Gediminas Mažeika: nuo šokėjo iki teisėjo
http://lzinios.lt/lzinios/Futbolas/gedi ... ejo/235884" onclick="window.open(this.href);return false;

J.Jeremejevas: „Futsalas – man ir darbas, ir hobis“
http://www.sportas.lt/naujiena/220248/j ... s-ir-hobis" onclick="window.open(this.href);return false;

Andrius Jokšas: "Noriu daugiau laiko skirti šeimai"
http://www.ve.lt/naujienos/sportas/andr ... i-1521571/" onclick="window.open(this.href);return false;
Algirdas Auruškevičius

Pernai be medalių likusį Klaipėdos "Atlanto" futbolo klubą prieš naujojo sezono pradžią paliko nemažai žaidėjų. Tarp jų buvo ir rytoj savo trisdešimt aštuntąjį gimtadienį švęsiantis Andrius Jokšas. Jis baigė profesionalaus futbolininko karjerą, kuri tęsėsi daugiau nei dvidešimt metų.

Kodėl nusprendei pakabinti "bucus" ant vinies? - pokalbį pradėjome su jau buvusiu atlantiečiu.
Amžius. Viskam ateina laikas. Juk reikia paragauti ir "pensininko" duonos. Ne paslaptis, kad siūlo man dar pažaisti gimtojo Gargždų miesto "Bangos" komandoje, viename iš Lenkijos antrojoje lygoje rungtyniaujančių klubų. Tačiau aš tvirtai pasakiau "ne". Noriu daugiau laiko skirti šeimai. Tiesa, kaip ir anksčiau, su sportu draugausiu. Dar pažaisiu futbolą salėje, atstovausiu senjorų komandoms.

Tau teko parungtyniauti ne tik geriausiuose mūsų šalies klubuose, bet ir Ukrainoje, Rusijoje bei Baltarusijoje. Kur labiausiai patiko?
Maloniausi prisiminimai yra iš Ukrainos. Ir ne dėl to, kad šioje šalyje su Krivoj Rogo "Krivbas" klubu iškovojau bronzos medalį. Man apskritai patiko Ukrainos futbolo stilius.

Užsienio klubuose ilgai neužsibūdavai, o štai "Atlante" iškentėjai net keturis sezonus, per kuriuos sužaidei 85 rungtynes ir pelnei tris įvarčius...
Tokį mano pastovumą nulėmė šeimyniniai reikalai. Norėjosi žaisti arčiau namų, nesiblaškyti po margą pasaulį. Manau, kad šiek tiek prisidėjau prie "Atlanto" laimėjimų - iškovotų sidabro ir bronzos medalių.

Du kartus su Vilniaus "Žalgiriu" ir Panevėžio "Ekranu" tapai Lietuvos čempionu. Kuris titulas tau yra brangiausias?
Ko gero, su žalgiriečiais 1999 metais iškovoti aukso medaliai. Tada antroje vietoje likusią Šiaulių "Karedą" aplenkėme tik vienu tašku. O štai su "Ekranu" 2011 metais čempionais tapome gerokai lengviau.

Septyniolika rungtynių sužaidei Lietuvos rinktinėje, daug kartų tapai šalies čempionatų prizininku. Ar daug įsimintinų akimirkų buvo per tavo sportinę karjerą?
Aišku, kad įsimintiniausios buvo tos, kai tapome čempionais. O štai iškovotus sidabro ar bronzos medalius, kurių mano kolekcijoje yra nemažai, aš nelabai vertinu. Aš pripažįstu tik pirmąją vietą.

Išeinant iš "Atlanto" tau vyriausiasis treneris Konstantinas Sarsanija puse lūpų pasiūlė likti dirbti klube sporto direktoriumi. Tačiau klubo generalinis direktorius Vacys Lekevičius viename interviu pareiškė, kad Jokšas sporto direktorium taps tik "per mano lavoną"...
Kam man tie "lavonai"? Todėl ir atsisakiau šių pareigų.

Ko norėtum palinkėti "Atlantui" šių metų sezone?
Viešėdamas Laplandijoje aš palikau Kalėdų Seneliui voką su prašymu, kad jis šiemet į Klaipėdą "Atlantui" atsiųstų maišą su aukso medaliais.

I. KIBIRKŠTIS: "NORIU PAKEISTI POŽIŪRĮ Į TRENIRAVIMĄ MOTERŲ FUTBOLE"
http://lff.lt/news/1546/i-kibirkstis-no ... u-futbole/" onclick="window.open(this.href);return false;

Buvusi Lietuvos moterų futbolo rinktinės žaidėja Ieva Kibirkštis pradėjo darbą šalies futbolo merginų rinktinės techninės direktorės pareigose. Po įvykusios jaunųjų talentų stovyklos Vilniuje teigė tikinti, jog galima pakloti pamatus moterų futbolo sėkmei ateityje.
I. Kibirkštis gimė Kanadoje, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Futbolo kamuolį ji pradėjo gainioti dar nuo ankstyvos vaikystės ir rungtyniavo Kanados moterų lygos Kvebeko „Lakers“ bei JAV universiteto „Mount St. Mary‘s“ komandose.

2007 metais mergina atvyko į Lietuvą ir gynė merginų (U-17, U-19) rinktinių, o vėliau - ir moterų rinktinės garbę. Žaidėjai buvo piešiama perspektyvi ateitis, tačiau patirtos traumos sujaukė svajones žaisti profesionalų futbolą Europoje.

I. Kibirkštis nusprendė ryžtingai žengti pradėtu treneravimo keliu ir baigusi sporto psichologijos magistro mokslus Suomijos universitete pradėjo darbuotis Švedijos „Kristianstad” jaunimo komandoje. Visgi Lietuvos ji nepamiršo ir, kaip pati teigia, turėjo neužbaigtų planų – pakelti šalies moterų futbolą į aukštesnį lygį.

Lapkričio mėnesį ji dalyvavo merginų treneriams skirtame seminare, o neseniai lankėsi U-16 (2001 m. gimimo ir jaunesnių) rinktinės stovykloje, kurioje įžvalgomis dalijosi ir specialistas iš Šveicarijos.

I. Kibirkštis LFF.lt svetainei papasakojo apie savo naujas pareigas Lietuvoje, ankstesnę karjerą futbole, stovyklą Vilniuje ir bei tikslus prieš Lietuvoje vyksiantį 2018 metų Europos WU-17 Europos čempionatą.

- Tavo veikla rodo, kad tavo gyvenime futbolas užima didelę, jei ne didžiausią vietą. Kaip prasidėjo tavo kelionė jame ir kaip ji vystėsi?
- Žaisti futbolą pradėjau dar penkerių metų ir su tuo augau. Rimčiau užsiimti juo pradėjau, kai buvau 12-13 metų. Po kelių metų pradėjau žaisti Lietuvos U-17 rinktinėje ir kurį laiką žaidžiau aukštame lygyje. Tačiau treniruoti kitus pradėjau jau penkiolikos ir man tai buvo labai smagu. Tai dariau įvairiose stovyklose bei masinio futbolo renginiuose su penkių-septynių metų sulaukusiais vaikais. Būdama 18-os, aš jau treniravau penkiolikmečių komandą ir tuomet pradėjau mokytis trenerių kursuose, kad gaučiau reikiamus sertifikatus.

- Kodėl taip anksti pradėjai krimsti treniravimo mokslus?
- Treniravimas buvo kaip atsarginis planas, jei visgi vieną dieną nustočiau žaisti aikštėje, ar nepasisektų futbolininkės karjeroje. Prieš du su puse metų patyriau smegenų sutrenkimą – iš tiesų, net nežinau, kiek aš jų turėjau – ir po savaitės nesijaučiau gerai, turėjau problemų. Bandžiau atsigauti žaisdama pirmajame Vokietijos divizione, tačiau supratau, kad po traumų serijos mano karjerai atėjo galas, tad atsidaviau treniravimui. Pradėjau ieškoti darbo Europoje ir šiuo metu dirbu profesionalaus Švedijos klubo jaunimo komandoje.

- Kaip pavyko persiorientuoti iš žaidimo aikštėje į vadovavimą šalia jos? Kaip pradėjai dirbti Švedijoje?
- Tai buvo pakankamai lengva, nes aš jau turėjau savo atsarginį planą ir tai buvo puiku. Pradėjau darbuotis su U-16, U-17 komandomis, jas kuruoju ir dabar, taip pat esu atsakinga už jaunimo futbolo koordinavimą ir prižiūriu, jog visose grupėse vystymasis vyktų taip, kaip numatyta.

- Kodėl pasirinkai dirbti moterų futbolo srityje, kuri kartais sulaukia kritiškos nuomonės?
- Padėti moterų futbolui man yra labai svarbu. Žmonės ne kartą manęs klausė: „Kodėl nedirbi vyrų futbole?“ ir aš visada turiu tą patį atsakymą: moterų futbolui reikia daugiau dėmesio ir aš noriu bei pilnai tikiu, kad galima pakeisti jo vietą futbolo pasaulyje.

- Kokios tavo naujosios pareigos ir keliami tikslai?
- Dabar esu LFF naujojo mergaičių projekto (2001 metų gimimo ir jaunesnių žaidėjų) techninė direktorė. Esu atsakingą už futbolo dalį – mano darbas bus nukreipti trenerius dirbti tinkama linkme, kurti darbo filosofiją ir planą tinkamai pasiruošti 2018 metų WU-17 finaliniam turnyrui Lietuvoje.

Mes būsime čempionato šeimininkai, tad per šiuos 15 mėnesių norime paruošti tokią komandą, kuri būtų konkurencinga ir galėtų duoti kovą Vokietijai, Anglijai ir Švedijai. Lankysiuosi Lietuvoje bent kartą per mėnesį, tačiau taip pat bendrauju su kolegomis. Darbas niekada nesustoja. Tikimės nuveikti daug.

- Esi jauna, tačiau turi nemažai žinių ir patirties iš darbo Švedijoje bei trenerių kursų. Kokias įžvalgas galėtum pateikti apie dabartinę Lietuvos moterų futbolo situaciją ir kaip situaciją reikėtų pakeisti?
- Manau, kad didžiausia problema su moterų futbolu yra ta, kad jis nesulaukia tiek dėmesio, kiek jo turi vyrų futbolas. Mes tik dabar pradėjome atkreipti dėmesį į moterų futbolą. Tai yra gerai, bet turime daug žmonių šalyje, kurie netiki, jog moterų futbolas gali būti geras.

Todėl turime surasti daugiau žmonių, kurie tiki galimybėmis gerinti moterų futbolą. Visgi manau, kad didžioji dalis su jaunomis mergaitėmis dirbančių trenerių, su kuriais dabar aš bendrauju ir palaikau ryšį, turi didelį potencialą. Jos yra buvusios dar dabar tebežaidžiančios žaidėjos.

Taigi, dabar turime jaunosios kartos trenerių, kurie mano, kad merginų tobulėjimas yra labai svarbu ir stipriai atsiduoda šiam darbui. Dėl šių žmonių galima tikėti, kad judėsime tik į priekį ir paversime moterų futbolą svarbiu.

- Praeitą savaitę atvykai į Lietuvą ir dirbai mergaičių atrankos stovykloje Vilniuje. Papasakok apie šią stovyklą.
- Iš tiesų, kai Lietuvos jaunimo rinktinę, aš žinojau, kad lygis čia yra kitoks, ne toks aukštas, kaip Kanadoje. Todėl aš norėjau būti pokyčių proceso dalimi. Ilgai kalbėjomės apie tai, kaip galėčiau prisijungti ir kažką nuveikti, bet to išpildyti niekaip nepavykdavo. Bet dabar tai pagaliau vyksta.

Šį menesį į stovyklą surinkome talentingas 2001 metų ir jaunesnes merginas, kurios yra pamatas bei naujoji karta, kuri keis Lietuvos moterų futbolo veidą. Vienas pagrindinių stovyklos tikslų buvo tobulinti trenerių žinias, kad jie galėtų geriau vadovauti žaidėjoms.
Žinoma, stebėjome ir pačias futbolininkes ir, mano nuomone, jos turi nemažai potencialo. Prieš atvykstant negirdėjau teigiamų dalykų, bet atvykusi supratau, kad su šiomis žaidėjomis galime nuveikti kažką didelio. Mergaitės parodė norą žaisti ir susipažinti su naujais metodais treniruotėse. Ši stovykla suteikė tikrai pozityvių emocijų tiek dėl susirinkusių mergaičių, tiek dėl jaunų trenerių, atvirų naujoms idėjoms.

Tikime, kad žmonės atkreips dėmesį į modernų treniravimą. Mes siekiame pakeisti konservatyvų požiūrį ir bandome daryti savotišką revoliuciją moterų futbolo treniravime. Smagu darbuotis tokioje komandoje žmonių, kurie turi vieną tikslą ir to kryptingai bando siekti.

- Kokie tavo asmeniniai planai, ar norėtum ateityje dirbti moterų futbolo komandos trenere?
- Per pastaruosius metus metus mano požiūris pasikeitė. Iš pradžių norėjau būti profesionalių žaidėjų trenere, bet dabar supratau, kad man patinka dirbti su jaunimu ir jų žaidimo brandinimu. Per ateinančius 5 - 10 metų save įsivaizduoju dirbančia su jaunimu ar vadovaujančia akademijai. Su tuo sieju savo ateitį.

Martynas Dapkus - apie konkurenciją, Izraelį ir „Šilą"
http://fksilas.lt/martynas-dapkus-apie- ... -ir-silabr" onclick="window.open(this.href);return false;

Martynas Dapkus – pirmasis „naujokas”, užsivilkęs „Šilo” marškinėlius, komandai rengiantis Lietuvos aukščiausio futbolo diviziono kovoms. 1993-siais metais Tauragėje gimęs 183 cm ūgio futbolininkas sėkmingai įsiliejo į Kazlų Rūdos komandos gretas ir įnirtingai rengiasi sezono maratonui. Siūlome iš arčiau susipažinti su šiuo darbščiu, atkakliu ir geranorišku atraminio saugo pozicijoje rungtyniaujančiu „Šilo” kariaunos nariu, kuriam konkurencija komandoje yra toks pat natūralus reiškinys kaip metų laikai gamtoje. Martynas ne vienerius metus rungtyniavo Izraelyje. Konkurencija, futbolo ypatumai Izraelyje ir „Šilo” komandos komplektacija – apie tai ir kalbėjome su Martynu:

- Esate jaunas futbolininkas, bet asmeninėje karjeroje turite jau ne vieną komandą, kurioje rungtyniavote. Kaip vertinate futbolininkų konkurenciją Lietuvos komandose?
- Kalbant apie šį sezoną, dar sunku sakyti kas kur „nusės“, žaidėjų perėjimai iš komandos į komandą dar intensyviai vyksta. Nors žaidžiame daug draugiškų rungtynių, visos komandos dar komplektuojasi ir konkurencija komandų viduje pasijaus prasidėjus sezonui, įpusėjus pirmam ar antram ratui. Kalbant apie futbolininkų konkurenciją šalyje ir palyginant padėtį su kitomis sporto šakomis, tai sakyčiau, kad nors Lietuva yra kaip ir krepšinio šalis, šioje sporto šakoje konkurencija bet kokiu atveju yra didžiausia, bet nemanau, kad futbole ji yra ženkliai mažesnė. Dabar Lietuvos komandos galės kiek norės pasipildyti Europos Sąjungos futbolininkais, tad šį sezoną turbūt konkurencija tik didės.

- Kaip manote, kokį poveikį tai turės Lietuvos futbolui?
- Aukštesnio lygio užsieniečiai, be abejo kelia ir pirmenybių , ir Lietuvos futbolo lygį, atvykus jiems, mūsų šalies futbolininkai privalės patys „temptis”. Bet jei matysime tokio pat lygio atvykstančius futbolininkus ar net prastesnių, kas irgi pasitaiko, ir jei vien dėl kažkokių mokestinių lengvatų jie atsidurtų santykinai geresnėse sąlygose, gali taip nutikti, jog mūsų šalies futbolininkai gali nerasti vietos komandose. Nemanau, kad Lietuvos futbolui tai išeitų į naudą.

- Jums teko ragauti futbolo „legionieriaus” duonos Izraelyje. Gal galite papasakoti apie šios šalies kasdienybę, žinant kokioje geopolitinėje situacijoje ji yra… Ar teko patirti kokių pavojų joje?
- Nei pavojų, nei neramumų patirti neteko, viskas vyko sklandžiai, o pragyvenau joje trejus metus. Didesnės grėsmės aš ten nejutau. Galiu pasakyti tokį pavyzdį, jei gyvenate Kaune, o Vilniuje nutinka kokia nors nelaimė, jūs nekeistumėte savo darbo rutinos, keltumėtės tą pačią valandą, eitumėt į darbą, grįžtumėte, valgytumėte, žodžiu, būtų įprastinis dienos ritmas.

- Tai per tuos praleistus trejus metus nebuvo nei vieno atvejo, kad reikėtų bėgti į slėptuvę ar panašaus pobūdžio incidentų?
- Man tokių situacijų tikrai nepasitaikė. Gyvenau ir žaidžiau futbolą Haifoje. Tai trečias pagal dydį miestas Izraelyje. Tuo metu ten buvo tikrai ramu ir saugumo atžvilgiu jaučiausi ne prasčiau nei gyvenčiau Lietuvoje. Izraelio karinės pajėgos yra tikrai aukštame lygyje ir, pavyzdžiui, jei kartais bandoma apšaudyti raketomis šalį, dauguma jų jos neutralizuojama dar nenukritu ant žemės.

- O su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte kalbant apie adaptaciją naujame klube, šalyje?
- Sunkiausia perprasti šios šalies žmonių kultūrą, mentalitetą, mąstymą, įpročius, kaip jie elgiasi tam tikrose situacijose ir be abejo vienas sunkiausių dalykų - kalba. Kai komandoje tenka adaptuotis, tau reikia rasti bendrą kalbą ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų su komandos draugais. Reikėjo laiko, kad galėtum suprasti, kaip pritapti prie branduolio. Pirmi metai apskritai man buvo sunkūs šiuo atžvilgiu. Pietiečiai tikrai skiriasi, apstu žmonių, kurie gana arogantiški, labai patenkinti ir pasitikintys savimi. Kaip pavyzdį galiu pateikti tokį: jeigu toje šalyje bus koks valytojas, tai jis manys, kad pats geriausias valytojas pasaulyje, jei futbolininkas, tai galvos apie save, kad pats geriausias futbolininkas. Be abejo, ne visiems tai būdinga. Teko sutikti ir draugiškų, nuoširdžių žmonių.

- Ar Izraelio klube adaptacijos periodas truko ilgiau lyginant su kitais?
- Sakyčiau, gal tai priklauso nuo žmogaus. Kaip minėjau, man prireikė metų, bet po truputį aš įsiliejau ir antrais, trečiais metais gyvenau puikiai.

- Daug buvo legionierių komandoje, kurioje rungtyniavote?
- Pirmoje lygoje galėjo būti trys, aukščiausioje – penki. Pirmais metais aš rungtyniavau jaunimo komandoje ir buvau vienintelis legionierius.

- Kurioje komandoje per savo karjerą jautėtės geriausiai? Ko reikia, kad futbolininkui būtų maksimalus komfortas klube?
- Pirmoji komanda, kurioje buvau tai ir buvo Izraelio ekipa, kurioje pritapau. Gerai ten jaučiausi ir aikštėje, ir už aikštės ribų. Nebuvo taip, kad rungtynių metu specialiai kas nors neduotų perdavimo, jei to reikalauja situacija ar būtų kokia trenerio antipatija. Grįžęs į Lietuvą patekau į „Stumbro” komandą. Ten taip pat nuostabus kolektyvas. Negaliu nei vienu blogu žodžiu atsiliepti apie jį. Puiki ekipa buvo ir Trakuose, savo gretose turinti aukšto lygio futbolininkų tokių kaip Klimavičius, Česnauskis, Valskis, baltarusiai Bičenokas, moldavas Zasavičis, kurie yra puikūs žaidėjai ir būdamas aikštėje su jais gali jausti tikrą futbolo malonumą. Jeigu žiūrėsime į išvardintų klubų visumą, nei vieno iš jų kažkuo išskirti negalėčiau, visur žinojau, ką turiu daryti, ko reikalavo iš manęs treneriai. Nebūdavo taip, kad kažkuo labai nusivilčiau, gerai jausdavausi kiekvienoje komandoje. O ko reikia, kad futbolininkui būtų maksimaliai gerai, tai mano supratimu daug kas priklauso nuo klubo vadovybės, jos indėlis labai svarbus. Klubo vadovybė priima žaidėjus, ji turi suteikti tam tinkamas sąlygas, parodyti pagarbą žaidėjams, užtikrinti tinkamą psichologinį klimatą komandoje, kad futbolininkas jaustųsi vertinamas ir reikalingas. Manau, kad tai yra komandos pagrindas.

- Kokie skirtumai kalbant apie Izraelį ir Lietuvą iš sirgalių elgesio, žurnalistų pusės?
- Vietiniai futbolo sirgaliai sakyčiau gerokai emocionalesni. Prasidėjus rungtynėms, tribūnose būna ramiau, bet kuomet jos eina į pabaigą ir pasiekiama kulminacija, ovacijų, triukšmo tikrai netrūksta. Prisimenu, kai buvo Haifos dviejų komandų „derbis” ir komandų sirgaliai vienos miesto pusės buvo arabai, kitos – žydai. Mūsų pusės futbolo fanai buvo žydai ir kiek pamenu laimėjome tas rungtynes, tai emocijos pasiekė tokius mastus, kad tarpusavyje sirgaliai pradėjo vieni į kitus mėtytis akmenimis. Vietiniai sirgaliai nėra kokie chuliganai, bet pašėlti jie mėgsta.

- Kiek per „derbius” rinkdavosi futbolo sirgalių?
- Na, apie tris tūkstančius jų būdavo. Komandoje, kurioje rungtyniavau nebuvo taip, kad eitų minios žmonių, bet jų užtekdavo tiek, kad malonu būdavo rungtyniauti. Aišku aukščiausiose lygose skaičiai kur kas įspūdingesni, ateidavo ir dvidešimt, ir penkiolika tūkstančių.

- O kaip su žurnalistais?
- Su žurnalistais esu pakliuvęs į nemalonią situaciją. Buvo tokia istorija, kad žurnalistas paskambino telefonu, uždavė tam tikrus klausimus ir aš nežinojau, kad jis nesutarė su mūsų komandos treneriu. Priešistorė buvo tokia: kai buvo pati sezono pradžia, manimi treneris nepasitikėjo, kiek pamenu, devynias rungtynes buvau ant atsarginių suolelio ir negavau rungtyniauti, išeidavau tai penkioms, dešimt, penkiolikai minučių į aikštę. Kai išleido dešimtose varžybose, nes lig tol buvo blogi komandos rezultatai, sužaidžiau tikrai geras varžybas. Kitą dieną paskambino tas žurnalistas, klausė, kodėl nežaidei lig tol ir tik dabar išėjai, ar jautiesi koks įtakingas ir panašiai, jam paaiškinau, kad nesu nei įtakingas, nei ką, tiesiog išėjau, padariau ką turėjau padaryti, kokios mano pareigos turėjo būti. O kodėl neleido treneris į aikštę anksčiau, paaiškinau, kad galbūt neatitikau kokių lūkesčių, bet tai yra treneris, aš gerbiu jo sprendimą, išleido dabar, įrodžiau ir jei jis pasitikės, aš tuomet žaisiu. Tas žurnalistas išėmė iš konteksto frazę, kad treneris manimi nepasitiki, pavertė tai straipsnio antrašte, padarė intrigą. Pasirodžius tokiai antraštei spaudoje, komandos draugas mane perspėjo apie tai, todėl nedelsdamas su tuo laikraščiu nuvykau pas trenerį, viską jam paaiškinau, kad buvo viskas ištraukta iš konteksto. Treneris buvo supratingas, papasakojo man, kad nesutaria su tuo žurnalistu ir tiesiog buvo jo mėginimas trenerį užgauti.

- Ar buvo kokių dalykų, kas jums asmeniškai nebuvo malonu ar priimtina, kalbant apie gyvenimą šioje šalyje?
- Kaip jau minėjau, yra sunku pati pradžia. Kai atvyksti iš vienos kultūros ir esi įpratęs daryti dalykus, kaip žmonės elgiasi vienaip, o atvyksti į svečią šalį ir viskas kitaip. Ne veltui sakoma, kad šios tautos žmonės viską daro iš kitos pusės. Sunku pradžioje buvo susigaudyti. Pavyzdžiui susitari dėl ko nors, kad bus rytoj, o realiai nieko nebūna, reikia laukti. Ko nors paprašyti vieno karto neužtenka, reikia nuolat apie save priminti. Laikui bėgant aš prisitaikiau prie tų sąlygų, kad gaučiau tai, ko man reikia ir kad su manimi elgtųsi taip, kaip aš noriu. Aišku sunku pradžioje buvo ir kalbos nemokėjimas.

- Persikelkime į Kazlų Rūdą. „Šilui” A lygoje per klubo istoriją bus debiutas. Kaip vertinate komandos komplektaciją ir kokį matote save kolektyve? Būsite vienas ekipos lyderių ar daugiau pagalbininkas?
- Žiūrint į komplektaciją, komandos vienuoliktukas lyg ir pilnas, gal reiktų vieno kito futbolininko atsargoje, bet tai trenerių, klubo vadovybės sprendimai. Kas realiai yra šiai dienai, tas mane džiugina. O kas liečia mano vaidmenį, tai komandos branduolys yra, iš esmės jis nepasikeitęs. Gal tik pora žaidėjų yra palikę komandą. Senbuviai ir bus tie lyderiai, o aš savo ruožtu tikiuosi prisidėti prie komandos tvirtumo, harmonijos. Kiek futbolininkų komandą papildys, manau visi prisidės prie jos tvarumo, dermės.

- Kaip manote, kiek lemia futbolininko įsitvirtinimo galimybes komandoje jo meistriškumas, charakteris, įgeidžiai?
- Meistriškumas yra labai svarbu, nes nuo jo priklauso komandos žaidimo kokybė ir aišku įgeidžiai. Ko žaidėjas atėjęs į komandą nori, ar pabimbinėti aikštėje, gauti algą ir užsiimti savais reikalais, ar jam svarbu komandos rezultatai, asmeninė karjera. Vienas svarbiausių dalykų yra charakteris, nes sezonas būna ilgas, susideda ne iš vienų rungtynių, būna geresnių ir blogesnių dienų. Vieną dieną tau viskas sekasi, atrodo gali kamuolį valdyti kaip nori, perdavimus tikslius atlikti kulniuku, kitą – nepavyksta elementaraus perdavimo atlikti. Štai tuomet stoji ir dirbi, tada charakteris pasimato. Apskritai sporte psichologija ir charakteris yra pagrindinis veiksnys, kuris lemia tavo pasiekimus. Jei paimsime bet kurį aukščiausios klasės žaidėją, kad ir Cr.Ronaldo. Kiek teko skaityti, jis pasiekė viską darbu.

- Ar tekę susidurti su trenerių simpatijomis antipatijomis komandose, kuomet kalba eidavo apie galimybes patekti į startinę sudėtį? Kaip tai veikia jūsų motyvaciją, tolimesnius jūsų veiksmus?
- Galiu grįžti vėl prie buvusios situacijos, kuomet rungtyniavau Izraelyje. Devynias rungtynes nebuvau startinėje sudėtyje. Kiek pamenu, pernelyg nenusimindavau, puikiai suprasdavau, kad tai yra sportas ir jei komandos draugai yra geresni, tai reiškia jie turi didesnį pasitikėjimą, nei aš galiu užtikrinti treneriui. Visuomet dirbdavau tada daugiau po treniruočių su fizinio parengimo treneriu. Po pagrindinės treniruotės komandoje visada dirbdavau papildomai, vykdavau į sporto kompleksą, kur turėdavau treniruoklių salės, plaukimo baseino abonementą. Būdavo net jogos užsiėmimai. Šiame komplekse faktiškai aš kasdien treniruodavausi. Visada tikėjau, kad ateis ir mano šansas. Konkurencija komandoje yra dalis futbolo. Koks klubas bebūtų, kad ir ta pati “Barselona”, jei esi tokioje komandoje, vadinasi tu gali patempti į tą lygį. Žaidėjas niekada neturėtų pykti, kad jis nežaidžia starte ir panašiai, reikia kovoti, stengtis, dirbti ir viskas eis į priekį.

- O kokių pokyčių matote Lietuvos futbole komplektuojant nacionalinę rinktinę? Kaip manote, ar svarbus “pažįstamojo” faktorius?
- Jei kalbėsime apie komandos komplektaciją, kuomet už vairo stojo E.Jankauskas, mano supratimu, jis renkasi ne pavardes, o futbolininkus, kurie turi charakterį, norą kovoti. Tai puikiai matome rezultatuose, nes kviečiami buvo futbolininkai ne tik iš pirmų komandų, tokių kaip „Žalgiris” ar „Trakai”, „Sūduva” ar „Atlantas”, bet būdavo ir iš Jonavos ar kitų komandų futbolininkai, kurie tuo metu demonstruodavo gerą sportinę formą.

- Gal galėtumėte išvardinti tris prioritetus, kodėl renkatės vieną ar kitą komandą?
- Jei žiūrėsime komandas Lietuvoje, tai eičiau pirmiausiai į tą, kuriai manęs reikia, į tą, kurioje yra geriausia tvarka, disciplina. Tai būtų pagrindiniai dalykai ir be abejo atsižvelgčiau į pačią komandą, jos siekius, tikslus, koks jos įvaizdis.

- Praėjusiame sezone rungtyniavote „Trakų” ekipoje. Keliais balais įvertintumėte savo žaidimą jame? Kodėl?
- Savo žaidimą įvertinčiau teigiamai, nes prie jo prisidėjo tuometinis komandos strategas Valdas Urbonas. Mano supratimu, jis kardinaliai pakeitė mano žaidimą, kaip žaidėjo rolę, mąstymą aikštėje. Jo dėka aš įgijau tiesiog naujo supratimo apie futbolą. Aš jaučiausi tikrai puikiai.

- Koks asmeninis indėlis jus tenkintų kalbant apie žaidimą „Šile”?
- Visuomet labiausiai džiaugčiausi, kad kaip nors prisidėčiau prie komandos pergalės, būtų pasiektas teigiamas rezultatas nepriklausomai nuo to, prieš kokią komandą rungtyniautume. Mano siekiamybė, kad „Šilas”, atėjęs į aukščiausią lygą, rungtyniaudamas prieš bet kokį varžovą būtų konkurencingas ir kad visi su juo skaitytųsi. Tikiuosi, kad prisidėsiu prie tvirtesnės gynybos linijos, tvirtumo aikštės viduryje, kad įrodytume, jog esame ne atsitiktinė komanda A lygoje.

- Ar komandą, kurioje šiuo metu rungtyniaujate, laikote tinkama reklamine erdve kalbant apie jus kaip apie futbolininko perspektyvą, įvertinus visus Lietuvos futbolo klubus?
- Niekuomet nereikia apie ką nors spręsti iš išvaizdos, stiprybė ne tame. Koks klubas bebūtų, ar tai „Lietava”, ar „Šilas”, „Stumbras”, nematau dėl ko visi skirtumėmės. Vieni klubai turi didesnius biudžetus, kiti mažesnius, bet žaidimo, o tuo pačiu ir reklamos atžvilgiu esminių skirtumų manau nėra.

- Ir pabaigai, kokie jūsų įspūdžiai apie komandą apskritai, sužaidus keletą kontrolinių rungtynių, gerokai įsibėgėjus treniruočių procesui?
- Kol kas tik teigiami įspūdžiai, jaučiuosi komandoje daug geriau nei galėjau pagalvoti. Prieš atvykdamas maniau, kad bus sunkiau patį bendrą žaidimą atrasti, bet būnant aikštėje su Andriumi Urbšiu, Nerijum Mačiuliu, kitais, kurie mane supa, tikrai jaučiuosi puikiai. Be abejo yra kur dar dirbti, kad pilnai vienas kitą suprastume aikštėje, bet jei jauti komandoje malonumą žaidžiant, tai ko daugiau bereikia, taškų ir pergalių.

Asociacijos su D.Šemberu: „Nacionalinis stadionas – išvogtų milijonų projektas, už kurį nei vienas nenubaustas“
Visą straipsnį galite rasti http://www.futbolas.lt/naujiena/400538/ ... enubaustas" onclick="window.open(this.href);return false;

Portalas futbolas.lt pradeda naują rubriką „Asociacijos su..“. Pirmuoju pašnekovu pasirinkome Lietuvos futbolo klubų asociacijos prezidentą Deividą Šemberą. Jam uždavėme 11 žodžių arba frazių ir paprašėme jo pasakyti, su kuo šie dalykai jam asocijuojasi.
1. Lietuvos rinktinė
Pilietiškumo ir patriotiškumo komanda, ypač J.Couseiro vedama. Tuomet aikštėje ir už jos ribų kiekvienas žinojo ką ir kaip privalo atlikti ir kaip deramai elgtis.

2. Kazlų Rūdos „Šilas“
Šis pavadinimas asocijuojasi su ne visada sportinio principo besilaikiusia komanda.

3. Tomas Danilevičius
Atviras, inteligentiškas, komunikabilus, pareigingas, motyvuojantis, patikimas, lyderis – toks, koks turėtų būti tikras kapitonas. Pavyzdys. Džiaugiuosi, kad teko visą savo karjerą pažinoti Tomą ir kartu žengti į aikštę.

4. Lietuvos sporto žurnalistai
Geriausi visų sporto šakų ekspertai viename asmenyje. Per paskutinius kelerius metus bent jau futbole pastebiu žymiai profesionalesnį žurnalistų darbą. Tas labai džiugina.

5. Tvarkaraštis
Kiekvienais metais sukeliantis galybę nepasitenkinimų. Tobulą tvarkaraštį turėsime, kuomet finansinių resursų galimybės bus, kad galėtumėm padengti visų pirmenybių filmavimo kaštus. t.y. apie 100 000 – 140 000 eurų.

6. Nacionalinis stadionas
Išvogtų milijonų valstybiniu mastu projektas, už kurį nėra nubaustas nei vienas valdininkas. Valstybinės korupcijos pavyzdžio etalonas ir gėda!

7. Krepšinis
Mylimiausia lietuvių sporto šaka, iš kurios futbolas turi ko pasimokyti sporto vadyboje, komunikacijoje, rinkodaroje.

8. Vacys Lekevičius
Kadangi Vacį pažįstu nuo senų „Atlanto“ laikų, prieš kurį ir pačiam teko žaisti būnant vaiku, tai gerbiamo Vacio asociacija siejasi su karšto charakterio asmenybe, kuri niekada negalėdavo – nemokėdavo pralaimėti. Bet už aikštės ribų – tai teisybės pasakyti nevengiantis žmogus. Taip pat Vaciui „Atlantas“ yra visas gyvenimas.

9. Sidabras
Taurusis metalas, kuris niekada nekelia jokių emocijų. Tik viena tauraus metalo rūšis egzistuoja – auksas, pirma vieta, laimėtojas. Visos kitos vietos, kaip sakydavo vienas garsus treneris, nevykėlių.

10. Rusija
Politinės propogandos šalis. Rusai malonūs žmonės, kol su jais nediskutuojama politinėmis temomis.

11. Maniežai
Nesu žaidęs nei vienų oficialių futbolo rungtynių manieže per visą savo karjerą. Man maniežas asociacijuojasi tik su mėgėjišku futbolu arba treniruotėmis šaltuoju metų laiku. Didysis futbolas - tai atvirų arenų sportas, bet pas mus jis vis labiau tampantis futsal’iniu.

BENJAMINAS ZELKEVIČIUS: „NIEKADA NEBIJOJAU RIZIKUOTI“
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n645 ... 80%9C.html" onclick="window.open(this.href);return false;

A.NARBEKOVAS: „ŽALGIRIS“ BUVO MŪSŲ SVAJONĖ
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n647 ... ajone.html" onclick="window.open(this.href);return false;

"Futbolas jau yra ir moterų sportas. Tiesiog mūsų futbolas kitoks", - sako Greta Kaselytė.

Puiki mūsų rinktinės vartininkė, šaunioji komandos kapitonė davė interviu "Respublikai".

Vartininkė svajonių siekia Italijoje
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... italijoje/" onclick="window.open(this.href);return false;
2017 balandžio mėn. 07 d. 12:25:21
Arūnas ABROMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas

Greta Kaselytė yra viena iš nedaugelio Lietuvos futbolininkių, gavusių šansą išbandyti jėgas užsienio klubuose. Vartininkė sako, kad jos svajonių šalis visada buvo Italija. Nuo 2015 m. Greta žaidžia būtent šioje valstybėje, klube „Napoli“. Italijoje futbolininkei patinka ne viskas, bet ji mokosi iš neapoliečių sugebėjimo mėgautis gyvenimu. Be to, 24 metų sportininkė turi ko siekti aikštelėje. Antrojo diviziono komandoje rungtyniaujanti G.Kaselytė tikisi patekti į „Serie A“ lygą ir tapti tikra futbolo profesionale.

Iš Ukmergės kilusi futbolininkė tapo daugkartine Lietuvos čempione, žaisdama Šiaulių ekipoje „Gintra-Universitetas“. Žaidimas Šiaulių komandoje leido būti pastebėtai ir tarptautinėje arenoje, o tai suteikė galimybę paragauti legionierės duonos. 2015 m. rudenį į Neapolį išvykusi vartininkė ten žaidžia iki šiol.

Antrasis lietuvės sezonas Italijoje baigsis gegužės viduryje, tačiau proga sugrįžti į gimtąją šalį pasitaikė anksčiau. Lietuvoje vyksta 2019 m. pasaulio čempionato pirmojo atrankos etapo varžybos, o G.Kaselytė yra pagrindinė rinktinės vartų sargė. Vakar vakare lietuvės Vilniuje susitiko su Izraelio ekipa, rytoj vėl Vilniuje žais su moldavėmis, o antradienį Kaune užbaigs varžybas maču su Andoros futbolininkėmis. Turnyro išvakarėse G.Kaselytė pasikalbėjo su „Sporto gyvenimu“ apie savo itališką karjerą ir Lietuvoje besikeičiantį požiūrį į moterų futbolą.

Kalbą išmokti būtina

- Turbūt daugelis Lietuvoje futbolą žaidžiančių merginų svajoja išvažiuoti parungtyniauti užsienyje. Jūs irgi apie tai svajojote?

- Italija man visada buvo svajonių šalis. Svajodavau tik tyliai, bet svajonė išsipildė. Netyčia taip išėjo, kad išvažiavau būtent į Italiją. Kaip tik buvau baigusi mokslus, su „Gintros-Universiteto“ komanda baigėme pasirodymą Čempionų lygoje. Agentas, kuris Šiaulių komandai parūpina legionieres, paklausė, ką veikiu. Iš pradžių siūlė važiuoti į Daniją, bet ten vykti negalėjau todėl, kad žaidžiau Čempionų lygoje. Tada man surado klubą Italijoje. Iš tiesų buvo baisu. Važiavau viena, kalbos nemokėjau, o ten beveik niekas nekalba angliškai.

- Dabar kalbos barjero jau nėra?

- Kalbą išmokau per pirmus pusę metų, nes labai reikėjo. Dabar barjero jau nebėra, visi su manimi kalba normaliai, suprantu ir dialektą.

- Ar komandoje yra daugiau legionierių?

- Ne, šiemet kvietė dvi prancūzes, bet jos nepritapo, išvažiavo namo. Dar atvyko mergaitė iš Sicilijos, su ja dabar gyvename kartu.

- Sunku vienai lietuvei būryje italių?

- Taip, dar ir todėl, kad esu kitokia. Esu aukšta, o jos visos mažutės. Tarp jų labai išsiskiriu, kartais iš to ir pasijuokiame. Bet šiaip pritapau prie komandos, dabar mane jau priima į savo šeimas, kviečia pavakarieniauti.

- Ar jums tinka jų pietietiškas mentalitetas, gyvenimo būdas?

- Net nežinau, kaip pasakyti. Man gražu, patinka pasižiūrėti, bet ten yra daug nesutvarkytų dalykų. Yra kur tobulėti. Kita vertus, žmonės ten atsipalaidavę, ramūs, o dėl to - ir laimingi. Yra ir pliusų, ir minusų.

- Pati kažkiek perėmėte tą sugebėjimą atsipalaiduoti?

- Išmokau labiau mėgautis gyvenimu, kad ir maistu, jūra, saule. Stengiuosi būti pozityvi, bet visiškai jų ramumo neperėmiau. Žinoma, kai ką perimi iš kiekvienos kultūros, jei joje pabūni ilgiau.

Išgąsdino stadionai

- Kaip jūsų komandai šį sezoną sekasi žaisti Italijos antrajame divizione?

- Šį sezoną komanda truputį silpnesnė nei praėjusiais, esame penktojoje pozicijoje. Gal pavyks pakilti truputį aukščiau, nes dar liko šešerios rungtynės. Aišku, šiemet nepavyks pakilti į „Serie A“, nes kelialapį gaus tik pirmoji mūsų diviziono komanda. Konkurencija yra didelė. Prieš sezoną buvo keliami tikslai, bet komanda dabar turi daug problemų, taip pat ir dėl stadiono. Tiesiog užbaigsime sezoną, tačiau treneris sako, kad ateityje yra perspektyvų pasiekti aukštesnį lygį. Žaidėjas visi mato, ir pernai kelios mūsų komandos futbolininkės išėjo į „Serie A“. Yra kur tobulėti, kur kilti. Patekimas į „Serie A“ yra vienas aukščiausių tikslų.

- Kokį įspūdį palieka antrasis divizionas? Ar galima jį palyginti su Lietuvos čempionatu?

- Pirmaisiais metais man viskas ten labai patiko, nes konkurencija didesnė. Net jei komanda užima paskutinę vietą, gali su ja žaisti vos ne kaip su lygia. „Serie B“ čempionate žaidžia kovotojos. Futbolas jame pusiau profesionalus. Pirmajame divizione žaidžia profesionalės, trečiajame - mėgėjos, o mes esame kažkur per vidurį. Čempionatas yra stipresnis nei Lietuvoje.

- O itališki stadionai patiko?

- Mes žaidžiame labai prastuose stadionuose. Tų stadionų yra daug, bet į juos eina visi. Mes dažniausiai žaidžiama ant dirbtinės dangos, nes žolę išlaikyti labai sunku, ant jos žaidžia tik vyrai arba „Serie A“ moterys. Dirbtinės dangos stadionų kokybė yra prastesnė nei Lietuvoje. Kai pirmą kartą juos pamačiau, norėjau grįžti į Lietuvą. Galvojau: kaip aš čia žaisiu? Tačiau tokiuose stadionuose ir užauga tikrosios žvaigždės. Niekas nežiūri į kokybę, žmonės tiesiog ateina pasitreniruoti, pažaisti su kamuoliu. Mes Lietuvoje atrandame, kuo skųstis, sakome, kad bloga vartininko aikštelė, o ten visas stadionas būna toks. Paskui jau nekreipi dėmesio, koncentruojiesi į kitus dalykus. Koks yra stadionas, toks yra, jame reikia žaisti ir nieko nepakeisi.

„Ultrų“ dėmesys

- Minėjote, kad geresni stadionai atitenka vyrams. O kaip dėl futbolo gerbėjų dėmesio? Jis irgi atitenka tik vyrams, ar jo lieka ir moterų komandoms?

- Žiūrovų tikrai yra. Mūsų klubas irgi turi vadinamųjų ultrų. Iš pradžių man buvo juokinga, bet iš tiesų labai smagu. „Serie B“ žaidžia trys Neapolio regiono komandos. Mūsų komandos „ultros“ yra ir pagrindinės Neapolio vyrų komandos „ultros“. Į mūsų rungtynes ateina gal 15 vyrų su vėliavomis, jie skanduoja, dainuoja, leidžia dūmines petardas. Žinoma, ateina ir žaidėjų tėvai. Tribūnos beveik visada būna užpildytos.

- Galbūt teko pabendrauti su „Napoli“ vyrų komandos žvaigždėmis arba bent pasižiūrėti jos rungtynes?

- Pabendrauti teko tik su klubo „ultromis“. Ta 15 žmonių grupelė mėgsta pabendrauti su futbolininkėmis, pakviečia pavalgyti picos. O „Napoli“ rungtynėse teko būti. Stadionas nėra toks kaip Milane, jis senas, apgriuvęs, bet atmosfera jame sukuriama nežmoniška. Sunku žodžiais paaiškinti tą jausmą, kai visi kartu dainuoja, šoka. Kiekviename dideliame stadione yra sava atmosfera, „San Paolo“ stadione ji tikrai ypatinga (stadione telpa maždaug 60 tūkst. žiūrovų - red. past.).

- Ar dabar, žaisdama Italijoje, galite vadinti save tikra futbolo profesionale, iš to užsidirbančia pragyvenimui?

- Negaliu pavadinti savęs tikra profesionale, nes lyga, kurioje žaidžiu, nėra visiškai profesionali. Aišku, mane taip gali vadinti Lietuvoje, nes gyvenu iš futbolo, nedirbu kitur. Pinigai nėra tokie, kad galėtum pasitaupyti. Taip, aš galiu kažką nusipirkti, nueiti pavalgyti. Šiaip jaučiuosi kaip studentė.

- Sportininkų įprasta klausti, ar jie turi savo svajonių šalį, svajonių lygą, bet, atrodo, jūs jau gyvenate savo svajonių šalyje...

- Taip, tačiau tokiu atveju reikia susirasti naują svajonę. Man labai patinka Vokietija, bet ten labai stiprios moterų lygos. Patinka Ispanija. Yra tų svajonių, bet žiūrėsime, kaip seksis.

Ne tik vyrų sportas

- Kaip manote, ar moterų futbolas populiarėja Lietuvoje?

- Žinoma, nes vyksta daug projektų. Jis ir turi populiarėti, taip yra visame pasaulyje. Į treniruotes ateina daug mergaičių. Mano sesuo treniruoja vaikus. Ji sako, kad mergaitės labai susidomi. Be to, yra daug judėjimų, renginių. Moterų futbolas populiarėja, tik būtų smagu, kad jis kuo greičiau iš mėgėjiško peraugtų į profesionalesnį lygį. Bet čia daug kas priklauso nuo klubų.

- Mažėja žmonių, sakančių, kad futbolas - ne moterų reikalas?

- Be abejo. Žmonės labiau prisitaiko prie kitų žmonių, mažiau juos smerkia. Niekas nesako, kad tai tik vyrų sportas, nebent kokia močiutė. Futbolas jau yra ir moterų sportas. Tiesiog mūsų futbolas kitoks, mes daugiau esame kolektyve, nėra tokio noro pasirodyti, tokios didelės konkurencijos. Yra komanda.

- Tačiau ir moterų sporte tikriausiai sunku rasti vietą, jei neįveiki baimės? Pavyzdžiui, baimės užsidirbti mėlynę.

- Visi bijo gauti pirmąją mėlynę. Tačiau paskui supranti, kad jei ir užsigavai, kitą dieną tau jau neskauda. Viskas, tai užmirštama. Žinoma, visi esame skirtingi. Mes, futbolininkės, esame drąsesnės, mėgstančios aktyvią veiklą. Yra moterų, kurios labiau mėgsta megzti. Visi yra skirtingi.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas"

Interviu 40-ojo gimtadienio proga

A.SKERLA: APIE NEPAMIRŠTAMĄ SKRYDĮ KARO LĖKTUVU, KULINARIJOS STUDIJAS IR KOŠMARIŠKĄ TRENERIO NURODYMĄ
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n654 ... odyma.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Teisėja R.Imanalijeva: „Vyrų rungtynėse savo darbą turi atlikti dvigubai geriau“

Visą straipsnį galite rasti http://www.futbolas.lt/naujiena/401299/ ... bai-geriau" onclick="window.open(this.href);return false;

Interviu su "Sūduvos" naujoku 17-mečiu Sergej Amirzian
Visą straipsnį galite rasti http://www.futbolas.lt/naujiena/401355/ ... s-talentas" onclick="window.open(this.href);return false;

„Žalgirio“ gynėjas iš Senegalo – tikintis musulmonas, tyliai siekiantis savo futbolo svajonės
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... -24-821572" onclick="window.open(this.href);return false;

žmones sako, kad geras intervas su Trakiu:
https://www.sports.ru/tribuna/blogs/sou ... 2398150fd2" onclick="window.open(this.href);return false;

A. SKARBALIUS: „LAIKAS KEISTIS“
Vienas geriausių futbolo specialistų Aurelijus Skarbalius - apie savo sportinį kelią ir būtinybę keisti sustabarėjusią sistemą Lietuvoje
http://www.utenosutenis.lt/naujienos/922.html" onclick="window.open(this.href);return false;