Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Interviu

2016 Rgp 18 16:48

T.VENCEVIČIUS: „VISADA SIRGAU IR SIRGSIU UŽ LIETUVOS RINKTINĘ“
http://futbolo.tv/video/t-vencevicius-v ... s-rinktine" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Rgp 18 16:48

R. Beniušis atvirai apie karjerą, trofėjus, trenerius ir Lietuvos futbolą
http://fksilas.lt/r-beniusis-atvirai-ap ... roblemasbr" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvoje rastume tikrai nedaug futbolininkų, galinčių pasigirti tokia spalvinga karjera kaip Ričardas Beniušis. Šio puolėjo futbolo bendruomenei pristatinėti tikrai nereikia. Ne kartą ir ne du jis gynė Lietuvos rinktinės garbę, siuntė ne vieną tikslų smūgį į varžovų vartus tarptautinėje arenoje.

Ričardas gali pasigirti ir tuo, jog spėjo pažaisti labai skirtingose komandose, išgyvenusiose pačius įvairiausius laikus. Pradedant auksiniu FBK „Kaunu“, baigiant Edinburgo „Hearts“ ir Pakruojo „Kruoja“. Užsienyje jam teko atstovauti Rusijos, Izraelio, Čekijos, Škotijos ir Latvijos klubams.

Turbūt nesuklysime sakydami, kad Kazlų Rūdos „Šilo“ futbolo klube per visą gyvavimo laikotarpį tai yra tituluočiausias futbolininkas ir turėti jį savo gretose miesteliui – didelė garbė. Per paskutines 21 rungtynes „Didžiuoju Benu“ vadinamas snaiperis įmušė jau 17 įvarčių. Kviečiame susipažinti artimiau su šiuo puikiu žaidėju ir charizmatiška asmenybe, įnešančia į „Šilo“ komandą subtilią ramybę, didesnį pasitikėjimą, ir, žinoma, nemažą geros nuotaikos dozę.

– Profesionaliame futbole esate ne vieną dešimtmetį. Kaip manote, kiek metų futbolininkas meistriškumo atžvilgiu gali laikytis aukštumoje?, – fksilas.lt pasiteiravo puolėjo.
– Viską lemia sveikata. Jei turi judesių bagažą, tai jo, sakykime lietuviškai, nepragersi. Manau, kad tai, ką tau įdiegė treneris vaikų futbole iki kokių penkiolikos metų, išlieka ilgam, tereikia tik tai palaikyti.

– Jūsų klubų repertuaras itin platus, rungtyniavote ne vienoje šalyje. Kurį periodą įvardintumėte sėkmingiausiu?
– Kaip bebūtų, man geriausias ir maloniausias periodas kuomet buvau FBK „Kaune“, nes tai buvo mano karjeros aukštuma. Ten subrendau kaip futbolininkas ir kaip asmenybė, visą savo vardą ir tęstinumą užsitarnavau šiame klube.

– Per savo karjerą jums teko matyti aibę futbolo specialistų. Kurie iš jų paliko didžiausią įspūdį? Kas, jūsų manymu, sudaro trenerio profesionalumo pagrindą?
– Labai svarbus trenerio profesionalumo komponentas yra jo šimtaprocentinis atsidavimas darbui, atsidavimas kiekvienai treniruotei, rungtynėms, taip pat gebėjimas tinkamai konkrečioms rungtynėms pasirenkant taktiką, nes kiekviena dvikova yra vis nauja istorija.

Savo kelyje mačiau skirtingo stiliaus trenerių tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Iš paskutinių įstrigusių man kaip asmenybė imponuoja Igoris Pankratjevas, kaip trenerį išskirti galėčiau Vladimirą Čeburiną, kuris buvo Pakruojo „Kruojos“ strategas ir su juo tapome Lietuvos vicečempionais.

Kai rungtyniavau FBK „Kaune“, treneriai keitėsi kas pusmetį, tad tiesiog pritrūko laiko, kad galėtų kažkuo labiau įsiminti. Tuomet ir iškovotas pozicijas lėmė mūsų meistriškumas. Štai Pakruojyje Vladimiras Čeburinas, mano supratimu, davė 80 procentų sėkmės.

– Ar skiriasi trenerių štabo darbas Lietuvoje ir už jos ribų?
– Kiekviena šalis turi savo specifiką. Jei kalbėsime apie Lietuvą, tai galbūt sąlygų stygius neleidžia treneriams pilnai atsiskleisti. Ne visi treneriai gali sau leisti varžybų videoanalizes ar, reikalui esant, imti salę. Tenka suktis tokiomis sąlygomis, kokios būna konrečiu atveju. Antra vertus ir pačių futbolininkų meistriškumo galimybių stoka ne visuose klubuose leidžia išspausti visą maksimumą. Su tokiomis kliūtimis susiduriama, kai komandoje ne visi futbolininkai meistriškumo atžvilgiu lygiaverčiai.

Apskritai kiekvienos šalies futbolas turi savitą viziją. Sakykime, jei imsime Izraelį, tai ten dominuoja technika, į ją ir kreipiamas didžiausias dėmesys. Ten mėgstama palaikyti kamuolį ir futbolininkas neretai su juo būna tol, kol jo nepraranda, tačiau jei pavyzdžiui kažkuri komanda sužais gudriau taktiškai, tai gali būti visa galva pranašesnė ir potencialiai įgyti pranašumą. Pas mus Lietuvoje dauguma trenerių akcentuoja fizinį pasirengimą. Kiekviena šalis koncentruojasi į tam tikrą dominuojantį komponentą.

– Kaip matote Lietuvos futbolo raidą per visą nepriklausomybės laikotarpį? Ko gero daugelis sutiktų, kad pastaraisiais metais futbolas atsidūrė krizėje. Kokias to priežastis įžvelgiate ir kaip įmanoma išbristi iš dabartinės situacijos? Ar matote tam atliekamus kokius nors žingsnius?
– Mano supratimu, šiais metais daromi labai dideli žingsniai, aš tik už tai ir labai džiaugiuosi, kad mėginama kažką keisti. Atėjo nauji žmonės su vardais, vizijomis ir ambicijomis. Tai vertinu pozityviai.

Kodėl ištiko krizė? Viena iš grupės priežasčių yra ta, kad smuko šalies klubinio futbolo čempionato lygis, sumažėjo konkurencija. Pasibaigus FBK „Kauno“ laikams, kai pasitraukė Vladimiras Romanovas, nebeliko daug pajėgių futbolininkų. Pastaruoju metu dominuoja viena komanda ir iki čempionato pabaigos nelieka intrigos. Kai taip būna, bendras augimo procesas sustoja. Jeigu „Žalgiriui“ pakanka turėti vos keletą gerų legionierių, galinčių atvesti komandą į čempionų sostą, tai daug ką pasako.

Situacija klubiniame futbole atsiliepia ir nacionalinės rinktinės žaidimui?
– Manau, kad taip. Kai FBK „Kaunas“ su Panevėžio „Ekranu“ kaudavosi, susirinkdavo po penkis tūkstančius žiūrovų, o nacionalinė komanda remdavosi aštuoniais ar dešimčia A lygos žaidėjų, o tai daug ką pasako. Dabar didžiąja dalimi, jei kalbėsime apie klubus, rinktinei atstovauja futbolininkai iš „Žalgirio“. Pažiūrėkite, kokia situacija būdavo rinktinėje, kokio amžiaus futbolininkai žaidė rinktinėje.

Kol buvo Deividas Šemberas, Tomas Danilevičius ir pan., nebuvo kuo jų pakeisti, neatsirasdavo lygiaverčio jaunimo. Net man, būnant 34-35 metų, teko žaisti rinktinėje. Vadinasi, mes tos nišos neužpildome, mes kažko neauginame, todėl ir susiklostė tokia neišvengiama situacija. Konkrečias priežastis paaiškinti būtų sunku. Galbūt tai trenerių kvalifikacijos stoka, galbūt apskritai pasidarė sunkiau futbolu sudominti vaikus, kai yra kompiuteriai. Tai yra labai plati tema.

– Kokių planų turite baigus futbolininko karjerą? Kur norėtumėte save realizuoti?
– Šiai dienai man tai yra jautri ir sunki tema. Tai klausimas, į kurį aš dar neturiu aiškaus, konkretaus atsakymo. Puikiai suprantu, kad mano futbolininko karjera artėja į pabaigą, tačiau kol kas neįsivaizduoju, kur galėčiau būti naudingas. Vaikų futbole, treniruojant jaunąją kartą, nežinau ar save matau. Galbūt artimiau man būtų vyrų futbolas, galbūt galėčiau būti naudingas. Žodžiu, kol kas esu kryžkelėje.

– Per savo karjerą susipažinoti su daugybe futbolininkų. Ar palaikote ryšius, galbūt bendraujate šeimomis?
– Iš FBK „Kauno“ laikų yra žaidėjų, su kuriais kartas nuo karto susiskambiname, bendraujame: su Linu Pilibaičiu, Mariumi Žaliūku, Tadu Papečkiu. iš pastarųjų metų palaikau ryšius su Nerijumi Radžiumi. Su šeimomis gal atitolę, bet šiltas bendravimas išlikęs. Tai kam nors dukra gimsta, tai su gimtadieniu ką nors pasveikiname, bet kad galėtume prie kavos kasdien susitikti, taip nėra.

– Kazlų Rūdos „Šilo“ komandoje esate nuo praėjusio sezono antros pusės. Šiuo metu komanda pirmauja LFF Pirmoje lygoje nuo pat pirmo turo. Kurį varžovą įvardintumėte didžiausiu konkurentu likusiame sezono trečdalyje?
– Manau, kad dar turi iššauti „Panevėžys“, nenoriu atmesti ir tos pačios „Palangos“, nes neteko tuomet žaisti išvykoje, bet jei šiuo metu jie žengia antri, vadinasi to verti. Taip pat labai didelį šuolį pastaruoju metu atliko „Nevėžis“. Tai taip pat bus ta komanda, su kuria vyks kova iki pat galo.

– Esate neeilinių fizinių duomenų futbolininkas. Ne paslaptis, „antrame aukšte“ bent šioje lygoje sunku būtų rasti konkurentų.. Ar vis tik tokių įžvelgiate? Su kuo karjeroje dėl aukštų kamuolių kovoti buvo sunkiausia?
– Kalbant apie karjerą apskritai, galbūt sunku iš esmės man nebuvo niekada. Galėčiau išskirti Luka Peričių, Irmantą Zelmiką. Atvirai pasakius, tai stiprioji mano pusė ir šiuo metu nelabai matau, kad kas nors galėtų prieš mane labai stipriai dominuoti, ar stipriai stumdytų rungtynių metu. Gal su Ignu Dedura sunku kovoti, nes jis sugeba užsiimti geras pozicijas žaidimo metu.

– Apskritai nebandėte paskaičiuoti, dažniau mušate įvarčius galva ar koja?
– Kažkas lyg ir yra skaičiavęs, kad galva esu įmušęs apie 30-40 proc. įvarčių. Kiek prisimenu, kažkas Pakruojyje mėgino pasidomėti tokia statistika.

– Kokį trofėjų karjeroje laikote vertingiausiu? Kodėl?
– Čempionų titulų daug, medalių taip pat, bet toks asmeninis neeilinis ir labai brangus man turbūt yra rezultatyviausio žaidėjo trofėjus. Tai buvo mano pirmieji metai tuomet FBK „Kaune“. Kaip medalį, labai vertinu su Pakruojo komanda iškovotą antrą vietą, nes tai padaryta labai emocingai, labai sunkiai, itin daug jėgų tam tikslui atidavėme.

– Koks jūsų didžiausias asmeninis benefisas rungtynėse, kurį malonu prisiminti ir kuriuo didžiuojatės?
– Didžiausias būtų, kai vienose rungtynėse įmušiau šešis įvarčius. Visus juos prisimenu. Tuomet žaidžiau Kauno „Inkaro“ gretose ir rungtyniavome prieš Šiaulius. Pirmajame kėlinyje įmušiau keturis, po pertraukos dar du. Tas rungtynes laimėjome 9:0. Tai įsiminė, nes tai nebuvo eilinės rungtynės. Galima pasakyti ir taip, kad tuomet turėjau penkias progas, o įmušiau šešis įvarčius. Viskas tada labai gerai sekėsi.

– Gal čia apskritai būtų koks rekordas…?
– Ne, žinau, kad Andrius Velička yra pelnęs ir septynis įvarčius, taip pat, berods, tiek pat kartų per rungtynes yra pasižymėjęs ir Povilas Lukšys.

– Kiek tekę matyti rungtynes, nesate konfliktiškas, pernelyg agresyvus žmogus. Ar esate gavęs daug raudonų kortelių? Ar karjeros metu nesate sulaukęs priekaištų iš trenerių štabo pusės dėl, sakykime, agresijos stokos? Apskritai kokio turinio pastabų sulaukiate savo adresu?
– Šiaip šiuo atžvilgiu aš esu ramus, per karjerą gal ir esu gavęs vieną ar dvi raudonas korteles, tačiau per čempionatą neprisimenu, kad turėčiau praleisti rungtynes dėl surinktų kelių geltonų kortelių. Manau, kad galima rungtynėse problemas spręsti ir be jų. Atsižvelgiant į komandos gerbūvį, kartais geriau nusileisti, patylėti. Nesu agresyvus, sugebu susitvardyti, dėl to priekaištų tikrai nesu gavęs. Užsivedimas, sportinis pyktis visada buvo ir bus, bet ne ta emocinė agresija, kuri kenktų komandos žaidimui.

Kas liečia pastabas, galima labai daug plėstis. Kiekvieną kartą galima ką nors pagerinti, normalu, kad iš trenerių pusės jų sulauki. Kalbant apie mano žaidimą, neretai prašoma, kad nežaisčiau vienu lietimu, kad nebijočiau prisiimti kamuolio ant savęs, nes mano kūno sudėjimas kaip ir leidžia tai daryti, kiekvienose varžybose stengiesi įgyvendinti tai, ko prašo.

– Ar darytumėte ką nors kitaip, jei laikas sugrąžintų į vaikystę, paauglystę?
– Kad mano gyvenimas būtų susietas su sportu – faktas. Futbolas irgi būtų, nes niekur kitur savęs nematyčiau. Kas liečia pačią karjerą, tai ji galbūt galėjo pasisukti ir į blogesnę, ir į kelis kartus geresnę pusę, bet tai lemia daug aspektų. Visumoje esu patenkintas savo karjera.

– Kas asmeniškai jums padeda nusiteikti prieš rungtynes – muzika, trenerio nurodymai? Ar nepasikeitė tas turinys, jei lyginsime, sakykime su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį?
– Tai, kas buvo prieš dešimt metų, ir tai, kas yra dabar, akivaizdžiai skiriasi. Pasiruošimas visai kitoks. Anksčiau galbūt būdavau labiau susikaustęs. Nežinau, iš kur tai buvo atėję, galbūt jausdavau pernelyg didelį spaudimą iš trenerių pusės ir tai darydavo savo. Tik pabandyk blogai išsimiegoti, suvalgyti kažką ne tai, ko reikia ir iš karto jausdavai spaudimą ir įtampą iki pat teisėjo finalinio švilpuko. Dabar į viską žiūriu daug paprasčiau, nebėra to jaunatviško jaudulio. Ritualų prieš rungtynes neturiu. Kas liečia kitas šalis, tai tiek į laimėjimus, tiek į pralaimėjimus žiūrima kiek kitaip.

Pats išėjimas į aikštę, rungtynes yra malonesnis – ir su muzika, ir su gera nuotaika. Tuomet pats lengviau įsitrauki į rungtynes, lengviau išgyveni pralaimėjimus. Aš kartais matau, kad jaunam žaidėjui tas didelis įtampos kėlimas spaudimas, mano nuomone, anaiptol nepadeda. Būdamas treneriu, pats tokio spaudimo nedaryčiau, nes savo pavyzdžiu žinau, kaip tai veikia. Prisimenu, kaip pergyvendavau dėl padarytų menkiausių klaidų. Dabar gal pas mus irgi kiek laisviau. Anksčiau būdavo, kad pabandytum prieš rungtynes įjungti muziką ir tikrai neišvengtum sankcijų.

– Kaip manote, ar pajėgi esamos sudėties „Šilo“ komanda kautis A lygoje? Ką reikėtų stiprinti?
– Klausimas sunkus ir ne man, be abejo, kažką keisti ir stiprinti reikėtų, bet, manau, kad rimtai nekovotume dėl iškritimo pagal esamą sudėtį.

– Namų rungtynių ciklas Kazlų Rūdoje prasidės rugsėjį. Ar dėl to nėra kokios nors fobijos? Kokias didžiausias kliūtis matote startuojant Kazlų Rūdoje?
– Nematau jokių kliūčių, labai laukiu šių startų, mano pradžia ir buvo Kazlų Rūdoje. Tikrai geri prisiminimai, tikiu, kad duosime gerą kovą, džiuginsime žiūrovus pergalėmis, todėl kviečiu visus palaikyti mūsų komandą.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Rgp 27 11:13

S.Slyva: „Tikiu, kad kartu galime padėti Lietuvos futbolui“
http://www.futbolas.lt/lt/naujiena/ssly ... boluildquo" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Rgs 06 20:14

M. BARRETO ITIN ATVIRAI APIE „STUMBRO“ VIZIJĄ, NUVEIKTUS DARBUS IR LIETUVOS RINKTINES
http://www.fcstumbras.lt/m-barreto-itin ... tines,n415" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Rgs 13 21:29

Interviu su M.Panka: "Dainavos vieta yra A lygoje"
http://www.futbolas.lt/lt/naujiena/inte ... lygojequot" onclick="window.open(this.href);return false;

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2016 Spa 05 00:17

Darren Fletcher: Goal against Lithuania in ‘03 helped make me Man United star
http://www.thescottishsun.co.uk/scotsol ... -star.html" onclick="window.open(this.href);return false;

OVER 50,000 Scotland fans jumped to their feet.

But Darren Fletcher remembers his first Scotland goal as the crucial day one man sat up and took notice.

Sir Alex Ferguson knew everything there was to know about the young Manchester United prospect in 2003.

But Fletch at 19 had only made a couple of appearances for his club.

And he firmly believes now that his stunning right-foot volley against Lithuania 13 years ago was MASSIVE in his career as it led to his Old Trafford gaffer realising he had what it took to handle the big occasion.

Fletch — now gearing up for another huge game against the same nation at Hampden on Saturday — recalled: “It was my first ever senior goal.

“I hadn’t scored for Man United until that point, in fact I think I’d only played in three or four games.

“Looking back, it was a huge moment in my career.

“The game was level at the time when I went on as a substitute so to score the winner to take us into the play-offs was amazing.

“It was my second cap, my first appearance at Hampden, so it was really, really special for me.

“There’s no doubt it gave me the confidence to go forward and begin to start games from then on.

“Firsts are very important in football. It’s about chances coming and taking them. I’ve always been brought up to think that whenever you get an opportunity you have to be ready to grasp it.

“Sometimes you need a bit of luck, whether it be a man of the match award, an assist or a goal.

“That’s what gives you the confidence to go forward.

“I took a huge boost from that goal against Lithuania and took that back to Manchester United.

“It could have been different — I might not have got on, I wouldn’t have scored, we wouldn’t have gone on to play Holland in the play-offs and Alex Ferguson wouldn’t have seen I could handle big occasion.

“He wouldn’t have seen me up against Clarence Seedorf and Edgar Davids in midfield and thought ‘yeah, I can trust him in the Premier League’.

“All those things are factors in how your career is shaped.

“So that was a big moment in my career that day against Lithuania. It was just one of those big moments in a career. I wasn’t nervous when I went on, just proper excited.

“I felt I could go on and do something in the game. I’d trained well that week and felt comfortable around the squad. I was just itching for that opportunity to get on.

“I remember playing a good few passes to begin with and switching the play to Faddy on the left wing.

“Eventually the ball was worked down the line for Gary Naysmith who worked it to the edge of the box.

“I just concentrated on keeping the ball down, on hitting the target, and managed to get the goal.”

Fletcher, now 32, looks at the younger players in the Scotland squad now like John McGinn and Oliver Burke and sees the same excitement.

He added: “I’ve been genuinely impressed with all the younger lads who have come into the squad.

“I can’t speak highly enough of them. There’s a youthful enthusiasm they bring which rubs off on the older guys like myself.

“Just sitting around the dinner table listening to them is great.

“They’re all respectful but at the same time they’ve got the right balance with how they’re confident in their own ability.

“On the training pitch there is a determination to do well, to want the ball and run.

“I actually think it’s given the squad a real freshness and a feeling of excitement. It’s been like an energy boost.

“The lads are 100mph, but in a good way.

“It’s made me think back to how that’s what me and Faddy were like when we first got into the squad.

“We were buzzing around the place and excited to be there while being desperate to impress.

“We’ve always had a consistent squad but the injection of youth has been a huge positive.

“The manager is very clever on things like that, he knows what to look for.

“I think when younger players come through it’s a fine line between being respectful of the experienced players and listening, but at the same time not being respectful when you’re out on the training pitch. Good pros appreciate that.

“I always listened and learned — in the beginning only speaking when spoken to — but once training started you need to impress.

“You need to be confident off the pitch to be confident on it so we try and make them as comfortable as possible.

“If that means sitting beside them at the dinner table and getting involved in a little bit of banter — winding them up a little bit — then that’s what we’ll do.

“With John and Oli both of them have real strength. They are obviously still young but they’re powerful.

“John has the strongest legs — they’re like tree trunks — and when you run into him he rolls away from you.

“He’s aggressive but very good on the ball as well with a range of passing and excellent touch.

“Oli is similar with his physique there for all to see. It’s something quite rare for a Scottish player to have, that sort of explosive power when he’s dribbling with the ball.

“The biggest thing is for us to give them a platform to go and play.

“Myself and the other experienced players can take the pressure and I’ve made that known to them before the games.

“We obviously work hard and play as a team but I want them going out onto the pitch with no fear.

“They just need to think about enjoying themselves and expressing themselves.”

But winning on Saturday — beating Lithuania — that’s what’s most important, however it comes about.

Fletcher added: “On the back of the win in Malta it’s important we kick on. These are the games that, hopefully when we qualify, we look back on and think of a good result.

“I think your home form is vitally important in the qualifiers, especially when only one team qualifies automatically and second place makes the play-off.

“It’s not like the European Championships before — there is even less room for error.”

Psichologas
Pranešimai: 1320
Užsiregistravo: 2015 Vas 02 18:02
Palaikoma komanda: Kauno Žalgiris
Miestas: Kaunas

Re: Interviu

2016 Spa 09 06:45

Fletchas visada buvo protingas bičas kurio įdomu klausyt. Gaila, kad kaip iš futbolisto liko tik Championshipo lygio centro saugas. O vakarykštis pasirodymas prieš mus išvis tragedija, nors ten labiau trenerio kaltė, kad centro daugai visiškai nieko negali pasiūlyt pries tokio žaidimo plano;kurio nebuvo.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2016 Spa 09 14:49

Jauniausias teisėjas iššūkius priima su malonumu
http://www.sportas.lt/naujiena/214256/j ... u-malonumu" onclick="window.open(this.href);return false;

Mindaugas Drąsutis

Futbole, kaip ir kitose sporto šakose, didžiausias dėmesys skiriamas sportininkams. Tačiau didžiausia atsakomybė tenka teisėjams, kurie priima sprendimus. Vienas jų – stipriausioje Lietuvos futbolo A lygoje dirbantis arbitras Manfredas Lukjančukas.

A lygoje M.Lukjančukas debiutavo būdamas 23-ejų metų. Per visą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją jaunesnio debiutanto dar nebuvo. Ekonomikos studijas Šiaulių universitete baigęs 24-erių metų šiaulietis teigė, kad jam teisėjo darbas – kaip hobis. Žinomo arbitro Jurijaus Lukjančuko sūnus šiuo metu siekia aukščiausios teisėjo kategorijos Lietuvoje.

– Kaip nusprendei pradėti teisėjo karjerą?
– Teisėjauti pastūmėjo tėtis. Jis teisėjavo aukščiausioje lygoje, o man tuo metu buvo 14. Pirmas rungtynes pamenu iki dabar. Kuomet žaidžiau futbolą, treniruotėje treneris priėjo prie manęs ir pasakė, kad vyksiu teisėjauti su tėčiu į trečios lygos rungtynes. Drebėjau, daug galvojau. Po treniruotės su teisėjais važiavau į Pakruojį. Aš buvau šoninis teisėjas. Taisykles žinojau, todėl tėtis paragino nebijoti ir drąsiai fiksuoti nuošales. Buvo lengviau dėl to, jog pats žaidžiau futbolą.

– Esi šiaulietis, bet gimei Vilniuje?
– Esu šiaulietis, bet prieš mamos gimdymą miesto ligoninėje siautė virusai. Tėvai nenorėjo rizikuoti ir išvažiavo į Vilnių. Gimdymo namai buvo ir tebėra prie Lietuvos futbolo federacijos stadiono. Prieš išvykstant teisėjauti į Vilnių mama visada primena, kad vykstu teisėjauti į gimtinę. Ji pasakojo, kad kai mane pagimdė, per langą stebėjo futbolą.

– Kaip pavyko tapti jauniausiu A lygos teisėju?
– Anksčiau Palangoje, prieš sezono pradžią, vykdavo futbolo turnyras. Į jį kviesdavo jaunus teisėjus ir juos išbandydavo. Turnyro metu inspektoriai vertindavo mūsų darbą. Tąkart buvau pagrindinis aikštės teisėjas. Darbą atlikau neblogai ir manyje įžvelgė potencialo. Po to pradėjau teisėjauti „Pirmoje“ lygoje (antroje pagal pajėgumą). Kitame sezone jau buvau arčiau pagrindinių šalies arbitrų. Prieš pat fizinio testo normatyvus man pasakė, jog jei kas neišlaikys, vyksiu į Turkiją ruoštis kartu su jais. Taip ir atsitiko.

Man paskyrė draugiškas rungtynes tarp Rusijos ir Serbijos komandų. Jos praėjo gerai. Taip pamažu ir atsirado proga debiutuoti A lygoje. Debiutas įvyko praeitais metais, o šiuo metu esu jau dirbęs apie 15-oje A lygos rungtynių.

– Kaip teisėjai ruošiasi rungtynėms?
– Pasiruošimas rungtynėms prasideda iškart, kuomet gauname paskyrimą, o joms kiekvienas teisėjas ruošiasi savaip. Į A lygos rungtynes atvykstame prieš dvi valandas. Apžiūrime stadioną, įvertiname dangos kokybę, susideriname aprangas, apsitariame.

– Kada jautiesi ramus, kad rungtynėse pasirodei gerai?
– Geriausios rungtynės, kai esi nepastebimas ir po jų paspaudžia ranką. Suklysti žmogiška. Šiurkščių klaidų daryti nenori niekas, bet jų pasitaiko. Gyvenimas ties tuo nesustoja. Anksčiau už šiurkščią klaidą teisėjus nušalindavo mėnesiui, o dabar arbitrams leidžia reabilituotis ir Damoklo kardu niekas galvos nenukerta.

– Ar rungtynėse dažnai tenka susidurti su žiūrovų ir futbolininkų keliama įtampa?
– Į tai jau nebekreipiu dėmesio. Galbūt esu užsiauginęs kiautą. Grasindavo, kad neišvažiuosiu iš stadiono. Yra pagrasinę, kad „pakas“. Bet tokių pasisakymų nesureikšminu. Šiems dalykams yra skiriamos sankcijos, todėl teisėjai negali reaguoti į juos. Be abejonės sunkiausia būna po blogų rungtynių, kai tikrai jauti, jog padarei šiurkščią klaidą. Prireikia savaitės psichologiniam atsistatymui.

– Ar gali arbitras teisėjauti nepasiruošęs fiziškai?
– Du kartus per metus yra fizinio pajėgumo testai. Jeigu žmogus turi antsvorio, bet normatyvus įvykdo, vadinasi, jis teisėjauti gali. Šoniniams teisėjams normatyvų laiko intervalai truputį ilgesni. Pats teisėjas vidutiniškai per rungtynes gali nubėgti 8–10 kilometrų. Be abejo, yra sunku, kai komandos žaidžia greitu tempu. Yra buvę pačiam, kad rungtynių pabaigoje skaudėjo blauzdas.

Neseniai A lygoje turėjau pakeisti rungtynių tęsti negalėjusį šoninį arbitrą. Teko prisiminti, kaip su vėliavėle dirbti.

– Kaip svarbu pagrindiniam teisėjui gerai komunikuoti su asistentais?
– Labai svarbu, nes mes kaip komanda. Turime būti ir esame kaip vienas kumštis. Dabar dirbame su racijomis, todėl priimti vienodus sprendimus yra lengviau. Kaip jau sakiau, prieš rungtynes pasikalbame ir viską susideriname. Rungtynėse nepokštaujame ir nekalbame, ką valgysime pietums. Ryšį palaikome tik dėl konkrečių epizodų aikštėje.

– Ar futbolui reikia naujų technologijų?
– Vartų linijos technologija yra labai didelė pagalba. Pagrindinėse užsienio lygose teisėjams nebereikia sukti galvos. Jie ant rankos turi daviklius, kurie fiksuoja, kada kamuolys kirto liniją. Tai labai palengvina situaciją, kai tikrai neaišku, kirto kamuolys liniją ar ne.

Šių metų rugsėjo 1 dieną italų ir prancūzų kontrolinėse rungtynėse buvo išbandyta vaizdo pakartojimo technologija. Galbūt kada nors bus įdiegta ir ji.

– Kas ir kaip vertina teisėjų darbą rungtynėse?
– Inspektoriai. Pagal Europos standartus yra reitingo dešimtbalė sistema. Kriterijų yra daug. Atsižvelgia į fizinį pasiruošimą, pražangų traktavimą, patį žaidimo suvokimą, parodytas ar neparodytas korteles ir t. t. Teisėjas, padaręs šiurkščią klaidą, turėjusią įtakos rungtynių baigčiai, daugiau 7,9 negaus. Reitingas skelbiamas sezono viduryje ir jo pabaigoje.

– Kaip teisėjams skiriamos kategorijos?
– Kategorija skiriama, kai surenkamas atitinkamas balų skaičius, o juos surinkti galima už rungtynes. Man jau nebedaug trūksta iki aukščiausios Lietuvoje – Nacionalinės kategorijos. Žemiausia yra Jaunių – žalia. Geltona – antra kategorija. Pats turiu Raudoną – pirmą kategoriją. Yra ir FIFA kategorijos. Ją turi dabartiniai Lietuvos teisėjai Gediminas Mažeika, Sergejus Slyva bei Donatas Rumšas.

– Kokie tavo tikslai?
– Prieš kiekvieną sezoną juos išsikeliu, bet kol kas didelių svajonių neturiu, tiesiog noriu judėti į priekį ir tobulėti. Gyvenu ant žemės. Į kiekvienas rungtynes einu kaip į paskutines. Kiekvienas nori tobulėti ir kada nors teisėjauti Europos lygio rungtynėse. Galbūt kažkada pavyks.

– Ko reikia, norint tapti teisėju?
– Žmogus gali būti ir nesusijęs su futbolu, bet jeigu jis gerai supranta taisykles, tai galbūt jam problemų nekils. Lengviau, kai pats esi žaidęs. Viskas prasideda nuo seminarų, jie vyksta visoje Lietuvoje

– Ar įmanoma pragyventi iš teisėjo atlyginimo?
– Egzistuoti galima. Sezonas trunka 9–10 mėnesių. Per likusius du vis tiek reikia kažką daryti, todėl teisėjavimas, visų pirma, turėtų būti kaip hobis, bet ne kaip pagrindinis darbas. Žinau, jog Portugalijoje yra penki arbitrai, kurie dirba tik teisėjais. Bet lyginti šią šalį su mūsų būtų naivu.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Spa 15 09:58

Interviu su R.Garastu. Rinktinės pasirodymas atrankoje bei nesureikšminti rezultatai
http://www.futbolas.lt/lt/naujiena/inte ... rezultatai" onclick="window.open(this.href);return false;

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2016 Spa 16 12:37

Lietuviškasis „Rembo“ – puikus pavyzdys jaunajai kartai
http://www.sportas.lt/naujiena/214596/l ... jai-kartai" onclick="window.open(this.href);return false;

Mindaugas Drąsutis

Buvęs Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės puolėjas Rimantas Žvingilas per savo karjerą patyrė ir šilto, ir šalto. Traumų kamuotas ir ne kartą apie karjeros pabaigą galvojęs futbolininkas niekada nepasidavė, o visus sunkumus įveikė dėl šeimos, beribio noro žaisti bei didelės aistros futbolui.

Klaipėdietis praeityje savo jėgas išbandė Belgijoje, Rusijoje ir Kazachstane. Jis turėjo galimybę karjerą pratęsti Pietų Korėjoje, bet kita kultūra ir tūkstančiai kilometrų nuo tėvynės privertė tokios minties atsisakyti.

Šiuo metu 43-ejų metų R.Žvingilas visas savo turimas žinias siekia perteikti „Atlanto“ komandos futbolininkams, kuriuos treniruoja kartu su vyriausiuoju strategu Konstantinu Sarsanija. Specialistas iš Rusijos praeityje buvo lietuvio agentas, todėl vienas kitą labai gerai pažįsta.

R.Žvingilas apie savo spalvingą karjerą mintimis pasidalijo su futbolo portalu Ivartis.net.

Charakteris padėjo įveikti sunkumus

– Kada pradėjote žaisti futbolą?
– Nuo šešerių ar septynerių metų. Futbolą žaisdavome ryte ir vakare. Dabar to nebėra. Manęs dažnai klausia, kodėl Lietuvoje nebėra tokių meistrų kaip Valdas Ivanauskas ar Arminas Narbekovas. Taip yra todėl, kad anksčiau futbolas buvo žaidžiamas 24 valandas per parą. Dabartinė karta yra pasikeitusi. Galima sakyti, kad tam įtakos turi kompiuteriai ir planšetės. Bet krepšinis taip pat nebežaidžiamas, aikštelės apstatytos automobiliais. Anksčiau žaisdavome futbolą tiek, jog nutrindavome žolę. Turėjome kitokį mentalitetą: kraujas bėgdavo iš nosies, bet vis tiek žaisdavome.

– Kada buvote pakviestas į jaunimo rinktinę?
– 15-os metų. Gerai atsimenu pirmąsias stovyklas. Krūviai buvo labai dideli, reikėjo įdėti daug pastangų. Dabar jaunimas puoselėjamas. Kai man buvo 16, dalyvavome Sovietų sąjungos turnyre. Užėmėme antrą vietą, pranokdami Rusijos, Moldavijos ir kitas rinktines. Atsirado azartas. Tada apie pinigus negalvojome. Mama duodavo 10 rublių ir jų užtekdavau labai ilgai. Vėliau mane pakvietė į sporto internatą Šeškinėje, Vilniuje. Dabar jie vadinami akademijomis. Kai kam nors pasakau, kad mokiausi internate, galvoja, jog buvau tarp atsilikusių (juokiasi – red. past.).

– Kaip prasidėjo profesionalaus futbolininko karjera?
– Baigęs mokyklą pasirinkau ne „Žalgirio“ dublerius, o Klaipėdos komandą „Sirijus“. Galbūt todėl, kad miestas mane traukė. Treniravausi, gavau žaisti. Bet, būdamas 20-ies metų, patyriau labai rimtą traumą. Nežaidžiau pusantrų metų, buvau pradėjęs galvoti apie pabaigą. Dėl to manęs daug kas klausia, kaip aš sugebėjau atsitiesti. Buvau operuojamas Klaipėdoje. Tuo metu niekas man nesakė, žaisiu aš daugiau ar ne.

– Ar trauma pakeitė jūsų gyvenimą?
– Būdamas jaunas sukūriau šeimą, įsidarbinau pas savo dėdę automobilių detalių parduotuvėje. Po operacijos, praėjus metams, priaugau svorio. Tuo metu svėriau 96 kilogramus. Vėliau sutikau trenerį Gedgaudą ir jis mane pasikvietė į treniruotes. Skausmą jaučiau, bet nebuvo taip, jog negalėjau žaisti. Galbūt sunku buvo psichologiškai. Per keletą savaičių prisiklausiau visko – kam esu reikalingas su tokiu svoriu ir panašiai. Bet aš buvau ir esu ambicingas žmogus. Galbūt dėl charakterio ir pavyko karjera. Tos apkalbos mane labai motyvavo.

– Kaip sugebėjote atsikratyti didelio antsvorio?
– 1994 metais klubas „Aras“ Melnragėje ant smėlio surengė stovyklą esant 35 laipsniams karščio. Per 10 dienų numečiau 15 kilogramų. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Citrinas valgiau kaip obuolius. Bet tai nebuvo gerai. Labai išseko organizmas. Iš nosies bėgo kraujas. Žaidžiau po keitimo, nes turėjome stiprią komandą. Pasiruošimas sezonui truko tris mėnesius, todėl išlaikyti gerą sportinę formą buvo labai sunku. Gerų sąlygų neturėjome, treniruotės vyko lauke – ant smėlio, žvyro, miškuose.

– Papasakokite, kaip ir kada buvote pakviestas į Lietuvos nacionalinę vyrų futbolo rinktinę?
– Po metų–dvejų su svoriu apsipratau ir viename turnyre pasirodžiau labai gerai. Laimėjome prieš „Žalgirį“. Žmonių buvo tiek, kad kai kuriems nebuvo net kur atsistoti. Tąkart dar sužaidžiau geras rungtynes jaunimo rinktinėje su Ukraina. Varžovams sprendėsi olimpiados klausimas. Mus apžaisti atvažiavo Rebrovas, Gusevas, Ševčenka ir kiti. Teoriškai jie turėjo laimėti, bet išėjo taip, kad po 20 minučių pirmavome 2-0, nes įmušiau du įvarčius. Iki pertraukos ukrainiečiai rezultatą išlygino, o po jos išsiveržė į priekį 3-2. Likus penkioms minutėms iki rungtynių pabaigos, išbėgau prieš varžovų vartus ir uždirbau vienuolikos metrų baudinį. Prie manęs priėjo jų kapitonas ir pasiūlė neįmušti, bet mušiau ne aš. Jis nusiėmė žiedą ir davė jį kaip užstatą. Buvo sunku patikėti, bet sausakimšame stadione mums buvo siūlomi pinigai, bandė papirkti. Bet tokioje situacijoje niekas apie pinigus negalvojo ir baudinį įmušėme. Ukrainiečiai išvažiavo apsiverkę, nes nepateko į olimpiadą. Jau kitą dieną sulaukiau kvietimo į vyrų rinktinę.

– Ar po tokios sėkmingos atkarpos sulaukėte užsienio klubų dėmesio?
– Sulaukiau 1996 metais, kai su Šiaulių „Kareda“ laimėjome Lietuvos čempionatą. Komandą treniravo Algimantas Liubinskas. Po sėkmingo sezono išvažiavau į Pietų Korėją, dalyvavau peržiūroje. Atranka vyko labai įdomiai. Jie į peržiūrą pasikvietė ne tik mane, bet ir kitus futbolininkus. Po gero pasirodymo niekas iš karto nesakė, pasirodžiau gerai ar blogai. Reikėjo laukti. Grįžęs gavau pasiūlymą išvykti į peržiūrą Belgijoje, todėl galimybės žaisti Pietų Korėjoje atsisakiau.

Lietuviškasis „Rembo“ užkariavo belgų širdis

– Kaip praėjo peržiūra Belgijoje?
– Kai nuvykau, iš karto galėjau žaisti oficialias rungtynes už „Harelbeke“ dublerių komandą. Sužaidžiau dvejas ir įmušiau keturis įvarčius. Vieneriose rungtynėse, paskutinėmis minutėmis, įmušiau tikrai fantastinį įvartį ir išvedžiau komandą į jaunimo taurės finalą. Po įvarčio ant manęs visi užgriuvo ir vos nesutraiškė. Nesupratau, kas įvyko (juokiasi – red. past.). Pagrindinės komandos treneris ir mano agentas Konstantinas Sarsanija stebėjo tas rungtynes. Likus 15 minučių iki rungtynių pabaigos jie išėjo atsigerti kavos, o per tą laiką aš nulėmiau nugalėtoją. Po rungtynių nuėjau pas juos ir pasakiau, kad laimėjome. Jie nepatikėjo, nes mes atsilikome 0-1, o aš įmušiau du įvarčius. Po sėkmingos peržiūros man pasiūlė sutartį ir ją pasirašiau.

– Ar šioje šalyje buvote priimtas šiltai?
– Treniruotėse mane skriaudė. Kapitonas spardė per kojas, tikrino mane, kol neištvėriau ir kibau jam į atlapus. Pagrasinau, kad suduosiu, ir viskas išsisprendė, tiek tereikėjo. Galbūt norėjo patikrinti mano psichologiją. Nuo tos akimirkos su kapitonu tapome draugai.

– Koks buvo pirmasis sezonas Belgijoje?
– Išvykęs į Belgiją įsitvirtinau startinėje sudėtyje. Buvo perkami mano marškinėliai. Gavau pravardę. Kai pranešėjas prieš rungtynes stadione pristatydavo mane, žiūrovai šaukdavo: „Rembo“ (juokiasi – red. past.). Tai nerealus prisiminimas, net plaukai šiaušdavosi. Pirmą sezoną sužaidėme labai gerai, jį baigėme ketvirtoje vietoje. Nusileidome tik tokiems grandams kaip „Anderlecht“, „Brugge“ ir „Standard“. Tai buvo geriausias mūsų klubo pasiekimas istorijoje.

– Ar tenkino gyvenimo sąlygos?
– Gyvenimas šioje šalyje buvo puikus. Į Belgiją atvyko Tomas Danilevičius, vėliau Edgaras Jankauskas, Tomas Daumantas. Kiekvieną savaitgalį susimatydavome su šeimomis. Sugyvenome ir su keliomis rusų šeimomis. Su autobusu toliausiai važiuoti reikėjo iki Liežo, apie tris valandas. Belgija buvo geras tramplinas tolesnei karjerai.

– Ar „Harelbeke“ komandos draugai jums sukurdavo daug progų pelnyti įvartį?
– Nebuvau puolėjas, mušantis daug įvarčių. Per sezoną atlikdavau po 12-13 rezultatyvių perdavimų, uždirbdavau vienuolikos metrų baudinių. Taip buvo todėl, nes kompleksavau. „Karedoje“ buvo tokių progų, iš kurių buvo neįmanoma neįmušti. Liubinskas dėl to mane bardavo. Išbėgdamas vienas prieš vartininką ruošdavausi ne smūgiui, o perdavimui. Dėl to buvau baramas ir Belgijoje. Man buvo sakoma, kad turiu būti egoistas. Buvo komandos draugų, kurie tokioje situacijoje visada mušė į vartus. Bet man dėl savo žaidimo buvo kaifas. Buvo malonu leisti komandos draugams įspirti kamuolį į tuščius vartus.

– Kodėl nusprendėte palikti Belgiją?
– Norėjau žaisti aukštesniame lygyje. Belgijoje man sėkmingiausi buvo treti metai. Įvarčių neprimušiau, bet rezultatyvių perdavimų netrūko. Tada netikėtai Sarsanija man pasiūlė važiuoti į Maskvą. Mano sutartis su belgų klubu būtų pasibaigusi po sezono, todėl jis dar turėjo galimybę mane parduoti ir uždirbti pinigų. Pasikalbėjęs su šeima priėmiau sprendimą išvykti, finansinis pasiūlymas buvo labai geras. Buvau 27-erių, tarsi ir subrendęs futbolininkas. Ten legionieriai uždirba daug, o aplinkiniai mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus.

Karjerą pristabdė traumos

– Ar su iššūkiais susidūrėte ir Rusijoje?
– Mane pradėjo skalpuoti ir „Torpedo“ treniruotėse. Atsirado pavydas, kol vėl teko kai ką pastatyti į vietą. Maskvoje mano šeima susidūrė su problema, nes vyresniajai dukrai reikėjo pradėti eiti į mokyklą. Buvo lietuvių mokykla, bet žmonai kiekvieną dieną į ją nuvežti dukrą būtų buvę fiziškai neįmanoma. Būdavo taip, kad skrisdavau pas šeimą į Lietuvą parai laiko.

– Ar pavyko greitai įsitvirtinti startinėje sudėtyje?
– Prisimenu pirmąsias rungtynes. Startinėje sudėtyje nežaidžiau, o po pirmojo kėlinio rezultatas buvo lygus (0-0). Varžovai atrodė geriau, o prie manęs priėjęs treneris Ševčenka pasakė: eik ir įrodyk sau, o ne man, kad tu vertas vietos startinėje sudėtyje. Išėjau ir įmušiau du įvarčius, laimėjome. Žaisti startinėje sudėtyje negavau ir antrose rungtynėse. Vėl žengiau į aikštę po keitimo, atlikau rezultatyvų perdavimą Igoriui Semšovui. Trečias rungtynes jau pradėjau pagrindinėje sudėtyje. Neturėdami žvaigždžių čempionate pasiekėme trečią vietą. Tai buvo geriausias „Torpedo“ pasiekimas Rusijos istorijoje. Antras sezonas man nesusiklostė – patyriau traumą, o ją išsigydęs patyriau kitą. Pradėjo trūkinėti raumenys, prasidėjo depresija, galvos skausmas. O raumenys trūkinėjo dėl to, jog nesistemingai vartojau preparatą L-Karnitiną. Ypač jaunimas turi žinoti, kad bet koks vaistas ar papildas turi būti geriamas sistemingai!

– Ar traumos buvo pagrindinis veiksnys, dėl ko sugrįžote rungtyniauti į Lietuvą?
– Nutraukęs sutartį su „Torpedo“, grįžau į Lietuvą išsigydyti traumą ir atsistatyti psichologiškai. Buvo minčių apie karjeros pabaigą. „Atlantas“ žaidė prieš „Žalgirį“ ir 20 minutę man vėl trūko raumuo. Klausiau medikų, kodėl taip atsitiko. Skambinau Ivanauskui, nes jis turėjo panašių problemų. Tuo metu pas mus stiprios sporto medicinos nebuvo, o Maskvoje L-Karnitino buvo daug. Nors jis davė energijos, dirbtiniu būdu degino kalorijas ir pablogino raumens elastingumą. Kai raumens riebalinio sluoksnio neliko, raumuo pradėjo trūkinėti ir neatlaikė krūvio. Nutraukiau preparato vartojimą ir dingo visos problemos. Jei Maskvoje man būtų kas tai pasakę, gal Rusijoje būčiau žaidęs ilgiau. Dabar galėčiau dirbti daktaru. Kai futbolininkas nukrenta ant žemės, galiu iš karto pasakyti, kas jam atsitiko.

– Kaip baigėsi legionieriaus karjera?
– Po poilsio Lietuvoje Sarsanija pasiūlė vykti į Sankt Peterburgo „Dynamo“ komandą. Pasirašiau bandomojo laikotarpio sutartį, per pusmetį įmušiau keturis įvarčius, įsitvirtinau sudėtyje. Bet įvyko trenerių kaita, pradėjo kelti uždavinius ir tapau nereikalingas. Paskutinė mano karjeros stotelė užsienyje buvo Karagandos „Šachtior“. Ten buvo nelengva, nes teko ištverti tolimas keliones. Dėl žaidimo minučių buvo viskas tvarkoje, buvau pagrindinės sudėties žaidėjas. Bet pradėjo vėluoti atlyginimas. Pradėjau ilgėtis šeimos ir nusprendžiau niekam nieko nesakęs išvykti.

– Prieš kokias futbolo legendas jums yra tekę žaisti?
– Su Lietuvos rinktine Italijoje žaidžiau prieš Paolo Maldinį, pavyko su juo nusifotografuoti. Tąkart Italijos rinktinėje žaidė ir Alessandro Del Piero, Gianfranco Zola, Christianas Panucci. Stadione rungtynes stebėjo 50 tūkstančių žiūrovų. Stovėjome tunelyje ir jausmas buvo tarsi filme „Gladiatorius“ – visi rėkė, klykė, nesusikalbėjome. Po rungtynių netikėtai Maldini uždėjo ranką ant peties ir padėkojo už kovą. Tada galvojau, kaip būtų galima paprašyti jo marškinėlių. Galvojau, kad neduos. Bet padavė juos be jokių problemų. Bėgau tiesiai į persirengimo kambarį. Bijojau, kad niekas neatimtų (juokiasi – red. past.).

– Kaip pradėjote trenerio karjerą?
– Grįžęs iš užsienio pasitreniravau „Atlante“. Gavau pasiūlymą sezoną pažaisti Kaune. Ten tapau šalies čempionu ir vėl grįžau į „Atlantą“. Vėliau tapau žaidžiančiuoju treneriu. Pradėjau laikytis trenerio licencijas ir į „Atlantą“ atvyko Sarsanija. Sulaukiau pasiūlymo dirbti kartu ir su juo nedvejodamas sutikau.

– Ar daug išmokote iš K.Sarsanijos?
– Prieš jam atvažiuojant dirbti į „Atlantą“ maniau, kad viską žinau. Bet tikrovė buvo kitokia. Jis yra įdomus ir spalvingas žmogus, aukšto mentaliteto. Daug kas sako, kad iš bendravimo jis nėra panašus į rusą. Jis pats trejus metus žaidė Prancūzijoje. Kaip agentas pasiekė viską, dirbo „Zenit“ sporto direktoriumi. Tikriausiai jis nusprendė išbandyti save naujame amplua – trenerio darbe. Jis nestovi vietoje ir nesureikšmina uždarbio. Pats turėjau keletą pasiūlymų treniruoti Lietuvos komandas. Bet kol Sarsanija bus čia, aš liksiu „Atlante“.

Rimanto Žvingilo karjeros stotelės:
1991–1992 m. Klaipėdos „Sirijus“
1994–1995 m. Klaipėdos „Aras“
1995–1996 m. Šiaulių „Kareda“
1997–2000 m. „KRC Harelbeke“
2000–2001 m. Maskvos „Torpedo“
2002 m. Sankt Peterburgo „Dinamo“
2002 m. Klaipėdos „Atlantas“
2003 m. Karagandos „Šachtior“
2004 m. „FBK Kaunas“
2005–2009 m. Klaipėdos „Atlantas“

1995–2001 m. Lietuvos rinktinė (25 rungtynės)

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Spa 20 18:41

D.Šemberas: "Labiausiai mane neramina neaiškumai Lietuvos futbole"
http://www.alfa.lt/straipsnis/50092889/ ... prezidenta" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Spa 31 09:46

O.Verbickas – apie karjerą, svajonę ir užkulisius
Visą straipsnį galite rasti http://www.sportas.lt/naujiena/215537/o ... uzkulisius" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Lap 06 13:07

Iššūkiai gynėjui Kazachstane – ir sovietinės praeities vaiduokliai
Skaitykite daugiau: http://sportas.lrytas.lt/futbolas/issuk ... edium=Copy" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Lap 08 10:19

Savaitės interviu: pokalbis su V.Dambrausku apie karjerą, futbolo filosofiją ir knygas
Visą straipsnį galite rasti http://www.sportas.lt/naujiena/216186/s ... -ir-knygas" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2016 Lap 15 17:14

VISADA BESIŠYPSANČIO "STUMBRO" KAPITONO ISTORIJA
http://futbolo.tv/video/visada-besisyps ... o-istorija" onclick="window.open(this.href);return false;

Grįžti į