Dar viena nepapasakota futbolo istorija
http://www.budas.lt/teminiai-puslapiai/ ... o-istorija" onclick="window.open(this.href);return false;
Tai trumpa istorija apie „jo didenybę“ futbolą. Istorija apie taip, kaip jis savo grožiu ir aistra, vos vienu prisilietimu pakeitė vieno mažo žmogaus gyvenimą, padarydamas jį futbolininku iš didžiosios raidės. Tai istorija, papasakota 46-erių metų asociacijos „FK Atmosfera“ prezidento Nerijaus Gudaičio lūpomis. Tai aistros futbolui istorija.
Apie pažintį su futbolu ir filmą „Pergalė“
Kai buvau šešerių metų amžiaus „pyplys“, savo kieme nuolat girdėdavau rėkaujančių žmonių balsus anapus geležinkelio (senamiestyje, – aut. past.). Kartą su draugais nusprendėme išsiaiškinti, kas ten vyksta. Nubėgome ir pasiekėme senojo stadiono tvorą (dabartinė Senamiesčio pagrindinė mokykla, – aut. past.). Suradę joje plyšį jau buvome viso to šurmulio dalyviai.
Tai buvo futbolas! Tikras futbolas, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime. Žaidė „Atmosfera“ su kažkokia Maskvos komanda. Žmonių – tikra jūra. „Atmosferai“ įmušus įvartį, pirmą kartą pamačiau ir pajaučiau tą tikrą sirgalių šėlsmą bei džiaugsmą.
Kitą dieną paprašiau savo draugo Raimundo Gečo, kad nusivestų mane į treniruotes pas tada Mažeikiuose dirbusį Algimantą Petkų. Mano gimimo metų komandos nebuvo, todėl treniravausi su vyresniais. Vėliau, kai pamačiau filmą „Pergalė“, kuriame vaidino Pele – galutinai susiformavo mano gyvenimo tikslas ir noras. Sapnuodavau savo futbolo herojų naktimis. Žiūrėti to filmo ėjau kone kasdien kokias dvi savaites. Motyvacija buvo begalinė.
Apie pirmąsias treniruotes
Detalių iš pirmųjų treniruočių neprisimenu, tik žinau, kad jos šiltuoju metu vykdavo parke. Man buvo svarbiausia, jog mane priėmė į treniruotes ir galėjau siekti savo tikslo. Taigi, būdamas šešerių metu tvirtai panorau tapti futbolininku.
Pamenu pirmąsias rungtynes, kurias žaidėme Gargžduose. Pralaimėjome sausai, „į vienus vartus“. Pamenu, kai eidamas miegoti apsirengiau visą aprangą – kad iš ryto ko nors nepamirščiau pasiimti. Būdamas septynerių žaidžiau pirmajame savo turnyre Klaipėdoje ir gavau paskatinimą – geriausio gynėjo diplomą. Po metų Sporto mokykloje suformavo mūsų, 1968 m. gimusių, berniukų grupę, atėjo naujas treneris Jurijus Stupakovas. Tuomet ir prasidėjo rimtas darbas.
Treniruotės man labai patiko, ypač salėje, kur daugiausia mokėmės technikos. Keldavausi anksčiau už kitus, 6 valandą ryto, kad suspėčiau į papildomas, bet neprivalomas treniruotes. Buvo sunku, norėjosi miego, tačiau turėjau tikslą. Treneris reiklus, griežtas ir improvizuojantis. Jis buvo techniškas žaidėjas, „Atmosferos“ lyderis. Kai man suėjo 10 metų, iš arti mačiau visą čempionišką 1978 m. „Atmosferos“ sezoną parko stadione.
Apie futbolą, pakeitusį gyvenimą
Mūsų žaidimų aikštelė buvo didelė (dabar ten stovi kavinė „Rugelis“, – aut past.). Vasarą ten vyko krepšinis ir futbolas, o žiemą ledo ritulys. Į ją susirinkdavo visi aplinkinių namų berniukai. Manau, daugelis mano bendraamžių dar pamena, koks ten vykdavo veiksmas. Žaidžiant pertraukų nebūdavo – mamai pašaukus valgyti, maistą tiesiog „prarydavau“ ir – atgal į kiemą, į aikštelę. Niekas nelaukdavo, kol kuris nors pavalgys. Žaidimas vykdavo nesustodamas.
Bėgo metai, noras kažko pasiekti tik stiprėjo. Buvau septintokas, kai norėjau važiuoti į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Prieš tai buvome su komanda nuvykę peržiūrai, aš patikau treneriui, tačiau tada neišleido mama. Tik aštuntoje klasėje pavyko ten pakliūti. Ten jau buvo keletas Mažeikių vaikinų.
Panevėžyje teko anksti keltis, tvarkytis kambarį. Režimas buvo griežtas: dvi pamokos, pirma treniruotė, priešpiečiai, vėl pamokos ir jų ruoša, antra treniruotė, vakarienė, truputėlis laisvo laiko ir miegas. Taip kasdien, savaites, mėnesius, metus. Dviratininkai, krepšininkai, lengvaatlečiai, dziudoistai, stalo tenisininkai, šuolininkai į vandenį, futbolininkai.
Buvo sunku, bet dar nė vieno ten buvusio draugo ar pažįstamo nesutikau, kuris pasakytų – „tai buvo mėšlas“. Visi kaip vienas tvirtina, kad buvome kvaili, jog neišnaudojome galimybės įdėti dar daugiau darbo, nei buvo įdėta tada. Tai buvo Lietuvos talentų ir TSRS sportininkų kalvė. Dabar susimąstau, jog tada kasdien prasilenkdavau su krepšininku Gintaru Einikiu, disko metiku Virgilijumi Alekna, dviratininke Laima Zilporyte, futbolininku Arminu Narbekovu ir daugeliu kitų legendomis tapusių sportininkų. Mano klasiokas ir suolo draugas Virginijus Baltušnikas, atstovaudamas TSRS jaunučių futbolo rinktinei, tapo Europos čempionu.
Sulaukęs 16 metų gavau pirmąjį pakvietimą į Lietuvos jaunučių rinktinę. Nuo tada dalyvavau visose įvairaus amžiaus stovyklose ir TSRS respublikų organizuojamuose turnyruose. Apvažiavau kone visą buvusią plačią „tėvynę“ ir nuo tada susiformavo dar viena mano gyvenimo aistra – pažinti pasaulį, svečias kultūras ir žmones.
Futbolas tapo mano gyvenimu: darbu, pomėgiu, aistra, džiaugsmu ir kančia.
Apie pasiekimus, kuriais verta didžiuotis
Futbolas suformavo mano asmenybę. Alinančios treniruotės, lietus, purvas, ištvermė, dvikovos dėl kamuolio, individualūs veiksmai – čia viskas kaip gyvenime. Savo pasiekimus skirstau į du etapus: kai buvau futbolininkas, ir į dabartinį, trenerio, netrukus minėsiančio veiklos dvidešimtmetį.
Kaip futbolininkas subrendau būdamas 20-ies metų. Tada žaidžiau Baltarusijos čempionate už Lydos „Obuvščik“ komandą, kartu su draugu Dariumi Magdišausku iškovojome čempionato auksą. Vėliau rungtyniavau Smolensko „Iskra“, kuri žaidė TSRS II lygos pirmenybėse. Joje praleidau dvejus metus. Po to sekė du viliojantys pasiūlymai: iš Odesos „Černamorec“ ir Mažeikių „Jovaro“. Pirmasis viliojo visiškai profesionaliu futbolu ir atlyginimu, o antrasis – namais ir dviejų kambarių butu. Kadangi jau buvau vedęs ir turėjome pirmagimę dukrą, tai pasirinkau namus.
Vėliau pusmetį žaidžiau Klaipėdos „Sirijuje“ ir grįžau atgal į Mažeikius, „Romar“. Buvo šlovingi 1994 aukso metai ir Algimanto Liubinsko kvietimas atstovauti Lietuvos nacionalinei rinktinei. Štai jis, išsvajotas ir prakaitu nulietas kelias, pagaliau atvedęs mane ten, kur grojant Lietuvos himną prieš rungtynes atrodo, kad širdis iš krūtinės iškris. Prestižas, džiaugsmas ir garbė ginti savo šalies garbę. Treniruojant Benjaminui Zelkevičiui buvau išrinktas netgi rinktinės kapitonu. Rinktinėje sužaidžiau dešimt tarpvalstybinių rungtynių, dvejose iš jų, su graikais ir lenkais, žaidžiau mūvėdamas kapitono raištį. Neapsakomas jausmas, prisiminus net žliumbti norisi.
1995 m., po bronzinių „Romar“ metų, sekė klubo griūtis, pakliuvau į autoavarija. Futbolininko karjera buvo baigta. Tais pačiais metais išsitraukiau aukštojo mokslo diplomą ir pradėjau trenerio darbą. Sekėsi puikiai. Su 1985 m. gim. berniukais iškovojome pirmąjį svaresnį trofėjų Lietuvos mažojo futbolo čempionate, finaluose Vilniuje buvome treti, su bendra 1995–1996 m. gim. komanda kartu su treneriu S. Verteliu Lietuvos jaunių žaidynėse vėl iškovojome bronzą. Vėliau su 1987 m. gim. berniukais dvejus metus iš eilės tapome šalies mažojo futbolo čempionais. Buvau pakviestas dirbti šalies jaunučių rinktinės trenerio asistentu. Penkeri metai darbo su šia rinktine suteikė daug neįkainojamos tarptautinės patirties.
Turiu Lietuvos futbolo federacijos (LFF) įteiktą medalį „Už nuopelnus Lietuvos futbolui“, apdovanojimą-nominaciją „2012 m. Mažeikių r. sporto šviesulys“. Didžiuojuosi, kad išvedžiau komandą nuo LFF II ir I lygų iki aukščiausiosios „A“.
Apie tai, kodėl verta rinktis futbolą
Tai septynis mėnesius trunkančios treniruotės lauke, grynas oras, veidą prausiantis lietus ar kepinanti saulė. Futbolas žaidžiamas bet kokiu oru ir tai grūdina organizmą, pastebimai gerėja imunitetas.
Iš esmės tai „tikrų bernų“ sportas. Tai ašaros, kai „gauni į kaulus“, džiaugsmas, kai įmuši įvartį. Kartais lyjant lietui galvoju, kad šią vasarišką dieną tikrai nesulauksiu savo auklėtinių, bet klystu. Jiems labai patinka žaisti tarp balų, o įmuštą įvartį pažymėti čiuožimu įsibėgėjus ant pilvo. Galbūt jūs pasakysite – „durniai“, bet paklauskite, kurio norite, futbolininko ir jis jums atšaus – tai kaifas.
Jauno futbolininko gyvenime ant lėkštutės niekas nieko neatneš. Išsikovoti ar išsilaikyti – visur reikia maksimalių pastangų, motyvacijos, palaikymo, charakterio savybių. Prisnūsi, ir tave aplenks kiti. Niekas nenori nusileisti arba pralaimėti. Tai vyriškas azartas. Sunku pralaimėti, tačiau pralaimėjimas motyvuoja dirbti.
Apie futbolininką-profesionalą
Futbolininkas tampa profesionalu, pasirašęs su tam tikru klubu sutartį ir gaunantis joje numatytą atlyginimą. Futbole gauti gerą atlygį tikrai galima. Čia kaip bet kokioje įmonėje ar kompanijoje – viskas priklauso nuo to, ar ji finansiškai stipri, ar silpna.
Jei esi kvalifikuotas ir aukšto lygio žaidėjas, gali žaisti atitinkamo lygio komandoje. Keturi stipriausi Lietuvos futbolo klubai finansiškai stabilūs, tačiau daugelis lietuvių laimės ieško svetur. Priežastis paprasta – profesionalaus futbolininko amžius vidutiniškai svyruoja iki 35 metų, todėl daugelis žaidėjų ieško laimės užsienio klubuose, kuriuose gerokai didesni atlyginimai. Galima sakyti, šiais laikais rungtyniauti svetur yra norma.
Dažnai manęs klausia, kodėl Mažeikiuose nebėra aukščiausio lygio futbolininkų. Norint užauginti Lietuvos rinktinės lygio futbolininką, pirmiausia reikia talentingo auklėtinio. Kartais auklėtinių mamoms pasakau banalų palyginimą: norint pasisiūti gerą sijoną, reikia atitinkamos medžiagos, užtrauktuko ar sagų, kvalifikuoto siuvėjo, o kad jis ilgai tarnautų – gero šeimininko.
Futbolo kursuose pateikiamas skaičius – dešimt tūkstančių darbo valandų. Sakoma, jog tiek laiko reikia skirti ugdymui, kad vaikas galėtų pretenduoti į profesionalaus žaidėjo statusą.
Apie Mažeikių futbolo bendruomenę
Turime gerą poslinkį į priekį ir tikrai įspūdingus skaičius. Kai 2010 metais žaidėme aukščiausiojoje šalies futbolo „A“ lygoje, turėjome suburtas keturias vaikų grupes. Jose tobulinosi maždaug 65 berniukai. Dabar Sporto mokykloje keturios grupės, futbolo akademijoje dvi berniukų ir viena mergaičių, „FK Atmosfera“ klube aštuonios vaikų grupės. Skaičiais tai būtų apie 300 vaikų. Prie jų priskaičiuokim mėgėjus ir veteranus, futbolą mėgstančius tėvelius ir visus kitus mažeikiškius, mylinčius futbolą. Manau, bus tikrai gražūs skaičiai.
Futbolo „medis“ Mažeikiuose jau pasodintas. Jo šaknys veši, tačiau vaisius skinti dar anksti. Sąlygos gerėja – dabar jau turime ne tik sporto kompleksą, yra futbolo akademijos salė, naujai pastatytas dirbtinės dangos stadionas, centrinis stadionas su viena iš geriausių Lietuvoje natūralios žolės danga. Viskas juda į priekį. Dar būtina pagerinti buities sąlygas abejose lauko aikštėse ir vėl galėsime galvoti apie aukštesnį futbolo lygį mieste.
Viskam reikia laiko, strimgalviais lėkti nebūtina, o ir neprotinga. Laikas parodys, kur mes buvome teisūs, o kur suklydome. Į bėgančius metus aš žiūriu per futbolo prizmę ir gailiuosi tik vieno – ne jaunyn einam. Norisi teigiamų pokyčių šiek tiek greičiau...
Aurimas KASPERAVIČIUS