vas 10 21:29

Video ciklas ,,Pamirštas interviu“ Alvydas Viršilas
https://www.youtube.com/watch?v=RuotQyvht7c



Video ciklas ,,Pamirštas interviu“ tai trumpų pokalbių su nepaprastai įdomiais žmonėmis, žinomais visame pasaulyje, tik dažnai jų nepastebime nors jie visai šalia. Dar viena detalė: pokalbis nufilmuotas prieš kurį tai laiką, bet tik dabar paleistas į eterį. Video ciklo autorius, operatorius, montuotojas ir pašnekovų kalbintojas Antanas Bružas +370 630 73688
Šio filmuko herojus- sporto specialistas iš Plungės Alvydas Viršilas

Rapolas255
Pranešimai: 80
Užsiregistravo: 2018 Spa 22 21:52
Palaikoma komanda: Polonia Varšuva
Miestas: Varšuva

Re: Interviu

2021 Vas 19 17:08

Darius Jankauskas apie savo futbolo ir trenerio karierą.
https://baltyckifutbol.pl/karjera-nuo-a ... ankauskas/

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Kov 08 16:42

Naujas futbolo sezonas: teks pakentėti, bet bus ir prošvaisčių
https://kauno.diena.lt/naujienos/sporta ... iu-1014888

"Visiems mums – ir sirgaliams, ir futbolininkams teks pakentėti bent iki vasaros. Juk pandemija vis tiek baigsis, o futbolas tęsis", – teigė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) pirmasis viceprezidentas Nemunas Dagilis.

– Prasideda A lygos čempionatas. Po ilgos pertraukos jame dalyvauja net dešimt klubų, vėl rungtyniausiančių keturių ratų sistema. Kaip vertinate šį varžybų modelį? – pradėjome pokalbį su N.Dagiliu.
– Iniciatyva plėstis nuo pernykščių šešių komandų yra sveikintina, tačiau manau, kad geriau augti palaipsniui. Galėjome pradėti nuo aštuonių klubų. Dešimties komandų modelį inicijavo pati A lyga. Jei jiems pavyks, to mes visi linkime, labai dėl to džiaugsimės. Vis dėlto aš šiuo metu tuo nelabai tikiu. Pirmiausia, dėl pandeminės situacijos. Turint tiek daug komandų ir žaidėjų – po 20–25 kiekvienoje ekipoje bei esant dideliems sergamumo rodikliams bus sudėtinga laikytis suplanuoto varžybų grafiko. Manau, kad bus daug nukeltų rungtynių, kurias reikės kažkur įterpti. O geriausių komandų dar lauks ir tarptautiniai taurių turnyrai. Kitas aspektas: reikia tikėtis, kad šį sezoną nebus klubų bankrotų kaip ankstesniais metais, taip pat – manipuliacijų rungtynių rezultatais.

– Prieš šį sezoną LFF lyg ir elgėsi principingai, nesuteikdama išimčių klubams, dėl kurių buvo gauti UEFA pranešimai ar signalai dėl galimo rezultatų klastojimo.
– Tai džiugina, nes anksčiau kažkam beveik kasmet buvo leidžiama startuoti išimties tvarka. Kauno "Stumbrui" leista startuoti su skolomis, paskui buvo Klaipėdos "Atlantas", bet kuo tai baigėsi? Šiemet klubai, kurie to prašė, – "Jonava", Vilniaus "Vytis", nuolaidų nesulaukė, o paskutinį kelialapį gavusi "Dainava" buvo pakviesta pačios federacijos, nes alytiškių reputacija abejonių nekelia.

– Į elito divizioną pakilo net keturi naujokai. Kokios prieš pirmenybių pradžią jums atrodo jų sportinės perspektyvos A lygoje?
– Kol kas geriausiai atrodo "Hegelmann Litauen". Klubas turi patikimus savininkus, verslo grupę, yra gerai organizuotas, todėl ir aikštėje turėtų nemažai nuveikti. Gali iššauti ir kiti klubai. Pamenu, kai mes su Utenos "Uteniu" prieš kelerius metus pakilome į A lygą ir iškart pateikėme siurprizą įveikę Vilniaus "Žalgirį". Tačiau ilgesnėje distancijoje mums, naujokams, jau buvo sudėtinga, nors žaidėjų kovingumas ir entuziazmas kartais gali daugiau nei didelis biudžetas.

– Ar čempiono titulą ginantis sostinės "Žalgiris" šiemet sulauks rimto iššūkio kovoje dėl A lygos sosto?
– Vilniečiai atrodo rimčiausi favoritai. Klubas turi didžiausias finansines galimybes, nusistovėjusį komandos branduolį. "Sūduva", žinant, kad klubas susimažino biudžetą ir jam buvo ieškoma pirkėjų, matyt, bus kiek silpnesnis. Bet kažin ar marijampoliečiai lengvai užleis pozicijas. Kitas dalykas, kad tarp pretendentų bus ir "Kauno Žalgiris", kuris kasmet žengia po žingsnį į priekį. Nustebinti gali ir "Panevėžys", pernai laimėjęs LFF taurę, o šiemet dar sustiprinęs sudėtį.

– Ir prieš šį sezoną dauguma A lygos klubų, užuot kantriai auginęsi pamainą, atsivežė būrius legionierių. Viena vertus, net ir ne aukščiausio lygio užsieniečiai užpildo sudėties spragas bei pakelia komandos lygį. Iš kitos pusės, legionieriai išstumia vietos jaunimą, kuris, negaudamas žaidimo laiko, praranda galimybę tobulėti. Kuris komandos formavimo variantas jums atrodo priimtinesnis?
– Mano požiūris gal nepopuliarus, bet aš pasisakau prieš ribojimus. Tik konkuruodami su užsieniečiais jauni žaidėjai gali augti. Ir atvirkščiai – turėdamas garantuotą vietą starto sudėtyje jaunuolis kaip tik nustos stengtis per treniruotes. Kam verstis per galvą, jei tavęs dėl limito niekas neišstums iš starto sudėties? Žinau ne vieną pavyzdį, kai jaunimas ima per gerai apie save galvoti ir liaujasi dirbęs.

– Jūsų remiamas "Utenio" klubas buvo pasiekęs savotišką A lygos rekordą, kai starto sudėtyje išleido net dešimt legionierių. Tada toks ispanų desantas sulaukė, švelniai tariant, ne itin palankių vertinimų.
– Pamenu tą istoriją. Žiniasklaida mus maišė su žemėmis. Tačiau būtent tada komanda pradėjo kilti ir buvo net atsiradęs šansas nedidelio Utenos miesto klubui prasimušti į Europos taurių turnyrus. Gaila, kad tada mums nepavyko iškovoti Lietuvos taurės, bet rezultatą pasiekėme gerą, ir legionierių taktika pasiteisino.

– Vis dėlto, kodėl nuo to laiko Utenos nebėra A lygos žemėlapyje?
– Po tų metų, kai investavome į legionierius, mes buvome likę skolingi šimtatūkstantines sumas. Buvo variantas toliau likti A lygoje ir dar labiau auginti skolas, o vėliau skelbti bankrotą nuviliant visus partnerius. Arba pamažu mažinti įsiskolinimus ir pereiti prie kitokio klubo vystymosi modelio. Pasirinkome sąžiningesnį kelią. Neslėpsiu, man ir mano partneriams tai kainavo asmeninių lėšų, bet skolingi niekam nelikome. Buvo nutarta susikoncentruoti į jaunimo ugdymą. Juolab kad "Utenis" turi gerą akademiją, dirbančią pagal šiuolaikinę metodiką. Utenoje yra puikiai išvystyta futbolo infrastruktūra, geras stadionas su natūralia danga. Ir dabar čia auga būrys jaunųjų talentų iš Utenos, Visagino, Molėtų. Tad yra visos sąlygos kilti iš Antros lygos į Pirmą. Nesakome ne ir A lygai, bet turime jai subręsti. Manau, tai kokių trejų metų klausimas.

– Kovo pabaigoje pirmieji ir labai rimti egzaminai laukia Lietuvos rinktinės – po kontrolinių rungtynių su Kosovu mūsiškiai pradės pasaulio čempionato atranką Šveicarijoje, o po trijų dienų Vilniuje susitiks su italais. Kokios jums atrodo mūsų šalies nacionalinės komandos perspektyvos C grupėje?
– Varžovai mūsų grupėje labai stiprūs. Nėra nė vieno akivaizdaus autsaiderio, kaip būdavo per ankstesnius atrankos ciklus. Vadinasi, nėra garantuotų taškų. Tačiau turime unikalią galimybę grūdinti rinktinės žaidėjus. Juk žaisdami su tokiomis pajėgiomis komandomis jie gaus neįkainojamų pamokų. Tik tokiuose mūšiuose auga futbolininkų meistriškumas. O treneris Valdas Urbonas ir jo auklėtiniai dar praeitą rudenį įrodė, kad gali nustebinti ir pajėgesnius už save priešininkus. Svarbiausia, kad atrankos turnyre matytume lietuvių charakterį ir gražų žaidimą.

– Norint tikėtis gražaus žaidimo ir rezultatų, rinktinei būtina sudaryti ir atitinkamas sąlygas. Pernai lapkritį, kai buvote išrinktas LFF viceprezidentu, užsiminėte, kad jūsų viena pagrindinių veiklos krypčių bus futbolo infrastruktūros gerinimas. Apie anekdotu tapusį Nacionalinį stadioną Vilniuje net neverta klausti, tačiau gal yra poslinkių kitais klausimais?
– Iš tiesų manau, kad nuo infrastruktūros ir prasideda futbolas. Jei yra geri aikštynai, stadionas, atsiranda ir komandų, klubų, žaidėjų. Šiuo metu mums aktualiausias klausimas – ne Nacionalinis stadionas, nes tikėtina, kad bent laikinai problemą išspręsime kitąmet pavasarį Kaune duris atvėrus rekonstruotam S.Dariaus ir S.Girėno stadionui. Kur kas svarbiau pastatyti treniruočių bazę šalies rinktinėms, nes jos neturi namų. Jei pavyktų šį projektą realizuoti Naujojoje Vilnioje, galėtume parduoti rinktinės reikalavimų ne itin atitinkantį LFF stadioną sostinėje ir visas mūsų nacionalines komandas perkelti ten. Tačiau šiais klausimais reikia ir Vyriausybės, ir Vilniaus savivaldybės pagalbos, o jos sulaukiame toli gražu ne visada.

– Galbūt klausimus su Vilniaus politikais padės išspręsti jūsų bičiulis Deividas Šemberas, šią savaitę išrinktas naujuoju Vilniaus apskrities futbolo federacijos (VAFF) prezidentu?
– Deividas yra ne tik mano draugas, bet ir verslo partneris. Todėl žinau ne tik jo asmenines, bet ir dalykines savybes. Jei jis imasi kokios idėjos, nenumeta jos pakeliui. Jis buvo geras futbolininkas, žinomas plačiajai visuomenei, todėl jam gali atsiverti daugiau valdžios kabinetų durų. Be to, Deividas turi vadovaujamojo darbo patirties A lygoje, "Žalgirio" klube, yra baigęs aukšto lygio UEFA vadybos kursus. Neabejoju, kad jam perėmus Vilniaus futbolo vadžias, pajudės ne viena anksčiau strigusi sostinės futbolo problema.

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Kov 21 17:05

Andrius Velicka interview
https://legends98.bigcartel.com/andrius ... -interview
BY ANTHONY BROWN

“Oh, I spoke to Mikoliunas earlier,” Andrius Velicka smiles, inadvertently confirming that links to his time at Hearts remain intact some 13 years on from his Tynecastle departure. “We play his team this weekend (Zalgiris Vilnius). I told him he must play bad!”

Velicka, approaching his 42nd birthday, hung up his boots a few years ago, in his late 30s, and is now a coach at Hegelmann Litauen, a Kaunas-based club in Lithuania’s top flight managed by former Dunfermline Athletic player Andrius Skerla. A laidback character with a thick Eastern European accent, Velicka is looking forward to his reunion later today (Saturday 20th March) with the perennially baby-faced Saulius Mikoliunas, who is still going strong for Zalgiris, aged 36. Velicka and Miko, of course, were among a significant Lithuanian contingent who played for Hearts in the mid-to-late Noughties, during the barmiest phase of Vladimir Romanov’s rollercoaster eight-year reign as owner of the Edinburgh club. I enquire whether he keeps in touch with many old colleagues from his Hearts days. “(Nerijus) Barasa lives in Russia now, I speak to Kestutis (Ivaskevicius)... but everyone has families and jobs now so we don’t speak so much,” says Velicka, speaking via video call from his home in Kaunas.

Tragically, the former Hearts team-mate Velicka was closest to has passed away. Marius Zaliukas succumbed to motor neurone disease in October 2020, aged just 36 - the same age Mikoliunas currently is. Velicka stayed in close contact with Zaliukas way beyond their time as Hearts colleagues, with the 2012 Scottish Cup-winning captain regularly visiting Velicka, his wife and his daughter at their home for dinner and a catch-up. Velicka was aware of Zaliukas’s illness and regrets that he was unable to say a final farewell to his stricken fellow former Lithuania internationalist as he cocooned himself away with close family members in the closing years of his life. “I tried to call and text him but I heard nothing back,” says Velicka, visibly upset when reflecting on the death of his long-time friend almost five months ago. “I feel sad that me and my family - my daughter (now 18) also got on well with him - did not get a chance to say goodbye to him.” Velicka attended the funeral in November. “It was during the pandemic, so there were restrictions, ten people at a time and things like that,” he explains. “I made flowers with the colours of Hearts and Rangers.”

The emergence of a talisman

Zaliukas and Velicka both played for Hearts and Rangers, albeit the striker’s time at Ibrox (which also incorporated a short loan spell at Aberdeen) came while the defender was still busy growing into a modern-day Hearts legend. The two Kaunas boys travelled to Edinburgh to begin their respective Scottish adventures within a few days of each other in the summer of 2006. “Marius went to Hearts about a week before me,” recalls Velicka of a period in which Ivaskevicius and Tomas Kancelskis also joined Hearts, swelling a Lithuanian contingent that already included Mikoliunas, Deividas Cesnauskis and Edgaras Jankauskas. Several others would follow in what was one of the most tumultuous periods in Hearts’ history. The number of Lithuanians in the squad became a bone of contention, with supporters, media and, at times, team-mates deeming that several of the imports were not of the required standard. Velicka and Zaliukas bucked the trend in this regard, albeit the defender required more time than the striker to prove his worth in Edinburgh. While young Zaliukas initially struggled, Velicka - 27 and already established as a free-scoring striker at hometown team FBK Kaunas - made a positive impression from the outset, emerging from the substitutes’ bench to score as a trialist in his first appearance: a 2-0 pre-season friendly win over Spanish side Osasuna at Murrayfield in July 2006. That was also the night on which Zaliukas made his first Hearts appearance. “I was on trial at Hearts maybe two or three times before I actually signed,” explains Velicka. “I enjoyed being there because I always wanted to play in the UK. Scotland suited my style of play but I never felt I would go to Hearts and be a top player. I was thinking it would be good just to go to Hearts and be a sub and play a little bit. I never thought I would score a lot of goals and become like a leader of the team.”

Velicka exceeded his own expectations during a little over a year and half in Scotland. He swiftly established himself as a talisman at Hearts, becoming one of the few players in this period able to rise above the seemingly relentless flow of Romanov-inspired chaos behind the scenes. Discontent among senior players over the way the owner was running the club grew to the extent that Steven Pressley, Craig Gordon and Paul Hartley (now infamously dubbed The Riccarton Three) read out a remarkable statement to the media outlining “significant unrest within the dressing-room”. This was in October 2006, just a few months after Velicka’s arrival. It was all water off a duck’s back to the Lithuanian, who was simply revelling in the chance to showcase his prolific goal-scoring form to a wider audience. “I had known Romanov for a long time so, for me, what was happening at Hearts was not strange,” says Velicka. “I was thinking just about the football. I had found out I could play at a higher level than Lithuania so I was just enjoying playing for Hearts. That was a great feeling for me so I was not thinking about the managerial changes or all the politics. I just wanted to play, score goals and win games.”

Despite the notion of disharmony in the Hearts dressing-room - caused by the remarkable turnover of players, the heavy influx of Lithuanians and the regular change of management - Velicka insists he felt welcome at the club. “It’s normal that in that situation you speak more with other Lithuanians but I didn’t feel the squad was in different sections,” he says. “It was okay for me. Everybody was together. Takis Fyssas and Steven Pressley were good. Neil McCann was very good for me as well. I can’t say anything bad about the guys at Hearts.”

Thriving in the chaos

In his first season, Velicka scored 11 goals as Hearts overcame background adversity to finish fourth. The first of those came a fortnight prior to the Riccarton Three episode, when he scored a double in his first Edinburgh derby: a 2-2 draw at Easter Road in which Hibs led 2-0 through early goals from Merouane Zemmama and Chris Killen before Hearts - despite having Mikoliunas sent off with half an hour to play - roared back for a point. Velicka had announced himself in Edinburgh. “I remember it well,” he says. “To be honest, before the game I didn’t understand that this derby was so big. We were 2-0 down in an away game, I scored two goals and we drew 2-2. I was happy and the team were happy but it was only after the game when the press wanted to speak to me that I recognised what l did. I felt a real connection with the supporters after that. I found I would go to pay for things in shops and people would ask me for my signature or to get a photo with me. I was thinking ‘what’s happening here, man?’ I’d never had that before.”

A few weeks later, Velicka looked like he might be about to go down as the winning goal-scorer at Celtic Park when he put Hearts ahead in the 72nd minute, but Celtic hit back with two goals in the dying stages to win 2-1. He also banged in a hat-trick in a 4-0 Scottish Cup win at Stranraer in January 2007, strengthening his status as Hearts’ main hitman. In a season where few attackers played week in, week out, Velicka was the only one to hit double figures. Czech pair Michal Pospisil and Roman Bednar were the next highest scorers with six apiece. Velicka’s second (partial) season - 2007/08 - was probably the most chaotic of Romanov’s entire reign, but while team-mates wilted amid a toxic atmosphere as rudderless Hearts plummeted into the bottom six under an array of different head coaches, Velicka stepped up and managed to score another 14 goals before moving to Norway in February 2008. His 07/08 exploits included goals in victories away to Motherwell and St Mirren and at home to Falkirk and Aberdeen while his most impressive night’s work came on Halloween 2007 when he scored a brilliantly-executed double in a 2-0 waway to Celtic in a League Cup quarter-final. He also struck in a 1-1 home draw with Celtic and netted the winner in his last Edinburgh derby, a 1-0 success at Tynecastle in January 2008.

A double in a 2-0 home win over Gretna in his penultimate outing for Hearts took his tally to a hugely impressive 25 goals in just 43 starts (plus 12 sub appearances) in all competitions. “I scored more goals in Lithuania but I think that one and a half seasons at Hearts was the best form of my life,” he reflects. “The best moments were scoring against Hibs, against Rangers, against Celtic. I liked scoring against Hibs and Celtic very much. I really enjoyed playing for Hearts. It’s always good when you score the goals. I remember there was a time when I was the only one scoring the goals but we couldn’t win the games: it seemed like draw, draw, draw. It was good for me personally to be scoring but I was playing for the team, so it was not so good for the team that we weren’t winning enough games.”

Despite not even completing two seasons in Gorgie, Velicka worked under no less than five different “managers”, although Romanov was notorious for pulling the strings from afar. When I reel off the names Valdas Ivanauskas, Eduard Malofeev, Anatoly Korobochka and Stephen Frail, Velicka interjects to point out “remember there was the Bulgarian guy as well.” Angel Chervenkov is the man he has in mind. Velicka smiles when reminded of how many managers he had, a situation that underlines the volatile nature of the club during his time in Edinburgh. Despite tales of Malofeev’s training-ground wheelbarrow races and certain players being consigned to the sidelines for no obvious reason, Velicka feels fortunate that he has no reason to badmouth anyone he worked with during what, for him, was a hugely fulfilling and career-enhancing spell at Tynecastle. “I can’t say a bad thing about any of the managers I worked under,” says Velicka. “For me personally, they were good. I was playing and scoring goals, so they were all okay for me.” Aware that some of his former colleagues might not be so complimentary about those tasked with taking the team in this particular period, he smiles: “Maybe not for everybody, but, for me, they were good. I also had good team-mates - everybody was good: Takis Fyssas, Paul Hartley, Neil McCann, Steven Pressley, Christophe Berra. I still write to Christophe occasionally on social media actually.”

Reluctant departure

Hearts supporters, who viewed Velicka as their team’s only genuine goal threat, were left deflated when the lethal Lithuanian was sold to Norwegian side FK Viking for around £1 million in February 2008, leaving Frail’s side to muddle through the rest of a demoralising season with Christian Nade, Calum Elliot and Ricardas Beniusis as the only remaining recognised strikers. “I never wanted to leave,” he says. “Burnley were hoping to buy me at the end of that season when Owen Coyle was the manager, but Hearts said I needed to go to Norway because they wanted the money. I could have said ‘no, I don’t want to go’, but you know what Romanov is like. I could have ended up sitting in the stand for half a year. I would have preferred to stay at Hearts but I had to go.”

In a career that spanned almost two decades, Velicka pinpoints his 19-month spell at Hearts - in which he marked himself out as one of the club’s outstanding 21st century strikers to date - as the pinnacle. “Hearts was a happy time for me, the best time in my career,” he says. “I liked everything at Hearts. In Lithuania and in Russia, I never had feelings like I had at Hearts. Every game, 16,000 fans, amazing.”

While the buzz he gets from coaching will never match the thrill of leading the Hearts attack, Velicka is grateful that, by being involved in professional sport, he has been able to keep working throughout the bulk of the pandemic. “Like everywhere, it’s shit,” he says, when asked what state Lithuania is currently in. “For three months, we’ve been completely closed. The kids don’t go to school.”


In addition to his two roles as coach at Hegelmann Litauen and head coach of Lithuania’s Under-15s, Velicka still finds time to follow the fortunes of a team took to his heart. “I always keep an eye out for Hearts,” he says. “I know they are first in the league, 15 points ahead of Dunfermline. I watched the cup final against Celtic on TV,” he says, before smiling mischievously. “Bastards, the green bastards!”

If you enjoyed this interview and would like to read reflections from other Hearts icons, treat yourself to Reminiscing with Legends, the story of Hearts’ exhilarating journey to Scottish Cup glory in 1998. Anthony Brown is also working on a new book with Hearts’ 2012 Scottish Cup-winning squad.

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Interviu

2021 Bal 15 15:00

Nesiaukite vol. 12. - Arminas Narbekovas
Apie 21 svaro atlyginimą, vaisius Sovietų sąjungoje, politinių santykių taisymą per futbolą, istorijas iš Afrikos, olimpinio aukso šventimą, Monikos Liu pavogtus batus ir nepriklausomybės kovas.
https://www.youtube.com/watch?v=9WlSxegYrx0


Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Bal 17 14:34

Naujas žurnalo „Vakarai“ numeris - jau prekyboje
https://ve.lt/aktualijos/klaipeda/nauja ... -prekyboje

Šio žurnalo puslapiuose kalba ir Klaipėdos futbolo akademijos vadovas Kęstutis Ivaškevičius. Jis puikiai žino, ką reiškia akis į akį susidurti su mirtimi ir iš naujo kurti tarsi kortų namelis subyrėjusį gyvenimą.

„Apmaudu, kad teko baigti profesionalaus sportininko karjerą, bet svarbu, kad esu gyvas, sveikas, turiu mylimą žmoną Tautvilę, auginu du sūnus, dirbu mėgstamą darbą, tad džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka“, - pasakoja klinikinę mirtį išgyvenęs K. Ivaškevičius.

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Geg 15 08:21

Lietuvoje gyvenantis sporto analitikas: iš pradžių į lietuvių antrąją religiją žiūrėjau skeptiškai
https://www.delfi.lt/mokslas/login/liet ... d=87182967

Davide Calzoni – tiek įvairaus sporto praktikas ir sirgalius, tiek šios srities analitikas, iškeitęs Italiją į gyvenimą Lietuvoje. Eidamas vyresniojo sporto ir pramogų industrijos analitiko pareigas „Euromonitor International“ bendrovėje Vilniuje, jis analizuoja šios srities duomenis ir kokią įtaką jie turi kitoms pramonės šakoms. Analizės tikslas, kaip sako D. Calzoni, yra susieti sporto ir kitų pramonės šakų taškus ir rasti investavimo bei sinergijos galimybių jo atstovaujamos bendrovės klientams.

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Lie 18 00:33

Buvęs „Aro“ vadas prabilo apie turtuolio palikimo mįsles ir A. Pukelį: „Jis melavo“ I dalis
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/akt ... -20116052/
Rasa Karmazaitė

„Raimondas Karpavičius man guodėsi dėl tauragiškio Arūno Pukelio veiksmų“, – prabilo buvęs vienas rinktinės „Aras“ vadų Vacys Lekevičius, kuris „Lietuvos rytui“ atskleidė, ko baiminosi garsus milijonierius ir kodėl jo našlės ryšiai kelia įtarimų.

„Jis buvo tvirtas, sveikas ir visiškai nesiruošė mirti“, – apie žinomą verslininką, mecenatą R.Karpavičių kalbėjo ilgametis jo bičiulis V.Lekevičius.

Buvęs kriminalinės policijos tyrėjas, vėliau antiteroristinės rinktinės „Aras“ Klaipėdos kuopos vadas sistemoje dirbo 20 metų. Bet su R.Karpavičiumi jį daugiau kaip prieš trisdešimt metų suvedė ne teisėtvarkos reikalai, o futbolas. Praeityje jie abu žaidė „Atlante“, o V.Lekevičius kurį laiką buvo ir šios komandos treneris, dalininkas.

Bičiulių likimai panašūs – teko ir mėgautis sėkme, ir suklupti. Abu, tik skirtingu laiku, buvo atsidūrę teisiamųjų suole. R.Karpavičių sovietinis karinis tribunolas nuteisė už vagystę iš karinio sandėlio. Emocingo būdo V.Lekevičius buvo teisiamas už tarnybinių įgaliojimų viršijimą ir neuniformuoto policininko, kuris neva persekiojo jo draugą, sumušimą.

Išėjęs į laisvę R.Karpavičius su jo laukusia pirmąja žmona Audrone Karpavičiene užsiėmė verslu, o uždirbtus pinigus investavo į bankrutavusią gamyklą Marijampolėje ir ėmė ją gaivinti. Tada verslininkui prireikdavo tuomečio pareigūno V.Lekevičiaus patarimų. Tuo metu šalyje siautėjo brutalios nusikaltėlių gaujos. Jos reketavo verslininkus, o tuos, kurie nesutikdavo mokėti, kankino, žudė. Rinktinės „Aras“ Klaipėdos kuopos vadas buvo tarsi R.Karpavičiaus skydas. Sužinoję, su kuo gali turėti reikalų, nusikaltėliai atsitraukdavo.

Tačiau buvęs „Aro“ pareigūnas, kuris buvo įkūręs ir saugos tarnybą, nė neįtarė, kad šimtamilijoninei verslo imperijai vadovavusiam jo bičiuliui pavojus gali grėsti ir tada, kai garsiausios nusikaltėlių gaujos jau likviduotos. V.Lekevičių sukrėtė R.Karpavičiaus gyvenimo pabaiga. Buvusiam pareigūnui atrodo įtartina, kad 2018 metų rudenį smegenų vėžio užkluptas milijonierius buvo staiga atskirtas nuo artimųjų. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais šalia ligonio buvo 46 metų kaunietė Aistė Grybauskienė, kuriai pagal mįslingomis aplinkybėmis sudarytą testamentą palikta pusė turto, kurio bendra vertė siekia apie 120 milijonų eurų, taip pat – vilos Tenerifėje bei Nidoje. Kita dalis užrašyta velionio broliui Henrikui Karpavičiui, kuris yra paskirtas laikinuoju verslo administratoriumi. Teismas yra uždraudęs išduoti palikimo teisės liudijimą.

V.Lekevičius, skaitydamas „Lietuvos ryto“ tyrimus apie kilusią kovą dėl R.Karpavičiaus palikimo, nutarė netylėti. Klaipėdietis prabilo apie skandalingojo verslininko, praeityje ne kartą teisto A.Pukelio ir kaunietės A.Grybauskienės, prieš milijonieriaus mirtį pakeitusios pavardę į Karpavičienės, ryšį.

Širdyje liko pareigūnas

Buvęs „Aro“ kovotojas stebėjosi, kad A.Pukelis ir jaunoji našlė viešai neigė pažintį. Neseniai išgirdęs „Lietuvos ryto“ klausimus apie tai tauragiškis net susinervino. „Aš nesiruošiu daugiau kalbėti! Dėk ragelį! Tu daugiau man neskambinėk! Viskas, čiuožk!“ – pratrūko A.Pukelis, kuris yra ir Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto narys, Tauragės futbolo federacijos prezidentas.

Ir jaunoji našlė, ir A.Pukelis tvirtino, kad nebuvo pažįstami iki milijonieriaus mirties, o vienas kitą pamatė tik per R.Karpavičiaus laidotuves Kaune 2019 metų rugpjūčio 11-ąją. Po laidotuvių apie 20 žmonių susirinko į gedulingą vakarienę „Medžiotojų užeigoje“. A.Pukelis restorane pirmas pasakė kalbą apie R.Karpavičiaus atminimą. Prie stalo buvo ir prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis.

V.Lekevičius tvirtino, kad A.Pukelis ir A.Grybauskienė buvo pažįstami dar gerokai iki turtuolio laidotuvių.

Buvęs pareigūnas dabar gyvena Klaipėdos rajone, rūpinasi kaimo turizmo sodyba „Rūgpienių kaimas“, augina šunis. „Gyvenu ramiai, bet širdyje likau pareigūnas. Matydamas neteisybę negaliu tylėti“, – tvirtino 58 metų V.Lekevičius.

Nidoje – prie vieno stalo

– A.Pukelis tvirtino, kad iki R.Karpavičiaus laidotuvių nepažinojo A.Grybauskienės. Ar tai tiesa? – paklausiau V.Lekevičiaus.
– A.Pukelis viešai melavo. Jis pažinojo Aistę ir tegul nemuilina visiems akių. Esu pats juos ne kartą matęs Nidoje, restorane šalia teniso aikštynų. 2018 metų vasarą tame restorane prie vieno stalo sėdėjo R.Karpavičius, A.Pukelis su gyvenimo moterimi ir gražuolė Aistė. Mano sūnaus ir A.Pukelio vaikai kartu pažaidė. Aš anksčiau neretai būdavau Nidoje. Ne kartą buvau Karpavičių viloje, ten užsukdavo ir A.Pukelis.

– Ar esate tikras, kad restorane buvo A.Grybauskienė?
– Kokia kita moteris ten galėjo būti? Aš iš arti Aistę mačiau.

Tame pačiame restorane esu su A.Pukeliu kalbėjęs apie futbolo reikalus. Jo atvažiuodavo paimti tuktukas.

– Gal buvo ženklų, kad R.Karpavičius ir kaunietė Aistė yra pora?
– To nemačiau. Tą kartą visi sėdėjo, valgė ir kalbėjosi. Nida – šurmuliuojantis kurortas, ten įprasta, kad vieni su kitais susitinka. Ir vėliau, kai verslininkas pradingo, nieko bloga nenujaučiau.

Tik sužinojęs, kad mano bičiulis palaidotas, gerokai nustebau. Aš į laidotuves nebuvau pakviestas, nors daug metų buvome bičiuliai. Po to išgirdau, kad prie R.Karpavičiaus palatos, kai jis buvo ligoninėje, stovėjo apsauga. Po mirties kūnas buvo greitai sudegintas. Tai kvepia blogais ketinimais.

Gynė verslininkus nuo reketo

– Dėl kokių reikalų praeityje R.Karpavičius kreipdavosi į jus?
– Kai aš Klaipėdoje vadovavau „Aro“ kuopai, buvo sunkūs laikai. Jam kildavo problemų su nusikalstamo pasaulio atstovais. Tada paskambindavo man, o jiems pasakydavo: „Aiškinkitės su Vaciuku.“ R.Karpavičius manimi pasitikėjo, o svetimus žmones prisileisdavo sunkiai. Kai kas nors bandydavo lįsti prie verslininko, aš pakalbėdavau kartą ar kitą, ir problema būdavo išspręsta. Kai kokie nors veikėjai pamatydavo, kad esu šalia R.Karpavičiaus, daugiau klausimų neturėdavo. Į mane kreipdavosi ir kiti verslininkai, kurie nepajėgdavo kovoti su juos reketavusiais nusikaltėliais, nenorėdavo jiems mokėti.

Tuo metu prie „Aro“ įkūriau futbolo komandą, žaidėme su policijos vėliava. Norėjau parodyti, kad policininkai – sportuojantys, stiprūs vyrai, kurie siekia pergalių ir tarptautinėse arenose. Sporto klubui „Aras“ išlaikyti reikėjo lėšų. Gavome apsaugos licenciją ir įkūrėme saugos tarnybą. Ji saugojo Klaipėdos uostą, kitus svarbius objektus. Kūrėme didelius planus, aš būdavau visur – ir banditus sulaikydavau, ir futbolą žaidžiau. Su „Aro“ vyrais nustebdavome, kai banditą, kurį sulaikėme, kitą rytą pamatydavome vaikštinėjantį miesto gatvėmis.

– Ar nusikaltėlius įspėdavo korumpuoti pareigūnai?
– Taip, kartais atvykę į įvykio vietą rasdavome net dulkes nuvalytas, nusikaltėliai būdavo iš anksto įspėti. Kai kurie uoste dirbę pareigūnai cigarečių, spirito kontrabandą praleisdavo užmerkę akis. Daug metų Klaipėdoje siautėjo Sigitas Gaidjurgis (vienas žiauriausių gaujos vadeivų, iki gyvos galvos įkalintas už 16 nužudymų. – Aut.). Vienas klaipėdietis buvo nuvežtas į mišką ir ten nušautas. Jo nėščia žmona patyrė persileidimą. Buvo numanoma, kas tai padarė, bet nieko nebuvo daroma. Nusikaltėliai turėjo užtarėjų teisėsaugoje, toliau žudė žmones. Kiek galėjo būti apsaugota aukų, kiek ašarų nebūtų pralieta!

Pamenu, kaip galiausiai mes buvome pasiųsti atlikti kratos pas S.Gaidjurgį. Gavome instrukciją, kad jis gali būti ginkluotas, užsibarikadavęs. Ten buvo šunų, tvorų, tunelių. Ėjome su visa amunicija, šturmavome pagal išsamią instrukciją. Prašiau vyrų tik neliesti šunų, nes šie gyvūnai man patinka. S.Gaidjurgio valdose buvo įrengti modernūs treniruokliai, garaže stovėjo nauji visureigiai. Neslėpsiu – po šturmo mažai kas liko. S.Gaidjurgis pateikė man 20 tūkstančių JAV dolerių ieškinį, teko eiti į teismą.

– Vėliau sulaukėte kaltinimų, kad viršijote įgaliojimus. Nebuvote šventuolis?
– Aš ir nesidedu šventas. Mano veikla patiko ne visiems. Galbūt kartais perlenkdavau lazdą, kai reikėdavo nusikaltėlius sulaikyti. Mano vyrai operacijose dalyvaudavo kaukėti, o aš eidavau priekyje, veido nedangstydavau. Banditai ant manęs griežė dantį. Turbūt jie pasirūpino, kad man būtų iškelta baudžiamoji byla. Manė, kad nuplėšę pareigūno antpečius mane sužlugdys.

Sklido kalbos ir apie planuotą mano nužudymą, buvo susprogdintas mano kotedžas. Už mano galvą buvo pažadėta 200 tūkstančių dolerių. Kurį laiką turėjau gyventi atskirai nuo šeimos, keisti gyvenamąją vietą.

Vėliau vieni banditai buvo patupdyti už grotų, o kiti tapo solidžiais verslininkais.

– Kuo tuo metu, kai Klaipėdoje siautėjo nusikaltėlių gaujos, vertėsi R.Karpavičius?
– Jis iš pradžių prekiavo mediena, vėliau per uostą gabeno metalo krovinius iš Magnitogorsko. R.Karpavičius rėmė Magnitogorsko ledo ritulio komandą, ten arenoje šviesdavo įmonės „Karpis“ reklama. Verslininkas džiaugėsi, kai komanda pelnė Rusijos čempionų medalius. Verslininkas ir „Aro“ sporto klubą buvo parėmęs – nupirko uniformas. Ant žaidėjų marškinėlių puikavosi emblema su karpiu.

Bet R.Karpavičius nesišvaistė pinigais, buvo taupus, nesipuikavo turtais. Jo mašina nebuvo nauja. Žmonės, kurie ateidavo prašyti paramos, tikėdavosi gauti krepšį pinigų. Bet to nebuvo. Jis paremdavo kultūrą, mecenavo Bažnyčią. Sportui buvo taupus, nors paremdavo futbolo veteranus, vaikų futbolo turnyrus Tenerifėje.

Vis dėlto man nepavyko jo prikalbinti tapti svarbiu „Atlanto“ rėmėju. Šia komanda aš rūpinausi 25 metus, atiduodavau paskutinius savo pinigus. Būdamas 48 metų dar stovėjau vartuose – traukiau „Atlantą“ iš paskutiniųjų. Buvo gerų, buvo ir labai sunkių laikų.

Rankinėje – pinigai ir ginklas

– Ar R.Karpavičius jūsų pagalbos prašydavo tik dėl grėsmės jo verslui?
– Mano pagalbos, patarimų prireikdavo ir su sportu susijusiuose reikaluose. Prie futbolo norėjo prilįsti Vilniaus, Kauno nusikaltėliai. Kartą po varžybų prie manęs priėjo bankininkas Vladimiras Romanovas – domėjosi, už ką per federacijos vadovybės rinkimus ketina balsuoti klaipėdiečiai. Po to į „Karpio“ biurą Klaipėdoje atvyko vilniečiai su „Vilniaus brigados“ atstovu, prašė per būsimus rinkimus federacijoje balsuoti už tam tikrus asmenis.

– Ar R.Karpavičius aktyviai dalyvavo tokiuose reikaluose?
– Ne, verslininkas nenorėjo į tai veltis, leido spręsti man. „Brigadinis“ atsegęs rankinę man parodė pistoletą ir apie 50–60 tūkstančių JAV dolerių. Tada aš jau nevadovavau Klaipėdos „Arui“, kitaip būčiau jį suėmęs už ginklo laikymą. Griežtai pasakiau atvykėliams, kad nedarytų spaudimo.

– Kas paskatino R.Karpavičių 2016 metais siekti Lietuvos futbolo federacijos vadovo pareigų?
– Būtent aš įkalbėjau jį dalyvauti tuose rinkimuose, o jo kandidatūrą iškėlė Klaipėdos futbolo federacija. Šalies futbolas man labai rūpi, o Raimondas buvo geras strategas. Sakydavau jam, kad reikia gaivinti šalies futbolą, investuoti, rengti vaikų stovyklas, auginti jaunus talentus. Aš tikėjausi, kad verslininkas pastatys Klaipėdoje sporto maniežą arba rekonstruos stadioną. Kartu ėmėme kurti planus, jis ketino juos įgyvendinti.

Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.

Grįžti į