Rimvydas Kochanauskas: nuo pagranduko iki mentoriaus
https://www.alytausnaujienos.lt/rim-vy- ... -men-riaus
Lietuvos nusipelniusį trenerį jau kurį laiką matome Vilniaus „Sportimos“ futbolo manieže. Jo tiesioginis darbas – su respublikinės olimpinio rezervo specializuotos vaikų ir jaunių sporto mokyklos jaunaisiais futbolininkais. Rimvydas Kochanauskas dirba nauju amplua – jis mentorius, atsakingas už jaunų trenerių kvalifikacijos kėlimą. Be to, nuosekliems futbolo aistruoliams gera naujiena – neseniai Lietuvos futbolo federacija (LFF) apdovanojo Rimvydą pagyrimo raštu.
Startas – prieš 60 metų
„Nuo vienerių metų aš, pagrandukas, spardžiau ir stiklo šukes, ir skudurinį kamuolį, žodžiu, viską, kas po kojom pakliūdavo. Man tai buvo šviesūs ir auksiniai laikai. Tik nepamenu gerai, ar mušė tėvai per užpakaliuką. Kad lepino, vaišino ledais – pamenu labai gerai. Laiko neturėdamas, užsikėlęs mane ant pečių ir ant rankų, tėtis po miestą nešiodavo. Visada stabiliai treniravausi, ir tai atsitiko lygiai prieš 60 metų. Prisimenu „olimpinį“ Kybartų stadioną. Ten atradau tikras futbolo žvaigždes. Kaip žaidė „Lechia“ iš Lenkijos! Aš sėdėjau ant atsarginio žaidėjo kelių. Stadionas staugė. Mielieji, kokios tai buvo rungtynės! Nors aš buvau tikras sinefilas, mėgau režisieriaus Zenono Šteinio vaikiškus filmukus. O čia, aikštėje, žavėjo futbolininkų apranga iš Australijos, margaspalvės tribūnos, sirgalių daugiabalsis klegesys, žodžiu, niekas iš mano ausų ir akių nepaspruko. Jaučiausi tarsi sapne“, – taip apie nuostabius tėvus, nepamirštamas akimirkas linksmai, su nostalgija mintimis dalijosi žymus futbolo strategas.
Pragaro vaikis
Aštrūs futbolo grifai traiškė ir daužė jam kelių sąnarius. Buvo lūžęs ir blauzdikaulis. Priminus skausmingus karjeros vingius, treneris šypsosi: „Kam tų suiručių, kitaip jau nebus. Aš paprastai klausydavausi žaidėjų, o jie patardavo: „Tu tik lošk, vaiki!“ Tiesa, varyti kamuolį kaip Sakartvelo (Gruzijos) žvaigždės Meschis ir Metrevelis, kaip legendiniai anglai Metjūzas ir Čarltonas, Lo ir Bestas išmokau gatvėse, o ten reikalavimai buvo vienodi: „Nešdinkitės iš čia!“ Darėmės, kur ta futbolo vieta, jei negatyviu „jautrumu“ pasižymėjo stogai, kiemai ir poilsio parkas, nuostabi prancūziškos architektūros geležinkelio stotis ir ne paslaptis dabar – turistams prieinamas požeminis miestas. Tiesa, pasitaikydavo ir kuriozų. Kartą, pasitelkę kantrybę, su Vytautu Tutliu (dabartinis Lietuvos moterų futbolo federacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas) aptikome vietelę, pačią ramiausią planetoje, žmonių vadinamą kapais. Mūsų laimei, tikri katalikai mums ragus aplaužė, nes viena močiutė tėtį pažinojo. Tėtis neskriaudė, tačiau buvo įpykęs: „Pragaro vaiki – tai šventa vieta!“ Prisipažinsiu, mane traukė futbolas, jis buvo mano kraujyje.“
„3 banginių teorija“
Atstovavau Kauno „Atletui“, su kuriuo tapau Lietuvos futbolo čempionu. Paskui – Vilniaus „Žalgirio“ meistrų dublerių komandai. „Žaidžiau už tokias komandas kaip Kybartų „Sveikata“ ir Alytaus „Dainava“. Mane dažnai kamuodavo traumos. Tačiau kažkuria prasme man pasisekė, aš sutikau puikų specialistą, pedagogą, sporto istoriką, nusipelniusį Lietuvos trenerį Algimantą Klimkevičių. Jis ženkliai stumtelėjo mane į priekį“, – aiškino R.Kochanauskas futbolo specialisto viziją, darbo ypatumus ir pagaliau garsiąją savo „3 banginių teoriją“. Pirma – tai begalinis darbštumas; antra – disciplina; trečia – niekad neišdavinėti savo principų.
„Kalbai pakrypus apie A.Klimkevičiaus atrastą Lietuvos futbolui istorinį faktą – Kochanauskų šeimą, keturias futbolininkų kartas, priminiau, kad devintokas Rimvydas buvo stadione, už Lietuvos sienos, kuriame žaidė vokiečių komandos XIX ir XX a. sandūroje. Priminiau, kad abu Vytautai – Rimvydo senelis ir tėtis, nepaisydami vokiečių sargybinių, skubėdavo į Eitkūnų stadioną.
„Panašu, jie mylėjo futbolą, žmones. Jie gal nebuvo tokie pramuštgalviai kaip aš“, – šypsojosi žymusis treneris.
Cirkas ir didvyriai
1978 metais, pasak R.Kochanausko, jo treniruojami berniukai kožnai komandai galėjo „pribombarduot“ po tuziną įvarčių. Kodėl to nedarė? Atsakymas – „grynuoliai“ (berniukų klasės pavadinimas, kurioje mokėsė futbolininkai) aikštėje demonstruodavo šou elementus, staigmenas, įvairiausius triukus. Teisėjų nuomone, tai lyg cirkas: žaidėjai buvo panašūs į klounus. Pasak R.Kochanausko, tikslas buvo atlikti specialią treniruotę varžybų įkarštyje.
Didžiulė meilė Alytaus sporto sirgaliams, varginantis darbas, nestandartinis požiūris, griežti reikalavimai futbolininkus grūdino, skatino. Rezultatas – 1982 metais Alytaus „Poringės“ antra vieta „Odinio kamuolio“ turnyre Sverdlovske, kuriame žaidė stipriausios SSRS vaikų komandos.
Žaidėjai, pamiršę viską pasaulyje, jį – R.Kochanauską – savo tėvu vadino. O jis mintyse lenkė pirštus, vardijo Lietuvos didvyrius. Štai jie: Zemenas Almantas, Mateika Ramūnas, Burbulevičius Donatas, Raugala Virginijus, Venckūnas Mindaugas, Petrauskas Vaidas, Baliukynas Renatas, Platochinas Sergejus, Radlinskas Arūnas, Sartauskas Alvydas, Kalinauskas Nauris, Dobravolskis Audrius, Oleskevičius Vytas, Miknevičius Artūras.
Staučės fenomenas
R.Kochanauskas nuo 1982 iki 1988 metų ugdė po pasaulio futbolo čempionato Rusijoje (2018) pagarsėjusį vartininkų ruošimo specialistą, Rusijos rinktinės futbolo trenerį Gintarą Staučę.
„Visų pirma, tai įdomus, originalus, aukšto lygio specialistas. Sakyčiau, kad net pats geriausias Lietuvoje. Įsiminė tai, jog sugebėdavo keliais žodžiais perteikti tai, ką reikėjo. Jis žinojo, kaip dirbti. Pirmenybę visada teikė protingiems, mąstantiems, techniškiems žaidėjams. Manau, jis kaip treneris man daug davė, – apie savo pirmąjį trenerį R.Kochanauską kalbėjo G.Staučė. – Treneris daug dėmesio skyrė taktikai, ypač akcentuodavo žaidimo technikos elementus. R.Kochanausko dėka aš pats labai sustiprėjau kaip vartininkas, net fiziškai. Kiti treneriai man Lietuvoje tiek naudos nedavė. Ačiū treneriui už įdiegtą rimtą požiūrį į futbolą, taip pat drausmę ir darbštumą. Trenerio auklėtiniai, žaidę aukščiausiu lygiu, pasižymėjo protu ir technika.
Aš pats per treniruotes dabartiniams vartininkams kai ką naudoju iš R.Kochanausko treniruočių arsenalo: šalia taktikos, technikos ir fizinio pasiruošimo, daug dėmesio šiuo metu skiriu psichologiniams dalykams. Noriu, kad vartininkai mąstytų varžybų metu dviem pusrutuliais, taip, kaip aštriai mąsto mano treneris R.Kochanauskas“.
Įžymybės galėjo ir nebūti
Pasaulio futbolo specialistai vertina G.Staučę, stebisi, kad Rusijos rinktinė turi talentingą antrą trenerį... Be abejo, jei nebūtų R.Kochanausko – nebūtų G.Staučės. O galėjo būti toks variantas, nes R.Kochanauskas kurį laiką padėjo tėvui treniruoti Kybartų „Sveikatą“. Kelintais metais, tiksliai pamenu – 1978“, – atsakė treneris, pabandžius išsiaiškinti, kada atvažiavo į Dzūkiją. Kodėl Alytus, gal meilė?
„Ne! Buvau ženotas. Šią istoriją gerai pamenu. Vieną dieną man paskambino. Alytus, kaip pušų miestas, atrodė man patrauklus. Nenorėjau palikti ir Kybartų: čia šeima, čia legendinis klubas, turintis garbingas tradicijas, čia dirbau fizinio lavinimo mokytoju. „Dainavos“ stovykloje pamačiau neblogą vaizdą. Nors atvažiavęs tikėjausi, kad bus dar geriau. Kybartuose, vaizdžiai kalbant, pasijutau nusipirkęs kakavos pupelių – tokios karčios ir netinkamos. Todėl palyginau: Alytus atrodė rimčiau. Pasirinkau ir išvykau. Džiaugiuosi. Dzūkijos sostinė – tai Gintaras Staučė, tai didžiulis būrys mano išugdytų talentingų žaidėjų. Jie – draugai, jie – kolegos, jie, kaip aš, beprotiškai myli futbolą“, – atviravo R.Kochanauskas.
Niekad nerūdijanti draugystė
„Dabar, jei mano auklėtiniai kviečia vesti treniruotę Vokietijoje, aš laikausi išbandytos praktikos – imu ir skrendu“, – dalijosi mintimis futbolo specialistas, kuriam kovo 17-ąją sukako 65-eri. Panašiai ir prieš metus atsitiko. Rimvydas su Gintaru draugai visą amžinybę. Paskirtas į aukštas Rusijos rinktinės pareigas, asmeninio gyvenimo G.Staučė neturi, planų nekuria, na, o bendrauti internetu jis fiziškai kartais negali. Nematydamas jokios alternatyvos, treneris R.Kochanauskas išskubėjo į 2018 metų pasaulio futbolo čempionato kovas Rusijoje, kad būtų, kaip jis sako, greta Gintaro.
Štai ką teko išgirsti iš R.Kochanausko lūpų: „Ar džiaugiuosi? Jūs juokaujate... Juk nėra nieko brangesnio treneriui, kaip jo auklėtinio sėkminga karjera. Ypač tokia pasaulinė! Nors aš visą laiką tikėjau, kad Gintaras bus įvertintas. Bet tomis naktimis, kai jo treniruojama rinktinė žaisdavo, beveik nemiegodavau. Beje, neapsirikau, pasaulio čempionatas Rusijoje parodė, kad Gintaras neeilinis reiškinys. Jis dirba juodai, kaip jautis. Gal dėl to dabar apie jį tiek daug kalbama, jį žino, prašo jo autografo. Žinoma, aš nuoširdžiai sakau, didžiuojuosi, kad jis atvažiuoja į Lietuvą ir lietuviškai kalba.“