Respublik
Pranešimai: 1887
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2019 Sau 19 21:35

Lietuvos futbolo legenda, ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas žaidęs su garsiausiais pasaulio futbolininkais, o dabar „Žalgirio“ klubo sporto operacijų direktorius Deividas Šemberas!

Andriaus Tapino pokalbis „Laikykitės ten” su futbolo legenda jau sausio 24 dieną! Susimatom Multikino Lietuva Oze, 5 kino salėje!

Anbo
Pranešimai: 6726
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2019 Sau 21 18:30

Varšuvos „Polonia“ aistruolis Rafalas Kobza siekia sudominti savo tėvynainius Baltijos šalių futbolu. Tam jis net sukūrė interneto svetainę baltyckifutbol.pl ir FB puslapį. Ingvaro Butauto interviu su Rafalu:

Lenkas skleidžia žinias apie Baltijos futbolą
http://www.sportas.info/naujienos/47099 ... tbola.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 6726
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2019 Sau 31 17:33

D. Šemberas apie rinktinės trenerio paieškas: tai parodo, kokioje duobėje mes esame (I dalis)
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/9/ ... -mes-esame" onclick="window.open(this.href);return false;

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Interviu

2019 Kov 19 23:14


bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Interviu

2019 Kov 24 21:34

Gustas Jarusevičius: „DFK „Dainava“ ir jos sirgaliai amžinai išliks mano širdyje“
2019-03-21
http://dfkdainava.com/2019/03/21/gustas ... o-sirdyje/

Penkiolikmetis Gustas Jarusevičius šiais metais žengė dar vieną milžinišką žingsnį futbolo pasaulyje, kai pasirašė sutartį su garsiausia gimtosios šalies komanda Vilniaus „Žalgiriu“.

Lietuvos futbolo namuose Alytuje gimęs ir užaugęs devintokas buvo priverstas palikti gimtuosius namus tada, kai jo bendraamžiai dar tik pradeda ieškotis vietos po saule bei mėgaujasi nerūpestinga vaikyste.

Tačiau Gustas yra kitoks, jis nuo penkerių metų amžiaus lanko futbolo treniruotes ir jau antrą dešimtmetį siekia savo gyvenimo svajonės – leisti dienas su kamuoliu ir įsitvirtinti profesionalų futbole.

Sunku suprasti, kas nutiko

Vienas perspektyviausių Lietuvos futbolininkų su pagrindine Vilniaus „Žalgirio“ komanda sportuoja jau dvi savaites, bei pamažu pripranta prie gyvenimo didžiausiame šalies mieste.

„Vis dar sunku suprasti, kas nutiko. Sprendimas palikti gimtuosius namus tikrai nebuvo lengvas, tačiau „Žalgiris“ pasiūlė labai geras sąlygas. Dar nespėjau suvokti, kad būdamas penkiolikos jau spėjau ilgam palikti gimtuosius namus.

Laikas praleistas Vilniuje kol kas primena kelių savaičių stovyklą su komanda, kokių savo gyvenime esu turėjęs jau ne vieną. Tačiau šįkart viskas bus kitaip ir praėjus kelioms savaitėms aš negrįšiu į Alytų pas tėvus“,– apie naują gyvenimo patirtį sakė futbolininkas.

Anot G. Jarusevičiaus derybos su „Žalgiriu“ truko pakankamai ilgai, nes jam ir devintoko tėvams norėjosi tinkamai sudėlioti visus taškus ant „i“.

Jaunasis sportininkas taip pat prisipažino, kad sulaukė nemažai dėmesio ir iš užsienio klubų, tačiau pasirinko „Žalgirį“, nes vilniečiai sugebėjo pasiūlyti ne tik profesionalo kontraktą, tačiau ir puikias gyvenimo sąlygas Lietuvos sostinėje.

Nauji iššūkiai motyvuoja

Jauniausias žalgiriečių šio sezono žaidėjas sportuoja kartu su pagrindine komanda, bei tikisi sulaukti savojo šanso debiutuoti A lygoje.

„Prisipažinsiu, treniruotės „Žalgiryje“ yra sunkiausios, kokias man yra tekę matyti savo gyvenime. Pradžioje, būdavo sunkoka net per apšilimą, tačiau dabar jaučiuosi kur kas geriau ir tikiuosi greitu metu įgauti optimalią formą. Treniruotis su žalgiriečiais man yra labai didelė garbė. Žaidimo greitis ir tempas čia yra visiškai kitoks, palyginus su tuo, ką esu anksčiau patyręs savo gyvenime. Visus iššūkius priimu, kaip papildomą motyvaciją tobulėti. Šalia savęs turiu daug ko pamačius vaikinus, man yra svarbi kiekviena jų pamoka. Asmeniškai man atmosfera „Žalgiryje“ atrodo labai gera. Nuo pat pirmų dienų visi noriai dalijasi patarimais, stengiasi, kad kuo greičiau apsiprasčiau naujame klube. Man tai yra labai svarbu“,– apie treniruotes sostinės ekipoje kalbėjo Gustas.

Penkiolikmetis šiame sezone veikiausiai daugiau rungtynių sužais Lietuvos futbolo I lygoje, kur atstovaus Vilniaus „Žalgirio“ dublerių komandą. Tačiau pats vaikinas kalba apie aukštesnius tikslus – jis jau šiame sezone tikisi debiutuoti A lygoje vilkėdamas pagrindinės „Žalgirio“ ekipos marškinėlius.

Negali pamiršti sirgalių

Ir tokie aukšti penkiolikmečio tikslai neturėtų stebinti, nes G. Jarusevičius nuo mažų dienų yra įpratęs varžytis su vyresniais ir beprotišku greičiu kilti karjeros laiptais.

Lietuvos futbolo I lygoje alytiškis debiutavo būdamas vos 14–os metų, kai apsivilko gimtojo miesto DFK „Dainavos“ klubo marškinėlius. Šios komandos treniruotėse jis dalyvavo būdamas dar tik 13–os metų!

Praėjusiame I lygos sezone dešiniojo krašto saugo pozicijoje rungtyniaujantis futbolininkas spėjo pelnyti tris įvarčius, nors aikštelėje pasirodė tik septyniose rungtynėse, kadangi alytiškį pristabdė sveikatos problemos.

„Būnant keturiolikos metų debiutuoti Lietuvos futbolo I lygoje atstovaujant savo gimtojo miesto komandą – tai lyg svajonės išsipildymas. Jeigu atvirai, niekada nesitikėjau, kad mano debiutas vyrų varžybose bus toks ankstyvas. Dėl to visada būsiu dėkingas buvusiam „Dainavos“ treneriui D. Gvildžiui. DFK „Dainava“ klubas amžinai išliks mano širdyje, ypač šios komandos sirgaliai, kitaip dar vadinami „Dzūkų tankai“. Manau, kad jie yra patys geriausi futbolo gerbėjai Lietuvoje. Asmeniškai man palikti DFK „Dainavą“ labiausiai liūdna buvo dėl to, kad teko atsisveikinti su šiais nuostabiais sirgaliais. Pelnęs įvartį visada norėdavau atsidurti jų glėbyje. Manau, kad „Dzūkų tankai“ yra geriausia, ką turi Alytaus miesto futbolo komanda. Niekada nepamiršiu, kai pasibaigus praėjusiam sezonui, DFK „Dainavos“ fanai mums surengė išskirtinį apdovanojimų vakarą. Buvo kažkas tokio!“,– „Dzūkų tankus“ liaupsino futbolo vunderkindas.

Gustas nuo mažų dienų buvo Alytaus miesto futbolo pergalių garantas. 2003–iais metais gimęs vaikinas ne kartą skynė pergales atstovaudamas ir vyresniųjų berniukų komandas, nes varžydamasis su bendraamžiais praktiškai neturėjo sau lygių.

Smėlio dėžė ir futbolas

Atstovaudamas Alytaus sporto ir rekreacijos centro komandą, 2016–ais m. jis tapo vaikinų aukščiausios lygos rezultatyviausiu žaidėju, kai per 18 rungtynių įmušė 32 įvarčius. Sekančiais metais G. Jarusevičius tęsė savo įvarčių fiestą ir buvo pripažintas naudingiausiu Elitinės lygos saugu.

Penkiolikmetis per savo karjerą jau ne kartą atstovavo ir Lietuvos jaunučių komandas, bei tikisi dar ne kartą patraukti rinktinės trenerių dėmesį. Būtent įspūdingi rezultatai pasiekti tarp bendraamžių gretai įtikino tuometinį DFK „Dainavos“ strategą D. Gvildžių išbandyti Gusto talentą suaugusiųjų futbole.

Paklaustas, kokia yra tokio fenomeno priežastis, penkiolikmetis išlieka kuklus, bei mena vaikystę, kuri sunkiai primena jo bendraamžių kasdienybę.

„Man dar reikia labai daug ko išmokti, bet tikiu, kad nuoseklus darbas duos vaisių. Svarbiausia – sveikata. Jei nekankins traumos, viskas įmanoma. Net pats nežinau, kokia yra pagrindinė mano sėkmės paslaptis. Visą jaunystę daugiausiai laiko praleisdavau kieme su vyresniais berniukais, galbūt tai padėjo. Skirtingai nei daugelis mano bendraamžių, aš dar suspėjau pajausti kokią vaizduotės galią turi žaidimai smėlio dėžėje, niekada nepraleisdavau progos pažaisti ir „slėpynių“, bet labiausiai už viską dievinau futbolą. Mūsų kieme jį žaidė beveik visi vaikai, kiekvieną vakarą leisdavome su kamuoliu, buvo ypatingi laikai. Tikiuosi su vaikystės draugais palaikysime ryšį amžinai“,– sakė G. Jarusevičius.

Futbolo vunderkindas atviras – per savo gyvenimą taip ir nesuspėjo „pamilti“ kompiuterinių žaidimų, dėl kurių daugelis vaikino bendraamžių yra pametę galvas.

„Pamenu, ne kartą buvo – įsirašydavau naują žaidimą į kompiuterį dėl kurio visi klasiokai būdavo pamišę. Sužaisdavau porą kartų, „neužsikabindavau“ ir eidavau į lauką pažaisti tikrų žaidimų. Taip ir praėjo mano vaikystė, esu laimingas, kad suspėjau pasidžiaugti tokiu gyvenimu, o ne visą savo laiką paskyriau technologijoms“,– su šypsena veide pasakojo G. Jarusevičius.

Užsispyręs ir žinantis, ko nori

Nuo penkerių metų Alytaus sporto ir rekreacijos centre (ASRC) futbolo pamokas krimtęs Gustas treniruotes pradėjo lankyti pas trenerį Povilą Baliukonį. Po trijų metų alytiškio komanda atiteko kitam ASRC vaikų treneriui Šarūnui Klimavičiui. Būtent šis futbolo specialistas ne tik dalijo vertingus patarimus, tačiau ir iš arti stebėjo, kaip Dzūkijos sostinėje auga naujas perlas.

„Gustas visada buvo labai užsispyręs ir žinantis ko nori vaikas, nuosekliai siekiantis užsibrėžtų tikslų. Jau nuo mažų dienų matėsi, kad iš jo kažkas gali išeiti. Bet labiausiai mane džiugino jo atsidavimas sportui – nepamenu, kad Gustas būtų kada nors praleidęs treniruotę, nebent dėl traumos ar ligos“,– pasakojo ilgametis futbolininko treneris Š. Klimavičius.

Anot specialisto, G. Jarusevičius futbole gali pasiekti labai daug, jeigu pavyks išvengti rimtų traumų ir greitai įsitvirtinti vyrų futbole.

„Labai džiaugiuosi dėl jo sėkmės. Penkiolikos metų patekti į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio“ komandą yra kažkas įspūdingo. Žinoma, yra ir kita medalio pusė. „Žalgiris“ toks klubas, kuris visada siekia maksimumo, todėl vardan rezultatų kartais gali paaukoti jaunimo minutes aikštelėje. Tačiau labai tikiuosi, kad Gustui pavyks greitai surasti savo vietą naujame klube ir jis gaus laiko pasireikšti A lygoje, bei parodyti iš kokio molio yra drėbtas“,– konstatavo Š. Klimavičius.

Tuo metu G. Jarusevičius kantriai pluša treniruotėse, bei tęsia savo gyvenimo kelionę su futbolo kamuoliu. Jam dar viskas prieš akis, tačiau šie metai neabejotinai bus išskirtiniai. Ne kiekvienas devintokas ryžtųsi palikti gimtuosius namus ir pakelti sparnus į vieną iš Europos sostinių, kur verda dar nematytas gyvenimas ir diktuojamos kitokios taisyklės. Tačiau Gustas ramus – jis užaugo futbolo mieste Alytuje, kur sukaupė patirties, kokios Vilniuje nerasi nė su žiburiu.

Lauro Baranausko, tv3.lt informacija.

Anbo
Pranešimai: 6726
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2019 Kov 28 12:13

Ilgas pokalbis su Rafaeliu Ledesma. Anglų kalba :)

JustIn Lithuania: Ep.3 – Rafael Ledesma || Justinas Jankevičius
https://youtu.be/9rP2E0zI9mc


Tobex
Pranešimai: 6788
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Interviu

2019 Kov 28 13:59

pasirodo išsiskyrė, įdomu kur mažieji Ledesmos auga. Maltoje ar Lietuvoje ir ar bus rinktinej žaidėjų :D

Anbo
Pranešimai: 6726
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2019 Kov 30 11:16

„Futbolas man yra filosofinio tobulėjimo kelias“ – Valdas Dambrauskas || Laikykitės ten
https://youtu.be/k42bIXD03lA


Anbo
Pranešimai: 6726
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2019 Bal 02 18:22

„Žalgirio“ klube debiutavęs G.Mikulėno sūnus Meinardas: „Nustebo net tėtis“
Visą straipsnį galite rasti https://www.futbolas.lt/naujiena/405537 ... -net-tetis

Respublik
Pranešimai: 1887
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2019 Geg 14 23:23

Rim­vy­das Ko­cha­naus­kas: nuo pa­gran­du­ko iki men­to­riaus
https://www.alytausnaujienos.lt/rim-vy- ... -men-riaus

Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sį tre­ne­rį jau ku­rį lai­ką ma­to­me Vil­niaus „Spor­ti­mos“ fut­bo­lo ma­nie­že. Jo tie­sio­gi­nis dar­bas – su res­pub­li­ki­nės olim­pi­nio re­zer­vo spe­cia­li­zuo­tos vai­kų ir jau­nių spor­to mo­kyk­los jau­nai­siais fut­bo­li­nin­kais. Rim­vy­das Ko­cha­naus­kas dir­ba nau­ju am­plua – jis men­to­rius, at­sa­kin­gas už jau­nų tre­ne­rių kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mą. Be to, nuo­sek­liems fut­bo­lo aist­ruo­liams ge­ra nau­jie­na – ne­se­niai Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­ja (LFF) ap­do­va­no­jo Rim­vy­dą pa­gy­ri­mo raš­tu.

Star­tas – prieš 60 me­tų
„Nuo vie­ne­rių me­tų aš, pa­gran­du­kas, spar­džiau ir stik­lo šu­kes, ir sku­du­ri­nį ka­muo­lį, žo­džiu, vis­ką, kas po ko­jom pa­kliū­da­vo. Man tai bu­vo švie­sūs ir auk­si­niai lai­kai. Tik ne­pa­me­nu ge­rai, ar mu­šė tė­vai per už­pa­ka­liu­ką. Kad le­pi­no, vai­ši­no le­dais – pa­me­nu la­bai ge­rai. Lai­ko ne­tu­rė­da­mas, už­si­kė­lęs ma­ne ant pe­čių ir ant ran­kų, tė­tis po mies­tą ne­šio­da­vo. Vi­sa­da sta­bi­liai tre­ni­ra­vau­si, ir tai at­si­ti­ko ly­giai prieš 60 me­tų. Pri­si­me­nu „olim­pi­nį“ Ky­bar­tų sta­dio­ną. Ten at­ra­dau tik­ras fut­bo­lo žvaigž­des. Kaip žai­dė „Le­chia“ iš Len­ki­jos! Aš sė­dė­jau ant at­sar­gi­nio žai­dė­jo ke­lių. Sta­dio­nas stau­gė. Mie­lie­ji, ko­kios tai bu­vo rung­ty­nės! Nors aš bu­vau tik­ras si­ne­fi­las, mė­gau re­ži­sie­riaus Ze­no­no Štei­nio vai­kiš­kus fil­mu­kus. O čia, aikš­tė­je, ža­vė­jo fut­bo­li­nin­kų ap­ran­ga iš Aust­ra­li­jos, mar­gas­pal­vės tri­bū­nos, sir­ga­lių dau­gia­bal­sis kle­ge­sys, žo­džiu, nie­kas iš ma­no au­sų ir akių ne­pa­spru­ko. Jau­čiau­si tar­si sap­ne“, – taip apie nuo­sta­bius tė­vus, ne­pa­mirš­ta­mas aki­mir­kas links­mai, su nos­tal­gi­ja min­ti­mis da­li­jo­si žy­mus fut­bo­lo stra­te­gas.

Pra­ga­ro vai­kis
Ašt­rūs fut­bo­lo gri­fai traiš­kė ir dau­žė jam ke­lių są­na­rius. Bu­vo lū­žęs ir blauz­di­kau­lis. Pri­mi­nus skaus­min­gus kar­je­ros vin­gius, tre­ne­ris šyp­so­si: „Kam tų su­iru­čių, ki­taip jau ne­bus. Aš pa­pras­tai klau­sy­da­vau­si žai­dė­jų, o jie pa­tar­da­vo: „Tu tik lošk, vai­ki!“ Tie­sa, va­ry­ti ka­muo­lį kaip Sa­kart­ve­lo (Gru­zi­jos) žvaigž­dės Mes­chis ir Met­re­ve­lis, kaip le­gen­di­niai an­glai Met­jū­zas ir Čarl­to­nas, Lo ir Be­stas iš­mo­kau gat­vė­se, o ten rei­ka­la­vi­mai bu­vo vie­no­di: „Neš­din­ki­tės iš čia!“ Darėmės, kur ta fut­bo­lo vie­ta, jei ne­ga­ty­viu „jaut­ru­mu“ pa­si­žy­mė­jo sto­gai, kie­mai ir po­il­sio par­kas, nuo­sta­bi pran­cū­ziš­kos ar­chi­tek­tū­ros ge­le­žin­ke­lio sto­tis ir ne pa­slap­tis da­bar – tu­ris­tams pri­ei­na­mas po­že­mi­nis mies­tas. Tie­sa, pa­si­tai­ky­da­vo ir ku­rio­zų. Kar­tą, pa­si­tel­kę kan­try­bę, su Vy­tau­tu Tut­liu (da­bar­ti­nis Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas) ap­ti­ko­me vie­te­lę, pa­čią ra­miau­sią pla­ne­to­je, žmo­nių va­di­na­mą ka­pais. Mū­sų lai­mei, tik­ri ka­ta­li­kai mums ra­gus ap­lau­žė, nes vie­na mo­čiu­tė tė­tį pa­ži­no­jo. Tė­tis ne­skriau­dė, ta­čiau bu­vo įpy­kęs: „Pra­ga­ro vai­ki – tai šven­ta vie­ta!“ Pri­si­pa­žin­siu, ma­ne trau­kė fut­bo­las, jis bu­vo ma­no krau­jy­je.“

„3 ban­gi­nių te­ori­ja“
At­sto­va­vau Kau­no „At­le­tui“, su ku­riuo ta­pau Lie­tu­vos fut­bo­lo čem­pio­nu. Pas­kui – Vil­niaus „Žal­gi­rio“ meist­rų dub­le­rių ko­man­dai. „Žai­džiau už to­kias ko­man­das kaip Ky­bar­tų „Svei­ka­ta“ ir Aly­taus „Dai­na­va“. Ma­ne daž­nai ka­muo­da­vo trau­mos. Ta­čiau kaž­ku­ria pras­me man pa­si­se­kė, aš su­ti­kau pui­kų spe­cia­lis­tą, pe­da­go­gą, spor­to is­to­ri­ką, nu­si­pel­niu­sį Lie­tu­vos tre­ne­rį Al­gi­man­tą Klim­ke­vi­čių. Jis žen­kliai stum­te­lė­jo ma­ne į prie­kį“, – aiš­ki­no R.Ko­cha­naus­kas fut­bo­lo spe­cia­lis­to vi­zi­ją, dar­bo ypa­tu­mus ir pa­ga­liau gar­si­ą­ją sa­vo „3 ban­gi­nių te­ori­ją“. Pir­ma – tai be­ga­li­nis darbš­tu­mas; an­tra – dis­cip­li­na; tre­čia – nie­kad ne­iš­da­vi­nė­ti sa­vo prin­ci­pų.

„Kal­bai pa­kry­pus apie A.Klim­ke­vi­čiaus at­ras­tą Lie­tu­vos fut­bo­lui is­to­ri­nį fak­tą – Ko­cha­naus­kų šei­mą, ke­tu­rias fut­bo­li­nin­kų kar­tas, pri­mi­niau, kad de­vin­to­kas Rim­vy­das bu­vo sta­dio­ne, už Lie­tu­vos sie­nos, ku­ria­me žai­dė vo­kie­čių ko­man­dos XIX ir XX a. san­dū­ro­je. Pri­mi­niau, kad abu Vy­tau­tai – Rim­vy­do se­ne­lis ir tė­tis, ne­pai­sy­da­mi vo­kie­čių sar­gy­bi­nių, sku­bė­da­vo į Eit­kū­nų sta­dio­ną.

„Pa­na­šu, jie my­lė­jo fut­bo­lą, žmo­nes. Jie gal ne­bu­vo to­kie pra­mušt­gal­viai kaip aš“, – šyp­so­jo­si žy­mu­sis tre­ne­ris.

Cir­kas ir did­vy­riai
1978 me­tais, pa­sak R.Ko­cha­naus­ko, jo tre­ni­ruo­ja­mi ber­niu­kai kož­nai ko­man­dai ga­lė­jo „pri­bom­bar­duot“ po tu­zi­ną įvar­čių. Ko­dėl to ne­da­rė? At­sa­ky­mas – „gry­nuo­liai“ (ber­niu­kų kla­sės pa­va­di­ni­mas, ku­rio­je mo­kė­sė fut­bo­li­nin­kai) aikš­tė­je de­monst­ruo­da­vo šou ele­men­tus, staig­me­nas, įvai­riau­sius triu­kus. Tei­sė­jų nuo­mo­ne, tai lyg cir­kas: žai­dė­jai bu­vo pa­na­šūs į klou­nus. Pa­sak R.Ko­cha­naus­ko, tiks­las bu­vo at­lik­ti spe­cia­lią tre­ni­ruo­tę var­žy­bų įkarš­ty­je.

Di­džiu­lė mei­lė Aly­taus spor­to sir­ga­liams, var­gi­nan­tis dar­bas, ne­stan­dar­ti­nis po­žiū­ris, griež­ti rei­ka­la­vi­mai fut­bo­li­nin­kus grū­di­no, ska­ti­no. Re­zul­ta­tas – 1982 me­tais Aly­taus „Po­rin­gės“ an­tra vie­ta „Odi­nio ka­muo­lio“ tur­ny­re Sverd­lov­ske, ku­ria­me žai­dė stip­riau­sios SSRS vai­kų ko­man­dos.

Žai­dė­jai, pa­mir­šę vis­ką pa­sau­ly­je, jį – R.Ko­cha­naus­ką – sa­vo tė­vu va­di­no. O jis min­ty­se len­kė pirš­tus, var­di­jo Lie­tu­vos did­vy­rius. Štai jie: Ze­me­nas Al­man­tas, Ma­tei­ka Ra­mū­nas, Bur­bu­le­vi­čius Do­na­tas, Rau­ga­la Vir­gi­ni­jus, Venc­kū­nas Min­dau­gas, Pet­raus­kas Vai­das, Ba­liu­ky­nas Re­na­tas, Pla­to­chi­nas Ser­ge­jus, Rad­lins­kas Arū­nas, Sar­taus­kas Al­vy­das, Ka­li­naus­kas Nau­ris, Dob­ra­vols­kis Aud­rius, Oles­ke­vi­čius Vy­tas, Mik­ne­vi­čius Ar­tū­ras.

Stau­čės fe­no­me­nas
R.Ko­cha­naus­kas nuo 1982 iki 1988 me­tų ug­dė po pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­to Ru­si­jo­je (2018) pa­gar­sė­ju­sį var­ti­nin­kų ruo­ši­mo spe­cia­lis­tą, Ru­si­jos rink­ti­nės fut­bo­lo tre­ne­rį Gin­ta­rą Stau­čę.

„Vi­sų pir­ma, tai įdo­mus, ori­gi­na­lus, aukš­to ly­gio spe­cia­lis­tas. Sa­ky­čiau, kad net pats ge­riau­sias Lie­tu­vo­je. Įsi­mi­nė tai, jog su­ge­bė­da­vo ke­liais žo­džiais per­teik­ti tai, ką rei­kė­jo. Jis ži­no­jo, kaip dirb­ti. Pir­me­ny­bę vi­sa­da tei­kė pro­tin­giems, mąs­tan­tiems, tech­niš­kiems žai­dė­jams. Ma­nau, jis kaip tre­ne­ris man daug da­vė, – apie sa­vo pir­mą­jį tre­ne­rį R.Ko­cha­naus­ką kal­bė­jo G.Stau­čė. – Tre­ne­ris daug dė­me­sio sky­rė tak­ti­kai, ypač ak­cen­tuo­da­vo žai­di­mo tech­ni­kos ele­men­tus. R.Ko­cha­naus­ko dė­ka aš pats la­bai su­stip­rė­jau kaip var­ti­nin­kas, net fi­ziš­kai. Ki­ti tre­ne­riai man Lie­tu­vo­je tiek nau­dos ne­da­vė. Ačiū tre­ne­riui už įdieg­tą rim­tą po­žiū­rį į fut­bo­lą, taip pat draus­mę ir darbš­tu­mą. Tre­ne­rio auk­lė­ti­niai, žai­dę aukš­čiau­siu ly­giu, pa­si­žy­mė­jo pro­tu ir tech­ni­ka.

Aš pats per tre­ni­ruo­tes da­bar­ti­niams var­ti­nin­kams kai ką nau­do­ju iš R.Ko­cha­naus­ko tre­ni­ruo­čių ar­se­na­lo: ša­lia tak­ti­kos, tech­ni­kos ir fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo, daug dė­me­sio šiuo me­tu ski­riu psi­cho­lo­gi­niams da­ly­kams. No­riu, kad var­ti­nin­kai mąs­ty­tų var­žy­bų me­tu dviem pus­ru­tu­liais, taip, kaip ašt­riai mąs­to ma­no tre­ne­ris R.Ko­cha­naus­kas“.

Įžy­my­bės ga­lė­jo ir ne­bū­ti
Pa­sau­lio fut­bo­lo spe­cia­lis­tai ver­ti­na G.Stau­čę, ste­bi­si, kad Ru­si­jos rink­ti­nė tu­ri ta­len­tin­gą an­trą tre­ne­rį... Be abe­jo, jei ne­bū­tų R.Ko­cha­naus­ko – ne­bū­tų G.Stau­čės. O ga­lė­jo bū­ti toks va­rian­tas, nes R.Ko­cha­naus­kas ku­rį lai­ką pa­dė­jo tė­vui tre­ni­ruo­ti Ky­bar­tų „Svei­ka­tą“. Ke­lin­tais me­tais, tiks­liai pa­me­nu – 1978“, – at­sa­kė tre­ne­ris, pa­ban­džius iš­si­aiš­kin­ti, ka­da at­va­žia­vo į Dzū­ki­ją. Ko­dėl Aly­tus, gal mei­lė?

„Ne! Bu­vau že­no­tas. Šią is­to­ri­ją ge­rai pa­me­nu. Vie­ną die­ną man pa­skam­bi­no. Aly­tus, kaip pu­šų mies­tas, at­ro­dė man pa­trauk­lus. Ne­no­rė­jau pa­lik­ti ir Ky­bar­tų: čia šei­ma, čia le­gen­di­nis klu­bas, tu­rin­tis gar­bin­gas tra­di­ci­jas, čia dir­bau fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­ju. „Dai­na­vos“ sto­vyk­lo­je pa­ma­čiau ne­blo­gą vaiz­dą. Nors at­va­žia­vęs ti­kė­jau­si, kad bus dar ge­riau. Ky­bar­tuo­se, vaiz­džiai kal­bant, pa­si­ju­tau nu­si­pir­kęs ka­ka­vos pu­pe­lių – to­kios kar­čios ir ne­tin­ka­mos. To­dėl pa­ly­gi­nau: Aly­tus at­ro­dė rim­čiau. Pa­si­rin­kau ir iš­vy­kau. Džiau­giuo­si. Dzū­ki­jos sos­ti­nė – tai Gin­ta­ras­ Stau­čė, tai di­džiu­lis bū­rys ma­no iš­ug­dy­tų ta­len­tin­gų žai­dė­jų. Jie – drau­gai, jie – ko­le­gos, jie, kaip aš, be­pro­tiš­kai my­li fut­bo­lą“, – at­vi­ra­vo R.Ko­cha­naus­kas.

Nie­kad ne­rū­di­jan­ti drau­gys­tė
„Da­bar, jei ma­no auk­lė­ti­niai kvie­čia ves­ti tre­ni­ruo­tę Vo­kie­ti­jo­je, aš lai­kau­si iš­ban­dy­tos prak­ti­kos – imu ir skren­du“, – da­li­jo­si min­ti­mis fut­bo­lo spe­cia­lis­tas, ku­riam ko­vo 17-ąją su­ka­ko 65-eri. Pa­na­šiai ir prieš me­tus at­si­ti­ko. Rim­vy­das su Gin­ta­ru drau­gai vi­są am­ži­ny­bę. Pa­skir­tas į aukš­tas Ru­si­jos rink­ti­nės pa­rei­gas, as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo G.Stau­čė ne­tu­ri, pla­nų ne­ku­ria, na, o ben­drau­ti in­ter­ne­tu jis fi­ziš­kai kar­tais ne­ga­li. Ne­ma­ty­da­mas jo­kios al­ter­na­ty­vos, tre­ne­ris R.Ko­cha­naus­kas iš­sku­bė­jo į 2018 me­tų pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­to ko­vas Ru­si­jo­je, kad bū­tų, kaip jis sa­ko, gre­ta Gin­ta­ro.

Štai ką te­ko iš­girs­ti iš R.Ko­cha­naus­ko lū­pų: „Ar džiau­giuo­si? Jūs juo­kau­ja­te... Juk nė­ra nie­ko bran­ges­nio tre­ne­riui, kaip jo auk­lė­ti­nio sėk­min­ga kar­je­ra. Ypač to­kia pa­sau­li­nė! Nors aš vi­są lai­ką ti­kė­jau, kad Gin­ta­ras bus įver­tin­tas. Bet to­mis nak­ti­mis, kai jo tre­ni­ruo­ja­ma rink­ti­nė žais­da­vo, be­veik ne­mie­go­da­vau. Be­je, ne­ap­si­ri­kau, pa­sau­lio čem­pio­na­tas Ru­si­jo­je pa­ro­dė, kad Gin­ta­ras ne­ei­li­nis reiš­ki­nys. Jis dir­ba juo­dai, kaip jau­tis. Gal dėl to da­bar apie jį tiek daug kal­ba­ma, jį ži­no, pra­šo jo au­to­gra­fo. Ži­no­ma, aš nuo­šir­džiai sa­kau, di­džiuo­juo­si, kad jis at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą ir lie­tu­viš­kai kal­ba.“

Respublik
Pranešimai: 1887
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2019 Geg 24 11:42

Ilgametis Sekmadienio lygos architektas Malžinskas: mėgėjų futbolas dažnai įdomesnis nei A lyga
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... nei-a-lyga

2005 metais žinomiems TV veidams Vytarui Radzevičiui bei Martynui Starkui kartu su Pauliumi Malžinsku kilo idėja, kad Vilniui reikia savo mėgėjų futbolo lygos. Taip gimė SFL – Sekmadienio futbolo lyga. Ilgametis jos vadovas, buvęs teisėjas, FIFA komisaras ir dabartinis Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) prezidentas Paulius Malžinskas po 15 metų darbo pasitraukė iš SFL vadovo pareigų. Su juo LRT.lt kalbasi apie SFL sėkmės priežastis, pradžią ir mėgėjų futbolo žavesį.

„Esu įsitikinęs, kad mėgėjų lygos rungtynes dažnai įdomiau žiūrėti, nei A lygą ar Pirmą lygą. Kartais liūdna, kai žaidėjai profesionalai, uždirbantys pinigus neturi aistros. Mėgėjų lygoje technikos lygis, žaidimo lygis, aišku žemesnis, tačiau ten tiek aistros“, – apie mėgėjų futbolo žavesį kalba P. Malžinskas.

47-erų P. Malžinskas naujuoju VRFS prezidentu išrinktas 2017 metų gruodį ir po metų darbo nusprendė, kad sėdėjimas ant dviejų susijusių organizacijų vadovo kėdžių kertasi su skaidrumo standartais. Dėl to ir tikslo išlaikyti SFL nepriklausomybę P. Malžinskas nusprendė SFL vadovo postą palikti.

Anot Pauliaus, per 15 metų SFL nuėjo ilgą kelią ir padarė labai daug. Kelių žmonių idėja labai greitai išaugo iki didelės lygos su daugybe Vilniaus mėgėjiškų komandų. Kai kurios gyvuoja visus 15 metų, turi dublerių ekipas ir net deda žingsnius link vaikų komandų kūrimo.

Šiuo metu SFL per metus įvyksta apie 1500 rungtynių – įskaičiuojant visus lygos organizuojamus čempionatus, taures ir kitus projektus. Sudėjus visas SFL komandas skaičius irgi solidus – 80. Iš jų 44 komandos žaidžia normalų lauko futbolą 11 prieš 11.

– Kaip ir kam kilo SFL sumanymas prieš 15 metų?
– Tai buvo Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus iš „Prelegentų“ klubo idėja. Mes su jais nuo seno žaidėme sekmadieniais, aš tuo metu buvau teisėjas, turėjau laiko ir man pasiūlė įkurti lygą ir jai vadovauti. Tuo metu buvo labai daug neorganizuotumo, mėgėjų lygos tokios apskritai nebuvo. Tai buvo naujiena Lietuvos sporte – privati lyga.

Per 2-3 metus labai išaugome, nes informacijos sklaidai iškart panaudojome internetą, kuris 2005 metais dar buvo naujiena. Mašina užsikūrė greitai. Po dviejų metų panašiu keliu nuėjo ir krepšinis, Sostinės krepšinio lyga, kitos. Vėliau prasidėjo dar daug įvairių projektų, iš mūsų daug kas išsiplėtojo.

– Kokie tuomet buvo didžiausi iššūkiai?
– Aikščių trūkumas buvo katastrofiškas, teisėjų trūkumas irgi didelis. Įtempti santykiai su tuomet veikusia Vilniaus apskrities futbolo federacija. Mes buvome visiškai nepriklausoma lyga, privatus projektas, buvo konkurencija – komandos rinkosi pačios, kur nori žaisti. Jos pasirinko geresnę organizaciją, struktūrą ir iš miesto pirmenybių perėjo į SFL. Mes nukonkuravome federacijos rengiamą sistemą.

– Ką jūs tuo metu darėte geriau, kad nukonkuravote kitus?
– Viską. Tą pačią dieną buvo suvedami visi rungtynių rezultatai – Augustinas Pakulis iš eurofootball.lt daug įdėjo darbo, noriu dar kartą geru žodžiu paminėti. Rezultatai, statistika, įvarčiai tą pačią dieną atsirasdavo internete – tai Lietuvoje buvo nelabai matyta, net A lygoje.

Paskui jau atsirado nuosavas puslapis. Informacijos patikimumas, greitis, komandų sudėtys, žaidėjų profiliai, rungtynių aprašymai, vėliau – ir divizionų aprašymai. Nuolat keitėme komandų skaičius divizionuose, ieškojome geriausių variantų.

– Kokias darbais SFL per tuos 15 metų labiausiai didžiuojatės?
– Kad pasiekėme, jog futbolas turi būti valdomas kitaip, informacija pateikiama kitaip. Iškėlėme tokius standartus, kurias paskui vadovavosi visi. Gal nuskambės įžūliai, bet mėgėjų lygoje išsikėlėme A lygos standartus.

Elektroninė žaidėjų registracija į LFF ir kitas struktūras atėjo tik vėliau, anksčiau žmonės veždavo popierius į federaciją, o mes viską darėme novatoriškai. Parodėme, kad galime dirbti greitai, efektyviai ir paprastai, kad reikia išnaudoti šiuolaikines priemones.

– Ar teko įdėti savų pinigų?
– Buvo įdėta nemažai, 2009 m. dalyvavome ES projekte, kuriant internetinę savo svetainę. Visas projektas kainavo apie 180 tūkst. litų, apie 20 proc. buvo investuota mūsų pinigų. Investavome į Jamonto parko projektą, teikėme Savivaldybei siūlymus, kaip pritaikyti tą vietą sporto reikmėms. Po 10-ies metų lyg ir kažkas pajudėjo, gal ten kažkas atsiras.

– Kaip pasikeitė klubų situacija SFL gyvavimo metu?
– Klubai labai sustiprėjo, atsiminkime mūsų istorinį novatorišką sprendimą, kad klubai turi būti juridiniai vienetai. Paskui priimtos mokesčių pataisos, kai buvo galima skirti 2 proc. viešosioms įstaigoms. Klubai užsiregistravo, kaip viešosios įstaigos ir dabar klubo narių parama pačiam klubui tais 2 procentais yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių. Niekas tada neįsivaizdavo, kad tokiame visiškai mėgėjiškame lygyje galima klubus kurti, kaip juridinius vienetus.

Dabar klubai stiprėja, turi antras komandas, keli turi vizijų kurti vaikų grupes. Viskas auga. Yra klubų, kuriems jau 15 metų, įsivaizduokite, kiek juose pasikeitė žaidėjų, vadovų, o jie toliau gyvuoja, tiesiog žaidžia futbolą.

– O situacija infrastruktūroje?
– Faktas, atsirado trys naujo aikštės – Fabijoniškės. Senvagė, LFF stadionas. Aišku, pagerėjo. Anksčiau Grigiškių, Bukiškio stadionai buvo nudėvėti, ten vykdavo daugybę rungtynių. Dabar jau retos, renkasi žmonės patogesnę aplinką, geresnę aikštę, kur nėra dulkių, kur yra dušai, persirengimo kambariai. Situacija pagerėjo, bet tikrai nepakankamai.

Nors Vilniuje atsirado kelios aikštės, tačiau jų nepakanka tokiam miestui. Nebūtinai futbolui, bet ir lengvajai atletikai, kitoms sporto šakoms.

– Kiek aikščių norėtumėte turėti Vilniuje?
– Aš jūsų paklausiu, ar įsivaizduojate, kiek kas savaitgalį rungtynių vyksta Vilniuje? Atsakau – gal apie šimtą. Vaikų varžybos elitinės, moterys, mėgėjai – per savaitgalį Vilniuje sužaidžiama iki 150-ies rungtynių. Šeštadienį nuo ryto žaidžiama, sekmadienio vakarais laikų neužtenka.

Dar bent 3-4 pilnų matmenų aikštės turi būti, būtinai reikia dar vieno dengto maniežo. Padėtis „Sportimoje“ katastrofiška, žmonės netelpa, moka per vasarą už nuomą vien tam, kad išlaikytų savo turima laiką žiemos metui. Norinčių eilė didžiulė, situacija nėra gera.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 10517
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Interviu

2019 Lie 30 11:48

Karjeros etapo Lietuvoje pradžią prisiminęs Švrljuga: buvo keista

https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... EBZnAKMfCw

Grįžti į