Valdas Trakys – puolėjas, žaidęs 9 šalyse ir 15-oje klubų
Kalbino Denisas Romancovas
https://www.sports.ru/tribuna/blogs/sou ... 2398150fd2" onclick="window.open(this.href);return false;
Prieš 20 metų įvyko neįtikėtina: Lietuvos jaunimo rinktinė prasimušė į Europos čempionatą – kontinento geriausiųjų aštuonetuką. Pirmąjį savo įvartį turnyre 190 cm ūgio puolėjas Valdas Trakys įmušė Vokietijos jaunimo rinktinės vartininkui Timo Hidebrand‘ui, kurio partneriai tuomet buvo Sebastianas Deisleris, Fabianas Ernstas ir Sebastianas Kehlis. Trakys išlygino rezultatą 53-ią minutę, tačiau likusio laiko vokiečiams užteko įmušti dar 6 įvarčius.
„Man labiau įsiminė rungtynės su Ispanija, kuomet teko žaisti prieš Xavi, Gerardą Lopezą (su „Valensija“ buvo patekęs į ČL finalą) ir Pablo Orbaizas (vėliau žaidė Ispanijos nacionalinėje rinktinėje ir „Rubine“)“ – Prisiminė Trakys. „Mes pirmavome iki paskutinių minučių, pergalė būtų garantavusi mums vietą Pasaulio jaunimo čempionate, tačiau viską sugadino teisėjas iš Maltos – parodė antrą geltoną kortelę puolėjui Robertui Poškui už tai, kad jis priėjo prie atsarginių suoliuko atsigerti vandens. Po Poškaus pašalinimo mes praleidome du įvarčius. Turbūt ispanus labiau norėjo matyti Pasaulio čempionate. Galų gale kitais metais ispanai jį ir laimėjo.“
„Prisiminimai apie tą Europos čempionatą daugiausia negatyvūs. Lietuvoje nebuvo jokios rinktinės stovyklos ir planingo pasiruošimo: mes susirinkome, tris dienas pasitreniravome ir išvykome žaisti. O po rungtynių su Portugalija LFF mane netgi nubaudė už tai, kad apsikeičiau marškinėliais su Simao Sabrosa.“
- Kaip nubaudė?
- Paskyrė baudą ir neišleido žaisti kitų rungtynių. Federacijos prezidentas labai supyko, kad atidaviau portugalui savo marškinėlius.
- Jums tada buvo 19, tačiau jūs jau buvote pakeliavę po Europą. Kaip jums tai pavyko?
- Kuomet aš žaidžiau už Lietuvos jaunimo rinktinę, mes įveikėme Rusiją 4:3, aš įmušiau 3 įvarčius. Po rungtynių priėjo Kostantinas Sarsanija ir pasiūlė bendradarbiauti. 1997-ųjų gruodį aš išvykau į „Romos“ klubą, kurį treniravo Zdenekas Zemanas. Aš buvau aštuoniolikmetis puolėjas iš Lietuvos, tačiau mane pasitiko oro uoste, aprengė nuo galvos iki kojų ir aš mėnesį treniravausi su žvaigždėmis: Totti, Paulo Sergio, Delvecchio, Aldair‘u. Apsiprasti padėjo Omari Tetradze – jis man vertėjavo iš italų kalbos, patarė, kaip susigaudyti Romoje.
Iki šiol pamenu, kad į treniruotes ateidavo keli tūkstančiai fanų. Iš pradžių aš patekau į treniruotę, kuri vyko po laisvos dienos, taigi buvo lyg ir atstatomoji. Tačiau nepripratus prie Zemano metodikos buvo beprotiškai sunku – mes labai daug bėgiojome ir šokinėjome per barjerus.
- Tačiau buvo ir kažkas gero?
- Žinoma. Mane ne visose Lietuvos komandose priimdavo taip šiltai kaip „Romoje“. Pirmą dieną sėdėjau rūbinėje, nieko nepažinojau, tačiau prie manęs priėjo klubo direktorius. Jis žinojo, kad kalbu prancūziškai, tad iškart supažindino su prancūzu gynėju Vensanu Candela, kuris po pusmečio tapo Pasaulio čempionu.
- Kodėl palikote „Romą“?
- Po treniruočių man pasakė, kad pagrindinei komandai dar esu „žaliokas“, tačiau galiu likti ir žaisti už jaunimo komandą Primaveroje. Tačiau atsirado pasiūlymas iš „FC Harelbeck“, kur galėjau tikėtis žaisti pirmoje komandoje. Tad 1998-ųjų pradžioje nuvykau į Belgiją. Ten mano konkurentu buvo, pavyzdžiui, Mike Origi (Divock‘o Origi iš „FC Liverpool“ tėvas). Tuo metu aš jau šiek tiek kalbėjau ne tik prancūziškai, bet ir angliškai, tad galėjau lengvai bendrauti su treneriu ir nebereikėjo kažkieno prašyti kad vertėjautų. Tačiau žaisti sekėsi ne taip gerai – dažniau žaidžiau už dublerius, o į pagrindą patekdavau retai. „FC Harelbeck“ nusprendė manęs neišpirkti ir po metų aš atsidūriau Rusijoje.
- Kaip tai įvyko?
- Aš gerai sužaidžiau Sandraugos taurėje. Mane kvietė keletas Maskvos klubų, pavyzdžiui „Dinamo“. Tačiau FBK „Kauno“, kuriam aš tuomet priklausiau, savininkas Vladimiras Romanovas verslo srityje bendradarbiavo su „Torpedo“ prezidentu Vladimiru Alešinu, tad aš atsidūriau būtent tame klube.
- Jus privertė?
- Keista istorija. Su „Dinamo“ aš spėjau netgi kontraktą pasirašyti. FBK „Kauną“ tuo metu iš Vladimiro Romanovo perėmė Šabtajus Kalmanovičius. Jis pakeitė pavadinimą į Kauno „Žalgirį“, 1999-aisiais tapome Lietuvos čempionais. Kalmanovičius susitarė dėl mano transfero su Maskvos „Dinamo“, tačiau po to jis neįvykdė kažkokių susitarimų ir klubas grįžo į Romanovo rankas. Romanovui buvo naudingiau, kad vykčiau į „Torpedo“. Galų gale man pasakė: „Arba žaisi „Torpedo“, arba važiuosi namo“. Nežinau kas nutiko su „Dinamo“ pasirašytu kontraktu – greičiausiai jį tiesiog nutraukė.
- Devyniasdešimtųjų pabaigoje Vladimiras Romanovas dar ne taip stipriai užsiėmė futbolu – tęsia Trakys. – Buvo tiesiog komandos savininkas. Su žaidėjais bendraudavo, tik kai ateidavo laikas pratęsti kontraktą. Tačiau vėliau Romanovas taip įsitraukė, kad pradėjo duoti nurodymus konkrečioms rungtynėms ir netgi ruošėsi išeiti į aikštę „Kauno“ sudėtyje rungtynėse su „Sampdoria“. Romanovas pradėjo supirkinėti komandas – Škotijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje. Net „Liverpulį“ norėjo pirkti. Pas jį atsirado daug patarėjų, visokių burtininkų – patarinėdavo, kokį žaidėją pirkti, kurio atsisakyti. Tie patarėjai jam viską ir sugadino. Priėjo iki to, kad „Hartsų“ treneriui prieš rungtynes jis atsiųsdavo sudėtį, kuri turės žaisti. Jeigu nepaklusi, gali lėkti iš darbo.Prieš keletą mėnesių treneris Aleksandras Piskariovas, dirbęs Lietuvoje, pasakojo man apie Romanovą: „Jis juk buvo taksistas, o perestoikos metu tapo milijonieriumi. Po to paaiškėjo, kad paskelbta tarptautinė Romanovo paieška. Jis poeziją kūrė. Kartą atėjau pas jį, o jis su kažkokiu senuku savo eiles aptarinėja. Romanovo kabinete kabėjo didžiulis paveikslas per visą sieną „Valstiečiai pas Leniną“. Tik vietoj valstiečio nupieštas pats Romanovas, grasinantis pirštu Leninui. Romanovas dar valdė Edinburgo „Hearts“ ir baltarusių „MTZ-Ripo“ klubus. Pasamdė Anatolijų Byšovecą stebėti visas tris komandas – šį vadino „skrajojančiu olandu“, per mėnesį prikalbėdavo telefonu po šešis tūkstančius eurų“.
- Kaip prasidėjo jūsų karjera Rusijoje?
- Maskvoje iš pradžių gyvenau drauge su Kostia Zyrianovu – mes vienu metu atėjome į „Torpedo“, tad mus apgyvendino Lužnikų viešbutyje. O po to man davė butą. Žaisti sekėsi gerai – jau pačiose pirmose rungtynėse įmušiau Nižnij Novgorodo „Lokomotyvui“. Komanda žaidė ryškiai, čempionate užėmėme trečią vietą. Klubo prezidentas Alešinas siekė išvest klubą į Čempionų lygą. Tačiau kontrakto pabaigoje aš išėjau. Padariau klaidą. Nežinau, kas man galvoje tada susisuko.
- Kas pastūmėjo išeiti?
- Šeimoje vyko didelės nelaimės. Iš pradžių autoavarijoje žuvo brolis, o po 10 mėnesių – ir tėvas. Tai man buvo didelis smūgis. Mamai likus vienai buvo labai sunku, tad aš grįžau į namo ir praleidau be futbolo maždaug pusmetį. Mėnesį prieš tėvo žūtį aš perėjau į „Chimki“ ir iškart įplyšo kelio raiščiai. Žodžiu viskas susidėjo.
- Kaip atsidūrėte „Chimkuose“?
- Anatolijus Byšovecas, dirbęs klube, pasikvietė mane į namus. Jis gyveno Novogorske. Sėdėjome su juo pavėsinėje, jis pasakojo, kaip vertina lietuvius, prisiminė kaip dirbo su Narbekovu „auksinėje“ 1988-ųjų olimpinėje rinktinėje. Žodžiu, įtikino mane. „Chimki“ mane išsinuomojo, dengė visą atlyginimą. Tačiau viską sugadino kelio trauma. Už išsaugotą vietą pirmoje lygoje man netgi priklausė premija, tačiau aš jos atsisakiau – juk sužaidžiau vos vienas rungtynes.