Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Lie 19 22:20

Čepas veža Martyną Starkų – apie meilę anglams, mikroklimato svarbą ir „šiknoje“ atsidūrusį Lietuvos futbolą
https://www.delfi.lt/sportas/futbolas/c ... d=87723493

Tik su Delfi+

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Lie 31 14:38

Milijonierių R. Karpavičių saugojęs buvęs pareigūnas atskleidė, kokie buvo A. Pukelio kėslai II dalis
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/akt ... -20118522/
Pirmąją tyrimo dalį „Buvęs „Aro“ vadas prabilo apie turtuolio palikimo mįsles ir A. Pukelį: „Jis melavo“ skaitykite čia.

– O kada milijonierius ėmė bendrauti su tauragiškiu A.Pukeliu?
– Kaip tik tuo metu aš Klaipėdoje ėmiau dažnai matyti skandalingąjį A.Pukelį. Švinius atvykdavo į įmonės „Karpis“ biurą. Paklausiau Raimondo, kodėl jis pasitiki A.Pukeliu, o ne pats važinėja po Lietuvą ir pristato savo planus. R.Karpavičius atsakė, kad A.Pukelis mokės geriau pakalbėti.

– Ar R.Karpavičių su A.Pukeliu siejo tik futbolo reikalai?
– Iš pradžių jie kalbėdavosi, kad reikėtų pakeisti federacijos vadovybę, kuri nustekeno futbolą. Buvo laikai, kai banditai ten kojomis atidarinėdavo duris. Aš dalyvaudavau tokiuose pokalbiuose.

Prieš kelerius metus R.Karpavičius man pradėjo guostis, kad A.Pukelis ėmė lįsti prie jo verslo. Verslininkas man ne kartą užsiminė, kad A.Pukelis aktyviai domisi Lukšių pienine. R.Karpavičius sakė, kad sulaukė pasiūlymo parduoti tą įmonę, įvardijo milijoninę sumą, kuri buvo siūloma. Tačiau jis nesutiko parduoti Lukšių pieninės, buvo daug ten investavęs. Tada R.Karpavičius man užsiminė, kad A.Pukelis esą siūlo daryti bendrą verslą. Bet R.Karpavičius buvo atsargus. Patariau verslininkui neprasidėti su Šviniumi, nes tai slidus veikėjas.

– Kur vyko jūsų pokalbiai apie A.Pukelį?
– Su Raimondu susitikdavome „Karpio“ biure. Jis mane pakviesdavo ir į namus Palangoje, pasivaikščiodavome prie jūros. Kartais verslininkas prisimindavo praeitį ar kalbėdavo apie Dievą. Aš jį suprasdavau, todėl man išsiliedavo. Mūsų pokalbiai būdavo ilgoki, trukdavo po kelias valandas. Biure jis pavaišindavo sūreliais iš jo gamyklos. O jei susitikdavome jo namuose Palangoje, kavos atnešdavo jo žmona Audronė Karpavičienė. Jis yra kalbėjęs ir apie brolį H.Karpavičių. Sakė, kad jie yra susipykę, santykių nepalaiko, ilgai nebendravo. Brolį esu matęs seniai, kai jis dirbo „Marijampolės pieno konservų“ gamykloje. Po to H.Karpavičiaus nesu matęs šalia Raimondo.

– Gal Palangos name esate matęs kaunietę Aistę Karpavičienę, kuri sakė su milijonieriumi gyvenusi dvejus metus?
– Nebuvo netgi kalbos apie kitą moterį. Klaipėda – lyg kaimas, kalbos greitai sklinda. Ir 2018-aisiais, ir ankstesniais metais jo namuose aš matydavau Audronę, jo sūnų Roką su žmona ir vaikais. Šeima verslininkui buvo šventa. Kol buvo kalėjime, Audronės palaikymas buvo labai svarbus. Kadangi ir man teko trumpai pabūti kalinimo įstaigoje, puikiai jį supratau. Už grotų būna blogai, bet pasimatymai padeda lengviau viską ištverti.

Matydavau Audronę Karpavičienę raudonu kabrioletu atvykstančią į „Karpio“ biurą Klaipėdoje. Jie su Raimondu kartu pradėjo verslą. R.Karpavičius rodydavo man sūnaus Roko, anūkų nuotraukas. Būdamas paauglys Rokas kartais padarydavo ką nors savaip, bet tėvas jį mylėjo. Kai Rokas Karpis kalėjo užsienyje, tėvas jam skambindavo. Kartą jie kalbėjosi dvi valandas. Nerimaudamas, kad jo telefono pokalbių gali būti klausomasi, verslininkas skambino iš mano telefono.

– Ar milijonierius jums buvo užsiminęs apie palikimą, kad žada verslą palikti ne šeimai?
– Tokių klausimų nekildavo, nes jis nesiruošė nei mirti, nei dalyti turto. R.Karpavičius gyveno sveikai, gerdavo kalnų šaltinių vandenį, valgydavo obuolius iš savo sodo. Nuvykęs į Tenerifę jis Atlanto vandenyne daug plaukiodavo, bėgiodavo krosus, spausdavosi šviežias apelsinų sultis. Mes išbandydavome jėgas ir ringe, bičiulis rodydavo ištreniruotus raumenis. Aš irgi buvau tvirtas, daug sportavau, tik dabar esu sublogęs. Teks keisti klubo sąnarius, nes vaikštant labai skauda. Apie palikimą verslininkas nekalbėdavo dar ir todėl, kad viskas būtų atitekę šeimai. Tai buvo savaime suprantama.

– Kada jūs paskutinį kartą bendravote su R.Karpavičiumi?
– Tai buvo apie 2018 metų rugsėjį. Bičiulis atsiprašydavo, kad nepamena, ką būdavome kalbėję, sutarę. Tada pamaniau, kad jo atmintis triko dėl nuovargio.

Paskui jis dingo, neatsiliepdavo ir į skambučius. Svarsčiau, gal atsibodo mano kalbos apie paramą futbolui, maniežo statybas?

Nusipelnė garbingų laidotuvių

– Jūsų nuomone, kodėl R.Karpavičiaus gyvenime įvyko posūkis?
– Viskas įvyko tik dėl to, kad stipriai progresavo liga. Klaipėdoje yra toks veikėjas Valdemaras Anužis. Jis žinojo, kad mes su Raimondu seni draugai, bet kažkodėl man nepranešė, kai jis susirgo. Būčiau bent ranką bičiuliui paspaudęs, atsisveikinęs.

V.Anužis „Atlanto“ komandoje buvo masažuotojas, vėliau – miesto tarybos narys, vadovavo „Sodros“ Klaipėdos skyriui, turi ryšių ligoninėse. Užsukęs į „Karpio“ biurą dažnai ten matydavau V.Anužį. Jis galėjo žinoti apie R.Karpavičiaus sveikatą, jam patarinėti. Kartais tuo metu biure matydavau ir tauragiškį A.Pukelį. Vienas ateidavo, kitas išeidavo.

– Ar jūs manote, kad jei ne verslininką užklupusi liga, nebūtų ir kovos dėl palikimo?
– Taip, liga jį stipriai buvo paveikusi. Mane pribloškė jo antrųjų vedybų nuotraukos – jaunikio veidas ištinęs, tai visiškai kitas žmogus nei tas, kurį daug metų pažinojau. Jeigu R.Karpavičius būtų testamentą rašęs būdamas aiškaus proto, turtą būtų palikęs šeimai, anūkams. Jei kokia nors moteris jam ir būtų suteikusi malonių akimirkų, būtų ką nors tyliai nupirkęs. O tai, kaip buvo padalintas šimtamilijoninis turtas, netelpa į jokius rėmus.

Man yra tekę tirti butų ar kito turto užvaldymo istorijas, bet apie tokio didelio masto bylas anksčiau net girdėti neteko. Esu skaitęs jūsų tyrimus – visa Klaipėda juos aptarinėja. Neabejojama, kad buvo sugalvotas gudrus scenarijus, o užrašydamas turtą sergantis verslininkas jau nesuvokė savo veiksmų. Man nuoširdžiai gaila R.Karpavičiaus, kad jo gyvenimas baigėsi taip liūdnai, kad dabar draskomas jo turtas. Jis turėjo būti garbingai palaidotas, būtų daug žmonių atėję atsisveikinti. Kodėl nei artimiesiems, nei draugams neleido su juo atsisveikinti? Matyt, tam buvo priežasčių, kurias turėtų išsiaiškinti teisėsauga.

– Ar jūs, buvęs pareigūnas, tikite, kad byla bus išnarpliota iki galo?
– Pareigūnai dabar turi daugiau galimybių, įrangos nei mano tarnybos laikais. Reikia noro ir pastangų – surinkti operatyvinę informaciją, įrodymus, apklausti liudininkus. Kartais tektų ir naktį nepamiegoti. Neišnarpliojamų bylų nėra.

Matė ir A.Pukelio sodyboje

Buvęs „Aro“ Klaipėdos kuopos vadas V.Lekevičius – ne pirmasis, kuris prabilo apie galimą A.Pukelio ir A.Grybauskienės ryšį.

„Našlę aš esu matęs A.Pukelio draugijoje“, – tikino kitas klaipėdietis Albinas Riklikas. Jis tvirtino matęs kaunietę prie Tauragės esančioje A.Pukelio sodyboje ir Plateliuose vykusiame pobūvyje.

„Prieš kokius aštuonerius ar daugiau metų aš paskambinau A.Pukeliui, kurį gerai pažįstu nuo 1992-ųjų. Jis pasakė, kad šeštadienį turės svečių, pakvietė į jo sodybą sekmadienį. Kai nuvykau, sodyboje buvo žinomas sporto pasaulio veikėjas ir dvi moterys. Viena jų buvo kaunietė Aistė. Jie ruošėsi pusryčiauti. A.Pukelis pakvietė mane prie ilgo stalo, pridūrė, kad visi savi. A.Pukelio sodyboje Aistė ir kita moteris šeimininkavo virtuvėje, ant stalo nešiojo maistą. Po to ir jos prisėdo prie stalo“, – pasakojo A.Riklikas, kuris praeityje buvo vadinamas medienos karaliumi.

Prabilęs „Lietuvos rytui“ A.Riklikas buvo pasiryžęs liudyti ir teisėsaugai, kuri narplioja mįslingas R.Karpavičiaus mirties ir testamento sudarymo aplinkybes. Jį jau apklausė kriminalinės policijos pareigūnai.

Skandalingos dramos veikėjai keršijo už tyrimus

Jaunoji našlė Aistė Karpavičienė neatsakė į pakartotinius „Lietuvos ryto“ klausimus, ar su A.Pukeliu bendravo iki pažinties su milijonieriumi R.Karpavičiumi, ar yra buvusi tauragiškio sodyboje.

Į „Lietuvos ryto“ klausimus apie ryšius su A.Pukeliu neatsakė ir buvęs ilgametis Klaipėdos politikos veikėjas V.Anužis.

Tikėtina, jog būtent V.Anužis galėjo pranešti kaunietei A.Grybauskienei, kad 2018 metų lapkričio 14-osios vėlų vakarą turtuolis R.Karpavičius atsidūrė ligoninėje ir ten nėra jo artimųjų.

Po milijonieriaus mirties V.Anužis ligoninėje nusikopijavo paciento ligos istoriją. Paklaustas, kokiu tikslu tai darė, veikėjas neatsakė.

Daug metų iš valdiškos algos gyvenęs 69 metų V.Anužis ir toliau maitinasi iš biudžeto – yra „Klaipėdos vandenų“ stebėtojų tarybos pirmininkas.

V.Anužis, „Lietuvos rytui“ pradėjus tirti ir viešinti mįslingas R.Karpavičiaus mirties bei palikimo aplinkybes, surengė beprecedentę ataką prieš laisvą žodį. Jis nesėkmingai bandė pasitelkti prokuratūrą, policiją, teismą ir kitas institucijas. Beveik visi jo skundai atmesti.

V.Anužiui buvo palanki tik V.Žukienė iš prieštaringai vertinamos Visuomenės informavimo etikos asociacijos, kurią išlaiko mokesčių mokėtojai. V.Anužio skundą V.Žukienė nagrinėjo net pusę metų, o pažeidimu pripažino straipsnyje pateiktą klausimą. To turbūt nėra buvę net sovietinės cenzūros laikais. „Lietuvos rytas“ V.Žukienės priimtą visiškai nemotyvuotą sprendimą yra apskundęs teismui.

V.Anužiui talkino advokatų kontora „Wint“. Advokatas A.Iškauskas teigė neatstovaujantis šiam veikėjui. Jis neatsakė paklaustas, kas mokėjo už sukurptus skundus. Bet „Lietuvos rytas“ gavo dokumentų su A.Iškausko parašu. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai ir administracijai siųstuose raštuose „Wint“ atstovas teigė atstovaujantis V.Anužiui ir išdėstė, koks puolimas parengtas prieš žiniasklaidą, tiriančią R.Karpavičiaus palikimo dramą.

Neatsitiktinai kitas „Wint“ atstovas, buvęs prokuroras G.Danėlius su aukštais Kauno policijos pareigūnais D.Žukausku ir G.Skladu 2019 metų liepą buvo nuvykę į Tenerifę šturmuoti R.Karpavičiaus vilos. Kai „Lietuvos rytas“ apie tai parašė, jiems teko trauktis iš pareigų.

„Wint“ mūšiui dėl šimtamilijoninio palikimo ruošėsi iš anksto. Dar 2019 metų kovo 27 dieną, likus dienai iki R.Karpavičiaus slaptų vedybų, G.Danėlius nusiuntė kolegei laišką. Jame prašė pranešti, „jei negalėtume atstovauti R.Karpavičiui ginče dėl turto su buvusia žmona Audrone Karpavičiene ir sūnumi Roku Karpiu“. Į tai jo kolegė atsakė: „Ir gavosi jiems vaikas karpis.:)

Smegenų vėžio alinamo R.Karpavičiaus sveikatos būklė tada blogėjo, jis buvo nukritęs, susitrenkęs galvą. Po santuokos įregistravimo turtuolis pakliuvo į ligoninę. Per apžiūrą medikai rado pragulų, o dar anksčiau nustatė, kad jam nebuvo duodama arba per mažai duodama vaistų. Medikai užfiksavo ir agresyvų pacientą lydėjusios moters elgesį.

„Lietuvos ryto“ žiniomis, verslininkas nuo 2019 metų birželio buvo maitinamas per specialų zondą, jam buvo išrauti dantys. Pirmoji šeima įtarė, kad jis galėjo būti nuodijamas, nes prieš mirtį vėmė.

Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Rgs 01 07:18

„Euro 2020“ dirbęs A. Popiera išnaršė visus Vemblio stadiono užkampius
https://lrytas.lt/sportas/futbolas/2021 ... s-20601636

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Lap 11 20:12

Ugnė Šmitaitė

"Pradėsiu nuo pirmadienio": Kodėl ne kiekvienas gali būti futbolo teisėju?
https://youtu.be/sX5TLYm2DPM

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Gru 01 07:59

Klinikinę mirtį išgyvenęs Kęstutis Ivaškevičius: „Gyvenimas pats siunčia ženklus“
https://ve.lt/gyvenimas/klinikine-mirti ... ia-zenklus
Paulius Matulevičius

Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės narys, o dabar Klaipėdos futbolo akademijos (KFA) vadovas bei vienas iš Klaipėdos „Neptūno“ futbolo piramidės kūrėjų ir trenerių Kęstutis Ivaškevičius puikiai žino, ką reiškia akis į akį susidurti su mirtimi ir iš naujo kurti tarsi kortų namelis subyrėjusį gyvenimą. Jam teko patirti sunkiai suvokiamų išbandymų, tarp kurių - būtinybė Izraelyje kuo greičiau pasislėpti nuo šalia skriejančių ir sprogstančių raketų, net septynios dešinės kojos operacijos, o galiausiai - Klaipėdoje futbolo aikštėje patirta klinikinė mirtis.

Sportiškas vyriškis balandžio mėnesį švenčia du gimtadienius - 17 dieną ir 30 dieną. Būtent 2016 metų balandžio 30 dieną jauno ir energingo vyriškio gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis - visą savo širdį, jėgas ir laisvalaikį skyręs profesionalaus futbolininko karjerai, staiga viso to turėjo atsisakyti dėl sveikatos bėdų.

Kęstutis prieš maždaug penkerius metus Klaipėdos centriniame stadione per „Palangos“ ir Alytaus „Dainavos“ rungtynes netikėtai sukniubo futbolo aikštėje ir kelias minutes nerodė jokių gyvybės ženklų. Komandos draugai nunešė žaidėją prie stadione budėjusios greitosios pagalbos automobilio, kur medikai keliolika minučių kovojo dėl jo gyvybės. Budėjusiai „greitukei“ į pagalbą netrukus atvyko ir antroji.

Po įtempto keliolikos minučių medikų darbo pagaliau įsižiebė viltis - Kęstutis ėmė rodyti gyvybės ženklus ir buvo išgabentas į ligoninę. Visgi ir po kelių valandų futbolininko tėtis, žinomas Klaipėdos futbolo treneris Pranas Ivaškevičius žiniasklaidai komentavo, kad jo sūnus vis dar ištiktas komos. Galiausiai paaiškėjo, kad jį buvo ištikusi klinikinė mirtis.

„Pats visa tai pamenu lyg per miglą. Vieną akimirką žaidžiu aikštėje, o kitą - atsibundu ligoninėje. Net nesupratau, kas čia vyksta. Jaučiausi lyg kokiame sapne - aplink visi laksto, šviečia lempos... Mintis, kad įvyko kažkas negero, sąmonę pasiekė tik tuomet, kai gydytojai pasakė, jog su futbolu greičiausiai teks atsisveikinti“, - žurnalui „Vakarai“ penkerių metų senumo istoriją pasakojo K. Ivaškevičius.

Žmonai daužėsi širdis

Gyvenimą kardinaliai pakeitusias futbolo rungtynes tiesiogiai internetu stebėjo ir Kęstučio žmona Tautvilė, ant rankų laikydama jų vos kelių mėnesių sūnelį Herkų.

„Staiga pamačiau, kad Kęstutis nukrito. Žinau savo vyro charakterį - jis visada iš paskutiniųjų stengiasi atsikelti ir vėl pulti į kovą. O tąkart gulėjo nejudėdamas. Mačiau, kaip prie Kęstučio puolė komandos gydytojas, atbėgo jo tėtis, atvažiavo greitoji. Širdis daužėsi laukiant žinių“, - prisimindama įvykius pasakojo Tautvilė Ivaškevičienė.

Visi Kęstučio šeimos nariai ir draugai kelias valandas gyveno laukimu ir viltingai laukė medikų žinių.

„Galiausiai Kęstutis pabudo iš komos. Vienas iš pirmųjų jo klausimų buvo toks: “Ar laimėjo mano komanda?"

„Tiesą pasakius, aš nelabai supratau, kas įvyko. Stengiuosi nebesigilinti į šią situaciją ir net beveik ją pamiršau. Apmaudu, kad teko baigti profesionalaus sportininko karjerą, bet svarbu, kad esu gyvas, sveikas, turiu mylimą žmoną Tautvilę, auginu du sūnus - Herkų ir Vakarį, dirbu mėgstamą darbą, tad džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka. Liūdėti tikrai nėra kada“, - akcentavo K. Ivaškevičius.

Jis teigė, kad dabar jaučiasi pukiai ir sveikata nesiskundžia.

„Kas pusmetį einu pas gydytojus pasitikrinti, ir tiek. Sportuoju dėl savęs: mėgstu miško takais minti dviračio pedalus, padirbėti su treniruokliais, TRX diržais. Futbolą žaidžiu rečiau, nes būna, kad skauda koją, o žaisti futbolą jaučiant skausmą - menkas malonumas“, - teigė jis.

Iškentė septynias operacijas

Kęstučio manymu, minėtą 2016 metais jo gyvenimą pakeitusį lemtingą įvykį galėjo sukelti kojos traumos, patirtos žaidžiant Tel Avivo „Bnei Yehuda“ (Izraelis) ekipoje.

„Kai pabudau iš komos, gydytojai pasakė, kad mano organizme visiškai nebebuvo kalio. Prieš tai buvau iškentęs septynias kojos operacijas, tad norėjau kuo greičiau atgauti sportinę formą, daug treniravausi, organizmas buvo nusilpęs, - pasakojo K. Ivaškevičius. - Viskas prasidėjo nuo menkiausio kojos lūžio, kurį patyriau žaisdamas minėtoje Tel Avivo komandoje. Izraelyje padarė operaciją, sugipsavo, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, gipsas buvo uždėtas blogai, užspaudė nervus ir raiščius, tad koja tapo sunkiai valdoma. Tiesiog pažeidė kojos nervus, kuriuos atgaivinti labai sudėtinga. Situacija buvo tokia: vieną dieną tos kojos beveik nejausdavau, kitą dieną atvirkščiai - hiperaktyvi ir jautri. Vėliau gydytojai sakė: “Viską sutvarkysime.„ Izraelyje koja iš viso buvo operuota net penkis kartus. Situaciją bandė gelbėti Tel Avivo “Maccabi„ krepšinio komandos gydytojas, bet galiausiai grįžau gydytis į Lietuvą. Mūsų šalies specialistai atliko dar dvi kojos operacijas ir, kiek tai buvo įmanoma, ištaisė kitų gydytojų klaidas...“ - pasakojo K. Ivaškevičius.

Jo manymu, būtent per itin trumpą laiką padarytos net septynios operacijos, skausmą malšinantys vaistai ir nualino jo organizmą.

„Gali būti, kad viskas susidėjo į viena, ir įvyko tai, kas įvyko. Bet nieko nepadarysi, galbūt tai buvo ženklas, kad gyvenime reikia kažką keisti. Per visą sportinę karjerą neturėjau rimtų traumų, tik patempimus. Ir tąsyk, regis, buvo tik menkas kojos lūžis, o reikėjo iškęsti net septynias operacijas ir galiausiai atsisveikinti su profesionalaus futbolininko karjera... Kita vertus, jei ne tas įvykis, nebūtume su Tadu Vaitkumi įkūrę Klaipėdos futbolo akademijos, kuriai dabar vadovauju“, - kalbėjo K. Ivaškevičius.

Jis pats per sportinę karjerą pasiekė daug pergalių, atstovadamas Klaipėdos „Atlanto“, FBK „Kaunas“, „Šilutės“, Edinburgo „Heart of Midlothian“ (Škotija), Kryvyj Riho „Kryvbas“ (Ukrana), Tel Avivo „Bnei Yehuda“ (Izraelis) klubams. Lietuvos rinktinėje sužaidė 28 rungtynes.

„Kai patyriau klinikinę mirtį, man buvo vos 31-eri. Jei ne kojos trauma ir tas įvykis, dar būčiau galėjęs profesionaliai futbolą žaisti iki šiol. Bet juk nieko nepadarysi, vadinasi, taip turėjo būti, reikėjo eiti kitu keliu - nebelakstyti pačiam aikštėje, o bėgioti už jos ribų“, - įsitikinęs jis.

Kuria Klaipėdos futbolo piramidę

Kęstučiui kasdienės veiklos - per akis: nuolatinis darbas su Klaipėdos futbolo akademijos vaikais, be to, jis yra ir Klaipėdos „Neptūno“ futbolo komandos sporto direktorius ir pagrindinės komandos treneris.

„Kuriame tokią piramidę ir klubą, kokio Klaipėdoje niekada nebuvo. Norime, kad būtų užpildytos visos grandys - nuo mažų vaikų iki suaugusiųjų pagrindinės ir dublerių komandų. Dedame pastangas, kad ateityje Klaipėdoje vėl būtų pagrindinė futbolo komanda, kuri žaistų aukščiausiojoje lygoje ir net galėtų tapti šalies čempione. Anksčiau tokios piramidės Klaipėdoje niekada nebuvo - “Atlantas„ dirbo sau, o Klaipėdos futbolo mokykla - sau. Mūsų tikslas, kad Klaipėdos futbolo akademija augintų perspektyvius žaidėjus “Neptūno„ futbolo komandoms ir žaidėjai galėtų nueiti kelią nuo dublerių iki pagrindinės vyrų komandos“, - akcentavo jis.

Pasiteiravus, ar lieka laiko buvusiam modeliui žmonai Tautvilei ir vaikams - Herkui ir Vakariui, ar šeima neprieštarauja dėl tokio jo užimtumo, K. Ivaškevičius atsakė: „Randame bendrą kalbą ir esame perpratę vienas kitą. Juk su žmona Tautvile kartu esame jau 14 metų, iš jų santuokoje - aštuonerius. Kartais nesinori savaitgaliais vykti į futbolo rungtynes, galbūt smagiau būtų pabūti su šeima, tačiau toks mano darbas: norisi Klaipėdos futbolo jaunajai kartai sudaryti kuo geresnes treniruočių ir varžybų sąlygas. Kita vertus, žmona yra įkūrusi renginių organizavimo įmonę “Amber idėja„, tad po karantino prasidės sezonas: vestuvės, krikštynos, kitos šventės ir žmona savaitgaliais taip pat bus užsiėmusi. Dėl darbų barnių nekyla. Suprantame, palaikome ir visada stengiamės paskatinti vienas kitą. Šeimoje jaučiu meilę ir ramybę“, - akcentavo klaipėdietis.

Į drabužinę - su automatu rankose

K. Ivaškevičius Izraelyje iš viso praleido penkerius metus ir teigė jau tuomet supratęs, kad reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, nes nežinai, ar išauš rytojus.

„Izraelis - šalis, kuri gyvena nuolatinės karinės parengties sąlygomis. Tai reiškia, kad bet kuriuo metu mieste gali sprogti bomba. Tarkime, sėdime persirengimo kambaryje prieš futbolo rungtynes, treneris dėsto rungtynių taktiką ir staiga pasigirsta sirenų kauksmas, kažkur įvyksta sprogimas. Mes garsiai paplojame, kad viskas baigėsi, ir bėgame į aikštę žaisti“, - pasakojo K. Ivaškevičius.

Jis pamena itin neramias dienas, kai teroristai Gazos Ruože įsigijo raketų, kurios nuskrenda iki Tel Avivo.

"Vienu metu gal per porą savaičių į mūsų pusę paleido apie 2 tūkstančius raketų. Iš pradžių buvo labai nemalonu, bet vėliau jau pripranti, žinai, kad yra išmaniosios programėlės, kad sukaukus sirenoms turi maždaug pusantros minutės kur nors pasislėpti. Visi Izraelyje draugiškai - mieste ar bet kur kitur - iškart priima, padeda pasislėpti ir panašiai.

Stadione taip pat buvo toks atvejis: žaidėme su „Maccabi“, stadione - 15 tūkstančių futbolo sirgalių. Sėdime persirengimo kambaryje, o atėjęs kareivis aiškina, ką daryti, jei sukauks sirenos. Ir kaip tik jos sukaukia. Mes pasėdime, palaukiame, girdime, kaip raketą numuša, ir einame į aikštę daryti apšilimo. Tiesa, žmonės stadiono tribūnose nelaksto, o stovi ir skanduoja: „Šaudykit į mus, kiek norite, mes nieko nebijome.“ Tai labai patriotiška šalis..." - kelerių metų senumo prisiminimais dalijosi klaipėdietis.

Jis iki šiol prisimena vaizdą, kaip Izraelyje komandos draugas atėjęs į drabužinę į spintelę pasideda automatą ir bėga į futbolo aikštę treniruotis ar žaisti rungtynių.

„Pradžioje buvo keista, bet vėliau jau nebekreipiau į tai dėmesio. Tarsi būtų tas pats, jei Lietuvoje kas ateitų ir šalia pasidėtų kuprinę. Izraelyje tiek vyrams, tiek moterims karinė tarnyba yra privaloma. Bet nėra taip, kad jie būtų uždaryti: išleidžia ir į treniruotes, ir į varžybas, ir į darbą. Ten taip jau yra įprasta. Jei paklaustume Lietuvoje, kas karo atveju imtų į rankas automatą ir eitų ginti Tėvynės, nežinau, ar būtų tiek patriotų, kiek yra Izraelyje. Kažin...“ - teigė K. Ivaškevičius.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2021 Gru 26 22:58

Iš filharmonijos – į futbolo aikštę
https://www.kauno.diena.lt/naujienos/ka ... te-1053123
Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė

Kai groja bosiniu trombonu, Saulius Karka paklūsta dirigento batutai. Viskas apsiverčia, kai vyras įžengia į futbolo stadioną. Ten jo klauso visi 22 žaidėjai.

Grojantis teisėjas

Girdėjusi apie policijos pareigūną, iš cukraus kuriantį trapius konditerijos stebuklus, kalbinusi jėgos trikovininkę, kurios rankoms paklūsta siūlai, ir kuprinių siuvėją, kilnojantį svarsčius, įsitikinau, kad nėra nesuderinamų dalykų. Gali būti tik per mažai noro. Nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas Saulius Karka, grojantis bosiniu trombonu tai tik darsyk paliudijo.

"Sveiki, malonu susipažinti", – išlindusi iš už Kauno valstybinės filharmonijos kolonos, pasisveikinau su S.Karka, pozuojančiu dienraščio fotografui.

Priešais fotoaparato blykstes stovėjęs gana griežtu veidu, Saulius nepasikeitė ir tada, kai likome dviese.

"Kai žmonės pamato mano veidą ir sužino, kad teisėjausiu rungtynėse, sako: oi, tik ne jis!" – pašnekovo lūpų kampučiams pakilus į viršų supratau, kad šypsotis jis vis dėlto moka.

Nepaisant to, Saulių puikiai įsivaizdavau kokioje nors istorinėje kino juostoje įkūnijant uniformuotą vokiečių kariškį. Netrukus sužinojau, kad Kybartuose gimusio 48-erių vyro gyslomis iš tiesų teka daug vokiško kraujo. Nors Sauliaus pase – Karkos pavardė, jo tėtis Romualdas – legendinis Kybartų "Sveikatos" gynėjas – buvo vokietis ir jo pavardė buvo Kark.

Būtent tėtis Saulių supažindino su sportu. Mama, Kybartų pedagogė, buvusi Vilkaviškio rajono tremtinių sąjungos pirmininkė, aktyvi visuomenės veikėja, išleidusi tris knygas apie tremtį Sibire "Mes sugrįžom...", Dalija Agota Karkienė sūnų atvedė į muzikos pasaulį. Kaskart matydama purvinus namo grįžusio vyro drabužius ir mėlynes ant kūno, Saulių ji ragindavo rinktis muziką, o ne sportą.

Tėtis – vedlys

Įkurtas 1960 m., Kybartų pučiamųjų orkestras, pavadintas miesto vardu, gyvuoja iki šiol. Dabar jame groja apie 70 muzikantų, anksčiau buvo mažiau, o patekti į orkestrą "Kybartai" galėjo ne kiekvienas. Jaunėlio brolio Haroldo rankose pamatęs dūdą, tuo metu šeštokas Saulius panoro groti orkestre. Pažinojęs tuometį orkestro vadovą Antaną Ziegoraitį, tėtis sūnui pažadėjo su juo šnektelėti.

"Atvedė tėtis mane pas jį, A.Ziegoraitis apžiūrėjo ir sako: pagal lūpas gausi tromboną. Trombonas yra toks instrumentas, kuriuo gali groti viską: ir estradą, ir džiazą, ir klasiką. Vaikas buvau, nelabai ką supratau. Galvą linktelėjau ir gavau sulūžusį tromboną", – savo pirmuosius nedrąsius žingsnius į muzikos pasaulį prisiminė S.Karka.

Baigęs vidurinę, kybartiškis persikėlė į Kauną, mokėsi Juozo Gruodžio konservatorijoje. Tada įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Įgijo bakalauro laipsnį, baigė specializuotas studijas, nes tuo metu į magistrantūrą priėmė ne visus.

"Ten įgijau ir dirigento kvalifikaciją. Beje, dirigento duonos esu šiek tiek ragavęs. Studijų metais dirigavau studentų orkestrui, todėl visada analizuoju dirigentų darbą. Kartais pasidaliju ir kokiais nors pastebėjimais. Žinoma, ne viešai, nes taip neetiška elgtis. Tai labiau panašu į kolegišką diskusiją", – paklaustas, ar nenorėtų tęsti studijų ir tapti profesionaliu dirigentu, S.Karka neatmetė tokios galimybės.

Trombonas ir arfa

Šiuo metu Saulius groja Kauno miesto simfoniniame ir Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestruose. Ten pat dirba ir jo žmona Viktorija Smailytė-Karkienė. Saulius groja bosiniu trombonu, mylimoji – arfa. Šie du instrumentai, anot pašnekovo, itin gerai dera tarpusavyje, bet ne todėl, kad juodu pora. Arfos suderinamumą su variniu trombonu ir trimitu pastebėjo ne vienas muzikas. Pradžioje žiūrėję skeptiškai, po pasirodymų nuostabos neslėpė ir melomanai. Trombonas suteikia šventiškumo, daugiau garso, o arfa – lyrinio prieskonio, švelnumo ir jautrumo.

Nors dirba tame pačiame kolektyve, sutuoktiniai turi atskirų projektų. Žinoma, yra bendrų taškų, kaip ne vienus metus gyvuojantis ansamblis "Bass Gliss".

"Turime bendrų taškų, kurie mus jungia. Juk esame muzikantai. Mums ši veikla patinka. Nedirbame dėl to, kad už tai gerai mokama. Ne atlygis, o muzika mus uždega", – S.Karka neslėpė, kad muzika sukelia pačių įvairiausių emocijų. Kartais sutuoktiniai dėl jos ginčijasi, o kartais smagiai pasijuokia.

"Nesakyk, kuo groji, – sakyk, ką dirbi", – trombonininkas apgailestavo, kad šiuo posakiu visuomenė vis dar nusako savo požiūrį į menininkus, konkrečiai – į muzikantus. Dažnas mūsų esą tebegalvoja, kad dailininkams nereikia mūzų, o pagroti bet kokiu muzikiniu instrumentu scenoje – juokų darbas.

"Patikėkite, taip tikrai nėra", – S.Karka omenyje turėjo ne tik fizinį krūvį, kuris repeticijų ir koncertų metu tenka visiems veido raumenims. Muzikantams, grojantiems pučiamaisiais instrumentais, labai svarbu stiprūs plaučiai ir taisyklingai kvėpuoti. Dėl to Saulius kasdien atlieka pačius įvairiausius kvėpavimo pratimus. Tai jam leidžia atlikti ilgesnius kūrinius nepristingant oro. "Mes – kaip sportininkai. Bėgikui reikalinga kojų jėga, mūsų procese dirba kiti raumenys, kuriuos būtina lavinti", – mitus griovė pašnekovas.

Kiekvienas koncertas – tai ne tik fizinis krūvis, bet ir emocinis išbandymas. Kaskart grodamas kolektyve, kiekvienas muzikantas prisiima savotišką atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, todėl kitų klaidos virsta savomis ir atvirkščiai. "Būna, kad kažkas nepasiseka. Sėdi, analizuoji. Pasikalbu su broliu Tomu, nes jis yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trombonų grupės koncertmeisteris", – anot S.Karkos, toks turėtų būti kiekvieno profesionalo požiūris.

Turėjo numesti svorio

Dirigentu Saulius netapo. Nei chorui, nei orkestrui nevadovauja, tačiau styguoja futbolo rungtynes. Todėl jo rankose – ne batuta, o švilpukas ir skirtingų spalvų kortelės.

"Tik labai prašau, neparašykite, kad aš treneris. Kažkada vienas žurnalistas jau taip parašė", – S.Karkos pastaba privertė atidžiau paskaityti jo biografiją.

Saulius – nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas, teisėjavęs Latvijoje ir Europos lygoje, asistavęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės ir supertaurės finaluose. Daugelį metų dirbo Kauno regiono koordinatoriumi Lietuvos futbolo teisėjų asociacijoje (LFTA).

Futbolą jis pats esą mažai žaidė. Žinoma, kamuolį spardyti mokėjo, vis dėlto didžioji jo meistrystė atsiskleidė teisėjo amplua. Teisėju būti pasirinko tada, kai pavargo nuo bohemiškų linksmybių.

"Puikiai pamenu – pirmą kartą atėjęs į futbolo stadioną, ten pamačiau teisėjaujančias merginas. Rungtynių inspektoriaus paklausiau, ar ir aš galėčiau būti futbolo teisėju. Jis atsakė: taip, bet esate labai stambus, – S.Karka pasakojo, kad nedisciplinuotas gyvenimo būdas svarstyklių rodyklę atvedė iki 120 kg svorio. – Dėjau išties didelių pastangų. Maždaug per dvejus metus treniruodamasis atsikračiau antsvorio."

Pradžioje S.Karka teisėjavo vaikų ir moterų futbolo rungtynėms, kol galiausiai jo užsispyrimas atvedė iki futbolo olimpo. Prie to prisidėjo ne tik tvirtas charakteris, bet ir puikūs žmonės – tarptautinės kategorijos Lietuvos futbolo teisėjas Gediminas Mažeika ir buvęs futbolininkas, žinomas futbolo teisėjas ir inspektorius Gintautas Ratkevičius. Jiems S.Karka dėkingas ne tik už profesines žinias.

Ar sunku tapti teisėju? Ne. Kur kas sunkiau įsitvirtinti ir išlikti. Tam, anot pašnekovo, nepakanka vien tik didelio noro. Reikia ypač gero fizinio pasirengimo ir išmanyti taisykles. Šios futbolo teisėjams – kaip "Tėve mūsų".

"Taisyklių knygelė nestora, – pirštais jos apimtį bandė parodyti S.Karka. – Matydama, kaip kaskart ją vartau, žmona juokauja, kad viską turėčiau mokėti atmintinai."

Vis dėlto nepakanka aklai iškalti taisykles, reikia mokėti jas pritaikyti įvairiose, neretai ginčytinose situacijose, kurių, priešingai nei muzikiniame repertuare, neįmanoma numatyti.

"Jei vyksta tik žaidimas, aš niekada nesikabinėju, bet nesportinį elgesį vertinu labai griežtai. Mane domina tik futbolas, todėl visi kiti dalykai draudžiami arba prevenciškai užkardomi. Keiktis lengva, tiksliai perduoti kamuolį – ne. Gerai, kai rungtynėse visi žaidžia futbolą, bet būna tokių, kur jau pirmosiomis minutėmis pradedamos suvedinėti sąskaitos", – S.Karka pasakojo per savo ilgametę karjerą panašias situacijas kelis kartus sprendęs drastiškai – rungtynes nutraukė. Žinoma, ne visiems tai patiko, tačiau paisyti teisėjo sprendimų privaloma, nes jis yra pagrindinis oficialus rungtynių žmogus.

Klysti – žmogiška

Pasibaigus rungtynėms dalį teisėjų žaidėjai ir futbolo sirgaliai pamiršta. To negalima pasakyti apie Saulių. Vieni žavisi jo profesionalumu, kiti pyksta, kad jis pernelyg griežtas.

"Ar visada jaučiuosi gerai? Žinoma, ne. Kartais būna tokia savijauta, kaip sako G.Mažeika, kad bijai savaitę išeiti į lauką, bet ne todėl, kad gausi per galvą, o todėl, kad nusiteisėjavai. Visko būna", – svarbiausia, anot S.Karkos, klaidą pripažinti, iš jos pasimokyti ir neleisti kartotis.

Tai teisėjas vadina tobulėjimu. Kai atrodo, kad viską darai gerai, o prieš rungtynes nenusibraižai strateginio plano, nepadarai gero aptarimo, nustoji tobulėti. Susirūpinti reikia ir tada, kai teisėjavimas virsta kančia, bet ne malonumu.

"Būna, girdžiu iš kai kurių jaunų teisėjų, kad tądien jiems nesinorėjo teisėjauti ir pan. Ir nereikia! Geriau paprašyk draugo", – pašnekovas tikino iki šiol nepraradęs noro teisėjauti. Tiesiog ne visada pavyksta suderinti koncertus ir rungtynes. Būna, kad tenka suktis iš padėties ir iš koncerto bėgti į futbolo rungtynes. Būna ir atvirkščiai. Vis dėlto dažniausiai tokiais atvejais S.Karkai tenka ieškoti kolegų, kurie jį pakeistų koncerto metu arba futbolo stadione.

Neforsuoja įvykių

Anuomet numetęs nemažai svorio, Saulius neleidžia sau priartėti prie kritinės ribos. Vyras daug energijos atiduoda grodamas trombonu ir žinoma, bėgiodamas futbolo stadione. Jame, kaip juokavo pašnekovas, nepabėgtum nei su kelis kilogramus sveriančiu pučiamuoju muzikiniu instrumentu, kurio iš rankų nepaleidžia jau kone tris dešimtis metų, nei turėdamas antsvorio.

"Kad jūs žinotumėte, kokios sudėtingos mūsų treniruotės. Kai kiti pamato, negali patikėti, kad toks fizinis pasirengimas reikalingas teisėjui", – be jo, anot pašnekovo, futbolo aikštėje neišbėgiosi nei 90, nei juo labiau 120 minučių. Todėl nuėjęs į parduotuvę Saulius galvoja, ką dėti į pirkinių krepšelį. – Taip, taip, pro bandeles einu užmerktomis akimis."

Tais atvejais, kai kalbama apie aukštesnį laiptelį, ant kurio užkopti pretenduoja keli lygiaverčiai pretendentai, žiūrima ne tik į tai, kaip jie elgiasi aikštėje, kaip laiko vėliavėlę, bet netgi specialiu įrenginiu matuojamas jų riebalinis sluoksnis, tikrinama, kaip greitai po fizinio krūvio atsikuria širdies ritmas.

Šiuo metu 48-erių Saulius galvoja apie futbolo teisėjo karjeros pabaigą. Kalbant muzikiniais terminais – diminuendo. Tai reiškia palaipsniui mažėjančias muzikos apimtis. Tiesa, visiškai su futbolu vyras nežada atsisveikinti.

"Esu sulaukęs pasiūlymo būti inspektoriumi, t.y. inspektuoti rungtynes, prižiūrėti visų teisėjų darbą. Manau, patirties tam pakanka, – S.Karka įvykių neforsavo, o paklaustas, kur jaučiasi geriau, suraukė antakius: – Bent jau jau kol kas nenorėčiau atsisakyti nė vienos veiklos. Esu laimingas, kai einu groti, esu laimingas ir tada, kai išeinu į futbolo aikštę. Neslėpsiu, būna, kad nepasisekus svyra rankos, tačiau ryte pabundi ir viskas atrodo kitaip nei vakar ir į sceną ar stadioną vėl eini kaip į šventę."

Kalinauskas
Pranešimai: 3261
Užsiregistravo: 2014 Sau 25 23:44

Re: Interviu

2021 Gru 27 16:37

"Taisyklių knygelė nestora, – pirštais jos apimtį bandė parodyti S.Karka. – Matydama, kaip kaskart ją vartau, žmona juokauja, kad viską turėčiau mokėti atmintinai."

Iš jo teisėjavimo atrodo, kad niekada neskaitė

Behemoth'c
Pranešimai: 812
Užsiregistravo: 2014 Sau 06 08:52
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2021 Gru 27 17:45

Nu joo.. :shock: nezinau kaip jam sekasi muzikuot.. bet aikstej (ir salia jos).. siaip butu juokinga.. jeigu nebutu graudu :cry:

šiaip
Pranešimai: 3828
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 17:49

Re: Interviu

2021 Gru 27 21:08

"Taisyklių knygelė nestora, – pirštais jos apimtį bandė parodyti S.Karka. – Matydama, kaip kaskart ją vartau, žmona juokauja, kad viską turėčiau mokėti atmintinai."

Iš jo teisėjavimo atrodo, kad niekada neskaitė
tai ir nesako, kad skaito. sako "vartau" :)

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2022 Sau 13 03:41

„Aš ir pa­ts ne­ti­kiu, kad man jau ši­tiek me­tų!“
https://laikrastisplunge.lt/as-ir-pats- ... tiek-metu/
Lina Liūnienė 27 sausio, 2020

Jei kas nors paprašytų apibūdinti tipinį septyniasdešimtmetį vyrą, ko gero, kiekvienas pasakotume vis kitaip. Epitetus žertume skirtingus: kai kam tai būtų guvus, geraširdis pensininkas, kai kam – susenęs, pasiligojęs ar ant viso pasaulio piktas žmogelis…

Na, o plungiškiai pažįsta visiškai kitokį septyniasdešimtmetį – jaunatvišką ir energingą, visada gerai nusiteikusį ir kitus gera nuotaika užkrečiantį, dviračiu lekiantį ir į visus – sporto ir kultūros – renginius suspėjantį. Kalba eina apie Viktorą Vaitkų – puikų trenerį ir pedagogą, aktyvų visuomenininką ir dar aktyvesnį patriotą. Ir Plungės, ir Lietuvos!

Viktoras Vaitkus savo septyniasdešimtmetį atšventė tuoj po Naujųjų – sausio 3-iąją. Ta proga plungiškis buvo kviečiamas į Savivaldybę, kur jo laukė ne tik oficialus pasveikinimas, bet ir nuoširdūs linkėjimai, šilti prisiminimai. Kai po ceremonijos į „Plungės“ redakciją užsukęs Viktoras išgirdo žurnalistų abejones dėl jo amžiaus, atsakė: „Aš ir pats netikiu, kad man jau šitiek metų! Bet… dokumentai štai sako, kad jau.“

Apie mokytoją Senkų

„Esu grynas plungiškis. Čia gimęs, čia augęs – beveik miesto centre, J. Tumo-Vaižganto gatvėje, ten, kur dabar šviesoforas. Pirmoji mano mokykla buvo už bažnyčios, paskui – prie vadinamosios žydų šoulės. Puikiai pamenu mokytoją Senkų. Jam taip patikdavo futbolas, kad neretai ir vietoj pamokų jį žaisdavome. Mergaitėms kažką užduodavo, o pats su mumis, berniukais, – į aikštę. Bet tai nereiškia, kad mes nesimokėme: ir rašėme dailyraščiu, ir skaičiavome – kas šipuliukais, kas paprasčiausiais degtukais. Bet futbolas vis tiek buvo aukščiau visa ko. Juk apskritai tada Plungėje tik tiek tų sporto šakų tebuvo: futbolas, krepšinis ir šachmatai. Ir bazė labai menka: vienas čiužinys, vienas „ožys“, ledo ritulys – ant tvenkinio.“

Apie Plungės futbolo žvaigždes

„Didžiausios Plungės žvaigždės anuomet buvo „Linų audinių“ futbolininkai. Oi, kaip varvindavome seilę į juos žiūrėdami, kaip norėjome būti tokie pat! Žinojome, kur jie gyvena – stovėdavome prie namų, laukdavome, kada jie išeis, kad galėtume jų krepšius panešti. Arba tada, kai grįždavo po kokių pergalingų varžybų: jie – į restoraną, o mes su krepšiais – į namus. Vargome, tempėme, bet vis vien laimingi buvome. Arba tada, kai jie Babrunge maudydavosi, o mums, paaugliams, leisdavo jų drabužius palaikyti.“

Apie mokytoją Jadziauską

„Didžiausiu savo mokytoju laikau Antaną Jadziauską. Buvau keturiolikos, kai po vienų tarpgatvinių varžybų Jadziauskas, rinkdamasis sau žaidėjus, pasakė paimsiąs ir tą baltą. Tai buvau aš. Pamenu, kaip važiavome žaisti į Telšius ir kokia didelė šventė tai buvo! Mes juk motociklų, mašinų, kompiuterių neturėjome. Sportas mums buvo viskas, stadione nuolat sėdėdavome. O jei kur išvažiuodavome – jau įvykis!

Jau minėjau „Linų audinių“ komandą, o vėliau buvo įsteigtas „Kooperatininkas“. Mus žaidžiančius pamatęs treneris Stasys Žalimas ėmė burti „Kooperatininko“ jaunimo komandą. Patekau į ją. Vėliau – ir į patį „Kooperatininką“, kuris taip pat garsėjo pergalėmis ir buvo išėjęs į tą pačią lygą kaip ir „Linų audiniai“.“

Apie „mandrumą“

„Buvau šešiolikos, kai sužibo Vilniaus „Žalgiris“. Baisiai rūpėjo žinoti, kaip jie žaidžia, sekti įvykius, o televizoriaus tai neturėjome. Tada mečiau vidurinę, perėjau į vakarinę – kad kartu galėčiau ir mokytis, ir dirbti – kad televizoriui uždirbčiau. Sesuo dirbo pašte. Ji ir man ten vietą surado už 35 rublius per mėnesį. Pradėjęs dirbti jau galėjau išsimokėtinai pasiimti televizorių. Ir žiūrėti „Žalgirį“! Jaučiausi toks „mandras“. O kaip kitaip – juk nebereikėjo pas kaimynus prašytis.“

Apie aktorystę

„Nuo mažens man prie širdies – ne tik sportas, bet ir menas, kultūra. Buvo Plungėje tokie Slušniai, Blinstrubas. Jie spektaklius statė. Sykį ir mus pakvietė. Pamenu, kaip vaidinome – buvau aš, gal penki Makarevičiai. Ir visų mūsų, artistų, nuotraukos viešai buvo iškabintos. Kitas mano bandymas vaidinti – jau rimtesnis. Kaune, per stojamuosius, eidamas Laisvės alėja sulaukiau netikėto pasiūlymo – esą gal noriu filmuotis. Buvau baltaplaukis, panašus į vokietį, tad ir gavau tokį pasiūlymą. O ką aš mužikėlis iš kaimo žinau – sutikau. Juolab kad dar ir mokėti žadėjo. Filme „Ave vita“ man teko vokiečių kareivio vaidmuo. Gavau uniformą, šalmą, automatą. Varėme belaisvius. Scena, žinoma, buvo masinė. Bet vis vien vaidinau.“

Apie pasirinkimą

„Per vienas varžybas vienas treneris man ir draugui pasakė: „Norėsite studijuoti, atvykite pas mus į Kauną, į Kūno kultūros institutą.“ Jautėmės pakviesti, tad baigę mokyklą jokių kitų variantų net nesvarstėme – tik į KKI. Ten ir išvykome. Įstojau į ledo ritulio specialybę. Tėvams tada nelabai rūpėjo, kur stosime, ką veiksime – vaikų ir tėvų santykiai anuomet kitokie būdavo nei kad dabar. Kaip patiems atrodė, taip ir gyvenome, taip savo problemas sprendėme. Ir studijų metais – gavome stipendiją, bendrabutį. Ir išgyvendavome. Kiekviename bendrabučio kambaryje buvo „pėtelnė“ ir pusmaišis bulvių. Ir tai – pagrindinis studentų maistas.“

Apie „Atletą“

„Studijų metais žaidžiau instituto klubo „Atletas“ komandoje. Ne futbolą – ledo ritulį. Ir tai buvo didelė garbė. Turėjome puikų trenerį – Adolfą Mickų. Jis tiek mus gainiodavo, vienas kitą laiptais nešioti liepdavo. Kartais galvodavau: ką tokio esu padaręs, kad taip kankina? Pavargdavome tiek, kad prausdamiesi užmigdavome. Bet užtat ant ledo buvome ponai – čempionai! 1971, 1972 ir 1973 metais mums lygių Lietuvoje nebuvo!“

Apie merginas

„Studijų metai buvo puikūs. Ir gyvenimas bendrabutyje. Juolab kad šalia – ne tik mūsiškės sportininkės, bet ir Kauno medicinos instituto panelės. Jos ypač domino sportininkus. Merginas sportininkai – taip pat. Į instituto šokius daug jų prisirinkdavo – visos žinojo, kad KKI vaikinai – sportiški, gražūs, patrauklūs. Sykį į šokius atėjo ir viena kaunietė – Šančiuose gyvenusi Janina, Kooperacijos technikumo studentė. Šokiuose mudu susipažinome, vėliau susituokėme ir iki šiol kartu tebegyvename.“

Apie bendrabutį

„Baigęs mokslus gal ir Kaune būčiau įsitvirtinęs, bet pagal paskyrimą išvykau į Plungę. Aišku, ir pats to norėjau. Žmoną ir dukrytę palikau Kaune, o pats atvažiavau apsižiūrėti. Gavau darbą – ir Sporto mokykloje, ir Babrungėnuose. Darbas kaimo mokykloje mane gelbėjo nuo sovietų armijos. Sporto komiteto pirmininku čia dirbo toks Vaclovas Kazragis, jis manęs paprašė burti ir treniruoti ledo ritulio komandą, žaisti futbolą. Aš sutikau. Žinoma, prašiau ir gyvenamojo būsto. Iš pradžių man pasakė, kad nėra, o paskui aplinkiniais keliais vis dėlto gavau – kambarį vadinamajame 33-iajame bendrabutyje. Kiek laimės buvo! Aptvarkiau, perdažiau grindis ir parsikviečiau žmoną. Ot, gyvenimėlis buvo. Dabar bendrabučio reputacija prasta, o tada čia kolegos mokytojai, gydytojai gyveno. Kartu šventėme vaikų krikštynas, gimtadienius, Kalėdas, mūsų mažyliai koridoriuose dūkdavo, dviračiais važinėdavo…“

Apie „Kooperatininką“

„Ėmiausi treniruoti ledo ritulininkus. Taikiau savojo trenerio iš instituto metodus – gainiojau, bet užtat ir rezultatas buvo. Na, o vasarą su „Kooperatininku“ žaidėme futbolą. Komanda buvo labai susigyvenusi – draugavome šeimomis, kartu gimtadieniai, išvykos į gamtą, kavinėje „Gondinga“ švęsdavome sezonų uždarymus. Geri laikai buvo… Be to, ir rajkoopsąjunga mus pašefuodavo – pasikviesdavo į sandėlius, leisdavo išsirinkti kokią vazą ar marškinius. Viskas juk buvo deficitas.

„Kooperatininkui“ puikiai sekėsi, na, o paskutinysis mūsų pasispardymas – 1978 metais vykusios „Tiesos“ laikraščio taurės varžybos. Tuomet Plungėje kovėmės su Kauno „Kelininku“ dėl čempionų vardo. Kokios varžybos buvo! 8 000 žiūrovų prisirinko – visos tvoros, medžiai buvo aplipę. Gaila, pralošėme. Ir į ekskursiją Lenkijon neišvykome – ji buvo pažadėta už pergalę. Nepaisant to, mums tai buvo istorinis įvykis.“

Apie funkcionieriaus darbą

„Nuo 1980-ųjų septynerius metus dirbau Rajono kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku. Socialistinis lenktyniavimas, varžybų organizavimas, masiniai renginiai. Kai dirbi treneriu, matai rezultatą, o čia – toks pilstymas iš tuščio į kiaurą. Bet buvo ir kuo pasidžiaugti: plungiškiai sportininkai visuomet buvo aukštumoje, gaudavome progų kažkur išvykti, gavome galimybę pasistatyti irklavimo bazę. Šalia šio darbo dar ir mokytojavau, o galiausiai išėjau dirbti į Statybos technikumą.“

Apie Kalantą

„1972 metais, kai studijavau, Kaune, sodelyje šalia Laisvės alėjos, susidegino Romas Kalanta. Nors buvo bandoma įteigti, kad jis – psichikos ligonis, mes supratome, kad tai – netiesa. Pamenu, sužinojome, kada Kalantą laidos, nutarėme – važiuojame. Pilnas miestas jaunimo! Ir visi – į tas laidotuves, bet jos įvyko dviem valandomis anksčiau. Tada jaunimas suplūdo į tą sodelį. Valdžia atsiuntė milicijos, kariuomenės pulkus. Visus talžė, metė į sunkvežimius. Kiek baisumo ten buvo. Man pavyko išnešti sveiką kailį. Bet nuo tada mano galvoje kažkas pasikeitė. Supratau, kad mes daug ko nežinome.“

Apie Sausio 13-ąją

„Pamenu, kai Plungėje ėmė burtis Atgimimo Sąjūdis. Sutikome jį džiaugsmingai, su daina. Visi tada buvo pakylėti. Keitėsi laikai. Pamenu, sėdėjau, siuvau odines rankines, kad prisidurčiau prie atlyginimo, kai atėjęs kaimynas sako: „Važiuojame į Vilnių, reikia ginti Seimą.“ Važiuojam! Susirinkome linksmi, su daina, su akordeonais. Sulipome į autobusą, mus išlydėjo, įdavė konservų, duonos – lyg į frontą. Mes nesuvokėme, kur važiuojame.

Ir Vilniuje iš pradžių buvo ramu, o paskui išgirdome, kad nuo karinio miestelio pajudėjo tankų kolonos. Netikėjome, kad kažkas bus. Mus apjuosė tankai, tanketės, o mes stovime ginkluoti… skėčiais. O tada – dūmai, šūviai, aimanos, sužeistieji, chaosas. Plikomis rankomis stojome prieš tankus, gerai, kad tie, kas juose sėdėjo, dar nebuvo praradę žmoniškumo ir mūsų netraiškė… Paskui dar važiavome prie Seimo, o mūsų autobusas – be langų. Žmonės ten meldėsi, giedojo, nešėme armatūrą, kuria apjuosėme visą Seimą. Už visa tai gavau Sausio 13-osios atminimo medalį.“

Apie mokyklą

„Nuo 1993-iųjų iki šiol aš – „Ryto“ pagrindinės mokyklos mokytojas. Manau, nesu „kirvis“ – stengiuosi su vaikais geruoju, bandau susikalbėti. Aišku, būna atvejų, kai pagalvoju: būtum mano vaikas, oi, suimčiau tave į nagą, bet… Mokinių aš niekuo nekaltinu, bet kaltinu valdžią – kai tik ji keičiasi, tuoj nauja reforma, tuoj chaosas švietimo sistemoje. Dar norėčiau, kad mokykla būtų skirta mokytis, o dabar – visi į telefonus sulindę. Ir dar – kad būtų mažinamos klasės. Dėl kokybiškesnio darbo.“

Apie „Žiogelius“

„Oi, buvo laikai! Kažkokia „Žiogelių“ banga per visą Plungę ritosi – ir tėvai norėjo, kad jų atžalos futbolo klubą lankytų, ir patys vaikai troško į jį patekti. Visi matė, kad kažkas čia vyksta, kad yra rezultatai, todėl ir veržėsi. Vaikai būriais ateidavo! Ir visi džiaugėsi. Darbas buvo aiškus ir konkretus – vaikai ir futbolas. Abu su Alvydu Viršilu tuomet viską „Žiogeliams“ atidavėme: treniruotės, varžybos, stovyklos Šventojoje, daug išvykų į užsienį. Visur buvome kartu su vaikais, lyg tėčiai jais rūpinomės, net valgyti patys jiems virdavome.“

Apie artimuosius

„Mudu su žmona turime dvi dukras ir keturis anūkus. Visi anūkai – jau suaugę. Ir džiaugiuosi, kad ne vienas mano pėdomis pasekė – yra tikri sporto entuziastai. Dukra Loreta gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jos sūnus Adomas – amerikietiškojo futbolo atstovas, kuris žaidžia Filadelfijos universiteto komandoje. Aštuoniolikmetis Lukas – krepšininkas. Plungėje gyvenančios Jurgitos sūnus Žygimantas – taip pat krepšininkas. O Viktorija – ne prie sporto, o prie meno, ją traukia drabužių dizainas. Taigi pamainą aš turiu. Ir labai ją branginu.“

Apie Plungę

„Plungėje prabėgo mano vaikystė, jaunystė. Visas gyvenimas. Taigi kaip galėčiau būti abejingas šiam miestui? Negaliu… Kad ir kur iškeliaučiau, grįžtant man labai svarbu pamatyti užrašą „Stalgėnai“. Tada jau žinau – tuoj Plungė, namai, ir širdis džiaugiasi. Asmeniškai man nieko nereikia, bet noriu, kad Plungė būtų geriausia ir kad plungiškiams čia gera būtų. Aš visada sirgau ir mojavau vėliava už Plungės „Olimpą“, visada palaikiau ir palaikau visas geras iniciatyvas, visada einu į renginius, visada džiaugiuosi savo miestu ir jo žmonėmis. Ir jeigu turėčiau galimybę rinktis, kur antrąkart gimti, rinkčiausi Plungę. Taip kažkada sakė ir dr. Bronislovas Lubys…“

Apie pravardę

„Jų turėjau keletą. Bet viena man prikibo nuo tokio pasakojimo apie varnas, kurios dalijosi papjautos kiaulės likučius. Viena varna krankė: „O man skrandelis, skrand-skrandelis.“ Aš, matyt, labai išraiškingai tuos žodžius tariau, kad man ta pravardė prikibo. Buvau vadinamas ir Šulcu, ir Lietuvaičiu.“

Apie pasiekimus

Jais mokytojas ir treneris pernelyg nesigiria, bet tikrai turi. Be to, kad pats žaisdamas futbolą ir ledo ritulį ne sykį aukso medaliu dabinosi, ir šaunią jaunąją kartą išugdė. Jo treniruojami „Žiogeliai“ triskart tapo Lietuvos mažojo futbolo čempionais, kartą – vicečempionais, o 2011-aisiais – Lietuvos čempionais U-14 grupėje. Lietuvoje ir užsienyje laurus skina Viktoro Vaitkaus ugdytiniai Deividas Reimaris, Algimantė Mikutaitė, Audrius Laučys, Eimantas Brezgys. Be to, V. Vaitkaus vadovaujami „Ryto“ pagrindinės mokyklos moksleiviai ne sykį puošėsi Lietuvos mokinių olimpinio festivalio medaliais. 2015 m. Kūno kultūros ir sporto departamentas V. Vaitkų apdovanojo už nuopelnus Lietuvai, Tautinis olimpinis komitetas – už nuopelnus olimpizmui. Taigi Plungė tikrai turi kuo didžiuotis. O Viktorui Vaitkui dar kartą – didžiausi sveikinimai!

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Interviu

2022 Sau 30 12:34

Puiku kad tokia asociacija susikūrė, nes senesnė Lietuvos futbolo žaidėjų sąjunga vadovaujama Tautkaus buvo absoliučiai neveiksni ir reikalinga tik kaip kai kurių veikėjų "lesyklėlė" (na ir dar tam, kad prabalsuotų "kaip reikia" konferencijoje). Beje, ta Tautkaus kontora formaliai dar tebeveikia?

Lietuvos Profesionalių futbolininkų asociacijai – dveji metai!
Paskelbta: 2022-01-30

Siekiant suburti profesionalių futbolininkų bendruomenę bei užtikrinti jų teises į visapusišką pagalbą, 2020 metais įkurta Profesionalių futbolininkų asociacija (PFA Lietuva) šiandien švenčia savo dviejų metų gimtadienį. Per šį laiką suteikta pagalba virš 100-ui futbolininkų (konsultacijos, teisinė pagalba, patnerių pagalba) ir padėta futbolininkams atgauti netoli 100 000 eurų (skolos, ginčai, laimėti teismai, FIFPro fondas). Kaip įvertinimą galima laikyti ir tai, kad į mus jau konsultacijų ir pagalbos kreipiasi Lietuvos futbolo federacija, klubų vadovai ir futbolo agentai.

Šia proga, mintimis apie pirmuosius du PFA Lietuva metus dalijasi asociacijos prezidentas Arūnas Klimavičius.

Arūnai, kokie buvo antrieji asociacijos metai?

Jau pačioje asociacijos susikūrimo pradžioje esu sakęs, kad asociaciją įsteigti nėra sunku, daug sunkiau padaryti taip, kad ji funkcionuotų kokybiškai ir teiktų naudą ne tik asociacijos nariams bet ir visai futbolo bendruomenei. Sakyčiau, kad antri metai buvo dar įdomesni ir geresni nei pirmieji - tai rodo ir narių skaičius. Prie asociacijos jungėsi futbolininkai ir futbolininkės, o narių skaičius šiuo metu siekia netoli 300.

Kas lėmė, kad antri metai tapo dar produktyvesni?


Pagrindinė priežastis - tai pirmųjų metų įdirbis ir įgautas narių pasitikėjimas organizacija. Per pirmus dvejus metus asociacijos pagalba pasinaudojo kiek daugiau nei 100 narių. Futbolininkams padėjome atgauti klubų neišmokėtus atlyginimus, dalyvavome įvairiuose teisiniuose procesuose, kurių rezultatas – atgauti beveik 100 tūkst. Eurų. Vykdėme įvairias socialines akcijas, svarbiomis temomis edukavome Lietuvos futbolininkus, prisidėjome ir prie prevencinių iniciatyvų.
Taip pat, aktyviai dirbame ir su savo partneriais.
Visai neseniai, 2 Lietuvos sporto universiteto (LSU) studentai, PFA Lietuva organizacijoje atliko praktiką - tai pirmi bendradarbiavimo su LSU rezultatai.
Taip pat, noriu padėkoti visiems partneriams, kurie prisideda prie mūsų veiklos.

Koks projektas sulaukė didžiausio pasisiekimo?

Visuose PFA Lietuva projektuose sulaukėme daug futbolininkų ir asociacijos narių dėmesio, bet labiausiai jautėme, jog metų gale įvykęs projektas padedantis rasti naują futbolo klubą, buvo svarbus ir aktualus mūsų bendruomenei.
Šis projektas buvo naudingas, ne tik mūsų asociacijos nariams, bet ir futbolo klubams, kurių vadovai teigiamai sureagavo ir šiai iniciatyvai išreiškė palaikymą.
Sąraše buvo 37 sportininkai - nacionalinės rinktinės, A lygos, 1 lygos ir užsienyje žaidžiantys futbolininkai. Keletas futbolininkų per šią iniciatyvą rado naują karjeros stotelę. Greitu metu planuojame ir antrą projekto etapą.

Kokias klausimais dažniausiai kreipiasi asociacijos nariai?


Labiausiai džiugina, kai futbolininkai dar prieš ištinkant bėdai kreipiasi pasikonsultuoti - dažnu atveju bėdos ir atsitinka dėl nežinojimo kaip elgtis atitinkamoje situacijoje arba dėl padaryto neteisingo sprendimo.
Visada rekomenduojame pradžioje pasikonsultuoti, o tik tada priimti sprendimus, tačiau žinome, kad problemų ir bėdų neišvengsime, todėl esame pasirengę visada pagelbėti į jas pakliuvusiems savo asociacijos nariams.
Na, o klausimų būna įvairiausių - labiausiai vyrauja teisiniai, kurie susiję su futbolininkų kontraktais ar nesutarimais su klubais ar agentais, bet turime ir labai individualių situacijų, kai pasitelkiame savo partnerius, jog išspręstumėme futbolininkų problemas.

Ar tenka ne tik konsultuoti, bet ir dalyvauti bylose atstovaujant futbolininkus bei asociacijos narius?


Esame laimėję jau ne vieną bylą futbolininko naudai. Pavyzdžiui, šiuo metu, mūsų asociacijos nariui FIFA drausmės komitete, dėl susidariusių klubo skolų padedame nutraukti kontraktą. Dar vienam futbolininkui padedame ginče su agentu. Taip pat, dviems futbolininkams LFF drausmės komitete nesenai padėjome atgauti skolas iš įsipareigojimų nevykdžiusio futbolo klubo.
Šie intensyvūs darbai futbolininkų labui, mano manymu ir yra atsakymas, kodėl asociacija nuolat auga.

Futbolininkų edukacija turbūt irgi yra labai svarbi asociacijos veiklos dalis?

Asociacijos nariai kartą į du mėnesius, gauna asmeninius elektroninius laiškus su jiems naudinga informacija. Dažnu atveju, tai būna įvairūs patarimai, kurių laikantis didesnė tikimybė nepakliūti į bėdą.
Bendradarbiaujame su Lietuvos antidopingo agentūra ir savo nariams suteikiame visą naudingą informaciją apie švarų sportą. Vykdome ir kitas prevencines bei edukacines iniciatyvas.
Turime partnerių ir edukacijos srityje, kurie jau tiesiogiai mūsų nariams suteikia išskirtines sąlygas studijoms. Keli asociacijos nariai jau pasinaudojo Johano Cruyffo instituto teikiamomis studijų galimybėmis. Lietuvoje, aktyviai bendradarbiaujame su Lietuvos sporto universitetu (LSU).
Džiaugiamės, kad futbolininkai domisi bei noriai įsitraukia į mūsų siūlomus edukacijos projektus.

Kas toliau? Kokie asociacijos ateities tikslai?


Du metai – trumpas laikotarpis, bet per jį sugebėjome tapti didžiausia sportininkus vienijančia asociacija Baltijos šalyse. Savo iniciatyvomis atkreipėme ir tokių organizacijų, kaip FIFPro dėmesį, nuolat palaikome ryšius ir su kitų šalių profesionalių futbolininkų asociacijomis, todėl tikrai nežadame sustoti.
Žinoma, jog pagrindinis tikslas ir toliau teikti kokybišką pagalbą asociacijos nariams. Ne paslaptis, kad siekiame tapti ir tarptautinės profesionalių futbolininkų asociacijos dalimi, todėl šioje srityje turėsime dar daug iššūkių, bet jie ir veda mus į priekį.
Tikimės, jog per ateinančius metus mūsų asociacija ir toliau plėsis ne tik narių skaičiumi, bet ir administracijoje. Kviesime norinčius prisidėti prie asociacijos veiklos.
Noriu labai padėkoti visiems kas per šiuos du metus prisidėjo prie asociacijos veiklos. Generaliniam sekretoriui Mindaugui Reinikiui, tarptautinių ryšių ir projektų vadovui Egidijui Genočiui, rinkodaros ir komunikacijos konsultantui Ovidijui Jurevičiui bei visiems valdybos nariams. Tikiu, kad ateinantys metai bus dar produktyvesni, o asociacija dar labiau sustiprės.

PFA Lietuva, Arūnas Klimavičius

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2022 Bal 28 03:11

Interviu su Rimvydu Valatka:

Sporto klubų finansavimas Lietuvoje
https://youtu.be/XlPqke_MB5M

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2022 Lie 02 18:03

Algimantas Gabrys: žaidėme futbolą be atlygio, kadangi buvome dideli entuziastai…
https://suduvosgidas.lt/algimantas-gabr ... tuziastai/
Vytautas Karsokas

„Sūduvos gidas“ tęsdamas prieš dvejus metus pradėtą sumanymą, pavadintą „Laiko dulkes nubraukus“, vėl publikuos rašinius, kurių herojai bus žmonės per prabėgusius penkis – šešis dešimtmečius palikę gilesnį pėdsaką Sūduvos krašto istorijoje. Kalbinsime žmones, kurie norės ir galės pasidalinti su mūsų skaitytojais savo gyvenimo kelyje patirtais išgyvenimais.

Šį kartą pas mus svečiuojasi žinomas sportininkų, ypač futbolo mylėtojų bendruomenėje žmogus, buvęs ilgametis Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ treneris ir žaidėjas – Algimantas Gabrys.

-Taigi, Algimantai, kokia buvo ta jūsų sportinės biografijos pradžių pradžia?
– Gimiau ir užaugau Marijampolėje, vėliau ano meto valdžios valia, 1955 metais „perkrikštytoje“ Kapsuku. V. Montvilos, dabar Šaulių gatvėje. Nuo pat vaikystės mėgau sportuoti, vasarą pievoje pagainioti kamuolį su bendraamžiais, žiemą, o žiemos anuomet buvo snieguotos ir šaltos, ant Šešupės ledo, nuvalę sniegą ir įsirengę aikštelę, žaisdavome ledo ritulį.

Dabar mūsų gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Mano vaikystės ir jaunystės metais dauguma jaunimo laisvalaikį praleisdavo ne prie išmaniųjų įrenginių, virtualiai bendraudami, bet gryname ore sportuodami ir bendraudami „gyvai“. Manau, kad virtualus bendravimas niekuomet nepakeis žmonių kontaktinio bendravimo, nors puikiai suvokiu, jog žmonijos tolimesnio vystymosi kelias tiesiamas būtent šia kryptimi…

Pokario kartai, kuriai aš atstovauju, sąlygos ugdyti savo sportinį talentą buvo labai kuklios, puikiai įrengtų stadionų, krepšinio aikštelių, bėgimo takų, baseinų nebuvo, bet mes džiaugėmės ir branginome tuo ką susikurdavome patys arba suradusi kažkiek lėšų šiam reikalui padarydavo valdžia. Nors valdžia, taip pat neturėjo tų lėšų pakankamai, nes reikėjo spręsti svarbius socialinius klausimus, kurių po karo buvo ypatingai daug.

Pamenu sportininkai net stadiono veją šienaudavo patys ir visus kitus darbus nudirbdavo negaudami už tai atlygio. Apskritai toje visuomenėje daugelis dalykų spręsdavosi pasitelkiant būtent didelį žmonių entuziazmą. Sportas buvo ne išimtis. Noras garsinti savo kraštą, būti kažkuo pranašesniu už bendraamžius motyvuodavo ne vieną.

Antai krepšininkai dažniausiai treniravosi asfalto danga dengtose lauko aikštelėse bei sporto salėje įrengtoje buvusioje liuteronų kirchėje Z. Angariečio (Kauno) gatvėje. Šaltuoju metų laiku ten pat treniruodavosi ir futbolininkai, o lengvaatlečiai įgūdžius gludino gruntiniuose bėgimo takeliuose. Kai oro sąlygos treniruotėms gryname ore buvo netinkamos, o pamokos mokykloje jau pasibaigę, bėgikai treniravosi tuometinės Jono Jablonskio vidurinės mokyklos (Rygiškių Jono gimnazijos) senajame pastate bėgiodami koridoriais, toliau laiptais iš pirmo aukšto į trečią ir vėl žemyn. Pasidžiaugti geresnėmis treniravimosi sąlygomis galėjo nebent plaukikai. Jie turėjo nedidelį baseiną „prilipintą“ prie buvusios liuteronų bažnyčios pastato, kaip minėjau paverstos sporto sale.

Tik praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, taip pat aštuntajame – devintajame dešimtmečiuose Kapsuko mieste buvo pastatyta visa eilė objektų turėjusių neblogas sporto sales, kuriose jau galėjo treniruotis įvairių sporto šakų atstovai.

Pirmoji mano aistra buvo plaukimas. Jo mokiausi pas trenerį Kazį Verbylą. Sekėsi visai neblogai, tačiau į sporto salę kirchėje ateinantys treniruotis futbolininkai traukė daugelio mūsų dėmesį. Su draugais po plaukimo treniruotės nueidavome pažiūrėti kaip jie varžosi tarpusavyje. Aistros verdančios aikštelėje „užkabino“ mane. Nusprendžiau tapti futbolininku.

Anuomet buvo labai populiarios įvairios tarpmokyklinės moksleivių varžybos. Man pasiūlė žaisti Jono Jablonskio vidurinės mokyklos futbolo komandoje. Tikriausiai tai ir galima laikyti mano kelio futbole pradžių pradžia, mat žaidžiant už mokyklą buvau pastebėtas futbolo trenerių.

-Kaip vėliau susiklostė jūsų sportinis gyvenimo kelias?
-Pirmuoju mano treneriu tapo Romas Naujokaitis, beje, J. Jablonskio vidurinėje mokykloje moksleivius dar mokęs ir rusų kalbos, po jo treniravausi pas Jurgį Brazauską. Baigęs vidurinę mokyklą 1965 metais stojau, bet nesėkmingai į Kauno kūno kultūros institutą. Metus laiko teko padirbėti Kapsuko cukraus fabrike. Sekančiais metais sekė antras bandymas, kuris mano džiaugsmui buvo sėkmingas. Išlaikius stojamuosius egzaminus buvau priimtas į KKI studijuoti futbolą, o savo sportinį meistriškumą futbole dar „šlifavau“ žaisdamas Kauno „Atleto“ futbolo komandoje.

Po Kauno kūno kultūros instituto baigimo 1970 metais, gavau paskyrimą dirbti Kapsuko 19 kaimo profesinėje technikos mokykloje. Bet 1971 teko apsivilkti karišką uniformą ir atlikti tarnybą tarybinėje armijoje. Kadangi jau turėjau aukštąjį išsilavinimą, tad man suteikė karininko laipsnį. Po metų, baigęs karo tarnybą vėl sugrįžau dėstyti į kaimo profesinę technikos mokyklą. Po kurio laiko valdžia, kaip jaunam ir perspektyviam specialistui skyrė butą, o tuo metu tai buvo didelis paskatinimas bei stimulas stengtis.

Dar prieš studijas KKI teko kažkurį laiką žaisti Kapsuko „Autonormalių“ futbolo komandoje, vėliau „Sūduvos“ futbolo komandoje, kuri tuo metu nedžiugino savo gerbėjų ir sirgalių gerais rezultatais. Komanda dėl prasto žaidimo iškrito iš šalies aukščiausios lygos, „išsibarstė“ komandos rėmėjai, o su jais pakriko ir žaidėjai.

Priminsiu, jog apie 1965 metus Lietuvos aukščiausios ir pirmos futbolo lygų pirmenybėse žaidė net dvi futbolo komandos iš Kapsuko – „Autonormalės“ ir „Automatai“. Kiek vėliau – 1968 metais, abi šios komandos buvo sujungtos į vieną ir komanda nuo to laiko vadinama „Sūduva“. Ši komanda 1975 metais Lietuvos aukščiausios futbolo lygos pirmenybėse užėmė net trečią vietą ir jos žaidėjai buvo apdovanoti čempionato bronzos medaliais.

Futbolininkai, skirtingai nuo šių dienų kolegų, už žaidimą pinigų negaudavo, mat oficialiai valdžia teigė, jog TSRS nėra profesionalų, o visi sportuojantys yra viso labo tik mėgėjai… Šiandien tai skamba keistai, bet taip buvo. O visų sportinių laimėjimų varomoji jėga buvo didelis jaunatviškas entuziazmas. Beje, vardan tiesos reiktų pasakyti, kad siekdama kažkaip paskatinti gerus sportininkus valdžia vis tik surasdavo būdų padaryti tai. Paskirdavo butą, įdarbindavo įvairiose įmonėse, ar įstaigose, kur šie gaudavo šiokius tokius atlyginimus, tačiau darbe buvo retai matomi, nes didžiąją dalį laiko praleisdavo treniruotėse bei išvykose į varžybas. Pavyzdžiui daugelis „Sūduvos“ futbolininkų oficialiai buvo Kapsuko, o vėliau Marijampolės maisto pramonės automatų gamyklos darbuotojai.

1978 metais iš Lietuvos nusipelniusio trenerio Justino Labučio gavau kvietimą žaisti gynėjo pozicijoje Jonavos miesto „Statybos“ futbolo komandoje, taip pat pažadėjo aprūpinti butu. Taigi išvykau į Jonavą. Jonavoje prasidėjo mano, kaip komandos trenerio karjera. Jonavos „Statybą“, žaidusią šalies aukščiausioje lygoje, treniravau penkerius metus. Bet nieko nėra amžino… Pasikeitus Jonavos rajono vadovams, pasikeitė ir požiūris į futbolo komandą. Netekome rėmėjų, o kai nėra pinigų, nėra nieko. Tad kažkiek laiko teko padirbėti Jonavos rajono vykdomojo komiteto švietimo skyriuje.

-O kada vėl sugrįžot į Marijampolę?
1993 metais nusprendžiau sugrįžti į gimtąjį miestą Marijampolę. „Sūduva“ tuomet nespindėjo Lietuvos futbolo padangėje, žaidė viso labo tik antroje šalies futbolo lygoje. Deja, mūsų šalies ekonomika tuo laikotarpiu, taip pat buvo silpna, dosnių rėmėjų neturėjome, komandą reikėjo prikelti kaip sakoma „iš pelenų“, sąlygos treniruotis buvo baisios. Žiemos metu iš viso neturėjome kur treniruotis, o vasarą eidavome į kareivinių stadioną, mat „Sūduvos“ stadiono veja buvo tausojama varžyboms. Su pinigais būdavo taip striuka, kad nepavykdavo net šalies pirmenybių startiniam mokesčiui surinkti reikiamą sumą. Sunkmetis tęsėsi iki pat 2000 metų.

Apie kažkokių legionierių pirkimą net minčių nekildavo. Turėjome tik vieną išeitį – išsiugdyti savus jaunuosius talentus, tad ir ugdėm. Smagu, kad Marijampolėje turėjome stiprią sporto mokyklą, kurioje išugdyta visa eilė gerų žaidėjų. Tikriausiai futbolui prijaučiantys marijampoliečiai puikiai prisimena puolėjo Tomo Radzinevičiaus, Giedriaus Slavicko, Andriaus Larčenkos, Gvido Grigo, Sauliaus Klevinsko, Sauliaus Kraipavičiaus žaidimą. Visi minėtieji „vaikai“ užaugo būtent mūsų miesto sporto mokykloje.

Kuomet treniravau Marijampolės „Sūduvos“ futbolo komandą, legionierių iš užsienio šalių neturėjome, bet iš kitų Lietuvos miestų vienas kitas atvažiuodavo. Turėjome kauniečius – T. Sendžiką ir D. Šuliauską.

Prisimenant ryškesnes komandos pergales galima būtų paminėti asmeniškai man, kaip treneriui, labiausiai atmintin įsirėžusį „Sūduvos“ futbolo komandos 2001 metų žaidimą kovojant dėl Europos klubinių komandų taurės Kaune. Dariaus ir Girėno vardo stadione žaisdami su Norvegijos Bergeno miesto „Brann“ komanda, kurią prieš tai mes įveikėme žaisdami jų aikštėje, o vėliau ir Kaune rezultatu 3:2. Beje, šį susitikimą stebėti buvo atvykęs ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

-O ką jūs galėtumėt pasakyti apie „Sūduvos“ futbolo komandos meistriškumo evoliuciją. Kokias problemas jūs, kaip patirtį turintis futbolo specialistas įžvelgiate šiandieniame šalies futbole?
-Šių dienų „Sūduvos“ futbolo komanda ir prieš du dešimtmečius, ar daugiau egzistavusi „Sūduva“ – visiškai skirtingos daugeliu aspektų komandos. Tai visai kitas žaidimo lygis, puiki treniruočių bazė, nepalyginamai didesnės finansinės galimybės įgalinančios atlyginti sportininkams už įdėtą indėlį į komandos pergales. Komandoje yra daug stiprių futbolininkų, žaidžia ir legionieriai iš kitų pasaulio kraštų. Tai jau ne vien futbolas, bet ir nemenkas biznis.

Naudojantis proga norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog eilę metų per mažas dėmesys skiriamas savų, lietuviškų, futbolo talentų ugdymui. Turime situaciją, kai komandoms nusipirkti „juodaodį prancūzą“ yra pigiau nei išugdyti savą žaidėją lietuvį, už kurį, deja, tenka mokėti du kartus daugiau mokesčių valstybei nei už legionierių.

Kita problema – Lietuvos futbolo trenerių amžius. Jie palaipsniui jau išeina į užtarnautą poilsį, o veteranus keičiantis jaunimas dažnu atveju net tinkamo išsilavinimo nebeturi, kitaip tariant teorinių žinių bei praktinių įgūdžių reikalingų šiam darbui. Kelias savaites pasimoko kažkokiuose kursuose, gauna licenciją ir jis jau treneris… Juokinga, ar ne taip?

Bet vis tik didžiausia problema yra mūsų jaunuomenėje. Šiandieniniai vaikai nežaidžia kiemuose ar kitose erdvėse futbolo, jiems tai visiškai neįdomu, jie neturi jokio entuziazmo. Jaunimas veikiau renkasi sėdėjimą namuose prie kompiuterių, kitų išmaniųjų įrenginių. Tad esant tokiai situacijai tikrai neišugdysime naujų ne tik futbolo, bet ir sporto plačiąja prasme talentų. O kintančio mūsų gyvenimo pateiktos staigmenos jau davė tam tikrus vaisius ir tie vaisiai ne visuomet yra saldūs. Kaip rasti išeitį iš esamos padėties pasakyti sunku, tačiau nuleisti rankų tikrai nevertėtų.

– Dėkoju už atvirumą.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2022 Lie 27 16:14

Laiką „Malmo“ su Zlatanu prisiminęs T.Ražanauskas: „Širdis bus su „Žalgiriu“
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-1908054

Tomas Ražanauskas – vienintelis Lietuvos futbolininkas, kuris yra vilkėjęs tiek Vilniaus „Žalgirio“, tiek „Malmo“ klubo marškinėlius. Kažkuris iš šių klubų trečiadienio vakarą žengs į trečią UEFA Čempionų lygos atrankos etapą. 46-erių vilnietis neslepia, kurią komandą palaikys. „Mano širdis neabejotinai bus su „Žalgiriu“, – ištaria net nemirktelėjęs.

Jau kuris laikas T.Ražanauskas dirba treneriu ir šiuo metu vadovauja Lietuvos U-19 rinktinei.

41 mačą už Lietuvos rinktinę sužaidęs ir 7 įvarčius, tarp kurių – ir garsųjį į Vokietijos rinktinės vartus Oliveriui Kahnui, įmušęs futbolininkas tiki, jog Lietuvos čempionai trečiadienio vakarą gali mesti iššūkį beveik 20 kartų didesniu biudžetu disponuojamiems dvikovos favoritams.

Pirmąją akistatą namuose prieš savaitę „Žalgiris“ laimėjo 1:0. T.Ražanauskas viliasi, kad šį trapų pranašumą vilniečiai yra pajėgūs išsaugoti.

„Pirmajame mače žalgiriečiai maloniai nustebino, bet pripažinsiu, kad ir iš „Malmo“ tikėjausi daugiau. „Žalgiris“ atrodė pranašesnis ir pelnytai nugalėjo. Galbūt švedams reikėjo pratintis prie aikštės, tačiau Švedijoje jie juk taip pat neretai žaidžia ant sintetikos. Panašu, kad „Malmo“ nesitikėjo, kad „Žalgiris“ žais taip gerai. Žalgiriečiai atrodė labai drausmingai, kūrė savo progas. Prieš rungtynes giliai širdyje vyliausi, kad vilniečiai nepralaimės. Vis dar kartais pasižiūriu Švedijos čempionato rungtynes ir matau, kad šiemet „Malmo“ irgi gana stipriai stringa. Jau nėra taip, kad šis klubas būtų visa galva stipresnis už kitus ir tą rodytų turnyro lentelė. Pasikeitė treneris, pasikeitė nemažai žaidėjų. Galbūt Milošui Milojevičiui reikia laiko įskiepyti savo idėjas, bet panašu, kad komplektuojant komandą irgi padaryta klaidų. Pirmajame mače „Malmo“ atrodė tikrai silpnai“, – 15min sakė T.Ražanauskas.

Visgi specialistas neabejoja, jog, nepaisant įgytos persvaros prieš savaitę, šį kartą „Žalgiriui“ bus labai sunku.

„Malmės komanda turės persvarą, juos palaikys didelė sirgalių minia, žais sau įprastoje aplinkoje, ant žolės. Namie jiems bus lengviau, bet neabejoju, kad „Žalgirio“ šansai prasibrauti į kitą etapą yra labai geri. Pirmas mačas yra laimėtas – tai svarbiausia. Skubėti reikės Malmės komandai, o jei greitoje kontratakoje „Žalgiris“ sugebėtų įmušti įvartį, tai išvis būtų smagu“, – šypsojosi T.Ražanauskas.

Į Malmę buvęs Lietuvos rinktinės saugas atvyko 1999-ųjų vasarą iš stipriausios tuo metu Estijos komandos Talino „Flora“. 23-ejų kūrybingą lietuvį estai Švedijos komandai paskolino pusmečiui, bet tuomet „Malmo“ nė iš tolo nepriminė tos galybės, kokia gali pasigirti šiomis dienomis. Tituluočiausias šalies klubas išgyveno vieną juodžiausių periodų istorijoje. 1999-ųjų sezonas baigėsi tuo, jog „Malmo“ užėmė vos tryliktą poziciją ir kartu su kitu šiuo metu Švedijoje dominuojančiu klubu „Djurgårdens“ atsisveikino su „Allsvenskan“ – paskutinį kartą klubo istorijoje.

„Praleidau Malmėje apie 4–5 mėnesius. Tuo metu komandai tikrai buvo ne patys geriausi laikai, klubas turėjo daug finansinių problemų, kraujavo ir tas jautėsi aikštėje. Tą sezoną iškritome iš lygos, bet man asmeniškai sekėsi neblogai, jie norėjo, kad likčiau. Nepaisant komandos rezultatų, šį karjeros laikotarpį prisimenu maloniai. Malmė tikrai gyvena futbolu, pats miestas taip pat labai gražus, nedidelis, šalia jūros. Patiko tiek man, tiek mano žmonai“, – prisiminė buvęs futbolininkas.

Šiuo metu „Malmo“ klubo vartininkų treneriu dirba kartu su T.Ražanausku rungtyniavęs Jonnie Fedelis.

„Kai „Žalgiris“ pirmą kartą žaidė su „Malmo“ 2015-aisiais ir viešėjo Vilniuje, komandos trenerio asistentu dirbo kitas buvęs bendraklubis Olofas Perssonas. Buvau nuvykęs pas juos į viešbutį ir smagiai pasikalbėjome“, – prisiminė lietuvis.

Dangiško mėlynumo „Malmo“ marškinėlius T.Ražanauskas vilkėjo 9 mačuose, o vėliau patraukė dar labiau į šiaurę ir apsivilko Bergeno „Brann“ aprangą Norvegijoje.

„Po metų „Malmo“ vėl su manimi susisiekė ir kvietė sugrįžti. Jie kitą sezoną antroje lygoje užėmė antrą vietą ir sugrįžo į „Allsvenskan“. Jie vėl norėjo manęs, o aš ir pats būčiau mielai sugrįžęs, bet tuo metu su „Brann“ turėjau sutartį ir, nors klubai derėjosi, bet susitarimo nepasiekė ir sandoris neįvyko“, – prisiminė T.Ražanauskas.

Tik 2004-aisiais lietuvis sužinojo, kad šio perėjimo iniciatoriumi buvo tuo metu dar tik pirmuosius karjeros žingsnius pradėjęs žengti Zlatanas Ibrahimovičius. Būsimai Švedijos futbolo legendai tuo metu tebuvo aštuoniolika, bet vos per kelis mėnesius Z.Ibrahimovičius ir T.Ražanauskas nesunkiai rado bendrą kalbą futbolo aikštėje.

„Jis man šią istoriją priminė 2004-aisiais, kai susitikome Kipre. Prisiminėme tą laikotarpį Malmėje ir Zlatanas manęs paklausė, ar „Malmo“ vadovybė skambino ir kvietė sugrįžti. Jis norėjo, kad vėl žaisčiau kartu su juo. Per tuos kelis mėnesius mes puikiai vienas kitą supratome. Sakydavo man, kad jei aš žaisiu su juo, tai bus ramus, kad gaus perdavimų ir galės mušti įvarčius“, – šypsojosi T.Ražanauskas.

Bet lietuvis nesugrįžo, o Z.Ibrahimovičius 2001-aisiais susikrovė lagaminus ir už 8,7 mln. eurų išvyko į Amsterdamo „Ajax“, tapdamas brangiausiu į užsienį parduotu Švedijos futbolininku bei pagerindamas Freddy Ljungbergo rekordą, kuris 1998-aisiais iš „Halmstad“ už 3,7 mln. eurų išvyko į Londono „Arsenal“.

„Tuo metu jis buvo jaunas aštuoniolikmetis vaikis, ne visada rungtyniaudavo „Malmo“ starto sudėtyje, bet žaisti kartu mums sekėsi. Tikrai negalėjau prognozuoti, kad vėliau jis žais tokiuose klubuose kaip „Barcelona“, „Paris Saint Germain“ ar „Milan“, nors duomenis jau tada turėjo labai gerus – aukštas, techniškas, gal dar kiek laibokas. Nors ir pasirodydavo dažniausiai tik po keitimo, jau tada juo domėjosi ir kitos olandų komandos, tarp kurių – Roterdamo „Feyenoord“. Tačiau „Malmo“ jo parduoti neskubėjo, išlaukė dar metus, o tada atėjo pasiūlymas iš Amsterdamo, kuriame jis puikiai atsiskleidė. Galbūt padėjo užsispyrimas bei balkaniškas charakteris, nes tokių talentų buvo ir daugiau, bet prasimušti pavykdavo retam. Tuo metu jis gyveno tik su tėvu, jauniems žaidėjams klubas mokėdavo labai nedaug, tad ne kartą lankėsi ir mūsų namuose, žmona paruošdavo vakarienę“, – pasakojo T.Ražanauskas.

Nors švedo karjeros kreivė smarkiai šovė į priekį, santykių su buvusiu komandos draugu jis nenutraukė.

„Prisimenu, kaip žaisdamas „Ajax“ klube jis man paskambindavo ir skųsdavosi, kad įmušė du įvarčius, atliko du perdavimus, bet treneriai vis tiek nepatenkinti ir reikalauja daugiau (juokiasi). Bet akivaizdu, kad olandai iš jo išspaudė maksimumą ir labai gerai paruošė, o vėliau Zlatanas išvyko į Turiną pas Fabio Capello. Net ir po to, jam žaidžiant „Juventus“, Milano „Inter“ ar „Barcelona“, palaikydavome ryšį ir šiek tiek bendraudavome, susirašinėdavome. Pastarąjį kartą gyvai matėmės 2004-aisiais Kipre. Aš tuo metu žaidžiau Famagustos „Anorthosis“ klube, o jis su Švedijos rinktine buvo atvykęs į stovyklą. Bėgant metams tas santykis išdilo, bet neabejoju, kad kur nors gatvėje susitikę tikrai pabendrautume kaip geri seni bičiuliai. Tikrai yra ką prisiminti“, – juokėsi T.Ražanauskas. „<...>Kai pastarąjį kartą susitikome Kipre, jis man primygtinai siūlė buvusio savo agento a.a. Mino Raiolos telefono numerį. Liepė paskambinti, pasakyti, kad čia nuo jo, ir garantavo, kad Mino suras man klubą Kinijoje, kur galėsiu užsidirbti. Tą numerį turėjau ilgai, nepaskambinau, o gal reikėjo...“ – šypsojosi T.Ražanauskas.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Interviu

2022 Rgp 03 20:26

Saulius Čirba: „Škotai mane sumaišė su Vladimiru Čeburinu“
http://www.vilniausfutbolas.lt/naujiena ... Video/5619

VRFS III lygos pirmenybėse tikriausiai atrastume vos kelis dinozaurus, kurie nežinotų Sauliaus Čirbos pavardės. 14 metų darbo patirtį sukaupęs žinomas sporto fotografas kiekvieną savaitgalį fiksuoja ir III lygos rungtynių akimirkas.

Šiandien – VRFS pokalbis su S. Čirba apie jo darbo specifiką ir nenuspėjamus nuotykius.

– Sporto varžybas ėmei fotografuoti 2008 metais. Tai buvo tavo hobis, ar užčiuopei „verslo gyslelę“?
– Impulsą pagavau dar 2007 metais, kai skrisdamas oro balionu padariau labai gražią gamtovaizdžio nuotrauką leidžiantis saulei, o toji nuotrauka laimėjo oreivystės konkurse ir kelias savaites buvo publikuojama specialioje parodoje „Europos“ prekybos centre. Iš laimės vaikščiojau žemės kojomis nesiekdamas.

Na, o 2008 metais dirbau vienoje alaus daryklos įmonėje. Vyko kasmetinis aludarių krepšinio turnyras, kuriame taip pat dalyvavo kolegos iš Latvijos bei Estijos. Turėjau skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą, kurį atsinešiau į tą turnyrą ir padariau keletą kadrų. Ir vieną jų į pirmą puslapį įsidėjo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“. Man tai atrodė nerealu, vau! Todėl kilo noras kažką panašaus daryti toliau. Beje, tą renginį vedė Andrius Čerškus, kuris šūkavo į mikrofoną kaip beprotis. Jis ir pasiūlė fotografuoti Sostinės krepšinio lygos rungtynes. Vėliau su SKL pradėjome nuolatinį bendradarbiavimą.

– Kada fotoaparatą atsinešei į futbolo stadioną?
– Panašiu metu pasisiūliau Sekmadienio futbolo lygai ir pradėjau fotografuoti mėgėjų rungtynes. Turėjau pažinčių su „Prelegentų“ komanda, o joje žaidė Artūras Gimžauskas. Dirbdamas „Žalgiryje“ 2011 metais Artūras pakvietė pafotografuoti A lygos rungtynes. Tų pačių metų vasarą su „Žalgiriu“ vykau į rungtynes Panevėžyje prieš „Ekraną“. Laimėjome 2:1 ir emocijos buvo nuostabios. Daug emocijų sukėlė ir draugiškos „Žalgirio“ rungtynės Gdanske bei gyvai išgirstas lenkų „kibicų“ palaikymas. Po šių epizodų „užsikabinau“, norėjau tokio darbo toliau.

– Esi užfiksavęs rimtų muštynių epizodų?
– Buvo proga, bet nespėjau. Taip vadinamame pedagoginiame stadione žaidė „Utenio“ antra komanda su kažkuriais vilniečiais. Atvykau į rungtynes vėliau, o man sako: pavėlavai, tokį reginį praleidai. Gaila, nepamačiau kuris ten kietesnis buvo.

– Pats esi patekęs į konfliktinę situaciją?
– Gal išskirčiau pirmą „Malmo“ viešnagę Vilniuje 2015 metais Čempionų lygoje. Tuomet „Malmo“ komandą palaikė nemažai jų ultrų. Aš fotografuoju šalia aikštės, o jie iš tribūnų užgaulioja, kažką apie sovietinius žmones rėkauja. Atsisukau pažiūrėti – man rodo vidurinį pirštą. Parodžiau ir aš. Drąsiausias sako: ateik į tribūną. „Tu ateik“, – atsakiau. Bet tuo konfliktas ir baigėsi.

– Ar mėgėjų rungtynes ir jų turinį keičia fotografo pasirodymas greta aikštės?
– Dažniausiai jie pajuokauja, kad man atėjus turės labiau pasistengti, gražiau atrodyti. Žaidimas pernelyg nesikeičia – lygis toks, koks yra. Bet vienas kitas pasimaivo, ypač SKL teisėjai mėgsta pozuoti prieš objektyvą. O žaidėjai žaidžia kaip įprasta, tik džiaugsmo emocijos būna nuoširdžios.

– Pats taip pat žaidei futbolą vartininko pozicijoje, tačiau save esi pavadinęs „vidutiniu gabumų vartininkėliu“. Gal dar žengsi į aikštelę senjorų varžybose?
– Paskutinis mano žengimas į aikštelę buvo manieže su „Presso“ veteranais. Tai buvo po 7 metų pertraukos nuo rimtesnio pajudėjimo. Namo grįžau tarsi visas sulaužytas. Per kitą pasižaidimą prasileidau iš kamuolio taip, kad atsinaujino sena peties trauma. Toks va ir žengimas į tą aikštelę. Dabar, kai žaidžia veteranai, aš dažniausiai turiu ką veikti ir be to.

– Tavo paties įsteigta įmonė/mažoji bendrija vadinasi „Geras kadras“. Kaip gimė tokio originalaus pavadinimo idėja?
– Jai jau 5 metai. 2017-ųjų vasarą su drauge laužėme galvas, kaip pavadinti bendriją. „Geriausias kadras“? „Auksinis kadras“? Skambėjo banalokai. Išsigryninome idėją „Geras kadras“, kuri skamba kiek dviprasmiškai. Vienas marketingo specialistas pasakė, kad labai geras pavadinimas, tiesiog „VO“! Tokį ir užregistravau. Užsieniečiui „Geras kadras“ galbūt nieko nesako, bet lietuviškai skamba gerai.

– Kiek kadrų per rungtynes tenka pripleškinti, kad jie taptų geri?
– Futbolo rungtynėse per vieną kėlinį paspaudžiu 500-600 kadrų, iš kurių apie 100 tinkami publikuoti, atsiduria VRFS galerijoje. Jei fotografuoju visas rungtynes – išeina apie tūkstantį kadrų.

– Turi tikslų aplankyti dideles varžybas? Pasaulio ar Europos čempionatą, o galbūt Dakaro ralį, kuris Lietuvoje stebėtinai populiarus?
– Fotografavau 2018 metų Čempionų lygos finale Kijeve, kur Madrido „Real“ įveikė „Liverpool“. Paliko didelį įspūdį ir natūralu, kad atsirado dar didesniu planų, bet juos sujaukė pandemija. Europos čempionatas – siekiamybė, bet pirmiausiai norėčiau nuskristi į gero lygio rungtynes pvz. Anglijoje, padirbti šalia aikštės ir pajusti kitokią futbolo atmosferą su daugybe sirgalių. Kad ir „Championship“ divizione.

Dakaras? Velniškai brangi licencija – virš 5 tūkst. eurų. Bet jei kuri komanda vežtųsi – mielai sutikčiau dvi savaites pagyventi dykumoje ir pavalgyti dulkių. Tačiau aš su „geležinėmis“ sporto šakomis nedraugauju – pirmiausiai reikėtų pabandyti fotografuoti autosporto renginius Lietuvoje.

– 2019 metais su SKL atstovais lankeisi stažuotėje NBA, taip pat stebėjai Indianos „Pacers“ rungtynes, bet tą kartą nelikai sužavėtas.
– Tikrai didelio įspūdžio nepaliko. Be to, negavau akreditacijos dirbti šalia aikštės, fotografavau tik iš tribūnų su mažesniu objektyvu. Žaidimas NBA reguliariojo sezono metu neypatingas, „Bėk ir mesk“ stilius. Apskritai per eilines NBA rungtynes atrodo, kad žmonės tribūnose užkandžiauja ir tvarko savo verslo reikalus. Šokėjų taip pat nėra ko lyginti su Lietuvos klubų šokėjomis. Mūsiškės profesionalesnės.

– Pabaigai – gal kokią linksmesnę istoriją?
– 2018 metais su Marijampolės „Sūduva“ vykome į Europos lygos atrankos rungtynes Glazge. Ten „Sūduva“ žaidė prieš „Celtic“. Dėl kažkokių priežasčių marijampoliečių delegacija keliavo dviem lėktuvais – dalis komandos su tuometiniu treneriu Vladimiru Čeburinu turėjo atskristi atskirai iš Paryžiaus. Kai nusileidome Glazge, mane tuoj apspito škotų žurnalistai, ėmė filmuoti, fotografuoti. Nesupratau, kas vyksta. Tik kai pats išsitraukiau objektyvą ir pradėjau fotografuoti, jie atšoko. Vėliau išsiaiškinau, kad škotai mane palaikė V. Čeburinu. Sakė, kad šukuosenos labai panašios...

Grįžti į